Liberty challenge or dangers of liberal democracy/Ismeginimas laisve, arba neliberaliosios demokratijos pavojai.

Eidukiene, Dalia

Ivadas

Siandien demokratija neabejotinai tapo pagrindine pasaulio raidos tendencija. Politine ekonomiskai stipriu valstybiu patirtis patvirtina, kad ryskiausiu laimejimu pasieke politines sistemos, gristos liberaliosios demokratijos vertybemis. Si aplinkybe pokomunistinems valstybems tapo lemiama renkantis raidos perspektyva. Taciau siandienine jaunos demokratijos valstybiu tikrove rodo, kad daugelis is ju nesusitvarke su demokratijos perkrova, t. y. neislaike ismeginimo laisve, o sekmingas pavienio zmogaus gyvenimas taip ir netapo imperatyviu politinio gyvenimo tikslu. Vis dazniau tvirtinama, kad siandieniniame pasaulyje dvieju pagrindiniu liberaliosios demokratijos komponentu--demokratijos ir laisves--keliai skiriasi: demokratija klesti, laisve--ne. Pavyzdziui, Faridas Zakaria mano, kad XXI amziaus pradzioje net 50 procentu pasaulyje gyvuojanciu demokratiniu valstybiu nera liberalios ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2004a: 99). Pagal Ronalda Dworkina, "paguodziantis teiginys, jog visi dabar esame liberalai ir galime susikaupti tik prie instrumentiniu problemu, kaip geriausia islaikyti liberalia valstybe, tera tik saves apgaudinejimas" (1998: 297-298). Larrio Daimondo nuomone, demokratija, taip pat liberaliaja, butina traktuoti kaip besipletojanti fenomena, nes del vidiniu procesu valstybes gali keistis, t. y. tapti daugiau ar maziau liberalios ar demokratines. Juk "nera jokiu garantiju, kad demokratiniu valstybiu raida galima tik viena kryptimi". Be to, "demokratija gali ne tik kokybiskai blogeti, bet ir visai isnykti, ir ne tik del savo formaliu valdzios institutu zlugimo, bet ir del labiau uzsleptu procesu irimo ..." ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2006: 33).

Minetosios idejos provokuoja issamiau pasiaiskinti gelmines jaunos liberaliosios demokratijos valstybiu pastebimai pakitusios demokratijos ir laisves pusiausvyros priezastis ir tai, kokio papildymo reikalauja liberalioji demokratija. Siuo atzvilgiu ypac reiksmingos atrodo dvi problemos: pirma, demokratijos ir liberalizmo, kaip ideologijos, dialektika; antra, socialinis klausimas (1) kaip sena naujai suformuluota problema ir jo konversija politineje erdveje.

Demokratijos ir liberalizmo dialektika

Gali kilti klausimas, ar apskritai verta kalbeti apie demokratijos ir liberalizmo dialektika. Juk XX amziuje ivykus ideologiju sprogimui ir zlugus komunistinei ideologijai eme vyrauti nuomone, kad ideologijos tarsi nebera, ir tai, ar ji egzistuoja, nebesvarbu. Taciau konkreciu istoriniu laikotarpiu visuomeniniai ir politiniai procesai rutuliojasi ypatingos ideologines paradigmos erdveje. Ja butu galima pavadinti pasauleziuros infrastruktura, apibudinancia erdve ir laika, visuomene, zmogu ir valstybe, taip pat pagrindini vertybiu sistemos principa. Tad ir siuolaikinei visuomenei yra labai svarbi ideologija, juo labiau kad demokratijos atgimimas Europoje susijes su tapsmu pramonines visuomenes, kuriai evoliucionuojant vis didejo demokratijos, adekvacios liberalizmo laissez passer, laissez faire (2) dvasiai ir principams, poreikis. Butent liberalizmas labiausiai prisidejo prie pagrindiniu siuolaikines politines sistemos ideju ir institutu, kurie tiesiogiai tapatinami su demokratija, raidos.

Liberalizmas demokratijai tapo idejiniu kompasu, kurio paskirtis--aukstai iskelti laisves veliava, kad valstybe ir visuomene nenukryptu nuo demokratines pertvarkos kelio. Siuo atzvilgiu liberalizmas, kaip ir kiekviena ideologija, yra tam tikras visuomeneje funkcionuojantis vertybinis modusas, lemiantis visuomenines sistemos atributiniu junginiu prasme, suteikiantis jiems tam tikra konfiguracija ir kryptinguma. Taciau siame moduse gali atsirasti destruktyviu aspektu, ardanciu kitu sistemu funkcionaluma ir net vercianciu jas degraduoti. Sitaip nutinka todel, kad ideologija--tai erdve, kuri dera su politine, ekonomine, teisine ir kitomis erdvemis. Ne viena is ju, ideologija taip pat, nefunkcionuoja atskirai nuo kitu sistemu. Be to, jos ne tik saveikauja, bet ir skverbiasi viena i kita. Sitaip ir formuojasi atributiniai ideologijos deriniai. Juos galima suskirstyti i butinus ir perteklinius bei destruktyvius, t. y. trikdancius kitu sistemu funkcionavima arba isprovokuojancius ju degradavima. Ideologija dazniausiai iracionali, nors ideologijos derinys su kitais visuomeniniais ir politiniais pradais racionalizuoja ir suteikia jai nauja turini ir prasme (KpaB[??]eHKO 2006: 3). Tokia racionalizacija imanoma, jeigu atributas bent is dalies racionalus. Priesingu atveju ideologijos iracionalumas dideja.

Tad galima teigti, kad viena is siuolaikines demokratijos krizes priezasciu yra negebejimas racionalizuoti liberalizmo ideologijos. Juk esant demokratijos ir liberalizmo sasajai pastarajam tenka lemiamas vaidmuo, nors jie funkcionuoja kartu, vienoje erdveje koordinuodami vienas kita, islikdami autonomiski ir koreguodami vienas kita, kad butu pakankami ir garantuotu abipusio rysio visavertiskuma. Siam mechanizmui lemta issireguliuoti, nes vieno krize sukelia kito krize. Taciau jis taisomas. Mechanizmo korektyvas formuluoja patirtis, kuria remiantis galima ne tik aptikti demokratijos ir liberalizmo santykio neatitikimu, bet ir numanyti korektyvu kryptis.

Si problema ypac aktuali posovietineje erdveje, juo labiau kad galime teigti, jog cia ideologija tebedevi "isaugtus" Smito liberalizmo "marskinelius". Nors senasis liberalizmas siuolaikiniame pasaulyje sukritikuotas ir jam sukurta alternatyvu, taciau valstybese, isgyvenanciose pradine kapitalo kaupimo stadija, si ideologija, neoliberalo Walterio Euckeno pavadinta "prakvipusia naftalinu" (1990: 84), yra ganetinai gyvybinga.

Politine nelygybe rodo jaunos demokratijos valstybiu patirtis, kai laisve daugiau tenkina kapitalo augimo, o ne zmogaus teisiu pletojimo poreiki. Laisve riboja ekonomine turimo kapitalo jega, t. y. jo dydis. Tapo akivaizdi liberalizmo deklaruojamu principu ir asmens laisves ideologijos neatitiktis, nes visuomeneje tenkinamasi tik juridines, formalios laisves skelbimu. Sitaip "liberalizmas ivykdo didiji savoku pervardijima--laisves siekima jis keicia kapitalo siekimu" ir "kapitalo kauptis virsta subjektiniu teisiu kauptimi". Laisve ir kapitalas virsta porinemis kategorijomis. "Laisve nustoja egzistuoti salia kapitalo ir be kapitalo. Pati savaime ji netenka prasmes ir realumo" (Vaisvila 1999: 13). Taigi laisve tampa tam tikru atzvilgiu geidziama, bet neegzistuojanti vertybe, reikalaujanti derinti individo teises ir laisves ne su jo kulturiniu aktyvumu, o su valdomo kapitalo dydziu. Kai tik beribe laisve vieniems tampa laisve, o kitiems--nelaisve, prasideda liberalizmo issiskyrimas su demokratija ir galime kalbeti apie liberalizmo, kaip ideologijos, krize.

Liberalizmo krizes tema nera nauja. Apie sia krize kalbejo dar Maksas Weberis. XIX amziaus pabaigoje jis net konstatavo tevo kartos (3), t. y. senojo, fanatisko vokieciu "nacionalinio liberalizmo" mirti, nes sis taip ir nepritapo Vokietijoje. Veliau si reiskini Weberis pavadino "burzuazines dorybes supratimo evoliucija" (1984: 642). Jo nuomone, liberalizmo mirties tema reiskiasi specifiniu, bendruoju, politiniu ir kulturiniu lygiais. Visi jie atsispindi poziuryje i socialini klausima, kurio egzistavima senosios kartos liberalai paprasciausiai ignoravo. Butent tai Weberis laike pagrindine tuometinio liberalizmo mirties priezastimi. Jo manymu, tokia "klinikine mirtis" truks gana ilgai, nes liberalu veiklos sriti riboja visuomenes "avanscenoje islike ekonominiai ir socialiniai klausimai" (ten pat). Be to, "liberalai neturi politines nuovokos. Jie kupini atavistiniu liberaliniu demokratiniu vilciu". Taciau, pasak Weberio, naujoji liberalu karta susiduria su visiskai kitokiais uzdaviniais. Jie daugeliu atzvilgiu praaugo senosios kartos liberalizma, nes "daug aiskiau supranta proziskus socialinio gyvenimo desningumus". Weberis pripazino, kad ateities akivaizdoje jaucia tam tikra "rezignacija" ir, kalbedamas savo kartos vardu, baime, jog istorijos zaismas lemia jai "ziauru epigoniskumo prakeiksma, imituojanti pilka megdziojima" (Scaff 1995: 33-34).

Sena naujai suformuluota problema

Atrodo, kad Weberio mintys aktualios ir siandien. Jos ne tik skatina ieskoti paraleliu, bet ir skamba pranasiskai, nes socialinis klausimas niekur nedingo. Pasikeites is isores, jis slypi musu gyvenimo principuose ir tikroveje. Taciau pokomunistinese valstybese socialinis klausimas daugeliu atveju pasireiskia tik joms budinga forma. Tai didziule pertekline nelygybe, naujuju vargsu problema, nelygybes kultura, politikos skurdas ir jau minetoji politine nelygybe.

"Pertekline nelygybe"--tai skurdo nulemtos bendrosios nelygybes dalis. Omenyje turimas zemiau santykinio skurdo ribos gyvenantis mazas pajamas gaunanciu gyventoju sluoksnis. Antai 2006 m. 16 % ES pilieciu gyveno zemiau santykinio skurdo ribos. Daugiausia tokiu zmoniu yra Bulgarijoje--58 %, Latvijoje--44 %, Rumunijoje--40 %, Lietuvoje, uzimancioje 24 vieta,--34 % (4).

Baltijos valstybese, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje zmones, kuriems gresia skurdas, gyvena uz maziau kaip 200 euru per menesi. Net turintiems darba zmonems ne visada pavyksta apsisaugoti nuo rizikos buti priskirtiems prie skurstanciuju. Stai 2006 m. 8 % ES dirbanciu pilieciu (18 metu ir vyresniu) gyveno zemiau santykinio skurdo ribos (MEMO/08/XXX 2008: 2, 3).

Zmoniu, gyvenanciu zemiau santykinio skurdo ribos, nuolat daugeja. Vien Lietuvoje 2004 m. ju buvo 552 tukst., 2005 m.--577 tukst., 2007 m.--645 tukst. Pernai Lietuvoje zemiau santykinio skurdo ribos gyveno kas penktas lietuvis, t. y. 645 tukst. zmoniu (19,1 % visu gyventoju). Is ju beveik desimtadalis (8 %) yra darba turintys asmenys (Statistikos departamentas, 2008: 30).

"Naujieji vargsai"--tai ne valkatos ar benamiai ir ne zemos kvalifikacijos asmenys. Prie ju galima priskirti mokytojus, gydytojus, destytojus, kulturos ir meno darbuotojus, taip pat tuos, kurie nesugebejo prisitaikyti prie rinkos salygu. "Naujieji vargsai", nuolat kamuojami rupescio, kaip isgyventi, neturi laiko ir galimybiu visavertiskai dalyvauti pilietineje veikloje ir negali pasiekti buti itraukti i politine darbotvarke. Tokios dideles stipraus intelekto dalies nedalyvavimas politikoje ir pilietines visuomenes veikloje rodo ir politini skurda, ir politinio elito skurduma.

"Nelygybes kultura" kelia daugiausia nerimo. Jos jau nebegalima laikyti atsitiktiniu ar laikinu reiskiniu. Pavyzdziui, Lietuvoje skurdo paveldejimas, t. y. perdavimas is kartos i karta, yra ne tik daznas, bet ir plintantis reiskinys (Maciulskyte 2006: 243). Todel yra pavojus nelygybes kulturai tapti privaloma visuomenes bendros kulturos dalimi.

"Politinis skurdas"--sitaip galima pavadinti laisva nuo pilietines visuomenes itakos politika. Jamesas Bohmanas ji supranta kaip kai kuriu pilieciu grupiu negebejima dalyvauti demokratiniame procese ir pazeidziamuma del samoningai ar nesamoningai priimamu sprendimu (2001: 125). "Politinio skurdo" slenkstis, pagal Bohmana, sutampa su vienos ar kitos visuomenes grupes gebejimu ir negebejimu inicijuoti viesa su jos interesais susijusios problemos aptarima. Taciau politologas nenagrineja veiksniu, lemianciu tokio galimo gebejimo ir negebejimo potencija. Ja ypac veikia visuomeneje egzistuojantis socialinis klausimas ir jo itaka politikai. Jis tarsi nubrezia riba, uz kurios politine nelygybe nustoja buvusi pozityvi, nes ne tik kad neprisideda prie politinio proceso subjektu atrankos ir sveikos konkurencijos, o tiesiogiai griauna ja. Socialinis klausimas tarsi isveda piliecius uz viesosios erdves ribu, todel ju balso negirdi nei visuomene, nei valstybe. Gausus socialiai silpni visuomenes sluoksniai nustoja tapatintis su valstybe ir valdzia. Sitaip zlugdomas socialinis kapitalas--visuomeninis tarpusavio pasitikejimo ir savitarpio pagalbos isteklius, kuris privaletu palaikyti sociumo solidarumo rysius, t. y. "socialini gebejima bendradarbiauti bendru interesu labui" (Putnam [1993] 2001: 240). "Socialinis kapitalas veikia ne tik tai, kas ieina i politika, bet ir tai, kas is jos iseina", todel "politika be socialinio kapitalo--tai politika, atitrukusi nuo gyvenimo" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2006: 135, 138). Taigi socialinio klausimo ir siandien negalima laikyti politikai itakos nedaranciu veiksniu, nes jis isderina visuomene ir si menkai geba socializuoti savo normas ir vertybes, kad isipareigotu pilietiniams tikslams. Deja, daugumos Vidurio ir Rytu Europos saliu atstovaujamoji valdzia socialinio klausimo buvima paprasciausiai ignoruoja ir todel valstybe atlieka tik "naktinio sargo" vaidmeni rekomenduodama pilieciams visais gyvenimo atvejais pagelbeti sau patiems. Tad prisiminus Weberio prognozes galima teigti, kad siandieniniai liberalai pazenklinti "epigoniskumo" (Scaff 1995: 34) zenklu ir rizikuoja isisukti i socialines stichijos sukuri, kai zmogus is tikslo tampa priemone.

Neliberaliosios demokratijos pavojai

Nagrinejant siuolaikinio socialinio klausimo apraiskas posovietineje erdveje naturaliai kyla klausimas, kaip vertinti visuomene, kur skurdas slopina pilietiniu organizaciju tinklu ir rysiu tapsma, kur tuo paciu metu silpneja ne tik formalus, bet ir realus valdzios ir visuomenes, valstybes politikos ir viesojo gyvenimo saitai. Ar visuomene, ignoruojanti socialinio klausimo egzistavima, ikunija tikrasias liberalizmo vertybes? Jeigu taip, tai gal ir mus paveike tas "ziaurus epigoniskumo prakeiksmas", apie kuri kalbejo Weberis ... Gal galime kalbeti apie Vidurio ir Rytu Europos liberaliosios demokratijos valstybems iskilusi pavoju tapti maziau liberalioms? Taciau visai ne ta prasme, kaip kad supranta Zakaria. Jis rezima, "kur sumise renkamumas ir autoritarizmas", vadina "neliberaliaja demokratija" (2004a: 89), bet nelaiko jos priesinga liberaliajai demokratijai, pabrezdamas, kad ji neisreiskia tikruju liberalizmo vertybiu. Taciau neliberalioji demokratija gali atsirasti ir tada, kai liberalioji demokratija yra nepajegi ikunyti tikruju liberalizmo vertybiu. Idomu, kad Zakarios aptartos kai kurios autokratines neliberaliosios demokratijos priezastys is dalies budingos ir cia aptariamai jaunai liberaliajai demokratijai, todel neabejotinai nusipelno demesio.

Prieslaikinis demokratizavimas, pasak Zakarios, yra neliberaliosios demokratijos priezastis, kai demokratija yra ankstesne uz pilietines visuomenes pagrindu sukurima ir gali trukdyti laisves itvirtinimui. Pasak jo, demokratijos pletote neturi buti ankstesne uz pilietines visuomenes pagrindu sukurima, nes prieslaikine demokratija griauna jos pamatus. Politologas primena, kad "laisve gime Vakaruose gerokai anksciau uz demokratija; butent laisve padejo atsirasti demokratijai, o ne atvirksciai" (2004a: 20). Laisves istorija is esmes yra kovos istorija. Laisves erdve pletesi spontaniskai, o ne pagal koki nors plana. Demokratija, atvirksciai, yra organizuota, planinga ir palaikoma tam tikru institutu.

Galima ir neliberalioji demokratija, teigia Zakaria. Negalima tapatinti demokratizavimo ir liberalizavimo procesu, laisvu rinkimu ir teisingos politines santvarkos. Juk vien demokratiniu proceduru nepakanka, kad galetume kalbeti apie liberalia tvarka ir pilieciu laisviu garantijas, nes yra siuolaikiniu nedemokratiniu valstybiu, atitinkanciu liberalios teisines valstybes reikalavimus, taciau formalus demokratiniu principu laikymasis netrukdo joms ivesti net autokratinio rezimo.

Viduriniosios klases nebuvimas taip pat budingas neliberaliosios demokratijos valstybems ir jis daznai lemia prieslaikini demokratizavima. Tai Zakaria sieja su neliberaliosios demokratijos valstybems budingu politiniu ir ekonominiu neefektyvumu. Juk tik ekonomikos pletra padeda sukurti gausia issilavinusia viduriniaja klase kaip savarankiska ir aprupinta visuomenes elementa, formuojanti "pliuralizmo infrastruktura, t. y. daugiapakope pilietine visuomene, kuria vis sunkiau valdyti is virsaus" (2004b: 70). Anot jo, vidurinioji klase bene vienintele istikima liberaliajai demokratijai.

Turtas yra palankus laisvei. Tai jega, suteikianti demokratijai gyvybingumo. Si Zakarios isvada grindziama Adamo Przeworskio ir Fernando Limongio atlikto ivairiu pasaulio valstybiu 1950-1990 m. tyrimo rezultatais. Apskaiciuota, kad kai vieno zmogaus vidutines metines pajamos siekia 1 500 JAV doleriu, demokratinis rezimas gyvuoja ne ilgiau kaip astuonerius metus, esant pajamoms nuo 1 500 iki 3 000 JAV doleriu--vidutiniskai iki 18 metu. Tik kai pajamos yra didesnes nei 6 000 JAV doleriu, demokratija tampa is tikruju gyvybinga. Kitaip sakant, demokratija, sukaupusi turto, tampa nemirtinga: trisdesimt dvi demokratines valstybes, kur vieno zmogaus vidutines metines pajamos sudaro daugiau kaip 9 000 JAV doleriu, bendrai gyvuoja jau 736 metus ir ne viena nezlugo ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2004a: 67).

Lietuvoje vienas asmuo vidutiniskai disponuoja 1 133,3 Lt pajamu per menesi, o tai sudaro 5 440 JAV doleriu per metus (Statistikos departamentas, 2008: 32). Vadovaujantis minetuoju tyrimu, iseitu, kad demokratija Lietuvoje (kaip ir kai kuriose kitose Vidurio ir Rytu Europos valstybese) dar nera gyvybinga.

Isvados

Liberalioji demokratija nera nekintama duotybe. Jos esybe--nuolatinis tapsmas. Si tapsma jaunos demokratijos valstybese lemia ir socialinis klausimas kaip svarbus politine mastysena ir elgesi formuojantis veiksnys. Jo veikiama liberaliosios demokratijos valstybe gali tapti "maziau liberali". Tai tiesiogiai susije su pagrindine liberalizmo vertybe--laisve, kuri, reiksdamasi neribotu variantu spektru, negali egzistuoti ne socialineje terpeje. Todel liberalizmas turetu tapti ir socialiai atsakingas. Sitai nereiskia liberalizmo genetinio kodo pakeitimo. Tai siekimas iveikti jo ribotuma, t. y. pastangas absoliutinti asmens laisve arba ta laisve riboti tik ekonomine jega, tai noras suteikti jam, kaip ideologijai, papildomu galiu demokratijai racionalizuoti. Liberalizmas turetu sukurti kokybiskai nauja vertybiu hierarchija ir tapti nauju ne tik politinio mastymo, bet ir demokratijos kontekstu. Sitai suteiktu ekonominei ir visuomeninei politikai nauju impulsu, kartu sukurtu nauju prielaidu kokybiskai naujai "pilietinio dalyvavimo" demokratijai, kuri padetu konsoliduoti visuomene liberaliajai demokratijai itvirtinti.

Iteikta 2008-11-10; priimta 2008-11-17

Literatura

Bohman, J. 2001. Public Deliberation--Pluralism, Complexity, and Democracy. Cambridge: MIT Press.

Eucken, W. 1990. Grundsatze der Wirtschaftspolitik. Grundsatze der Wirtschaftspolitik. Herausgegeben von Edith Eucken und K. Paul Hensel. 6. Aufl., TUbingen: J. C. B. Mohr.

MEMO/08/XXX. Briuselis, 2008 m. spalio 16 d. Socialine apsauga ir socialinis itraukimas Europoje--pagrindiniai faktai ir skaiciai.

Scaff, L. A. 1995. Verziantis is gelezinio narvo. Max Weber ir moderniosios sociologijos atsiradimas. Is anglu kalbos verte Z. Norkus. Vilnius: Pradai.

Stein, L. 1850. Geschichte der sozialen Bewegungen in Frankreich von 1789 bis auf unsere Tage. In drei Bande. Leipzig: Verlag von Otto Biganb.

Weber, M. 1984. Gesamtausgabe. TUbingen: J. C. B. Mohr (Paul Siebeck).

Putnam, R. [1993] 2001. Kad demokratija veiktu: pilietines tradicijos siuolaikineje Italijoje. Is anglu kalbos verte J. Novagrockiene ir A. Ramonaite. Vilnius: Margi rastai.

Statistikos departamentas, 2008. Gyventoju pajamos ir gyvenimo salygos 2007.

Vaisvila, A. 1999. Socialliberalizmas. Vilnius: Ursus.

Dworkin, R. 1998. "Laisve, lygybe, bendruomene", is Siuolaikine politine filosofija. Antologija. Sudare Janos Kis. Is anglu kalbos verte Vytautas Radzvilas. Vilnius: Pradai, 297-327.

Maciulskyte, S. 2006. "Skurdas ir pilietiniu strukturu regresija", is Pilietine visuomene: politikos pilietinimo projekcijos. Kolektyvine monografija. Klaipeda: Klaipedos universitetas, 239-255.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

(1) Socialinio klausimo savokos autorius teises daktaras ir ekonomistas Lorencas fon Steinas (Lorenz von Stein, 1815-1890), stovedamas prie vokieciu liberalizmo istaku, pareiske, kad "F. Kene ir A. Smito optimizmas ir didziules viltys del socialiniu laisves padariniu nepasiteisino. Ekonomine laisve ne tik garantuoja faktine laisve, bet gali igauti ir atvirkstine prasme." Taigi atsiranda nauja naujos epochos problema, kuria jis vadina "socialiniu klausimu" (Stein 1850, 1 Bd.: XXIII), o jos serdimi laiko nuosavybes problema.

(2) Vertimas is pranc. k.: "leiskite veikti, leiskite eiti".

(3) M. Weberis--vyriausiasis zinomo Vokietijos nacionalliberalu partijos nario sunus.

(4) Eu.int/publications/files/EF04105EN.pdf. <http:// www.eurofound>.

Dalia Eidukiene

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas politologija@vv.vgtu.lt