期刊名称：Coactivity: Philosophy, Communication / Santalka: Filosofija, Komunikacija
印刷版ISSN：2029-6339
出版年度：2010
卷号：18
期号：3
页码：81-91
DOI：10.3846/coactivity.2010.29
语种：English
出版社：Coactivity: Philosophy, Communication / Santalka: Filosofija, Komunikacija
摘要：Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra terapinių fenomenologijos galimybių rekonstrukcija, būtent E. Husserlio ir E. Finko transcendentaliosios laiko analizės programoje. Tačiau objektyvių fenomenologijos pretenzijų projektas, pristatytas Loginiuose tyrinėjimuose, atrodo, pašalina bet kokią terapinę prieigą. Ši programa veikiau postuluoja abstrakčių „tiesų savyje“ siekį, taip pat ignoruodama mus supantį pasaulį, kaip ir intersubjektyvumą, o galiausiai suponuoja atsiskyrėlišką fenomenologo gyvenimą. Kaip tuomet galimas terapinis fenomenologijos potencialas? Klausinėjimo būdas vaidina lemiamą vaidmenį objektyvaus mokslo kontekste. Pasak Husserlio, bet kuris mokslas, kuris nesuteikia progos iškelti „karštųjų klausimų“, yra naivus, todėl riboja terapines galimybes. Orientuodamasi į teiginius, objektyvistinė fenomenologija drauge pašalina bet kokius klausimus. Priešingai tokiam požiūriui, transcendentalioji fenomenologija leidžia nuolat klausinėti, taip pristatydama tiek pasaulį, tiek intersubjektyvumą kaip fenomenologinio tyrimo horizontą. Taigi Husserlio bendradarbiavimas su Finku išreiškia kolektyvines pastangas klausti apie laiką. Todėl fenomenologijos „terapinės galimybės“ reiškia būtent metodologinę slinktį link kolektyvinės transcendentaliojo tyrimo formuluotės galimybės.
其他摘要：The main purpose of the article is to reconstruct a therapeutic potential of phenomenology, in particular, within Edmund Husserl’s and Eugen Fink’s program of transcendental inquiry about time. However, the Project of objective claims of phenomenology, which is presented in the Logical Investigations seems to exclude all therapeutic approach. Rather, the program postulates the striving for abstract “truths in themselves,” also it ignores the surrounding world, as well as intersubjectivity, and finally leads to the solitary life of a phenomenologist. How then is the therapeutic potential of phenomenology possible? The case of questioning plays the crucial role in the context of objective science. According to Husserl, each science which does not allow to ask “the most burning questions” is naļve, and therefore it limits the therapeutic potential. While focusing on propositions, objective phenomenology excludes all questions, indeed. In contrast to such a view, transcendental phenomenology allows to ask over and over again, and by doing so, it introduces the world, as well as intersubjectivity as horizons of phenomenological inquiry. Concluding, Husserl’s collaboration with Fink presents such a communal effort into questioning about time. Therefore, “therapeutic potential” of phenomenology means precisely the methodological movement of the possibility for communal formulation of transcendental investigation.
