期刊名称：Coactivity: Philosophy, Communication / Santalka: Filosofija, Komunikacija
印刷版ISSN：2029-6339
出版年度：2014
卷号：22
期号：1
页码：15-37
DOI：10.3846/cpc.2014.03
语种：Lithuanian
出版社：Coactivity: Philosophy, Communication / Santalka: Filosofija, Komunikacija
摘要：Straipsnyje analizuojamas architektūros lauko kuriamas diskursas apie architekto profesijos statusą ir vaidme- nį posocialistinėje visuomenėje. Tiriama architekto profesijai iškelta dilemų serija pakitus materialiosioms ir simbolinėms profesinės veiklos sąlygoms. Architektūra tampa enterpreneriška profesija neoliberalioje visuomenėje. Išryškėja įtampa tarp diskursyviai puoselėjamo architektūros kaip meno srities įvaizdžio (šiuo atveju autonomiškos politinių, ekonominių ir socialinių interesų atžvilgiu) ir architektūros kaip komercinės veiklos, priklausomos nuo užsakovų, padėties. Ši skirtis tampa pagrindine lauką apibrėžiančia tema. Ji susieta su architekto, kaip miesto raidos sprendimus lemiančio profesionalo, statuso įtvirtinimo taktikomis. Siekiama kultūrinį kapitalą įtvirtinti kaip išskirtinį, atsiribojama nuo statymo proceso konkurentų, siaurinama architek- tūros apibrėžtis. Tokiai architektūrai siekiama valstybinės legitimacijos. Viešai formuojamame posocialistinės Lietuvos architektūros lauko diskurse architektūros, kaip meno ar komercijos dilemos, kontekste architektų, kaip turinčiųjų teisę diktuoti sprendimus viešosios erdvės atžvilgiu, statusas susiejamas su estetinių sprendimų diktavimu, o komercionalizacija – su estetinių sprendimų apribojimu. Pastatų naudotojai beveik nefigūruoja šiame diskurse, o apibendrinta visuomenės vizija tampa vienu iš statymo proceso konkurentų. Analizuojama- me diskurse architektai vertinami kaip opozicija, tačiau jų kritika nukreipiama į architektų galios sumenkimą, o ne į socialinio architektūros vaidmens persvarstymą.
其他摘要：This paper sets out to describe and conceptualize the social status and role of the architectural profession in post-socialist society. The turn towards market democracy from state socialism changes the material and symbolic conditions of the architectural profession. Privatization of the building and housing sectors transforms the architectural profession from previously a profession that had a say (even if it was limited) in city development processes into an entrepreneurial profession, depending on commissions from the private sector. In the article, I argue that architects claim a certain status as public intellectuals, but fluctuate towards an autonomisation of aesthetics in architecture, claiming architecture as art and trying to establish cultural capital as a legitimating strategy of certain decisions. The central theme in public discourse on architectu -re – generated by architects – is a dichotomy between architecture as art versus commercialized architecture. In this discourse, the role of “architects’ people” remains preempted. I argue that while claiming a status of “opposition”, architects ultimately add to the establishment and solidification of the current neoliberal order.
