Urban choreography: bodily experience, emotions and rituals/Urbanistine choreografija: kunas, emocijos ir ritualai.

Lavrinec, Jekaterina

Ivadas

Siekiant apciuopti miesto procesu dinamika ir ivairove, reikalinga tyrimo optika, sufokusuota i kasdienes (mikro)praktikas. Metodologinius sios miesto studiju krypties pagrindus formavo kasdienybes problematika pletojantys autoriai (Michelis de Certeau), kuniskas patirtis tematizuojantys fenomenologai (Maurice Merleau-Ponty), miesto kaip teksto samprata sufleruojantys strukturalistai (Rolandas Barthesas), socialines tvarkos, kontroles ir pasipriesinimo formu bei erdviniu strukturu santyki aktualizuojantys poststrukturalistines ir marksistines pakraipos autoriai (Michelis Foucaultas, Gillesas Deleuze, Henris Lefebvre ir kt.), Walteris Benjaminas, parases daugybe tekstu (ese ir dienorasciai), skirtu ivairiems miestams, is "miesto bastuno" (flaneur) pozicijos.

Sios besiformuojancios miesto studiju krypties istakas galima izvelgti ir Eikagos sociologines mokyklos tyrimuose, skirtuose urbanizacijos sukeltoms socialinems problemoms. Sios mokyklos ikurejas, Robertas E. Parkas, turintis reporterio patirties, pabrezdavo lauko tyrimu svarba ir sieke derinti zurnalistini gatviu gyvenimo aprasymo stiliu su antropologiniais tyrimais, taike atveju analize ir gyvenimo istoriju metodus. Pastangos atskleisti miesta kaip ivairialypi dinamiska procesa, kuris formuoja ir yra formuojamas jo gyventoju veiklos, artimos fenomenologines sociologijos nuostatoms bei Ervingo Goffmano "mikrosociologijai".

Paminetu nuostatu kontekste besiformuojanti tyrinetojo laikysena apibreziama per jo tiesiogini dalyvavima kasdieniuose miesto procesuose. Taciau atsizvelgiant i pasirinkta vaidmeni, dalyvavimo taktika ir aprasymo kalba (1), tyrinetojas aptinka vis kitokiu kasdienio miesto niuansu. Teigiant, kad tyrinetojo zvilgsnis ir tyrimo rezultatas priklauso nuo pasirinktos dalyvavimo mieste taktikos, atsigreziama ne tik i tradicines akademines, bet ir menines praktikas (taip pat literatura, fotografija, kinematografija). Viena vertus, jos reikalingos kaip euristine priemone, siekiant nustatyti produktyvia distancija su rutinine miesto patirtimi. Kita vertus, jos siulo jautria kalba, kuri leidzia aprasyti ir analizuoti miesta kaip besiklostanti procesa, o ne kaip jau ivykusi instituciju funkcionavimo rezultata. Skirtingai nuo klasikinio urbanistinio diskurso, siuolaikiniu miesto studiju atskaitos taskas yra refleksyvus miestelenas, izenges i miesto gatves ir ieskantis budu artikuliuoti savo patirti. Dar daugiau, pastaruoju metu siame studiju lauke eme formuotis aktyvisto, siekiancio ne tik (ir ne tiek) analizuoti, bet ir keisti tam tikrus miesto kasdienybes fragmentus, figura.

Vaiksciojimas: kuniskumo aktualizavimas

Siekdamas nusakyti kasdienio miesto patyrimo ypatumus, Michelis de Certeau pasitelke aklumo metafora (2). Miestelenu zinojimas apie miesta yra ne vizualinis, o motorinis: juk vadovaudamiesi kasdieniais marsrutais, neisiziurime i gerai pazistama miesta. Todel elementariausia miesto patyrimo forma M. de Certeau laiko vaiksciojima. Pasak jo, miestelenu "kunai seka urbanistinio teksto vingiais, rasydami ji, taciau negaledami jo perskaityti" (De Certeau 1988: 93). Pridursime, kad miesteleno demesi savo kasdienei aplinkai gali paskatinti pasikeitusios judejimo salygos: pavyzdziui, susidarius plikledziui, kasdieniai marsrutai virsta intensyviu apmastymu ir net spontanisku diskusiju su praeiviais objektu. Arba, isejus i miesta su vaikisku vezimeliu, miestas patiriamas kaip anksciau nepastebetu kliuciu konfiguracija. Tokios kliutys, kaip kelkrasciai, virsta musu judejimo sinkopemis, koreguoja iprasta judejimo tempa ir marsrutus. Letai judedami apledejusiomis miesto gatvemis, sutelkiame demesi i savo kuna ir stengiames islaikyti pusiausvyra, po to sustojame ir apzvelgiame apsnigta teritorija, tikedamiesi pasirinkti palankiausia marsruta. Galbut is suvokimo fenomenologijos perspektyvos galetume pasakyti, kad kasdieniai marsrutai yra miesteleno kuno tesinys, ir tam, kad jie virstu jo demesio objektu, reikalingi ivykiai ir elementai, kurie ivestu distancija tarp miesteleno kuno ir aplinkos--ja miestelenas dazniausiai iveikia, ir gana greitai (priprates prie pokyciu arba surades naujus marsrutus). Sis "iskritimas" is rutininio miesto suvokimo yra produktyvus: pasikeitusios judejimo salygos suteikia zvilgsniui nauju trajektoriju ir ypatingo intensyvumo, nors kazin, ar si "atnaujinta" zvilgsni i miesta galetume pavadinti refleksyviu.

Vaiksciojimas yra ne tik kasdienio nerefleksyvaus zinojimo apie miesta forma, bet ir efektyvi miesto pazinimo taktika, kuri samoningai taikoma tyrinetoju (ir ne tik ju) siekiant apciuopti miesto gyvenimo daugialypuma ir dinamiskuma. Sios peripatetines (gr. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.]--vaikscioti) taktikos taikymas reikalauja papildomu salygu, skatinanciu samoninguma miesto atzvilgiu--arba tai, ka tyrinetojas Michaelis Sheringhamas taikliai pavadino "abipusiu samones ir miesto susitikimu" (Sheringham 1996: 111).

Klasikinis samoningos laikysenos miesto atzvilgiu pavyzdys yra flaneur (pranc. bastunas, slampinetojas). Sis personazas, pasirodantis Charleso Baudelaire'o, o veliau ir Walterio Benjamino tekstuose, virto paradigmine miesto studiju figura: ji zymi tokia miesto pazinimo taktika, kuri leidzia stebeti ir aprasyti miesta per kasdieniu kontekstu zaisma. Esminis sios taktikos komponentas yra demesys kuniskam patyrimui, kvapams, garsams, skoniui, judejimui, emocijoms. C. Baudelaire'o flaneur yra vienisas personazas, atviras naujai miesto patirciai--ji traukia isvirkstine, paslaptinga miesto gyvenimo puse. W. Benjamino interpretacijoje flaneur megaujasi miestu, pasiduoda momentiniams malonumams, ji traukia pasazai. Flaneur laikysena yra pasyviai aktyvi, jis leidzia miestui save "sugundyti", taciau islaiko stebetojo distancija su jo demesi traukianciais epizodais. Siu urbanistiniu kelioniu tikslas yra pati kelione, kuri susiklosto is ivairiu situaciju ir epizodu, skatinanciu vaizduote. Slampinetojas yra ispudziu, asociaciju, emociju medziotojas (3), o tai reikalauja isskirtinio demesingumo detalems, tam tikros atminties organizacijos bei vaizduotes islaisvinimo technikos. Abu autoriai, praktikuodami flaneur miesto pazinimo taktika, vartoja psichotropines medziagas kaip vaizduotes katalizatoriu ir demesio aktyvavimo buda: asociacijos, fantazijos, baimes, nusivylimai ir susizavejimai tampa neatsiejama miesto patyrimo dalimi (Benjamin 2005). Kita vertus, mineti autoriai taiko rasta kaip priemone, suteikiancia koherentiskumo atskiriems epizodams ir sujungiancia ispudzius i serijas (4).

W. Benjaminas nurodo, kad "nauja vaiksciojimo (flanerie) mena" isrado siurrealistai (Benjamin 1999: 803). Pagal analogija su Andre Bretono pletojamu "automatinio rasto" metodu, galima sakyti, kad siurrealistai praktikavo ir "automatini vaiksciojima", suspenduodami pragmatines nuostatas miesto atzvilgiu ir islaisvindami vaizduote. A. Bretono rekomendacija "rasyti be is anksto numatytos temos" gali buti laikoma ir siurrealistiniu vaiksciojimu instrukcija. Sia nuostata puikiai papildo Louiso Aragono puoselejamas "nuostabos ir netiketumo efektas", kuris yra kurybinio proceso siekiamybe (Aragon 1991). Iseje i miesta, siurrealistai paklusta spontaniskiems impulsams ir izvelgia kasdieneje aplinkoje zenklus, sufleruojancius tolesnius veiksmus ir pasirinkima. Nors is pirmo zvilgsnio siurrealistu judejimo trajektorijos yra atsitiktines, taciau panasiai kaip ir naujus ispudzius medziojantis flaneur, jie pazistamame mieste iesko nepazistamu elementu, "kutenanciu" vaizduote. Kaip nurodo svedu menotyrininkas Peteris Cornellis, siurrealistai "samoningai vengia idomybiu ir vaizdingu vietu, pritraukianciu turistus" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.] 1999: 23). Taciau sis samoningos ir impulsyvios veiklos derinimas visiskai atitinka A. Bretono ideja apie tai, kad "automatinio rasto" metodas reikalauja samoningo apsisprendimo ji taikyti ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.] 1986).

Aktyvesne pozicija miesto atzvilgiu uzima situacionistai: kritikuodami "spektaklio visuomenes" principus ir siekdami issilaisvinti is suvokimo schemu, ribojanciu miesto patyrima, jie siulo miesto atzvilgiu praktikuoti "konstruktyviai zaidybine nuostata" (Debord 1958) ir kurti situacijas, keiciancias miesto aplinkos suvokima. Vienas is siu situaciju konstravimo metodu buvo dreifavimas (derive). Kaip nurodo Guy Debordas, sio metodo taikymas reikalauja "tam tikram periodui atmesti santykius, darba ir poilsi, atsisakyti iprastu judejimo ir veikimo motyvu ir pasiduoti vietu zavesiui bei juose ivykstantiems susitikimams" (Ibid.). Iskeliaudami i miesta, situacionistai suspenduoja nusistovejusias konvencijas (reguliuojancias kasdieni miestelenu elgesi ir marsrutus) ir iprasta gyvenimo ritma: ju dreifas gali testis kelias paras. Radikalus pasinerimas i miesta reikalauja kolektyvinio dalyvavimo. Viena vertus, jis yra dalinis dalyviu psichinio stabilumo garantas: dreifavimo dalyviu prisipazinimu, jie ima balansuoti ties sveiko proto riba. Kita vertus, kolektyvine kasdienes miesto patirties dekonstravimo praktika skatina alternatyviu naratyvu apie miesta atsiradima (nors dazniausiai jie funkcionuoja tik dreifa praktikuojancioje grupeje). Dar vienas dreifavimo rezultatas -psichogeografiniai zemelapiai, kuriuose miestas virsta judejimo trajektoriju ir emociniu turiniu konfiguracija (zr. G. Debordo psichogeografini Paryziaus zemelapi "The Naked City", 1959). Demesi emociniams turiniams, besiklostantiems vaiksciojimo metu, skyre ir C. Baudelaire'as, ir W. Benjaminas, ir siurrealistai, kuriu miestu aprasymai--tai ir savo asociaciju, prisiminimu, lukesciu ir emociju kartografavimas.

Pletodamas dreifavimo modeli ir siekdamas atsiriboti nuo situacionistu praktikas inspiravusiu siurrealistu, G. Debordas sumenkina atsitiktinumo vaidmeni: jis pazymi, kad "miestai turi psichogeografinius konturus" -erdviu konfiguracijas, kurios priesinasi patekimui i jas arba neleidzia is ju istrukti (Debord 1958). Turbut sis erdviu "pasipriesinimas", apie kuri kalba G. Debordas, pazistamas daugeliui zmoniu, kuriems teko kada nors pasiklysti ir imti vaikscioti ratais: atrodo, kad tam tikra miesto vieta "nepaleidzia", tenka periodiskai i ja grizti, o vaiksciotojo kunas ir valia ima paklusti erdves diktuojamam algoritmui. Taciau pasiklydimo miestuose epizodu priezasties neimanoma redukuoti vien i erdviniu strukturu arba vien i pasiklydusio zmogaus psichologijos ypatumus: pasiklydimo epizodai veikiau atskleidzia erdviniu strukturu ir vidiniu motyvu bei impulsu saveika. Psichogeografija, kuria praktikuoja situacionistai, ir yra samoningai arba nesamoningai organizuotos miesto aplinkos poveikio individo emocijoms ir elgesiui tyrimas (Chtcheglov 1958; Debord 1958).

Situacionistu praktikos kontekste eme formuotis miesto aktyvisto, siekiancio reformuoti miesto aplinka, figura. Jie reikalavo konstruoti situacijas, kurios "turejo sukurti dekoracijas ir aplinka, skatinancia nauja elgesio tipa" (Sadler 1999: 105). Situacionistu judejimo tyrinetojas Simonas Sadleris nurodo, kad nors sis tikslas buvo esmine ju programos dalis, taciau pacios "situacijos" samprata buvo priestaringa: viena vertus, situacijos turejo buti "efemeriskos, neturincios tesinio" (Sadler 1999: 105), kita vertus, situacija turejo buti absoliuti (Chtcheglov 1958). Tad situacionistu dreifavimas yra ne asmeninio miesto patyrimo kartografavimas, o veikiau zvalgyba pries imant keisti miesta, kuriant aplinka, trikdancia kasdienio "spektaklio" iliuzijas ir nuoboduli.

Urbanistine choreografija: pagrindiniai elementai

Situacionistu intuicija, kad kasdieniai miestelenu veiksmai yra ierdvinti, o ju intensyvumas ir dinamika apibreziama erdviniu miesto strukturu (kurios gali buti keiciamos), pastaruoju metu sulauke "nereprezentacines nuostatas" formuluojanciu geografu demesio (Nash 2000; Thrift 1997, 2008; Lorimer 2008). Uzuot siekdami rekonstruoti miesto, kaip ivairiu instituciju ir socialiniu grupiu veiklos rezultata, sios krypties atstovai akcentuoja miesto, kaip atviro proceso, samprata. Formuluodami prielaidas miesto tyrimui, kuris butu jautrus kasdieniams kontekstams ir miestelenu praktikai, "nereprezentacinemis" nuostatomis besivadovaujantys autoriai pabrezia kunisko patyrimo reiksme: kunas tampa atskaitos tasku aprasant kasdienes praktikos struktura. Tai atveria galimybes artikuliuoti iki tol nutyletus miesto patyrimo registrus (garso ir kvapo reljefai, ritmu analize, emociniai zemelapiai ir pan.) ir leidzia isvystyti priemones, skirtas dinamiskos, besikeiciancios erdves analizei. Daugelis siu autoriu remiasi Michelio de Certeau pasiulyta "erdviniu praktiku" koncepcija. Siuolaikiniu geografu tekstuose miesto erdve pasirodo ne kaip jau sukurta konfiguracija, o kaip dinamiskai besikeiciantis veiklos ir saveikos laukas (5).

Viena vertus, musu veikla yra "ierdvinta", t. y. "irasyta" i erdvines miesto strukturas. Sios strukturos sudaro urbanistine sintakse: kiekviena miesto erdve numato savo judejimo dinamika, zvilgsniu ir gestu ritualus, balso stipruma ir miestelenu saveikos scenarijus. Pavyzdziui, laukimo sales ir transporto stoteles yra erdves, produkuojancios laukima ir suteikiancios daugiau arba maziau komfortiskas salygas pasyviems kunams, o kitokios erdves, priesingai, skirtos judriems kunams ir paspartina miestieciu judejima. Nevalingai paklustame miesto erdviu sufleruojamam elgesio modeliui, kuris koreguojamas atsirandant vieniems erdviniams elementams ir dingstant kitiems. Erdviniu strukturu poveiki miestelenu elgesiui lengviausia suprasti stebint, kaip "interpretuojami" mazosios architekturos elementai (6). Pavyzdziui, suoliuku atsiradimas ir pasalinimas, atstumai tarp ju, transporto tvarkarascio pakeitimas, apsvietimas ir jo nebuvimas skatina miestelenus suletinti arba pagreitinti zingsni, prislopinti arba pakelti balsa, sufleruoja marsrutus ir t. t. Miesto erdviu siulomi elgesio scenarijai kasdien atkartojami su minimaliomis variacijomis ir virsta rutina. Kasdieniuose zmoniu veiksmuose yra implikuotas socialinis ir kuniskas zinojimas apie ritmus, judejimo intensyvuma, balso stipruma, zvilgsniu ir gestu ritualus, kuriu reikalauja vienokia ar kitokia miesto erdve. Urbanistines "sintakses" siulomi skaitymo budai kartojami diena po dienos ir ilgainiui virsta rutina. Be to, miesto kaip teksto, sudaryto is ivairiu elementu, skaitymas yra kolektyvinis: miestelenai megdzioja vieni kitu veiksmus, tokiu budu kurdami bendra gyvenimo mieste ritma. Kaip pastebi N. Thriftas ir A. Aminas, "miesto ritmai--koordinates, i kurias orientuodamiesi, jo gyventojai ir atvykeliai organizuoja savo miesto patirti <...>. Miesta dazniausiai pazistame per siuos ritmus ir juos organizuojancius budus (eismo taisykles, ivairiu istaigu darbo valandos, istatymai, nustatantys tylos rezimus" (Amin, Trift 2002: 17).

Kita vertus, miesto erdviu organizacija ne tik strukturuoja musu kasdiene patirti, bet ir pati gali virsti aktyvios interpretacijos objektu. Si interpretacija pirmiausia yra kuniska: musu judesiai gali keisti nusistovejusias miesto erdviu reiksmes ir steigti naujas. Pavyzdys galetu buti pastaruoju metu ispopuliareje flash mobai -masiniai zmoniu susiburimai, kuriu dalyviai sutartu laiku atlieka koki nors paprasta, is anksto sutarta veiksma ir issiskirsto nustatytu laiku. Sie susiburimai ivyksta viesosiose erdvese, kurios jau turi savo apibrezta funkcija: sinchronizuoti sokiai oro uoste, pagalviu musiai prekybos centro foje, knygu skaitymas prekybos centre -sutrikdo iprastus rutininius scenarijus, susijusius su siomis erdvemis. Kolektyviai atliekamas judesys atkreipia i save demesi ir atskleidzia ne tik (ir ne tiek) erdves, kiek paties zmoniu susiburimo galimybes. Kolektyvinis kunas gali kardinaliai pakeisti vietos paskirti (tiesa, kyla klausimas, ar sis poveikis yra ilgalaikis).

Kitas, sudetingesnis ir idomesnis viesosios erdves interpretacijos atvejis yra Gitenio Umbraso sukurta "Stebuklo" plytele (7), puikiai zinoma vilnieciams ir Vilniaus sveciams. Plytele, kaip naujas miesto elementas, yra tos vietos, kur ji instaliuota, menine interpretacija. Taciau ji netapo vienkartiniu meniniu gestu, o paskatino miestelenus aktyviai interpretuoti ta vieta, kur ji instaliuota. Kai tik plytele pasirode Katedros aiksteje, ji eme keisti praeiviu judejimo trajektorija ir ritmus. Pati Katedros aikste yra tranzitine erdve: joje beveik nesukurtos salygos pabuti ilgiau (tiesa, ji puikiai tinka dviratininkams ir riedlentininkams, o pestieji pastaruoju metu eme "apgyvendinti" laiptelius). Plytele "Stebuklas" tapo praeiviu traukos vieta ir kuri laika po jos instaliavimo galima buvo stebeti, kaip klostesi alternatyvus jos interpretavimo budai: miestelenai is karto suprato, kad plytele zymi vieta norams sugalvoti, taciau reikejo suprasti, ka reikia daryti. Vieni, uzlipe ant plyteles, sukosi aplink savo asi, kiti sokinejo. Sie veiksmai--tai kuniska konkrecios miesto vietos interpretacija, kuri savo ruoztu iprasmina plytele pazymeta vieta. "Nugalejo" sukimosi aplink savo asi ritualas. Dabar jis yra aktyviai skleidziamas: prie plyteles atvedami turistai, jiems pasakojama apie vietos paskirti ir su ja susijusi "rituala". Toks mazas objektas kaip plytele ima keisti ir aikstes emocini reljefa: tranzitine susvetimejimo vieta nuspalvinama siltomis emocijomis, kuriomis dalinamasi su kitais miestelenais. Atlikdamas spontaniskai atsiradusi "rituala", zmogus suarteja su kitais miestelenais, suprantanciais jo keistu veiksmu (sukimasis aplink savo asi) paskirti.

Saveikai tarp miesto elementu, kuniskos patirties ir kasdienius veiksmus strukturuojanciu diskursu analizuoti pasitelkiau urbanistines choreografijos savoka (8). Urbanistine choreografija siulau apibrezti kaip dinamiska rysi: pirma, tarp erdviniu strukturu, antra, tarp kunisko miestelenu patyrimo ir kasdieniu veiksmu, trecia, tarp konvenciju ir taisykliu, kurios "irasytos" miesto erdviu organizacijoje (erdviniu elementu konfiguracijoje). Miestelenu veiksmai apibreziami erdviniu strukturu, kurios savo ruoztu yra tam tikru konvenciju ir taisykliu israiska. Taciau miestelenai gali pasinaudoti iki tol dar neatskleistu erdviu potencialu. Pavyzdziui, kai kuriuose miestuose, kur teroristiniu aktu pavojus yra didelis, pries kelerius metus is parku buvo pasalintos siuksliadezes ir suoliukai. Ju pasalinimas laikytinas saugumo priemone, taciau kyla klausimas, kaip patys miestelenai "apgyvendins" pasikeitusia laisvalaikio zona, kurioje nelieka galimybes pasilikti ilgesniam laikui? Galbut atlaisvinta erdve taps puikia aikstele muzikantu pasirodymams ir spontaniskiems sokiams?

Musu choreografija reguliuojancios taisykles neretai igauna apciuopiama draudimo lenteliu, zenklu arba pavojaus signalu pavidala. Ilgainiui valdzios strukturu transliuojamos taisykles gali tapti musu kuniska patirtimi. Taciau be valdzios instituciju formuluojamu taisykliu, yra nemazai "ierdvintu" konvenciju ir reguliuojanciu draudimu (pvz., tabu "nekalbek su nepazistamaisiais", kuriam kadaise demesi skyre Z. Baumanas (Bauman 2000: 104)). Taciau viesosios erdves formuojamos valdzios instituciju ir komerciniu strukturu, kasdieniu (mikro)praktiku lygmeniu ivairiu instanciju siulomi erdves panaudojimo scenarijai gali buti keiciami ir perinterpretuojami. Urbanistines choreografijos koncepcija ne tik atskleidzia kasdieniu miestelenu veiksmu priklausomybe nuo erdviniu strukturu, bet ir parodo, kad sie veiksmai rekonceptualizuoja miesto erdves, atrandamos naujos reiksmes ir pletojami nauji erdviu panaudojimo scenarijai. Si teze itin aktuali, turint omenyje viesuju erdviu krize.

Kitas pavyzdys yra samoningas tam tikru miesto zonu apleidimas, paspartinant jose esanciu statiniu nusidevejima ir ivedant emocine distancija tarp miestelenu ir konkreciu miesto vietu dar pries tai, kai jos radikaliai pakeiciamos. Vilniuje viena tokiu vietu yra Sporto rumu kompleksas, kuris jau ilga laika yra beveik nenaudojamas. Taciau tokios "apleistos" vietos pritraukia parkuro (parkour--pranc. urbanistineje aplinkoje pletojama sportine veikla, kuri orientuota i efektinga miesto elementu panaudojima suteikiant kunui pagreiti ir judejimo trajektorijas) megejus, kurie pritaiko sio komplekso elementus savo treniruotems ir tokiu budu "apgyvendina" apleistas vietas. Kita aktyviu miesto "interpretatoriu" grupe yra graffi ti piesejai, kuriu kurybinis potencialas gali virsti miesto reprezentacijos dalimi, jeigu tik valdzios strukturos pasirenka ne draudimo, o konsensuso politika, kurios rezultatas--graffiti piesejams skirtu erdviu atsiradimas (daugelyje Europos miestu graffiti zona tampa betonuoti upiu krantai, kurie virsta turistus traukiancia ekspozicija).

Remiantis urbanistines choreografijos koncepcija, laisvalaikio erdves arba miesto elementai laikomi tuo vertingesniais, kuo jie atviresni miestelenu interpretacijoms. Sis atvirumas numato kuniska miestelenu dalyvavima pazinimo procese. Pavyzdziui, zmogaus dydzio gatves skulpturos sukelia gerokai daugiau siltu emociju nei griozdiski monumentai: prisiminkime puikias skulpturas Kauno Laisves alejoje. Prie ju sustojama, joms "dovanojamos" geles arba rudeniniu lapu puokstes (Danieliaus Dolskio skulptura), o tokios skulpturos kaip Laisves alejos katinas--tampa vaiku numyletinemis. Griozdiski ideologiniai monumentai ir zaidybiniu scenariju nesiulancios instaliacijos kur kas maziau efektingos, kai siekiama sukurti nauju traukos ir emociniu poziuriu palankiu vietu. Pavyzdziui, skandalingoji "Krantines arka" (autorius Vladas Urbanavicius) nenumato kuniskos interpretacijos, todel sis objektas lieka "neprijaukintas", jis neskatina kurybiniu interpretaciju. Vienas is tokiu objektu interpretavimo budu (turint omenyje, kaip sunkiai pasiduodama tiesiogines kuniskos interpretacijos galimybems) yra fotografija. Pavyzdziui, paryzieciai, atrade smaiksciu fotografavimosi su Eifelio bokstu rakursu, laikui begant vis delto sugebejo prisijaukinti si statini, kuris (sic!) vis delto padeda placiau suvokti pati miesta, siulydamas apzvalgos aiksteles, nauja miesto patyrimo perspektyva. Taciau ir sis miesto objekto interpretacijos budas yra kuniskas: fotografuojantis su Eifelio bokstu arba fotografuojant ji pati, ieskoma nauju perspektyvu, vietu, is kuriu atsivertu idomesnis objekto rakursas. Fotografuojamas ir fotografuojantis kunas taip pat pletoja savo choreografija. Taciau "Krantines arkos" atveju kol kas ir sis interpretacijos budas neveiksmingas.

Santyki tarp miestelenu elgesio, emociju ir erdviniu strukturu suvoke dar situacionistai, kurie pabrezdavo dinamiskos, kurybinguma skatinancios aplinkos svarba ir eme gvildenti unitarinio urbanizmo (pranc. l'urbanisme unitaire), orientuoto i naujus patyrimus ir emocijas, koncepcija (Debord, Wolman 1956; Kotanyi, Vaneigem 1961; Chtcheglov 1958). Psichogeografiniai miesto pazinimo metodai ir rutininio miesto patyrimo dekonstravimo budai is dalies buvo reikalingi tam, kad iveiktu "nuobodaus miesto" (Chtcheglov 1958) pavoju. Tai leme reikalavima "konstruoti situacijas" ir idejos apie specifiniu emociniu zonu kurima. Sia ideja pletojo ir G. Debordas, nurodydamas, kad naujosios architekturos medziaga turi buti situacijos, isjudinancios emocijas (Debord 1957) (9), o situacionistu judejimui artimas urbanistas Atilla Kotanyi atkreipdavo demesi, kad specifine aplinkos atmosfera gali sukurti tik architekturinis kompleksas, o ne pavieniai elementai (Kotanyi, Vaneigem 1961). Siuolaikiniuose postsovietiniuose miestuose, kur viesosios erdves aktyviai komercionalizuojamos, taip pat nejucia keiciama pati "viesosios erdves" samprata, situacionistu projektai (daugelis, tiesa, taip ir nebuvo realizuoti) vel atrodo itin aktualus ir sufleruoja praktiniu problemu sprendimus, ieskant viesuju erdviu "gaivinimo" budu.

Miesto ritualai: erdviu rekonceptualizavimas

Teigdami, kad miestelenu veiksmai daro itaka erdvinems strukturoms (juk pats kunas yra erdves formavimo priemone), turetume atskirti pasyviaja ir aktyviaja erdves interpretacija. Pasyvioji interpretacija numato erdves organizacijos ir joje implikuotu taisykliu supratima ir mechaniska atkartojima. O aktyvioji -kurybini santyki su miesto erdvemis, siekiant pakeisti (trumpesniam arba ilgesniam laikui) nusistovejusia choreografija, kuri atliekama konkreciose erdvese.

Aktyviasias miesto erdviu interpretacijas galima suskirstyti i tipus pagal ju poveiki miesto erdvems ir su jomis susijusiems rutininiams scenarijams, taip pat pagal naudojamas interpretacijos priemones (primintina, kad siu priemoniu diapazonas gali buti labai platus, o vienas pagrindiniu--musu paciu kunas). Pavyzdziui, minetu flash mobu poveikis erdvei yra minimalus: per trumpa laika net sinchronizuoti siu akciju dalyviu veiksmai negali pakeisti nusistovejusiu elgesio scenariju. Be to, flash mobo vietos pasirinkima dazniausiai lemia ne tiek konkrecios erdves savybes, ne tam tikru elementu issidestymas, o tik tai, kad ji yra pilna zmoniu, kurie gali virsti improvizuoto veiksmo ziurovais (ir galbut dalyviais). Taciau flash mobai demonstruoja alternatyvu elgesio buda, taip pat bendra viesuju erdviu potenciala: akivaizdu, kad tai ne tik anoniminiu transakciju erdve (arba ne vieta, kaip ja vadina Marcas Auge ir Zygmuntas Baumanas), bet ir zaismingo buvimo kartu vieta.

Kur kas gilesni poveiki gali sukelti zaismingos instaliacijos, provokuojancios praeiviu veiksmus, netipiskus rutininio elgesio viesosiose erdvese atzvilgiu. Eia isskirtinis vaidmuo tenka dizaineriams, skulptoriams ir kitiems menininkams, dirbantiems su miesto aplinka ir ipinantiems i ja objektus, prapleciancius konkreciu miesto erdviu suvokima ir siu erdviu funkcijas. Vienas is tokiu interpretacijos atveju--dizainerio Manto Lesausko irengtos sedynes is padangu Nepriklausomybes aikstes fontane (Vilniuje, 2008 m. vasara, projektas "Atgaivinkime Vilniaus fontanus"). Tokio pobudzio objektai diagnozuoja ir atskleidzia miesto erdviu potenciala ir skatina miestelenu aktyvuma, o ju gyvybingumas priklauso nuo paciu zmoniu sugebejimo bei drasos pasinaudoti teikiamomis galimybemis.

Taip pat galima pamineti spontaniskai susiklostanciu ritualu atvejus, kai iprastas miesto elementas staiga igauna nauju reiksmiu: kaip pavyzdi galima pamineti "meiles spynu" fenomena. Pakanka uzkabinti kelias spynas ant kokio nors tilto tureklu ir po metu visas tiltas apauga spynomis. Sis ritualas akivaizdziai perimtas is kitu miestu (greiciausiai, Italijos), taciau prigyja akimirksniu, isplinta po miesta. Tokie paprasti ritualai pavercia tiltus romantiniu isgyvenimu taskais, isskirtinemis vietomis poreliu biografijose. Siuo atveju svarbus nezymaus daikto (tokio kaip spyna) ir su juo susijusio veiksmo potencialas generuoti intensyvias emocijas (10).

Tai, ka vadinu miesto ritualu, yra kolektyviai palaikomas ir atkartojamas veiksmas, kuris isisaknija konkrecioje vietoje ir pakeicia miestelenu santyki su ja, taip pat kai kuriais atvejais transformuoja ir temporalines kasdienybes strukturas. Kaip pavyzdi galima pamineti vilnieciu iniciatyva (autoriai, deja, liko nezinomi) rengti rytines kavos gerimo ceremonijas sutartose vietose mieste: prisijungti su savo kavos termosais galejo visi norintys. Kelis kartus kartojamas veiksmas galejo suteikti papildomos vertes vietoms, kur si ceremonija buvo atliekama: vietos vertingumas kiltu is isgyvento artumo su kitais miestelenais.

Nykstanciu miesto erdviu gaivinimas: "Burbuliatoriaus" atvejis

Ritualas, kaip periodiskai kartojamas simbolinis veiksmas, kuris susijes su konkrecia miesto vieta ir palaikomas kolektyvinio zinojimo, yra veiksmingas budas atgaivinti nykstancias viesasias erdves. Kaip tokio ritualo kurimo pavyzdi pateiksiu "Burbuliatoriaus" atveji: sis reguliarus miesto ivykis buvo inicijuotas kurybines grupes "Laimikis.lt". Pradinis tokio ivykio tikslas buvo trumpam atgaivinti Lukiskiu aikste Vilniuje, kuri jau ilga laika buvo apleista ir kuriai renovuoti buvo paskelbtas rekordinis skaicius konkursu. Aikstes potencialas -milziniskas: miesto centre esanti erdve visa diena yra apsviesta saules, aiksteje gausu zaliu zonu, taip pat islike suoliukai, puikiai tinkantys poilsiui. Taciau paskutiniaisiais metais aikste virto tranzitine zona ir eme nykti is miestelenu laisvalaikio erdviu zemelapio.

Norint sugrazinti "uzmirsta" viesaja erdve i miestelenu marsrutu ir veiklos zemelapi, reikejo ja paversti ryskiu teigiamu emociju vieta. Taciau iprasti laisvalaikio scenarijai, paverciantys miestelenus pasyviais klausytojais arba aktyviais vartotojais, siuo atveju netiktu: geriausiai "uzmirstos" erdves potenciala atskleistu bendra veikla, kurioje galetu dalyvauti kiekvienas miestelenas. Kita vertus, reikejo tam tikru budu transformuoti aikste, paverciant ja patrauklia nekasdiene erdve. Tam galetu buti naudojami laikini, bet visada dziuginantys objektai, pvz., ivairiu dydziu muilo burbulai. Taigi miestelenams buvo pasiulytas paprastas scenarijus: susirinkti viena vasaros pirmadienio vakara ir kartu "priburbuliuoti" apleista viesaja erdve. Ideja reorganizuoti kasdienius miestelenu marsrutus, atkreipiant ju demesi I pamirstos aikstes potenciala, buvo derinama su rutininiu darbo ir poilsio ritmu rekonceptualizavimu: renginiui buvo pasirinktas pirmadienio vakaras, siekiant paversti savaites pradzia lengvu savaitgalio tesiniu.

Sis miesto ivykis is pat pradziu sulauke entuziastingo miestelenu palaikymo, tad buvo nutarta paversti ji periodiniu veiksmu: jame vienu metu (kas antra pirmadieni) dalyvautu keli Lietuvos miestai (Kaunas, Klaipeda, Panevezys, Siauliai, Gargzdai ir kt.), kuriu gyventojai irgi patiria viesuju erdviu ir nekomerciniu laisvalaikio scenariju stoka. Isitraukusiu i "Burbuliatoriu" miesto gyventojams buvo siuloma patiems pasirinkti erdves, kurias jie noretu atgaivinti (arba tais atvejais, kai apleistu erdviu problema nebuvo tokia opi kaip laisvalaikio scenariju stokos problema, buvo siuloma pasirinkti lengvai pasiekiama vieta, kuri tiktu maloniam laisvalaikiui (11)). Nuo 2009 m. Kaune "Burbuliatoriaus" erdve tapo Laisves aleja, aikste prie Sv. Arkangelo Mykolo baznycios, Klaipedoje--Atgimimo aikste, Panevezyje -Laisves aikste prie J. Miltinio dramos teatro. Sis miestelenu pasirinkimas leido bent dalinai diagnozuoti "probleminiu" viesuju erdviu priezastis: vienu atveju tai buvo betonines aikstes, pernelyg atviros ir stokojancios zalumos, kitais atvejais -nepalanki kaimynyste su stambiais prekybos centrais, "suryjanciais" (12) miestelenu srautus. Nelieciant siu erdviu organizavimo klausimu, minetos viesosios erdves stokojo traukos objektu arba veiklos scenariju, kurie galetu virsti pretekstu ten uzsibuti ir galbut uzmegzti kontaktus su kitais miestelenais.

Taciau pasiulyto "ritualo" metu miestelenai eme aktyviai naudotis net tais minimaliais resursais, kuriuos siule kiekviena is minetu viesuju erdviu. Kaune "Burbuliatoriaus" dalyviai eme rinktis ant Kauno soboro laiptu, panevezieciai persikele arciau J. Miltinio paminklo, kuris puikiai tinka mazu vaiku zaidimams, klaipedieciai isnaudojo Atgimimo aikstes plyteles piesimui kreida, Vilniaus "Burbuliatoriaus" dalyviai po kurio laiko eme rengti improvizuotas iskylas zaliuose Lukiskiu aikstes plotuose. "Burbuliatoriaus", kaip laisvalaikio formos, principinis atvirumas leido miestelenams improvizuoti, tobulinti pradini scenariju: muzikantu ir zonglieriu pasirodymai, iskylos, improvizuotos fotosesijos, spontaniskai besikuriantys zaidimai taip pat padejo atskleisti "uzmirstos" viesosios erdves potenciala. Paprastas scenarijus, nesutampantis su iprasta rutina ir keiciantis kasdiene miestelenu choreografija, ne tik suteike "ritualizuojamai vietai" nauju funkciju ir reiksmiu, bet ir skatino zmones rasti nauju viesuju erdviu "prijaukinimo" formu. Pavyzdziui, Kauno "Burbuliatoriaus" dalyviai eme pletoti pradine viesuju erdviu gaivinimo ideja--pirmadieniais organizavo "Sofos vakarus", ragindami miestelenus atsinesti namu baldu ir kitokiu interjero elementu bei smagiai praleisti laika Laisves alejoje.

Kaip neformalaus pilietinio ugdymo forma nekomercinio laisvalaikio scenariju igyvendinimas kartais kur kas produktyvesnis zingsnis nei teorines diskusijos apie viesuju erdviu problemas: atliktas tokioje erdveje kolektyvinis veiksmas ne tik aktualizuoja pacia viesosios erdves problema, bet is karto pasiulo alternatyvius, galbut laikinus, egzistuojanciu problemu sprendimo budus. Esminis "Burbuliatoriaus" tipo iniciatyvu bruozas yra tas, kad scenarijus nera inicijuojamas politiniu arba komerciniu interesu turinciu strukturu, o siulomas kurybiniu grupiu ir entuziastu, kurie suinteresuoti palankiomis gyvenimo mieste salygomis.

Urbanistines choreografijos koncepcijos kontekste tikrieji viesuju erdviu profesionalai yra ne institucijos, turincios galios ir resursu toms erdvems renovuoti arba zlugdyti, o ivairios miestelenu grupes, kurios virtuoziskai "prijaukina" miesto erdves, pritaiko ju potenciala savo kurybinei veiklai ir sukuria nauju traukos tasku. Prie anksciau minetu menininku, kuriu darbai skirti miesto erdviu galimybems atskleisti ir praplesti, reiketu prideti gatves sokejus, zonglierius, fakyrus, gatves muzikantus ir aktorius, taip pat miesto fotografus (daznai pamirstama, kad ju miesto patyrimas ne tik vizualus, bet ir kuniskas, motorinis: fotoaparatas pateikia fotografu kunams specifine choreografija, kuri isskiria fotografuojanti zmogu is kitu praeiviu). Is siu kurybingu miestelenu (profesionaliu "choreografu") perspektyvos miestas atsiskleidzia kaip galimybiu laukas--kuris yra ne abstraktus, o kuniskai apciuopiamas.

Isvados

Nagrineti miesta kaip dinamiska kasdienes praktikos lauka leidzia taktikos, kuriu atskaitos taskas yra tyrinetojo buvimas mieste, jo kuniskas "miesto sintakses" patyrimas. Taciau kasdienis, "aklas" zinojimas apie miesta turi buti derinamas su kritine distancija rutininio patyrimo atzvilgiu: miesto studijos reikalauja specifinio refleksijos tipo, kuris susijes su kasdienemis miesteleno kompetencijomis, taciau leidzia pamatyti miesta "naujomis akimis".

Kritinio zvilgsnio i miesta "fokusavimo" technikas siule W. Benjaminas, "automatines keliones" praktikave siurrealistai ir "dreifavimo" metoda gvildene situacionistai. Minetos technikos leido atskleisti santyki tarp erdviu organizavimo ir miestelenu emocinio patyrimo. Situacionistai pletojo sia ideja, formuluodami emociniu poziuriu nepatraukliu, nuobodziu miesto erdviu problema bei siulydami kurti architekturinius kompleksus, kurie turejo generuoti nekasdienes situacijas.

Remdamiesi teze apie glaudu santyki tarp miesto erdviniu strukturu, miestelenu kunisko ir emocinio patyrimo bei kasdienio elgesio konvenciju (kurios daznai igauna erdvini pavidala), pripazistame, kad miestelenai yra potencialiai aktyvus miesto erdviu interpretatoriai, kurie gali keisti nusistovejusias elgesio konvencijas, susijusias su konkreciomis miesto erdvemis. Pagrindine aktyvios miesto erdviu "interpretacijos" priemone yra paciu miestelenu kunai: atkartodami tam tikroje erdveje veiksmus, kurie nesutampa su rutininiais elgesio scenarijais, miestelenai gali radikaliai keisti erdves funkcijas. Todel ieskant budu sukurti emociniu poziuriu patrauklias miesto erdves, vienas efektyviausiu--nauju miesto ritualu kurimas.

doi: 10.3846/coactivity.2011.07

Literatura

Amin, A.: Thrift, N. 2002. Cities: Reimagining the Urban. Cambridge: Polity Press.

Aragon, L. 1991. Treatise on Style. University of Nebraska Press.

Bauman, Z. 2000. Liquid Modernity. Malden: Blackwell Publishing Inc.

Benjamin, W. 1999. The Arcade Project. Cambridge Mass: Harvard University Press.

Benjamin, W. 2005. "Hasisas Marselyje", is W. Benjamin. Nusvitimai. Vilnius: Vaga.

Certeau, M. 1988. The Practice of Everyday Life. Berkeley and Los Angeles, California: University of California Press.

Chtcheglov, I. 2006 (1958). "Formulary for a New Urbanism", in Knabb, K. (Ed.). Situationist International Anthology [ziureta 2011 m. sausio 11 d.]. Berkeley: Bureau of Public Secrets. Available from Internet: <http://www.bopsecrets.org/SI/Chtcheglov.htm>.

Debord, G. 2006a (1957). "Report on Constructing Situations", in Knabb, K. (Ed.). Situationist International Anthology [ziureta 2011 m. sausio 11 d.]. Berkeley: Bureau of Public Secrets. Available from Internet: <http://www.bopsecrets.org/SI/report.htm>.

Debord, G. 2006b (1958). "Theory of the Derive", in Knabb, K. (Ed.). Situationist International Anthology [ziureta 2011 m. sausio 11 d.]. Berkeley: Bureau of Public Secrets. Available from Internet: <http://www.bopsecrets.org/SI/2.derive.htm>.

Debord, G.: Wolman, G. J. 2006 (1956). "A User's Guide to Detournement", in Knabb, K. (Ed.). Situationist International Anthology [ziureta 2011 m. sausio 11 d.]. Berkeley: Bureau of Public Secrets. Available from Internet: <http://www.bopsecrets.org/SI/detourn.htm>.

Highmore, B. 2005. Cityscapes: Cultural Readings in the Material and Symbolic City. Palgrave Macmillan.

Kotanyi, A.; Vaneigem, R. 2006 (1961). "Basic Program of the Bureau of Unitary Urbanism", in Knabb, K. (Ed.). Situationist International Anthology [ziureta 2011 m. sausio 11 d.]. Berkeley: Bureau of Public Secrets. Available from Internet: <http://www.bopsecrets.org/SI/6.unitaryurb.htm>.

Lavrinec, J. 2002a. "Netiesinis rastas: skaitymo choreografijos pagrindai", Seminarai 2001. Atviros visuomenes kolegija. Vilnius: Strofa, 117-126.

Lavrinec, J. 2002b. "Interaktyvumas: santykiu su tekstu modelis", Problemos 62: 98-108.

Lefebvre, H. 1996. Writings on Cities. Oxford: Blackwell.

Lorimer, H. 2008. "Cultural geography: nonrepresentational conditions and concerns", Progress in Human Geography 32(4): 551-559. doi:10.1177/0309132507086882

Merleau-Ponty, M. 1968. The Visible and the Invisible. Evanston: North-western University Press.

Nash, C. 2000. "Performativity in practice: some recent work in cultural geography", Progress in Human Geography 24(4): 653-664. doi:10.1191/030913200701540654

Sadler, S. 1999. The Situationist City. London: The MIT Press.

Sheringham, M. 1996. "City Space, Mental Space, Poetic Space: Paris in Breton, Benjamin and Reda", in Sheringham, M. (Ed.). Parisian Fields. Reaktion Books.

Thrift, N. J. 1997. "The still point: resistance, expressive embodiment and dance", in Pile, S. and Keith, M. (Eds.). Geographies of resistance. London: Routledge, 124-151.

Thrift, N. J. 2008. Non-representational Theory. New York: Routledge.

Whyte, H. W. 1980. Social Life of Small Urban Spaces. New York: Edwards Brothers Inc.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.]

(1) Daugelis siuolaikiniu miesto studiju atstovu pripazista isskirtini metaforu vaidmeni siekiant "prakalbinti", "pagauti" besikeiciancia miesto kasdienybe: pvz., geografai N. Thriftas ir A. Aminas, apzvelgdami miesto problematikai skirtus kolegu darbus, isskiria tris esmines metaforas, atskleidziancias miesto kaip ivairialypio, dinamisko ir atviro proceso samprata--tai "tranzityvumas", "ritmai" ir "pedsakai" (Amin, Thrift 2002: 7).

(2) Si metafora M. de Certeau tekste atlieka dvilypi vaidmeni: viena vertus, aklumas yra nuoroda i kasdieniu praktiku automatizma, kylanti is pamatinio pasitikejimo savo gyvenamaja aplinka. Sis pasitikejimas aplinka artimas Maurice Merleau-Ponty iskeltai "percepcinio tikejimo" koncepcijai (Merleau-Ponty 1968). Percepcinis tikejimas yra nuolatinis suvokimo fonas, kuriuo grindziamas kiekvienas suvokimo aktas, taciau fenomenologiniame suvokimo akto aprasyme jis pasirodo veikiau kaip paties suvokimo ir aprasymo prielaida nei tiesioginis objektas. Kita vertus, aklumo metafora yra viena is miesto kasdienybes tematizavimo priemoniu: pasak M. de Certeau, "kasdienybe pasprunka nuo vizualines kontroles, ji tarytum neturi pavirsiaus" (De Certeau 1988: 93). Zinoma, kad aklumas klasikineje Vakaru filosofijoje pasirodydavo kaip jusluma suspenduojancio ir kuno ribotuma perzengiancio mastymo metafora. Taciau fenomenologams tematizavus kuniskuma kaip santykio su pasauliu ir savivokos salyga, pasikeite ir aklumo metaforos prasme: dabar ji nurodo i ta kasdienio patyrimo kloda, kuris yra duotas iki refleksijos judesio. Taip pat verta atkreipti demesi i isskirtini metaforu vaidmeni besiformuojanciose miesto studijose: ritmo analize, atminimo pedsakai, tranzityvumas, aklumas ir daugelis kitu metaforu aktyviai vartojamos geografu, sociologu, antropologu, rasanciu apie siuolaikini miesta ir ieskanciu priemoniu, tinkanciu dinamiskiems urbanistiniams procesams ivardinti ir aprasyti (pvz., Amin, Thrift 2002: 7-30; De Certeau 1988: 93).

(3) Ne veltui C. Baudelaire'as kalba apie "flaneur" kaip apie kolekcionieriu, o ir pats W. Benjaminas, kuris praktikavo "flaneur" laikysena, buvo aistringas (zaislu ir knygu) kolekcionierius.

(4) Sis kelionei skirtas projektas (projekto savoka nurodo i testinuma, perspektyva ir neuzbaigtuma) yra artimas fenomenologinio aprasymo, kurio metu "atnaujinamas" santykis su aprasomais fenomenais, suspenduojant kasdienes nuostatas aplinkos atzvilgiu.

(5) Apie pasiklydima kaip euristini miesto pazinimo metoda daugiau zr.: O. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.] E. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.](2007).

(6) Kaip pastebi sociologijos istorikas Aleksandras Filipovas, siuolaikiniai geografai ateme is sociologu duonos kasni, imdami pletoti problematika, kuria nurode dar Georgas Simmelis (paskaitos "Spaces of Sociology" medziaga; "Thinking through the Spatial turn", ReSet, CEU, 2011-02-07).

(7) Sestojo desimtmecio pabaigoje Williamas Whyte'as, bendradarbiaudamas su Niujorko miesto planavimo komisija, eme tyrineti, kaip viesuju erdviu organizavimas veikia miestelenu elgesi. Sio tyrimo rezultatu tapo studija "Social Life of Small Public Spaces" (1980) ir filmas tokiu paciu pavadinimu (1988), kur formuluojamos rekomendacijos, skirtos palankiai humaniskai aplinkai kurti.

(8) Gitenio Umbraso darbai ypatingi tuo, kad steigia dialoga tarp musu kasdienes aplinkos elementu ir itraukia i ji miestelenus. Tarp daugelio sio menininko darbu galima pamineti ir "Meiles krantus" (Vilnius), kurie "prakalbino" pacius krantus ir virto populiaria fotografavimosi vieta. Be to, sis darbas inspiravo serija analogisku projektu Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, kurie pasizymejo kur kas mazesniu jautrumu aplinkai: juk tiesiog paliktas uzrasas ant kranto, nepristatantis jo kaip personazo, lieka negyvas; krantas tampa tiesiog tam tikro pranesimo laikmena.

(9) Placiau apie architekturinius situacionistu projektus ir ju likima zr. S. Sadler (1999).

(10) Tai ypac idomu besivystancios "non-human geography", kuri aktualizuoja saveika tarp objektu ir su objektais, kontekste.

(11) Jau nuo 2008 m. prie "burbuliuojanciu" Lietuvos miestu eme jungtis kiti pasaulio miestai: Eikagai, Stutgartui, Londonui, Birmingemui, Neubrandenburgui (Vokietija), Svelvikui (Norvegija) aktualesnis buvo ne viesuju erdviu gaivinimas, o laisvalaikio scenarijus, kuris galetu sutelkti miesto bendruomenes bendram laisvalaikiui. Tokiais atvejais "Burbuliatoriaus" vietu pasirinkimo kriterijai buvo kitokie: dazniausiai pasirenkamos gausiai zmoniu lankomos vietos miestu centruose, kurios nestokoja kitu traukos objektu.

(12) Miestelenu srautus "ryjanciu" komerciniu centru metafora vartoja Z. Baumanas, pletodamas "ne vietu" (non-places) tipologija (Bauman 2000: 101).

Jekaterina Lavrinec

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra,

Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas Jekaterina.Lavrinec@hi.vgtu.lt