摘要：Straipsnyje nagrinėjama Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio parašyta vieno iš XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių nacionalinio išsivadavimo lyderių Vinco Kudirkos biografija „Žmogaus genezė“. Teigiama, kad ši biografija priklauso socialinės psichologijos sričiai. Įrodinėjama, kad gilindamasis į Vinco Kudirkos gyvenimo istoriją Kavolis siekia atskleisti visam lietuvių nacionaliniam judėjimui būdingą kolektyvinį emocionalumą, kuris yra ne kas kita, kaip jo dalyviams bendros emocinės nuostatos, nukreiptos į jų išorinę aplinką sudarančius objektus. Toks požiūris grindžiamas dviem argumentais. Pirma, nagrinėdamas Kudirkos asmenybės formavimąsi Kavolis taiko amerikiečių psichoanalitiko Eriko H. Eriksono išplėtotą psichoistorinį metodą, kuris paremtas prielaida, jog intelektualinis ar politinis lyderis reprezentuoja savo pasekėjuose vykstančius kolektyvinius psichinius procesus. Antra, atkreipiamas dėmesys, jog Kudirka kaip kolektyvinio emocionalumo įkūnytojas pristatomas Kavolio lituanistinius tyrinėjimus apibendrinančiose monografijose „Sąmoningumo trajektorijos“ ir „Epochų signatūros“.
