摘要：Tyrimo tikslas — nustatyti kojų raumenų nuovargį ir jo išnykimo eigą, kai atliekamas maksimalaus intensyvumo veloergometrinis fizinis krūvis ir po jo taikomas aktyvus poilsis. Sveiki aktyviai nesportuojantys kontrolinės grupės vyrai (amžius 20—21 metų; n = 18) atliko maksimalaus intensyvumo veloergometrinį fizinį krūvį (3 × 30 s, poilsis tarp serijų — 4 min). Po 4 mėnesių tie patys tiriamieji (eksperimentinė grupė) atliko analogišką krūvį, tik po jo praėjus 12 minučių jie 20 minučių mynė veloergometrą, įveikdami 1 kg pasipriešinimą (dažnis — 60—70 aps. / min). Krūvio ir atsigavimo metu buvo registruojami šie rodikliai: vidutinis pedalų mynimo galingumas, elektrostimuliavimu su- kelta jėga raumeniui esant skirtingo ilgio, maksimalioji valinga jėga (MVJ), mažų dažnių nuovargis (MDN), laktato koncentracija kraujyje (La), kreatinkinazės (CK) aktyvumas serume, raumenų skausmas. Tyrimo rezultatai rodo, kad atlikus maksimalaus intensyvumo veloergometrinį krūvį sumažėjo visų stimuliavimo daž- nių sukelta jėga, MVJ neatsigavo iki pradinio dydžio abiejų testavimų metu, pasireiškė mažų dažnių nuovargis, kuris esant raumeniui mažo ilgio buvo ryškesnis. Aktyvus poilsis nesumažino raumens skausmo, neapsaugojo raumens nuo pažeidos, tačiau pagreitino MDN išnykimą. Raktažodžiai: griaučių raumenys, raumens ilgis, mažų dažnių nuovargis, atsigavimas, veloergometrinis fizinis krūvis, aktyvus poilsis.
