摘要：[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje svarstomas klausimas, kaip kultūrinės, tautinės ir generacinės atminties struktūros lemia praeities pasakojimų reprodukavimą ir kaip šios struktūros padeda visuomenės metanaratyvus pritaikyti individualiems prasmės kūrimo bei interpretavimo poreikiams. Straipsnyje analizuojamas sudėtingas ideologijos ir biografinės atminties santykis: kokias išraiškas įgyja naujos visuomenės sovietinė ideologema asmeniniuose žmonių gyvenimo pasakojimuose apie savo gyvenimą pokarinėje Klaipėdoje? Kaip buvo kuriamas naujos visuomenės vaizdinys ir kokie jo struktūriniai komponentai aktualizuojami asmeninėse istorijose šiandieninėje rusakalbių bendruomenėje, kuri buvo itin gausi pokario Klaipėdoje ir aktyviai kūrė miesto tapatybę? Straipsnio pradžioje trumpai pristatomos bendresnės šio tyrimo ištakos ir paaiškinama, kodėl analizei pasirinkta Klaipėdos rusakalbių bendruomenė. Reziumuojant istorines studijas apie rusakalbių gyventojų migracijos procesus pokario Lietuvoje, parodomas socialinis kontekstas, formavęs kolektyvinės patirties ir atminties struktūras. Vėliau pereinama prie analitinio modelio pristatymo, paaiškinamos metodologinės ir empirinės medžiagos analizės prielaidos. Analizėje siekiama nustatyti, kiek rusakalbių šeimos istorijų naratyvuose naudojami struktūriniai rusifikuotos sovietinės tapatybės ideologijos komponentai ir kiek jie transformuojami. Tyrinėjant šias transformacijas lemiančius veiksnius siekiama parodyti kompleksiškas sąsajas tarp tiesioginės ir netiesioginės patirties, kolektyvinės atminties, kaip ideologinio darinio, ir miesto, kaip įvairių socialinių grupių gyvenamosios erdvės. Rusakalbių klaipėdiečių šeimos istorijų naratyvų analizė atskleidžia, kad šių žmonių papasakotos šeimos istorijos pertvarkomos paisant tiek asmeninių ir kartos poreikių, tiek siekiant išlaikyti lojalumą ne tik šeimai, bet ir valstybei, kurioje pasirinkta gyventi.
