摘要：[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Nors diskurso analizė yra dažnai naudojama sociologiniuose tyrimuose Lietuvoje, apibrėžtumo, kas yra diskursas ir kaip jį geriausia tyrinėti, dažniausiai trūksta. Taip pat dėl polinkio šiuose tyrimuose remtis M. Foucault darbais tyrinėtojai dažniausiai susikoncentruoja į diskurso struktūros tyrimus, o veiksnumo aspektai paliečiami menkai. Tai nėra problema, kai tokia pozicija reflektuojama, tačiau ši refleksija retai pasitaiko. Todėl straipsniu siekiu atskleisti, kokios diskurso analizėje yra struktūros ir veikėjo santykio prielaidos, pasiūlydama diskurso tyrėjams galimybes save pozicionuoti šių prielaidų įvairovėje. Diskurso tyrimus nusakau kontinuumu nuo koncentracijos į struktūrą iki koncentracijos į veikėją: 1) vien tik į diskurso struktūrą orientuoti tyrėjai; 2) diskurso struktūrą kaip esančią „anapus“ veikėjo nusakantys tyrėjai; 3) diskurso struktūros ir veikėjo pusiausvyrą deklaruojantys tyrėjai; 4) veikėją traktuojantys kaip priklausomą nuo struktūros, tačiau galingą ar įgalintiną – atsakingą už diskursą; 5) į diskurso struktūrą kreipiantys mažai dėmesio, akcentuojantys veikėjo veiksmus tyrėjai. Iš šios klasifikacijos aiškėja konkrečios nuo mokslo krypties ir objekto priklausančios epistemologinės ir metodologinės strategijos. Jų refleksija padeda pasirinkti pagrįsčiausią laikyseną veiksnumo klausimu konkrečiame diskurso tyrime.
