标题：Hipertermijos ir dehidratacijos poveikis aktyviai sportuojančių vyrų griaučių raumenų nuovargiui atliekant maksimalaus intensyvumo izometrinius krūvius
摘要：Tyrimo tikslas — nustatyti hipertermijos ir dehidratacijos poveikį maksimaliajai valingai jėgai (MVJ) ir centriniam nuovargiui, įvertinti, kaip rehidratacija veikia hipertermijos sąlygomis griaučių raumenų funkcijas atliekant 2 min maksimalų izometrinį krūvį. Tiriamieji — suaugę aktyviai sportuojantys vyrai (n = 10). Jų amžius — 21 ± 1,3 m., kūno svoris — 70,46 ± 6,54 kg, ūgis —174 ± 5,3 cm, kūno masės indeksas (KMI) — 20,25 ± 1,25. Atlikti trys tyrimai — vienas kontrolinis ir du eksperimentiniai. Vieno eksperimento metu buvo sukeliama organizmo hipertermija ir dehidratacija (tiriamieji 45 min sėdėjo panirę iki dubens šiltoje vonioje, kurios vandens tempera- tūra — 44 ± 1 o C). Kito eksperimento metu ta pačia metodika sukeliant hipertermiją buvo atliekama peroralinė organizmo rehidratacija 1000 ml 37 o C NaCl 0,9% tirpalu. Maksimalus valingos jėgos (MVJ) izometrinis krūvis tęsėsi 120 s: kas 15 s raumuo buvo stimuliuojamas elektros impulsais — stimuliacijos trukmė 250 ms, dažnis 100 Hz, įtampos dydis 85—105 V. Registruotas maksimaliosios valingos jėgos momentas (N·m) ir centrinės aktyvacijos ko- efi cientas (CAR%). CAR% = MVJ / (MVJ + elektrinis impulsas) × 100. Tiriamieji krūvio metu buvo motyvuojami verbaliniu būdu, suteikiant jiems vizualią jėgos signalo kitimo informaciją. Sukėlus hipertermiją ir dehidrataciją, rektalinė kūno temperatūra vidutiniškai padidėjo nuo 37,38 ± 0,25 iki 39,36 ± 0,32 o C (p < 0,001), atlikus rehidra- taciją hipertermijos sąlygomis — nuo 37,22 ± 0,25 iki 39,32 ± 0,4 o C (p < 0,001). Hipertermijos eksperimento metu tiriamieji vidutiniškai neteko 0,94 ± 0,15 kg, ir tai sudarė 1,33 ± 0,13% kūno svorio (I o dehidratacija). Išanalizavus fi ziologinį šilumos streso indeksą (10 balų sistema) nustatyta, kad tiriamieji patyrė aukšto lygio fi ziologinį stresą (hipertermijos atveju — 7,40 ± 1,21, rehidratacijos — 6,77 ± 0,81). MVJ krūvio pabaigoje visais atvejais sumažėjo reikšmingai (p < 0,001), palyginti su prieš krūvį nustatytais rodikliais. Atsigavimo metu, praėjus 15 s po krūvio, jėga grįžo į pradinį lygį. Dviejų veiksnių dispersinė analizė atskleidė, kad analizuojamų jėgos rodiklių pokytis priklausė nuo laiko (p < 0,001), o hipertermijos dydžio ir sąveikos tarp jų rezultato reikšmingai nepaveikė (p > 0,05). Išanalizavus valingo aktyvavimo rodiklius pastebėta, kad hipertermija (p < 0,001) ir rehidratacija (p < 0,05) reikšmingai sumažino raumenų centrinės aktyvacijos koefi cientą (CAR%), palyginti su prieš krūvį nustatytu. Atsigavimo metu, praėjus 15 s po krūvio, CAR% buvo toks pat kaip ir prieš krūvį. Atlikus dviejų veiksnių dispersinę analizę nustatyta, kad analizuojamų centrinės aktyvacijos jėgos rodiklių pokytis priklausė nuo laiko (p < 0,001) ir sąveikos tarp būsenos bei laiko (p < 0,01), o bū- sena rezultato reikšmingai nepaveikė (p > 0,05). Taikant pasyvaus raumenų šildymo metodiką, buvo sukelta tiriamųjų organizmo hipertermija ir I o dehidratacija. Hipertermija padidino centrinį nuovargį. Hipertermijos ir rehidratacijos eksperimentų metu MVJ nuovargis kito vienodai. Rehidratacija hipertermijos sąlygomis sumažino centrinį nuovargį atliekant 2 min maksimalų izometrinį krūvį. Raktažodžiai: hipertermija, izometriniai pratimai, dehidratacija, rehidratacija, centrinis nuovargis.
