The sociocultural controversies of architectural inheritance of soviet Lithuanian legacy/Sovietines lietuvos architekturinio palikimo ipaveldinimo sociokulturines kontraversijos.

Petrulis, Vaidas

Ivadas

Pasaulineje praktikoje XX a. architekturinio palikimo ipaveldinimas yra gana placiai paplites reiskinys. Objektai itraukiami ne tik i atskiru saliu paveldo sarasus, bet ir i UNESCO formuojama World Heritage List. XX a. paveldo tema vis placiau atsispindi ir teoriniuose darbuose (Macdonald, Ostergren 2011). DOCOMOMO, ICOMOS, kitos tarptautines modernizmo pavelda puoselejancios organizacijos i siuolaikines paveldosaugos akirati itraukia ne tik ankstyvojo modernizmo pavyzdzius, bet ir po antrojo pasaulinio karo suformuotus objektus, i kuriuos siuloma zvelgti lygiai tai pat kaip ir i ankstesniu epochu palikima. XX a. architekturos moksliniu tyrimu komitetas prie ICOMOS 2011 metais, po ilgu diskusiju ir daugiamecio idirbio uzbaiges viena is svarbiausiu tekstu, skirta sio amziaus kulturos paveldo klausimams--"Madrido dokumenta", vienareiksmiskai teigia, kad "ipareigojimas issaugoti XX amziaus pavelda yra toks pats svarbus, kaip ir musu pareiga issaugoti reiksminga ankstesniu epochu pavelda" (Approaches ... 2011). Tad XX a. architektura palaipsniui tampa ne tik legaliu, bet ir patraukliu pasaulinio kulturos paveldo objektu, o tarptautineje teorijoje moderniojo paveldo ribas linkstama netgi plesti. Kaip teigia modernizmo tyrinetoja Sandra Uskokovic: "turime kreipti demesi i kur kas platesne modernios architekturos paveldo skale, iraukiant ir tas vietoves, kurios pasizymi asociatyvinemis reiksmemis, bylojanciomis apie modernizacijos procesa, modernuma ar modernizma" (Uskokovic 2007: 1).

Visgi tuo pat metu XX a. palikimo ipaveldinimo procesai laikytini ir viena sudetingiausiu bei kontraversiskiausiu siuolaikines paveldosaugos sriciu. Bandant formuoti paveldosaugine politika sio palikimo atzvilgiu, tenka susidurti su daug specifiniu probleminiu aspektu: "moderniosios architekturos medziagu atkurimas, funkciju, kurioms butu galima pritaikyti originalius siu pastatu erdvinius sprendimus, atradimas, budai, kaip sulaukti neprofesionalios publikos pripazinimo, ir pan." (Capeluto, Turull 2008: 41). Lietuviskame postsovietines erdves kontekste sie klausimai dar astresni. Vertindami pirmosios Respublikos metais sukurta modernizmo palikima susiduriame tik su bendrosiomis paveldosaugos problemomis, o prabilus apie sovietines Lietuvos architektura, kaip itin svarbus veiksnys iskyla ir politines istorijos faktas--okupacija. Turint galvoje, kad architekturos ir politikos sasajos visuomet buna itin glaudzios, vienoks ar kitoks buvusios okupacijos atspindys architekturiniame palikime, o kartu ir sios saveikos refleksija yra neisvengiama. Netgi galima teigti, kad bet koks siandienineje Lietuvoje aktyviai issakomas poziuris i sovietiniais metais sukurtus objektus yra neisvengiamai politizuotas. Kurdami santyki su paveldu kaip atminties vietomis, atrinkdami saugotinas vertybes, mes neisvengiamai kuriame vienokias ar kitokias atminties ir (ar) uzmarsties formas, kurios byloja apie musu poziuri i to meto istorija. Kaip taikliai yra pastebeje G. Ashworth ir jo kolegos: "paveldas gali buti susijes tiek su praeities uzmirsimu, tiek ir su issaugojimu" (Ashworth et al. 2007: 6).

Sio straipsnio tikslas yra issiaiskinti sociokulturiniu, nematerialiuju aspektu svarba formuojant musu santyki su sovietines epochos architekturiniu palikimu bei jo ipaveldinimu. Siekdami ivertinti sovietinio palikimo ipaveldinimo problematika konkreciu Lietuvos atveju, tekste laikysimes pripazintos teorines prielaidos, kad ipaveldinimo procesai turetu islikti bendrojo paveldosaugos diskurso dalimi, kuriame susiduria materialaus medziaginio (Vakaru paveldosaugoje ivardijama anglisku terminu--tangible) ir nematerialaus nemedziaginio (intangible) pobudzio veiksniai, o sovietinis paveldas turi buti vertinamas kaip Lietuvos XX a. architekturos nuoseklios istorijos dalis (1). Nustacius pagrindines problematines sritis, bus galima toliau kurti ar koreguoti bendrasias strategijas, nusakancias vieta, kuria sis palikimas turetu uzimti Lietuvos paveldosau-gos akiratyje ir bendrajame kulturiniame diskurse. Taciau tai jau tolesniu darbu uzdavinys.

Sovietinis palikimas kaip materialusis paveldas

"Madrido dokumente", kalbant apie XX a. paveldo "kulturine reiksme", pabreziama, kad ji "gali remtis tiek materialiaisiais (tangible) jo pavidalais, apimant vietove, menini sprendima (pavyzdziui, spalvine schema), statybos principus, medziagiskuma, estetine verte ir funkcija, tiek ir (arba) nematerialiaja (intangible) verte, itraukiant istorines, socialines, mokslines ar dvasines asociacijas ar kurybiskumo apraiskas" (Approaches ... 2011). Netgi ir prisilaikydami nuomones, kad "jokia paveldine verte nera grynai materialioji, o materialusis paveldas gali buti interpretuojamas tik per nematerialiuosius aspektus" (Deacon 2004: 3), vertindami aptariamo laikotarpio palikima ir jo reiksme visuomenei, neisvengiamai turime aptarti tiek materialiuosius, tiek nematerialiuosius aspektus.

Jeigu nuosaleje paliktume tokius materialiojo paveldo aspektus, kaip konstrukciniai ypatumai, statybu kokybe ir panasiai, bei susikoncentruotume i "Madrido dokumente" minimus aspektus, tokius kaip meninis sprendimas bei estetine verte (kitaip tariant fizinio pavidalo kokybe), turetume gana aisku problemini lauka, kuris siejasi su sovietines architekturos palikimu. Sioje vietoje, perfrazuojant skambu tarpukario architekturos kritiko suformuota klausima "ar Kaunas yra miestas?" (Gedainis 1932), galima kelti klausima--ar sovietiniu metu statybos buvo architektura, o tuo pat metu ir paveldosaugos objektas? Klausimas neatrodys retorinis, jei turesime omenyje Peter Eisenmann pastaba, kad "visais laikais didzioji dalis architektu nekuria architekturos. Taip kaip oro uostu knygynuose nerasime literaturos, taip ir visu statybos procesu, kurie yra butini visuomenes egzistavimui, negalime vadinti architektura". Tikroji architektura, anot architekto, turi remtis i aiskias "teorines idejas" (Eisenman 2009). Prabilus apie sovietinius metus tenka pripazinti, kad butent ideju laisve buvo apribota, persmelkta kurybinius savitumus niveliuojancios politines ideologijos. Netgi velyvajame periode, kai politinis spaudimas svelnejo, bendroji salygu visuma (informacijos stoka, visuomenes pragyvenimo lygis, su statybinemis medziagomis bei konstrukcijomis susijusios problemos ir t. t.) leme specifini konteksta, neisvengiamai veikusi ir idejine architekturos raiska. Tad klausimas, ar vertinant is pasirinktos estetines perspektyvos sovietines epochos palikimas gali tapti vertingu "is praeities islikusiu istekliumi <...>, kuri sukure menine valia" (Markeviciene 2006: 23)--tikrai nera vienareiksmis.

Prabilus apie menines vertes problematika, neisvengiamai tenka identifikuoti, kaip vertes klausimas siame tekste yra suprantamas. Pernelyg nesigilinant i menotyros bei meno kritikos filosofija, galima pritarti filosofo Krescencijaus Stoskaus issakytai nuomonei, kad menotyriniame diskurse esama tam tikro objek-tyvistines ir subjektyvistines vertes sampratos dialogo. Jei, zvelgiant is objektyvistinio poziurio tasko, menines vertybes "egzistuoja taip pat objektiskai, daiktiskai kaip ir fizines kuriniu savybes ir nepriklauso nuo kintanciu istoriniu visuomenes poreikiu", tai subjektyvistai yra isitikine, kad "skirtingas patyrimas, skirtingi interesai, skoniai, skirtingi gyvenimo budai kiekviena suvokima daro skirtinga interpretacija". Visgi sie poziuriai turi tam tikro krastutinumo. "Nepripazindami objektyvaus kurinio vertingumo, mes negalesime nustatyti, kuo vienas vertinimas pranasesnis uz kita, o kartu ir gero kritiko vertinimo prioriteto pries diletantiskus vertinimus. Vadinasi, siuo atzvilgiu visiskai teisus objektyvistai. Taciau kurinio verte jie laiko pastovia savaimine vertybe, o ne tuo, kas yra susije su istoriskai kintanciais visuomenes poreikiais, interesais, tikslais, viltimis, lukesciais, idealais". Taigi tenka laikytis poziurio, kad esama tam tikru objektyviu kriteriju, taciau jie kinta, kintant socialinems, kulturinems bei ekonominems aplinkybems (Stoskus 1986: 73-76). Butent toks aplinkybiu kitimas, transformuojantis epochoms, netgi i pries kelis desimtmecius Lenino premija apdovanotus Lazdynus leidzia pazvelgti kiek kitu kampu.

Masiniu gyvenamuju kvartalu statyba galetu buti puikus sovietinio laikotarpio statybu problematikos pavyzdys. Kazkada atrodziusi racionali, is surenkamu elementu konstruojama architektura--bene placiausiai pasklides sovietinio miestovaizdzio ivaizdis. Nors pirmieji sovietines modernizacijos pavyzdziai toli grazu nesisiejo su auksta estetine kokybe (1 pav.), o ir tokiu tikslu neturejo (2), velesnieji Zirmunu bei Lazdynu mikrorajonu sajunginiai apdovanojimai bylojo apie akivaizdzia verte to meto kontekste (tiesa, cia tenka atsakyti i klausima, ar si verte buvo architekturine, estetine, ar daugiau socialine, t. y. glaudziai susijusi su politiniu kontekstu). Visgi siandieniniam Lietuvos gyventojui sie rajonai vargu ar is esmes issiskiria is bendros supa- nasejusios industrines statybos mokyklu, gyvenamuju teritoriju, tipiniu prekybos, pramones objektu ir kitu sovietines statybos objektu mases, kuri greiciau vertinama kaip susidevejusios, senamadiskos kasdienybes dalis, neturinti tos magiskos laiko patinos, kuri tarsi savaime generuoja paveldine verte. Apie tai byloja toks simptomiskas faktas, kad vienoje is reprezentatyviausiu internetiniu svetainiu, pristatanciu Vilniaus miesta, Lazdynai pateikiami kaip alternatyvaus turizmo megejus galinti sudominti "savotiska velyvosios arba "sastingio" epochos kvintesencija" (Virtualus istorinis Vilnius 2009).

Panasaus poziurio susiformavimui neabejotinai didele reiksme turejo ne tik jau minetos sovietines epochos salygos, ribojusios architekturines raiskos galimybes, bet ir itin staigus bei radikalus kulturinis luzis socialinei aplinkai transformuojantis nuo sovietiniu metu realiju prie Vakaru kulturos ir vartotojisko gyvenimo stiliaus. Tokiame kontekste jau pacios savaime asketiskos modernizmo formos, dar labiau nuskurdintos medziaginiu sovietiniu metu problemu, vargu ar gali sulaukti palankaus visuomenes ivertinimo ir iprasminimo zvelgiant is estetinio poziurio tasko. Tad paveldosauginis XX a. antrosios puses statiniu traktavimas is pirmo zvilgsnio gali pasirodyti panasus i savitiksli akademini sumanyma, bandant iskreipti tikruosius, siuolaikini pasauli atspindincius architekturinius procesus.

[FIGURE 1 OMITTED]

Beje, siame kontekste tenka pazymeti, kad ne tik industrinio modernizmo palikimas susiduria su panasia vertinimo problema. Akivaizdus tokios prielaidos pavyzdys--buvusi Kauno universaline parduotuve "Merkurijus". Nors tai buvo vienas is ryskiausiu velyvojo sovietiniu metu architekturos reprezentantu, akivaizdziai pretendavusiu tapti to meto architekturiniu pasiekimu simboliu Kauno mieste (o gal net ir platesniame kontekste), statinys buvo nugriautas, neizvelgus jokios saugotinos vertes (2 pav.). Taigi galime identifikuoti viena is svarbiausiu problemu, dariusia itaka sovietinio laikotarpio statybinio palikimo ivertinimui bei sparciam nykimui siandienos kontekste--visuomeneje vyraujancias abejones del estetines bei architekturines vertes. Tiesa, cia butina atkreipti demesi, kad nors postsovietinis kontekstas si efekta sustiprina, taciau tai gana universali, visam pasauliui budinga problema.

Nagrinejant architekturos vertes sampratas, taip pat idomu atkreipti demesi i viena, is pirmo zvilgsnio paradoksalu, fakta, kad prie autentiskiausia israiska islaikiusiu Lietuvos XX a. antrosios puses architekturos pavyzdziu visu pirma tenka priskirti sovietines ideologijos prisodrintus stalinizmo epochos objektus, tokius kaip gelezinkelio stotys Vilniuje ar Kaune, Vilniaus oro uosto pirmuosius rumus, Kauno valstybini akademini dramos teatra, "Pergales" kino teatra Vilniuje ar netgi to meto gyvenamuosius kvartalus (3 pav.). Viena vertus socialistinio realizmo pastatai jau senesni nei 50 metu, ir tai suteikia svaru juridini pagrinda jiems ipaveldinti. Taciau kita vertus, tiketina, kad ne menkesni vaidmeni cia atliko ju architekturine israiska--neoistoristine tektonika bei specifnes, sovietine ideologija iliustruojancios dekoracijos, kurios suteikia aiskiai identifkuojama istoriskumo dimensija. Tad galima kelti prielaida, kad aiskus pastato istoriskumo suvokimas yra vienas svarbesniu kriteriju, lemianciu ju svarba visuomenes poziuriu, o kartu ir islikimo galimybe. Taciau tai jau nematerialioji paveldo reiksmes dimensija.

[FIGURE 2 OMITTED]

[FIGURE 3 OMITTED]

Modernistinio laikotarpio statiniu ivertinimas yra gerokai komplikuotesnis. Cia idomu pastebeti, kad kuo silpniau iprasminta istorine verte (ar kita nematerialioji paveldo reiksme), tuo stipriau iskyla pamatiniai architekturos elementai, ivardinti jau Vitruvijaus--frmitas, utilitas, venustas. Kaip zinia, sovietinio modernizmo architekturos palikimas bent jau utilitas poziuriu itin daznai prasilenkia su siandienos ukesciais. Kitaip tariant, kaip esmine sekmingo ipaveldinimo problema iskyla ekonominis veiksnys. Taip pat deretu atkreipti demesi, kad reiksmingiausi sovietiniu metu statiniai dazniausiai yra visuomenines paskirties. Pasinaudojant tuo, kad zemes nuosavybe valstybine--nemaza ju dalis iskilo patraukliose, prestizinese miestu zonose. Siandiena tai tampa papildomu akstinu siuos statinius nugriauti ir vietoje ju pastatyti naujus, greita ir garantuota pelna nesancius objektus. Vienas is tokiu pavyzdziu--Sporto rumai Vilniuje, kurie neabejotinai iliustruoja ryskiausius sovietinio modernizmo bruozus.

Apibendrinant pastebejimus apie materialiojo sovietiniu metu palikimo ipaveldinimo procesus, tenka pradeti nuo akivaizdaus fakto, kad pastato fizinio pavidalo estetine reiksme bei jos suvokimas platesniam visuomenes ratui neisvengiamai yra vienas is svarbiausiu kriteriju, lemianciu statinio recepcija, o kartu ir issaugojimo galimybe. Atsizvelgdami i tai, kad siekiant sekmingo ipaveldinimo proceso butinas "valdanciuju instituciju sprendimu nuoseklumas" (Macdonald 2011: 13), o "kokybe svarbiau nei kiekybe" (Avrami 2011: 9), akivaizdu, kad visu pirma turetume atrinkti, aiskiai ivardinti ir paskelbti saugomais dar islikusius svarbiausius objektus (pvz.: IX fortas Kaune, Sporto rumai Vilniuje, M. Zilinsko dailes galerija Kaune ir kt.), kurie autentiskiausiai iliustruoja epochos pavelda zvelgiant is materialiosios puses. Taciau lygiai taip pat turime pripazinti, kad tokiu objektu bus salygiskai mazai, o vertinant bendrai, sovietinio laikotarpio statiniai sios dimensijos itin stokoja. Tad paveldo specialistai, pritardami nuomonei, kad XX a. architekturinio palikimo dalis turi likti kaip epochos liudijimas, didesni demesi turetu skirti nematerialiesiems aspektams, galintiems tapti prielaida ipaveldinti kiek platesni objektu spektra.

Sovietinis palikimas kaip nematerialusis paveldas

Prabilus apie nematerialiaja XX a. antrosios puses architekturos iprasminimo dimensija, galima kelti prielaida, kad "istorines, socialines, mokslines ar dvasines asociacijos" (Approaches ... 2011) cia visu pirma pasireiskia kaip dvieju kertiniu demenu--politiskumo ir modernumo--sandura. Viena vertus tenka atkreipti demesi i postsovietineje erdveje itin reiksminga, glaudziai su sovietiniu palikimu susijusi aspekta--saveikas su sovietine ideologija--bei identiteto, savumo/ svetimumo klausimus. Na o kita vertus sis palikimas yra laiko dvasios, kuri neatsiejama nuo modernejanciu XX a. miestu, liudytojas. Vertinant platesniame kontekste, sovietinis modernizmas yra neatskiriama dalis tarptautiniu XX a. procesu, kurie buvo budingi tiek Vakarams, tiek komunistiniam pasauliui.

Net jei laikysimes prielaidos, kad visi sovietinio palikimo vertinimai neisvengiamai yra politinis veiksmas, tenka atkreipti demesi i epochos nevienalytis-kuma. Ryskiausiai "svetimo" konotacijos, kurios anot G. J. Ashworth ir jo kolegu, yra neatsiejama architekturinio identiteto, konstruojamo remiantis priespriesomis (Ashworth et al. 2007: 5), kurimo dalis, reiskiasi stalinistineje socialistinio realizmo epochoje. Tiek reprezentaciniai, paminkliniai objektai, tiek kasdiene, gyvenamoji ar pramonine komunistines simbolikos persmelkta statyba, bylojanti apie erdves uzvaldyma, tapo ryskiais svetimos ideologijos transformuojamo miesto simboliais. Zaliasis tiltas per Neri Vilniuje, kur viena is keturiu skulpturu, puosianciu tilta, skirta Raudonajai armijai pagerbti, socialistinio realizmo stiliaus kulturos rumai ant Tauro kalno--tipiski sios situacijos pavyzdziai. Ne maziau iliustratyvus ir tiltas per Nemuna Kaune, kuris 1948 m. atstatytas papuosus komunistine simbolika (4 pav.). Jeigu pazvelgtume i asketiskas sovietinio modernizmo formas ar velyvojo modernizmo architekturinius ieskojimus, teks pripazinti, kad politika architekturoje pasireiskia ne eksplicitiskomis dekoracijomis, iliustruojanciomis socialistini turini, bet yra nujauciama per masines gyvenamosios architekturos propaganda, funkcines logikos desningumus, mastelio, kontekstualumo, kiekybes bei kokybes klausimus ir pan. Politines atminties aspektas cia tampa menkiau apciuopiamas, ne toks tiesmukas, neretai glaudziai susijes su bendrosiomis modernizmo idejomis.

Tad jei sovietines Lietuvos architektura vertinsime kaip svetimos salies bei ideologijos liudijima, reiksmingiausi pavyzdziai neabejotinai siesis su socialistinio realizmo epochos palikimu. Zvelgiant is siandienines paveldosaugos perspektyvos, ideologiniu reiksmiu prisodrinta pokario architektura galetu buti interpretuojama remiantis San Antonio deklaracijoje issakytais principais. Nors dokumentas daugiau skirtas Amerikos problematikai, taciau kelia svarbu, viename objekte konfliktuojanciu reiksmiu bei identitetu klausima: "reiksmiu ir vertybiu variacijos objekte tam tikrais atvejais gali konfliktuoti, ir kadangi konfliktu sprendimui butinas tarpininkavimas, konfliktiskumas is esmes gali padidinti paveldo, kuris yra ivairiu grupiu poziuriu susiliejimo taskas, verte" (The Declaration ... 1996). Taigi kaip bene svarbiausias su nematerialiuoju aspektu iskylantis uzdavinys-- daugialypio "naujojo identiteto" (Wieszczek, Oliveira 2010: 66) kurimas, kuris sudarytu erdve ir salygas sias strukturas saugoti kaip nevienareiksmiskos atminties saugyklas, liudijancias bendraja, tarptautine XX a. politine patirti, isreiksta architekturinese erdvese. Cia geru palyginimu galetu tapti tarpukario laikotarpis, kai buvo astriai diskutuojama, ar nugriauti Kauno sobora, nes jis yra svetimos valstybes simbolis. Siandiena panasios diskusijos nebeatrodytu tokios gyvos ir astrios. Galima daryti prielaida, kad panasiai atsitiks ir su sovietine architektura. Palaipsniui iprasime ja vertinti kaip bendruju XX a. architekturos procesu, kurie kaip ir bet kuri kita epocha buvo prisodrinta politinio turinio, dali. Panasiai kaip carine architektura dabar vertiname tiesiog kaip XIX a. kulturos palikima.

[FIGURE 4 OMITTED]

Prabilus apie bendraji, pasaulini konteksta, deretu atidziau pazvelgti ir i tarptautine patirti, susijusia su XX a. antrosios puses paveldosaugos procesais. Bene idomiausias, glaudziai su modernizmu ir standartizacija susijes pavyzdys--Augusto Perret perstatytas Le Havre miestas Prancuzijoje. Pokario industrinio modernizmo objektas 2005 m. buvo paskelbtas pasaulio paveldo objektu. Svarbu pabrezti, kad miesto urbanistinis sprendimas buvo ivertintas ne del estetikos ypatumu, bet kaip "to meto gyvenimo salygu ir urbanistiniu lukesciu, specifnes tipologijos bei medziagu panaudojimo iliustracija" (Le Havre ... 2005). Kitaip tariant, pagrindini vaidmeni cia atliko ne menininko talentas (tiesa, Augustas Perret yra architekturos vadoveliuose placiai pristatomas autorius), taciau laiko dvasia. Tad siekiant rasti atsakymus, kodel ir ar verta ipaveldinti sovietinio modernizmo pavyzdzius, ypac svarbu ne tik suvokti ir atvirai priimti siandienines visuomenes poziuri i si palikima kaip i materialiaja vertybe, taciau ir aktyviai formuoti suvokima, kad sovietinis modernizmas yra liudijimas apie XX a. Lietuvos miestu modernizacija ir turi nematerialaus pobudzio verte.

Tesiant minti apie nematerialiuju aspektu reiksme ipaveldinimo procesuose, deretu atkreipti demesi i dar viena itin svarbu siuolaikines paveldosaugos aspekta--komunikacija. Neretai siekiant apibrezti naujasias paveldo tendencijas, galima isgirsti nuomone, kad "visiems paveldo objektams nepriklausomai nuo ju kilmes ir rusies budinga viena savybe--visi jie yra simboliai, visi jie perduoda tam tikras prasmes--taigi komunikuoja" (Cepaitiene 2010: 35). Kai kurie autoriai issako dar radikalesne pozicija pabrezdami, kad "vertybes ir idejos" slypi ne kokiu nors baigtiniu pavidalu, taciau yra lankscios, nuolatos nepaliaujamai kuriamos ir perkuriamos. Dar daugiau--kiekvienam stebetojui sios interpretacijos bus taip pat ir individualios. Taigi, "fizine vieta vis maziau bereiskia, o esminiu veiksniu tampa informacija apie ta vieta. Paveldo objektas tampa individu ir visuomenes kurybines vaizduotes rezultatu" (Ashworth et al. 2007: 5). Panasaus pobudzio teiginiai tik patvirtina prielaida, kad paveldosaugos ekspertai sovietinio palikimo atzvilgiu negali procesu stebeti pasyviai, o turi uzimti aktyvia pozicija, kurdami vienokius ar kitokius naratyvus, kurie savyje apimtu jau mineta "politiskumo" ir "modernumo" problematika, taip suteikiant paveldui nematerialiasias reiksmes. Tokia pozicija sustiprina ir siuolaikines paveldosau-gos ekspertes E. Avrami issakyta mintis, kad saugojimas yra aktyvus palikimo valdymas, o paveldosauga deretu "suvokti kaip kurybini procesa. Dirbantys su paveldu neturetu saves suvokti kaip istorines aplinkos saugotoju ar tvarkytoju (stewards), bet kaip kurybingus bendraautorius (contibutorsT)" (Avrami 2011: 8).

Tad jei galima sutikti, kad sovietinio architekturos palikimo estetines vertes ir iprasminimo galimybes yra gana ribotos, tai tuo pat metu butina akcentuoti, kad nematerialieji aspektai cia gali tapti kertiniais. Socialistinio realizmo architekturos atveju prasmiu kurimas greiciausiai turetu buti neatsiejamas nuo politiniu reiksmiu, kurias visu pirma butu galima traktuoti kaip mediatoriu okupacijos bei komunistinio rezimo pasekmiu atminimo iprasminima. Sovietinis modernizmas--nuostabus po Antrojo pasaulinio karo ivykusios pasaulines modernizacijos ir saltojo karo liudijimas. Tokios erdves kaip Vilniaus Lazdynai vien del savo apdovanojimo (mikrorajonas 1974 m. buvo ivertintas visasajungine Lenino premija) ir reiksmes to meto epochoje igauna itin palankias salygas modernistiniam naratyvui kurti bei potenciala tapti fiziniu savo laikotarpio zenklu, idomiu ne tik vietiniame, bet ir tarptautinio modernizmo kontekste. Le Havre isreiskia Vakaru pasaulio pokario industrinio modernizmo idejas, o Lazdynus tarptautiniame kontekste galetume pristatyti kaip reiksmingiausia tos pacios architekturines idejos apraiska socialistiniame pasaulyje. Velyvojo modernizmo laikotarpiu, kiek atsipalaidavus idejiniams gniauztams, taciau islikus specifinems ekonominems ir socialinems salygoms, buvo sukurtos unikalios erdves, kurios iliustruoja velyvuju sovietiniu metu kulturines ivairoves apraiskas ne tik Lietuvoje, bet ir sovietines imperijos viduje. Nelieciant unikaliu objektu kaip, tarkim, fizioterapijos gydykla Druskininkuose, netgi mazesniuju miesteliu kulturos namus galima interpretuoti kaip unikalu brandziosios sovietiniu metu epochos zenkla. Tad nors tik nedidele sovietiniu metu architekturos dalis galetu buti vertinama kaip materialieji (t. y. estetinio pavidalo) sprendiniai, taciau kiekvienas sovietines architekturos laikotarpis turi gilius nematerialiuosius klodus.

Isvados

Pastaraisiais desimtmeciais Lietuvoje stebime itin spartu sovietines epochos palikimo nykima. Be abejones, tai visu pirma sietina su materialiaisiais aspektais--funkciniu poreikiu kaita, statybiniu medziagu kokybes problemomis ir galu gale abejonemis del estetines siu objektu vertes. Atsizvelgiant i tai, kad materialaus pobudzio problemos yra objektyvios ir vargu ar issprendziamos, paveldosaugos procesuose itin didele reiksme igyja aktyvus nematerialiuju verciu akcentavimas.

Siekiant ivardinti nematerialiasias sios epochos vertes, visu pirma deretu atkreipti demesi i modernizacijos procesus. Itin sparciu architekturines aplinkos transformaciju, savitos funkcionalistines logikos, techniniu sprendimu bei medziaginio unikalumo, galu gale ir savitu estetiniu sprendimu liudijimai, tarptautiniu paveldosaugos ekspertu nuomone, turetu palikti tiek materialiu, tiek nematerialiu pedsaku musu kulturoje bei architekturineje aplinkoje. Tad modernizacijos fenomenas, budamas bendrosios XX a. kulturos dalimi, yra viena is svarbiausiu nematerialiuju verciu, kuri turi buti adekvaciai suvokiama ir vertinama.

Architekturine aplinka visais laikais buvo itin glaudziai susijusi su politinemis aktualijomis. Itin skaudzios XX a. politines istorijos patirtys, naturalu, visoms kolonialistines patirtis isgyvenusioms tautoms suformavo astrius ir negatyvius prisiminimus. Architekturinis palikimas tampa tokiu patirciu liudijimu. Visgi, nepaisant siu, paveldosaugoje disonuojan-ciomis vadinamu asociaciju, architekturos objektai ar vietos ir ju saugoma atmintis galetu tapti tam tikra komunikacijos su istorine patirtimi forma. Taigi, tai taip pat itin svarbi nematerialioji XX a. palikimo reiksme.

Nepaisant to, kad nematerialiosios patirtys, kurios apima modernejimo bei politiniu transformaciju liudijimus, yra akivaizdzios, taciau itin aktualios medziagines problemos, kurios siejasi su XX a. palikimo ipavel-dinimu, reikalauja isskirtinio nemedziaginiu vertybiu akcentavimo ir puoselejimo visuomeneje. Cia pavel-dosaugos ekspertams iskyla itin svarbus uzdavinys ne tik saugoti materialiasias vertybes, taciau tuo pat metu aktyviai kurti, skleisti ir ipaveldinti nematerialiasias vertybes, susijusias su siuo palikimu.

doi:10.3846/20297955.2012.679773

Literatura

Approaches for the Conservation of the Twentieth Century Architectural Heritage, Madrid Document. 2011. Madrid: ISC20C, ICOMOS [interaktyvus], [ziureta 2011-11-10]. Prieiga per interneta: http://icomos-isc20c.org/sitebuilder- content/sitebuilderfiles/madriddocumentenglish.pdf

Architekturos fondas. Ekskursijos po Vilniaus miegamuosius rajonus. 2011. Vilnius [interaktyvus], [ziureta 2011-11-18]. Prieiga per interneta: http://www.archfondas.lt/aktualijos/ ekskursija/ekskursijos-po-vilniaus- miegamuosius-rajonus/

Ashworth, G. J.; Graham, B.; Tunbridge, J. E. 2007. Pluralising Pasts: Heritage, Identity and Place in Multicultural Societies. London: Pluto press.

Avrami, E. 2011. Sustainability and the Built Environment: Forging a Role for Heritage Conservation, Conservation Perspectives: the GCI Newsletter 26(1): 4-9. The Getty Conservation Institute.

Capeluto, M.; Turull, M. 2008. The Evolution of Intervention Criteria in Modern Movement Restoration: Essential Problems and Circumstantial Problems. GATCPAC'S Conservation Project as a Case Study, in Proceedings of the 10th International DOCOMOMO Conference. The Challenge of Change. Dealing with the Legacy of the Modern Movement, IOS Press, 37-42.

Cepaitiene, R. 2010. Paveldosauga globaliame pasaulyje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.

Deacon, H. 2004. Intangible heritage in conservation management planning: the case of Robben Island, International Journal of Heritage Studies [interaktyvus], [ziureta 2011-1110]. Prieiga per interneta: http://www.accu.or.jp/ich/en/pdf/ c2006Expert_DEACON_2.pdf

Eisenman, P. 2009. What makes great architecture [interaktyvus], [ziureta 2011-11-10]. Prieiga per interneta: http://www. youtube.com/watch?v=5XFACVgD9YA

European Construction Technology Platform (ECTP). Cultural Heritage. Vision 2030 & Strategic Research Agenda. 2005 [interaktyvus], [ziureta 2011-11-12]. Prieiga per interneta: http://www.ectp.org/documentation/FA-CulturalHeritage-SRA- First%20DraftVersion.pdf

Gedainis, I. 1932. Ar Kaunas miestas? Bangos 32: 807.

Le Havre (France), ICOMOS. 2005 [interaktyvus], [ziureta 2011-11-10]. Prieiga per interneta: http://whc.unesco.org/ archive/advisory_body_evaluation/1181.pdf

Macdonald, S. 2011. Contemporary Architecture in Historic Urban Environments, Conservation Perspectives: the GCI Newsletter 26(2): 13-15. The Getty Conservation Institute.

Macdonald, S.; Ostergren, G. 2011. Conserving Twentieth-Century Buitl Heritage: a Bibliography, J. Paul Getty Trust [interaktyvus], [ziureta 2011-11-10]. Prieiga per interneta: http://www.getty.edu/conservation/our_projects/field_pro- jects/mod_arch/mod_arch_bib_aug11.pdf

Markeviciene, J. 2006. Kulturos paveldo samprata tarptautineje teiseje: nuo Venecijos chartijos iki Europos Tarybos pagrindines konvencijos del kulturos paveldo vertes visuomenei, in Kulturos paveldas ir visuomene XXI a.,nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Vilnius, ICOMOS, 15-35.

Nikolaev, I. 1954. Voprosy ekonomiki i estetiki v sovetskoj architecture, Architectura SSSR 11: 32-35 (in Russian).

Petrulis, V. 2006. Stilistines sovietmecio architekturos vertinimo prielaidos, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 30(3): 134-142

Stoskus, K. 1986. Meno kritikos paskirtis, in Meno kritika. Vilnius: Mintis, 51-90.

The Declaration of San Antonio, ICOMOS. 1996 [interaktyvus], [ziureta 2011-11-12]. Prieiga per interneta: http://icomos. org/en/charters-and- texts?id=188:the-declaration-of-san-antonio&catid=179:charters-and- standards

Uskokovich, S. 2007. 20th Century Heritage--Preservation of Values or Things?, in Symposium: Identification, Advocacy and Protection of Post- World War II Heritage, ed. Stephen J. Kelly and T. Gunny Harboe, 1-14. Electronic document (CD)

Virtualus istorinis Vilnius: 10 atraktyviausiu alternatyvaus Vilniaus pasiulu. 2009 [interaktyvus], [ziureta 2011-11- 10]. Prieiga per interneta: http://www.viv.lt/vilniaus_top_10/10_ atraktyviausiu_alternatyvaus_vilniaus_pasiulu

Wieszczek, K.; Oliveira, F. L. 2010. Rewriting the Past: the Demolition of Modern Buildings and Monuments in Post- Communist Poland, in Proceedings of the 10th International DOCOMOMO Conference. The Challenge of Change. Dealing with the Legacy of the Modern Movement,: IOS Press, 61-66.

(1) Placiau sia tema buvo diskutuota tekste, vertinanciame sovietinio paveldo paveldosaugini potenciala zvelgiant per stilistine prizme (Petrulis 2006).

(2) Kaip teigiama oficialioje ankstyvojo sovietinio modernizmo architekturos teorijoje, "ekonomikos interesai sovietineje architekturoje yra pirminiai, svarbiausi ir lemiantys <...>. Estetikos ir formos interesai, nors ir gana aktyviai veikia turini, isreiskiant ji teisingai ir objektyviai ar iskreiptai ir subjektyviai, vis delto yra antraplaniai" (Nikolaev 1954: 33).

Vaidas Petrulis

Kauno technologijos universitetas, Architekturos ir statybos institutas, Tunelio g. 60, 44405 Kaunas, Lietuva

El. pastas vaidas.petrulis@ktu.lt

Iteikta 2011 12 01; priimta 2012 02 01

Doctor of the Humanities (arch.), Kaunas University of Technology, Institute of Architecture and Construction, Tunelio g. 60, 44405 Kaunas, Lithuania. E-mail: vaidas.petrulis@ktu.lt

Research worker at the Institute of Architecture and Construction of Kaunas University of Technology (Sector of History and Heritage of Architecture). Publications: author of over 10 research papers and conference presentations on soviet and interwar architecture and architects of Lithuania. Member of ICOMOS and DOCOMOMO. Teaching: History of Modern Architecture. Research interests: history and theory of the 20th c. architecture, heritage of modernism, Soviet culture.