摘要：Šiame straipsnyje analizuojamas klasterių indėlis į įmonių (sektorių, regionų ir kt.) konkurencingumą, jo raiška ir vertinimo galimybės. Tyrimo tikslas - nustatyti klasterių įtakos konkurencingumui formas ir vertinimo metodus. Tikslui pasiekti suformuluoti šie tyrimo uždaviniai: 1) atlikti konkurencingumo vertinimo sampratos analizę; 2) ištirti ir palyginti įvairius konkurencingumo vertinimo modelius; 3) suformuoti vertinimo modelį, kuris pateiktų klasterių indėlį į konkurencingumą. Pagrindiniai tyrime taikyti metodai: loginė ir lyginamoji literatūros analizė, sintezė, dedukcija, grafiniai metodai, holistinis (sisteminis) požiūris. Konkurencingumas išreiškia reliatyvią (santykinę) įmonės, ūkio šakos, regiono, šalies ar šalių grupės (ekonominę, socialinę, technologinę ir kt.) poziciją kitų įmonių, ūkio šakų, regionų, šalių ir jų grupių atžvilgiu. Konkurencingumas pirmiausia yra laikytinas sudėtinga ekonomine kategorija, turinčia mažiausiai tris lygmenis: makro- lygmenį (šalies ekonomika), mezo- lygmenį (regiono, ūkio šakos ekonomika) ir mikro- lygmenį (įmonės ekonomika). Kiekvienas iš minėtų lygmenų pasižymi savo specifika ir atitinkamais unikaliais rodikliais, kurie naudojami konkurencingumo vertinimo procese. Konkurencingumo vertinimas ekonomiškai reikšmingas dėl kelių priežasčių: pirma, tai yra procesas, įgalinantis nustatyti analizuojamos šalies ekonomikos pranašumus ir trūkumus, siekiant subalansuotos ir darnios ekonomikos plėtros; antra, konkurencingumo vertinimas sudaro prielaidas kurti efektyvias ekonomikos dalyvių stimuliavimo priemones, kadangi identifikuoja jų prekių, paslaugų ir veiklų specifikos formuojamus konkurencinius pranašumus ir įgalina prognozuoti jų gebėjimą (ar gebėjimo stoką) atlaikyti kitų ekonomikos dalyvių konkurencinį spaudimą. Vertinimas gali būti apibūdintas kaip sisteminis procesas, kurio metu yra nustatoma vertinamo objekto vertė, svarba, svoris, reikšmė, palyginti su pasirinktu standartu (etalonu) ir taikant apibrėžtus vertinimo kriterijus bei metodiką. Būtina pabrėžti, jog minėta apibrėžtis apima konkurencingumo vertinimo procesą, tačiau jis pasižymi ir savita specifika - vertinant konkurencingumą dažnai sudėtinga apibrėžti konkurencingumo etaloną, kadangi gebėjimas konkuruoti kaip teigiamo užsienio prekybos balanso, palankaus verslo klimato, augančio BVP vienam gyventojui, ir kitų makra veiksnių (šalies, regiono lygiu) bei vartotojui patrauklaus prekių (paslaugų) kainos ir kokybės santykio, aukštų kokybės ir inovatyvumo standartų, plataus produkcijos asortimento ir kitų mikroveiksnių (ūkio šakos, įmonės lygiu) išraiška, yra labai reliatyvus. Lanksčios, sistemiškos ir detalios konkurencingumo vertinimo metodikos sudarymas - įvairių mokslinių ir taikomųjų tyrimų objektas. Savo konkurencingumo vertinimo metodikas ir gaires yra pasiūliusios daugelis tarptautinių ekonomikos srities organizacijų ir asocijuotų institucijų. Konkurencingumo vertinimo procesas yra imlus laiko, finansų ir (dažnai) žmogiškiesiems ištekliams. Nuo metodikos išsamumo ir detalizavimo laipsnio tiesiogiai priklauso ne tik vertinimo rezultatų tikslumas, vertingumas, bet ir vertinimo proceso sudėtingumas, metodikos pritaikymo sąnaudos bei tikslingumas. Pagrindinės teorinės, arba metodologinės, problemos, kylančios konkurencingumo vertinimo procese: trūksta vieningos, aiškios konkurencingumo sampratos, apribojimai, sąlygojami vertinimo metodikų. Praktiniame lygyje susiduriama su laiko ir finansinių išteklių stoka bei informacijos prieinamumo sąlygojamais apribojimais. Pabrėžtina, kad, įvairiems tarporganizaciniams verslo junginiams (tarp jų ir klasteriams) laipsniškai tampant integratyvia, neatsiejama konkurencingos ir dinamiškos žinių ekonomikos dalimi, jų vaidmuo konkurencingumo vertinimo procese neturėtų būti ignoruojamas. Todėl šiame straipsnyje siekiama suformuoti vieningą principinį įmonių (ekonomikos sektorių arba ūkio šakų) konkurencingumo vertinimo modelį, integruojantį klasterių konkurencinį poveikį. Klasteriai didina įmonių konkurencingumą, skatindami, kad didėtų jų produktyvumas ir inovatyvumas, augimą, atsirastų nauji verslai. Tai vyksta dėl daugelio priežasčių. Pvz., darbuotojai, priklausantys klasterio įmonėms, turi didesnę galimybę identifikuoti laisvas gamybos arba paslaugų sektoriaus nišas ir įkurti savo verslą. Nors prie šio tarporganizacinio darinio dažniausiai prisijungia vietinės įmonės, mažos patekimo į klasterį kliūtys gana greitai pritraukia ir kituose regionuose įsikūrusius verslininkus, kurie tikisi padidinti ekonominę vertę arba produktyvumą, įgyvendindami naujas idėjas ir panaudodami įgytus įgūdžius. Teritoriškai nutolę verslo subjektai (tiek nacionaliniai, tiek užsienio) taip pat siekia įkurti savo filialus arba antrines įmones klasterių veikimo regione. Nesėkmingo verslo rizika yra gerokai mažesnė, jeigu klasteryje jau dalyvauja užsienio įmonės. Klasteriai suteikia galimybę besikuriančioms įmonėms veiklos pradžioje naudotis egzistuojančių įmonių technologijomis ir sudaro sąlygas keistis inovatyviomis žiniomis. Naujai susikūrusios įmonės gali sėkmingai naudotis klasterio tiekėjų paslaugomis, lengviau randa reikiamos kvalifikacijos specialistų ir materialinių išteklių. Vietinės finansų institucijos bei investuotojai gerai žino klasterio veiklos specifiką, todėl gana dažnai palankesnėmis sąlygomis finansuoja naujų įmonių veiklą. Klasteriams būdinga užimti didelę vietinės rinkos dalį, todėl verslininkai tiesiogiai gali turėti naudos iš pastovių santykių ir ryšių, kurie egzistuoja tarp klasterio įmonių. Visa tai mažina riziką, taip pat tikimybę, kad naujos įmonės veikla bus nesėkminga. Klasteriai ne tik sukuria sąlygas diegti inovacijas, bet ir įgalina įmones tai daryti operatyviai. Didelę įtaką tam turi glaudus tiekėjo ir vartotojo ryšys. Klasteryje veikiantys partneriai gali būti ir dažniausiai yra įtraukiami į inovacinį procesą. Tai užtikrina, kad klientų poreikiai bus geriau patenkinti. Klasterio įmonės turi sąlygas eksperimentuoti ir neprisiimti didelių įsipareigojimų, kol nėra pakankamai tikros, kad inovacinis projektas bus sėkmingas. Klasteriui nepriklausantys verslo subjektai, kurie yra geografiškai nutolę nuo savo tiekėjų, sudėtingiau sprendžia kontraktų sudarymo, veiklos koordinavimo, techninės priežiūros ir kitas problemas. Klasteriai gerina priėjimą prie kvalifikuotos darbo jėgos ar kitų specializuotų išteklių, sukuria prielaidas koncentruoti įmonių - narių finansinius išteklius bendriesiems projektams, jungtinės rinkodaros veikloms įgyvendinti, be to, klasterizuotuose regionuose formuojasi informaciniai tinklai, kuriais sklinda visa įmonėms aktuali tiek formalaus, tiek neformalaus pobūdžio informacija, specializuotos žinios. Taigi šių konkurencingumo komponentų reikšmės klasterizuotose bei neklasterizuotose vietovėse yra skirtingos. Klasterių įtaka įmonių (ekonomikos sektorių) konkurencingumui bendrąja prasme gali būti vertinama atskirai nuo kitų konkurencingumo veiksnių poveikio. Siekiant įvertinti klasterių konkurencinę įtaką, analizuojamas atskirų įmonių konkurencingumas prieš įsitraukiant į klasterį, t. y. pradinės konkurencinės sąlygos: esamas inovacijų lygis, žmogiškųjų išteklių kokybė ir prieinamumas, įmonių antrepreneriškumas, investicijos į aukštas ir vidutiniškai aukštas technologijas (AVAT), informacinių technologijų (IT) taikymas, įgyvendinant įprastines verslo operacijas, rizikos kapitalo lygis ir kt. Įvertinus pradines konkurencines sąlygas analizuojami veiklos rezultatai įsitraukus į klasterį ar susiformavus naujam klasteriui. Iš jų minėtini: žinių ekonomikos išsivystymo lygis, klasterio įmonių darbuotojų, dirbančių su AVAT, dalis, naujų produktų kūrimas ir įmonių steigimas, elektroninės komercijos paplitimas, arba pardavimų internete dalis. Pradinių bei pakitusių konkurencinių sąlygų vertinimas įgalina atskleisti klasterių poveikį visos šalies ekonomikai: kuriamos naujos darbo vietos kūrimu, didėja darbo našumas ir atlyginimai, didėja eksporto apimtys. Siekiant nustatyti klasterio įtaką jį sudarančių įmonių konkurencingumui, būtina ne vien tik palyginti jų veiklos rezultatus prieš įsitraukiant į klasterį ir jau įsitraukus, bet ir atlikti klasterio įmonių ir vidutinių atitinkamos ūkio šakos rodiklių (pvz., generuojamos pridėtinės vertės, inovacijų diegimo lygio) lyginamąją analizę. Klasterių, kaip įmonių konkurencingumą padedančių suformuoti bei išlaikyti tarporganizacinių junginių, įtakos vertinimas įgalintų įmonę priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą dėl įsitraukimo į veikiantį klasterį ar naujo klasterio formavimo. Tačiau būtina pažymėti, jog klasterio įtaka negali būti atsieta nuo kitų konkurencingumo veiksnių poveikio. Straipsnyje analizuojami Popa ir Paterio (2004, 2006) bei Anderseno (2006) konkurencingumo modeliai. Popa ir Paterio modeliuose į klasterių poveikį konkurencingumui apskritai nėra atsižvelgiama arba jie traktuojami kaip analizės lygmuo, o ne konkurencingumo įtakos veiksnys (determinantas). Anderseno (2006) modelyje klasterių įtaka atsiejama nuo kitų konkurencingumo įtakos veiksnių poveikio. Šio mokslinio tyrimo autoriai vadovaujasi holistiniu (sisteminiu) požiūriu ir teigia, jog klasterių įtaka negali būti vertinama atskirai - įmonių ir sektorių konkurencingumą sąlygoja kompleksinis determinantų poveikis arba konkurencingumo veiksnių sinergija. Vienu metu kiekvienas konkurencingumo veiksnys daro poveikį kelių ar net keliolikos konkurencingumo rodiklių reikšmėms, pvz., didina įmonių produktyvumą, išreiškiamą sektoriuje sukuriamos pridėtinės vertės apimtimi (pasirinkta valiuta) per nustatytą laiko vienetą, ir kartu skatina įmonių ir sektorių inovacinę veiklą, matuojamą įregistruotų naujų išradimų ir patentų skaičiumi (procentiniu pokyčiu) per nustatytą laiko vienetą ar kitais pasirinktais rodikliais. Apibendrinant galima teigti, jog klasterių įtakos konkurencingumui vertinimas yra itin sudėtingas procesas, į kurį privalo būti įtraukti tiek kiekybiniais, tiek kokybiniais būdais išmatuojami kriterijai, iš kurių minėtini įtaka įmonių produktyvumui, inovatyvumui ir naujų įmonių kūrimui. Klasteriai taip pat daro poveikį žmogiškųjų išteklių kokybei, įmonių įvaizdžiui ir žinomumui visuomenėje.http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.1.218
其他摘要：This article is dedicated to the analysis of clusters and methodological aspects for evaluation of their contribution to the competitiveness of economy sectors. The conception of clusters is associated with the last (7-8th) decades of the 20th century, when competitive sectoral networks started to form and develop in the USA and Europe. These networks embraced traditional sectors (for example, chair cluster in Italy) and high-tech sectors (for example, Silicon Valley in the USA). It is quite obvious that economic value of these networks and interorganizational relations are enormous for clusters tend to improve productivity, innovative potential, entrepreneurial abilities and competitiveness of companies. In general, the widespread conception of competitiveness is associated with comparative (relative) social, economic, political, technological and other positions of companies, sectors and countries with regard to other companies, sectors and countries. Competitiveness is also a complex phenomenon of economy which has at least three dimensions: 1) macro, 2) mezzo, 3) micro. Macro level is associated with national economy, mezzo level - with regional or sectoral economy, micro level - with companies or business units. Each level has its own specifics and unique indicators that are used in the process of competitiveness evaluation. Competitiveness evaluation is economically important for various reasons: first of all, it enables to identify the strong and weakpoints of economy in order to ensure sustainable and harmonious growth; secondly, it determines the preconditions to create efficient stimulation instruments for market participants, as it reveals the competitive advantages of products, services, resources, business processes, management strategies, etc. and enables to forecast the ability of companies to survive under competitive pressure. Evaluation of competitiveness is also a complex multi-stage process which must take into account different quantitative and qualitative factors which determine the ability of certain companies, sectors, regions and countries to compete and gain competitive advantage with regard to analogical units. As various partnerships or networks (including clusters) gradually become a reąuisite, concurrent and integrative part of competitive knowledge-based economy, their contribution to competitiveness must not be ignored. Thus, this scientific research study aims at developing a principal model of competitiveness evaluation that shall integrate the contribution of clusters.http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.1.218
