The spaces of a city and the cultural narratives/Miesto erdves ir kulturos naratyvai.

Kacerauskas, Tomas

Ivadas

Miestas ir atveria, ir uzveria tam tikras erdves. Miestas --ribota gyvenamoji erdve, apjuosta naturaliu (kalnai, stepes) ar dirbtinu (sienos, ribozenkliai) ribu, kurios "uzdaro" beribi idirbtinos zemes (kulturos) horizonta. Taciau uzverdamas miestas atveria naujus akiracius, kurie randasi susiliejus cia gimstancioms kulturos veiklos rusims. Ribodamas ar net drausdamas tam tikras veiklas miestas siulo naujas galimybes idirbant kulturos dirva: isgristos, isasfaltuotos ir apstatytos zemes idirbimas cia pakeiciamas kita veikla, kuri tiek maitina kulturos vyksma, kiek yra nutolusi nuo cultura pirminiu prasmiu. Sis nuotolis nuo horizontalios zemdirbystes regiono suponuoja vertikalia kurybine veikla mieste, kurio gyvenamoji erdve pleciasi ne tiek platyn, kiek aukstyn.

Miesto smailes rodo ne tik pasikeitusia kulturinio idirbimo krypti, bet ir kulturos kanalu "susiaurejima", kai jie spaudziami urbanistiniu ribozenkliu. Taip medijos, kurios ne tik naudojamos miesto erdvems, bet ir jas steigiant, tampa egzistencines kurybos (1) kana lais, kur formuojasi musu gyvenamoji aplinka. Siose siaurose miesto kulturos gatvelese priverstos spaustis skirtingos gyvenamosios erdves, kurios daznai nesusiliecia, nors yra greta. Taip randasi ivairios--klasines, profesines, religines, politines, seksualines, muzikines, internetines--subkulturos, tarpstancios urbanistineje erdveje. Ju ivairove ir gausa rodo ne tiek miesto individo --bendriju mazgo--ivairiapusiskuma, kiek interesu siauruma, kai jis uzdarytas savo egzistencijos gete, kurio ribos vis siaureja spaudziant viesajai erdvei. Todel tokios medijos kaip internetas ar televizija, apeliuodamos i globalia beribyste, ne plecia, bet siaurina musu gyvenamaja erdve.

Kiekviena is minetu ir neminetu subkulturu turi savo naratyvus, patvirtinancius ju atskirtuma ir ju dalyviu socialini tapatuma. Taciau sis rasinys skirtas ne miesto subkulturu, tarpstanciu tam tikrose urbanistinese erdvese, analizei, veikiau--kulturos kaip egzistencines kurybos vietai tam tikrose miesto erdvese, kurios iskyla ne tiek kaip subkulturininku veiklos vietos, kiek kaip vaizdijami egzistencijos regionai. Vaizdyti cia nereiskia isstumti anapus tikroves: priesingai, ivaizdinimas--itikrovinimo aspektas. Kultura kaip egzistencine kuryba suponuoja ne metanaratyva2 ir ne tiesu kelia kulturos sturmui, o individualia kurybine prieiga bei kulturos aplinkkeli egzistencijos regionais. Vaizdijamos miesto erdves--siu regionu aplinka, kuri neisvengiamai istorine. Miesto medijuotu erdviu ir egzistencijos regionu santykis dvejopas: viena, egzistencijos regionai ierdvinami medijos kanalais tarp komunikuojanciu kartu; antra, miesto medijos trikdomos egzistencine atspara, kuri suponuoja naujas gyvenamasias erdves. Miesto erdviskumas apeliuoja tiek i kulturos pasakojama, tiek i jos vaizdiska pobudi, nors tai--priestaringi egzistencines kurybos aspektai.

Sio rasinio didzioji teze: miesto gyvenamosios erdves atsiveria susidurus kulturos vaizdiskumo ir pasakojamumo aspektams. Kitaip tariant, miestas--perejimo vieta is vieno kulturos registro i kita. Drauge tai--egzistencines atsparos vieta, individui vaizdijant savo aplinka ir kuriant gyvenimo pasakojima. Sis susiliesdamas su kitu miesto heroju pasakojimais atveria naujas vaizdijimo erdves. Vadinasi, turime reikala su miesto erdvemis, kurios atsiveria, mums judant nuo vieno egzistencijos regiono prie kito. Sis regioninis pliuralumas--butina kulturinio judrumo ir gyvenamojo erdvumo salyga. Nors tokie egzistencijos modusai kaip vaizdumas ir pasakojamumas zymi skirtingus erdvinius regionus, ju laikiskumas (istoriskumas) leidzia juos traktuoti kaip viena kulturos lauka. Istorinis pasakojimas, tarpstantis tautineje bendrijoje, prakalbina kurybinius siekius, kuriu perspektyvoje iskyla musu praeities vaizdai.

Is didziosios tezes isplaukia mazosios: miestas--egzistencinio ugdymo vieta, kur pereinama i vis nauja gyvenamaja erdve; miestas--ir istoriniu zymenu santalkos vieta, ir utopiskai bevietis; miestas--viesoji erdve, skirta privatiems tikslams igyvendinti; kiekvienos miesto vietos pokytis veikia visas kitas jo erdves; erdviskumas apibudintinas kaip geba pereiti nuo vieno egzistencijos regiono prie kito; laikiskumas atverdamas naujus istorinius regionus yra erdviskumo aspektas; miestas--savipakankamas darinys tiek, kiek jis uztikrina perejima nuo pasakojamumo prie vaizdumo ir nuo erdviskumo prie laikiskumo; miestas--ir komunikacijos aplinka, ir komunikacinis veikejas; miesto erdves saveikauja veikiant kulturos naratyvui.

Pletodamas minetas tezes pirmiausia panagrinesiu miesto vaizdinius (Miesto vaizdiniai), veliau--piliaviete (Piliaviete) kaip istorinio miesto atveji, galiausiaimiesta kaip perejimo is vienos erdves i kita vieta. Cia, kaip ir kitur, egzistencijos fenomenologijos priemones bus derinamos su kulturines regionalistikos prieigomis tikintis nauju mastymo erdviu.

Miesto vaizdiniai

Miesto vaizdiniai iskyla dvejopa prasme. Viena, tai -vidinis vaizdas, kuris atsiveria miesto gyventojui ir lankytojui. Sis vaizdas neatskiriamas nuo kulturines aplinkos, kuri suponuoja savitus urbanistinius santykius, nuo dalyvio gyvenamosios erdves. Kitaip tariant, vaizdas yra vaizdijimo aspektas: matome tai, kas atliepia musu kulturinius siekius ir kas "prasimusa" i musu gyvenamaja erdve. Cia kyla klausimas, kiek si erdve yra vaizdine. Bet kokia erdve suponuoja tam tikrus kunus, kuriems ji yra ju veiklos aplinka. Tai budinga ne tik individualiems, bet ir socialiniams kunams: seimai, darbinei bendrijai, politiniam dariniui. Miesto gyventoju bendrija taip pat traktuotina kaip tam tikras socialinis kunas, veikiantis miesto erdveje. Butent siam kunui--ne atskiriems individams--projektuojama miesto erdve, kuri vaizdijama kaip miesto bendrijos veikos (aktyvios ir pasyvios) laukas.

Nepaisant to, kalbame apie miesto erdves kaip skirtingas ivairiu socialiniu kunu ziuros perspektyvas, kurios ir teikia erdvuma miesto aplinkai. Todel galima kalbeti apie kulturos erdves, kurios tarsi skirtingi rubai teikia vis kitokius pavidalus egzistencinei kurybai. Kultura traktuodami kaip egzistencine kuryba, turime reikala su individu ir jo ziura. Taciau kaip tokia ji iskyla tik vaizdijancios ir vaizdijamos bendrijos kontekste. Taigi kiekviena miesto bendrija--tarpine: ji traktuotina tiek kaip egzistuojantis individas aukstesnio laipsnio bendrijos atzvilgiu, tiek kaip socialinis kunas zemesnio laipsnio bendrijos atzvilgiu. Panasiai tarpine padeti uzima atitinkamu bendriju vaizdine aplinka, kuri apeliuoja i tam tikra miesto erdve. Vadinasi, apie miesto erdves galima kalbeti kaip apie egzistencinio vaizdijimo spektrus, kurie persidengdami luzta vis kitu kampu.

Taip pat galima kalbeti apie miesto vieta tarp kitu miestu, kurie sudaro tam tikra geopolitine erdve, suponuojancia "issukio ir atsako" (?????? 1991) santykius. Kiekvienas miestas pretenduoja i tam tikra erdve miestu "bendrijos" aplinkoje. Daznai siekiama sia erdve paverzti is kitu regiono miestu. Tai--jo issukis susiklosciusiame viesu ribu audinyje, kuriame randasi rastas, keiciantis visa audini. Sis politinio audinio pasikeitimas --tai geopolitines aplinkos atsakas issisokeliui, kuris paverciamas nereiksminga kulturos rasto detale. Egzistencine kuryba, kuria individas "issisoksta" savo bendrijos aplinkoje, vyksta analogiskai--keiciant aplinka, kuri baudzia uzmarstimi individa.

Miesto gyventojo atveju turime reikala su "nematomu" miesto vaizdiniu: miesto erdves yra "savos", tai--tam tikru gyvenimo funkciju igyvendinimo vietos. Nors bet koks igyvendinimas neatsiejamas nuo ivaizdinimo, sios mirgancios pries musu akis erdves nera "issisokusios", todel ir neivaizdintinos. Sia prasme jos nera ir tikros, tikruma traktuojant kaip paveikuma musu kuriamam egzistenciniam projektui. Taciau nematomumas, tiksliau, neryskumas ar blyskumas--butinas fono (antrojo plano) bruozas, kitaip jame neiskils ("neissisoks") joks "krentantis i akis" vaizdas (pirmasis planas). Tiesa, cia galima kalbeti apie pirmojo ir antrojo planu vaidmenu pasikeitima kaip tam tikra skandala. Bet koks skandalas iskyla viesoje erdveje (3), i kuria isiverzia privati pretenzija. Kitaip tariant, tai -nusistovejusios erdviu tvarkos sujaukimas. Nors galima kalbeti apie lygiagrecias miesto erdves, jos turi savo vieta, vadinasi, yra tikros, tik uzimdamos tam tikra vieta individo vaizdineje mozaikoje, kurios sandara apnuoginama skandalo metu. Tiesa, tikrumo atskaitos taskas--individo egzistencine kuryba, kuri savo ruoztu reikalinga viesosios erdves.

Miesto viesoji erdve padalinta i komunikacinius kanalus, mums judant is vieno gyvenamojo regiono (buto vieta) i kita (darbo, kulturos renginiu, sveciu vieta). Taigi mieste mes nuolat judame is savo privacios erdves "issisokdami" i viesaja. Miestas suponuoja tiek nuolatini isejima, tiek nuolatini grizima namo. Sia prasme miesto vietos--asimetrines, o judejimas--epicentrinis. Galima sakyti, ne mes judame is vienos miesto vietos i kita, bet miesto erdves sukasi apie musu privacia erdve, kurios trauka juo didesne, kuo labiau tam tikra miesto erdve pretenduoja tapti musu skandalo "svetaine". Privatumas ir viesumas cia maitinasi vienas kitu kaip ir pirmasis bei antrasis musu veiklos vaizdiniai planai. Miesta galima apibrezti kaip ivairiu vietu, kurias kaip gyvenamasias erdves sukabina komunikaciniai kanalai, sankiba. Taigi miestas apibreztinas jo gyvenamosiomis vietomis, kurios apima tiek privacias, tiek viesasias erdves. Privatumo ir viesumo vaidmenu kaita taip pat gali buti traktuojama kaip komunikacija, suponuojanti bendrijos (communis) ir individo saveika, reikalinga tam tikro erdvumo. Individas (individuus) yra nedalus sudarydamas su savo gyvenamaja vieta viena erdve, kur jis juda siekdamas igyvendinti savo egzistencini projekta, neisvengiamai vedanti prie skandalo, isjudinanti miesto viesuju erdviu sankloda. Vadinasi, individas nedalus ir kaip tam tikru bendriju bei ju erdviu mazgas.

Gyvenamosios erdves atzvilgiu nera metanaratyvo kaip zvilgsnio "is virsaus" i ivairias miesto vietas. Si gyvenamaji lokaluma iliustruoja kreivos viduramziu Vilniaus gatves, nulemtos vietos aplinkybiu ir reikmiu, kurias iveikti neturejo nei galimybes, nei poreikio centrine didziojo kunigaikscio valdzia. Net centrine Pilies4 gatve--pagal siuolaikinius mastelius taip pat neiprastai kreiva--klostesi kaip didziojo kunigaikscio komunikacinis kanalas, jungiantis Vilniaus Zemutine (namu) pili su Asmenos ("darbine", t. y. gynybine) pilimi. Krasto pilys kaip didziojo kunigaikscio darbo vietos, sudarydamos vidini ir isorini gynybinius ziedus, sukosi apie sostine kaip planetos apie savo zvaigzde. Sis ju judejimas saveikaujant tarpusavyje bei su centru laidavo valstybes politine erdve, kur perduodama karo zinia (signalines ugnys), tiekiami istekliai mainais i karo grobi ir perduodamas sloves naratyvas.

Taigi viesoji erdve cia nulemta politinio kuno galvos --didziojo kunigaikscio--namu (privacios) gravitacijos. Kitas sio seslumo aspektas--valdovo nuolatinis kieminejimasis pavaldziose pilyse, taip pabreziant, kad jo namai--visur sioje politineje tevonijos erdveje. Sia erdve galejo uztikrinti tik komunikacijos kanalu koretumas, kuris pasireiske ne tik nenuspejamu didziojo kunigaikscio marsrutu, ne tik signaliniu ugniu zigzagais, bet ir sloves naratyvo ilgumu. Musio issisokeliai (kaip Margiris) buvo apdainuojami ir "apipasakojami", o pasipriesinimo legendos keliaudavo is kartos i karta suguldamos i perduotina tradicija, kuri taip pat reikalinga naujybinio pasipriesinimo. Pasakojimo ilgumas buvo komunikatyvumo aspektas: viena, naratyvas suverdavo bendrija i ilga tradicijos saugotoju grandine, antra, del ilgos kartu grandines varzos pasakojime islikdavo tik atsparus uzmarsciai, t. y. skandalingi didvyriai. Sie yra skandalingi tiek, kiek jie--naujybiniai pasipriesinimo erdves sandai. Kitaip tariant, pasakojimas perduoda (lot. tradere) tik tai, kas palaidoja tradicija. Taigi kreivumas, koretumas ir ilgumas --viduramziu miesto naratyvo bruozai, kurie atitiko kulturos reikmes ir galimybes. Drauge tai--centrines erdves, kuria atitiktu centrinis (meta)naratyvas kaip politine ideologija, islyga. Nei pirmosios, nei antrosios viduramziais nebuvo.

Sia "skandalinga" padeti imta taisyti Apsvietos laikotarpiu, kai atsirado reikme lyginti, tiesinti ir trumpinti kreivus komunikacijos kanalus. To pasekme--ne tik tiesios miesto gatves, ne tik politine ideologija, bet ir viena miesto erdve, kurioje neliko vietos issisokeliams, laikytiems beprociais (5). Kaip kulturos naratyvo trikdytojus beprocius reikejo atskirti i miesto pakras cius. Taciau kaip tik pakrasciai, paribiai ir paerdves -tos vietos, kur skleidziasi kultura kaip skandalingas naujybinis "issisokimas", trikdantis tradicijos kartote. Egzistencine kuryba skleidziasi kulturos rubo raukslese (6), kitaip tariant, miesto paerdvese, is kur ji priesinasi centrines erdves komunikacinems funkcijoms. Bet koks naujas "beprotiskas" pastatas pretenduoja suardyti nusistovejusia miesto erdviu saveika, kuri sudaro taip geidziamos centrines erdves regimybe. Drauge jis pretenduoja pakeisti miesto naratyva perkeldamas urbanistiniu marsrutu stoteles. Butent todel architekturine "beprotybe" atrodo tokia pavojinga saugotojams tradicinio naratyvo, kuri apkasuose gina suglaude pecius paminklosaugininkai, "megztosios beretes" ir kairieji radikalai.

"Svarios", "tiesios" ir "skaidrios" erdves sargams -Apsvietos ideologijos klapciukams--kelia rupesti tiek nauji "issisoke" pastatai (Zahos Hadid suprojektuotas Gugenheimo muziejus, K. Lupeikio prokuratura), tiek atstatytieji (Valdovu rumai), tiek ironiski akcentai (V. Urbanaviciaus Krantines arka), skandalingai jaukiantys miesto tradicini naratyva (7). Kiekvienas miestas yra vertas savo beprotisku pastatu, kurie kyla is kurybiniu paerdviu. Lygiai taip pat jis nevertas kiekvieno neigyvendinto skandalo. Tiesa sakant, igyvendintas skandalas -priestaravimas: igyvendintas beprotiskas pastatas jau yra perdalines urbanistines erdves ir atnaujines miesto naratyva, o skandalas tai--viesa pretenzija tai padaryti. Igyvendinimas siuo atveju neatsiejamas nuo ierdvinimo ir ipasakojimo, kuriuos lydi iskandalinimas.

Grizkime prie miesto komunikacijos kanalu. Judejimas tam tikrais komunikacijos kanalais tarp gyvenamuju vietu tampa automatinis (8). Automatizmas etimologiskai artimas Aristotelio autarkijai, kuri budinga miestui poliui (9). Autarkija suponuoja savaimine miesto kraujo cirkuliacija komunikacijos kanalais tarp gyvenamuju erdviu. Kyla klausimas, kas tas "miesto kraujas", t. y. kas cirkuliuoja, susiedamas ne tik mus, skandalingai igyvendinancius savo egzistencinius projektus, bet ir miesto erdves, kurios sukasi veikiamos tam tikros gravitacijos. Taigi autarkija suponuoja ir visu miesto vietu risluma, kitaip tariant, miesta kaip rislia visuma nepaisant to, kad komunikacijos kanalai autonomiski. Todel bet koks vienos gyvenamosios vietos kismas veikia tiek autonominius kanalus, tiek kitas vietas.

Tai ypac budinga centrinems, t. y. sventoms vietoms, apie kurias sukasi visos kitos miesto erdves. Vilniuje tokia vieta--Sventaragio slenis (10). Simtmeciais jis buvo sventas ne tiek del sventyklos joje, kiek del galios, kuri sankcionuota sventybes, santalkos joje. Si horizontalios ir vertikalios galios sankryza isventino sia vieta kaip centrine miesto erdve, isukancia visas kitas erdves. Maza to, i savo orbita ji puse tukstancio metu buvo itraukusi placias Vidurio Europos erdves (11). Todel svetimoms valdzioms rupejo isgalinti (Valdovu rumu sugriovimas) ir issventinti (Arkikatedros pavertimas paveikslu galerija) sia vieta drauge sutraukant politine komunikacija tarp regiono erdviu. Sventumas budingas tik tam tikrai vietai, i kuria pretendavo tiek skirtingos dievybes (12), tiek skirtingi valdovai (13). Tam tikros (Sventaragio) vietos paemimas reiske ir kitu erdviu pajungima (ierdvinimas), ir galiu igijima (igalinimas), ir didziojo kunigaikscio vardo suteikima (ivardijimas). Subjekto (vieta) ir predikato (sventa) nejudri sankiba nurodo tikrini--Sventaragio--varda, kuriuo zymima viesa skandalo vieta.

Sios vietos sventumas neatskiriamas nuo tam tikro pasakojimo, kuris palaiko kita komunikacijos krypti: sis valstybinis, religinis ir kulturinis centras traukia visas miesto vietas, besisukancias apie ji. Todel si vieta--visada pats didziausias negincytinas (sventas) issisokelis (ragas) ne tik tarp miesto, bet ir tarp valsty bes erdviu. Is cia gaudzia ragas karo zygiui, kuriuo bus iskovota dar viena erdve. Net ir praradus visus iskovojimus ji saugos naratyva, kuris zadins istorine atminti ir vers kitas kartas atkovoti tautos erdves. Kaip tradicijos saugos vieta ji yra ateities issisokimo erdve, ugdanti tautos herojus naujiems zygiams. Ugdymas tai--raginimas (rago putimas) perduoti sventa erdve i jaunas rankas, kur atnaujinama tradicija. Perdavimas (komunikacija) suponuoja kisma, apvertima--tiek kalbinio pasakojimo (inversija "jaunas--naujas"), tiek miesto kulturos erdvese (Valdovu rumu funkcijos pokytis) (14).

Todel kismas yra sventybes (kaip naujybe--tradicijos) aspektas. Sventa vieta teikdama sauga (stabiluma) visam miestui pati privalo keistis. Jos naratyvumas suponuoja komunikatyvuma--tradicijos perdavima bendrijos erdveje, kurioje ugdomas issisokelis herojus, keiciantis ta erdve (15). Kiekviena iskovota erdve suponuoja jos praradima bei atkovojima keiciantis kulturos naratoriams. Ta pati galima pasakyti apie egzistencijos regionus, kuriuose aidi ragas kovai del gintinu imperatyvu.

Piliaviete

Zodis "miestas" pasiskolintas is lenku kalbos (miasto). Is pradziu urbanistinis centras vadinosi piliaviete su pilies (valdymo centro) ir papiles arba priepilio (vietos prie pilies) teritorijomis. Kadangi pilis kaip gynybinis irenginys dazniausiai budavo ant kalvos (naturalios ar dirbtinos), jai pajungta gyvenamoji erdve vadinosi papile. Traku pilis su priepiliu vietoj papiles nera isimtis: siuo atveju uztvaros vaidmeni atlieka ne pylimas, o vanduo. Taciau pilis kaip sventas galios centras nera tik karo--gynybinis ar puolimo atramos--irenginys. Pilis--atstovavimo didziajam kunigaiksciui (valdzios ivietinimo) instancija, kur "nuleidziami" isakai ir vykdomas teisingumas (pilies teismas), t. y. reguliuojama pavaldi sostapiliui viesoji erdve. Drauge pilis--perejimo erdve, kur ne tik paskelbiama Dievo vietininko valia, bet ir keliaujama i dausas ginant sia vietininko erdve. Todel pilis--aukstumoje, nors vanduo lygiaitaip pat atlieka sia perejimo funkcija: neatsitiktinai Lietuvoje palydeta i dausas ne tik sudeginant, bet ir kabinant medziuose ar nardinant vandenyje. Prie miesto kaip perejimo erdves klausimo dar grisiu.

Dievu garbinimo vieta Lietuvos pagonims paprastai buvo azuolynai: religija reiskesi kaip atsvara urbanistinems antiekologinems tendencijoms, drauge--kaip decentralizacijos veiksnys. Isimtis buvo tas pats Vilnius, kur is pat pradziu Zemutine pilis tapo artimu pagoniu sventyklos kaimynu. Tai aiskintina ne tiek Gedimino bandymu centralizuoti pagoniu tikejima pagal krikscionybes pavyzdi, kiek siekiu monopolizuoti sventa vieta salia sventyklos. Nors pilis sventyklos atzvilgiu yra priesventykla (16), pilis nuolat "issisoksta" pretenduodama i sventybe. Cia turime asimetriska komunikacija "pilis--priepilis" ir "pilis--sventykla". Ji sutrinka komunikatoriams keiciantis vaidmenimis, t. y. keiciantis miesto erdviu sukimosi krypciai. Taigi galima kalbeti apie miesto erdviu pasidalijimo principa, analogiska valdziu pasidalijimo principui demokratiniame polyje (piliavieteje). Nors pateikti pavyzdziai iliustruoja ne tiek demokratine, kiek monarchine politine tvarka (17), demokratine sistema budama maziau stabili (18) ypac reikalinga politiniu vaidmenu ir viesos komunikacijos krypties paisymo.

Kyla klausimas, kokia instancija nustato miesto erdviu judejimo, neatsiejamo nuo politines komunikacijos, krypti. Mano teze: judri miesto erdviu sankiba susiklosto kaip kulturos naratyvo pasekme. Kulturos naratyvas, kaip mateme, gimsta saveikaujant tradicijai ir naujybei, individui ir bendrijai. Kulturos naratyvas randasi, viena, siekiant perduoti kitoms kartoms keistina viesuju erdviu tvarka, kita, individui trikdant viesaja erdve savo egzistenciniu pasakojimu. Todel kulturos naratyvas susiklosto tam tikrame politinio (tautinio) sambuvio regione, kuris veikiamas ir globaliu tendenciju. Tai lemia tam tikro miesto, sugyvenancio su kitomis to paties politinio regiono piliavietemis, erdves unikaluma, jam siekiant issisokti perduodamu naratyvu fone. Musu miestai apeliuoja ne tik i antikini graiku poli kaip demokratijos precedenta, bet ir i piliaviete kaip urbanistines kulturos pradzia. Si saveika, del kurios randasi regiono kulturos naratyvas, lemia tai, kad nera vienodu demokratiju kaip viesu erdviu (19). Siekis primesti savo demokratijos samprata vertintinas kaip politinis issisokimas pretenduojant i centrinio kuno vaidmeni globaliame geopolitiniame sietyne. Drauge tai--pretenzija i viena globalu kulturos naratyva.

Zodis "pilis" kiles is zodzio "pilti". Taigi miestas kaip pilies vieta susijes su pylimu, pakyleta vieta, tiek supilta, tiek naturalia (Vilniaus atveju). Pakyletumas -ne tik gynybos butinybe, bet ir siekis matyti papile, kontroliuoti visa miesta uzurpuojant ziura is virsaus. Tai--transcendencijos gestas, kuris nuveda kartais per toli ir per aukstai (20). Be to, pakyleta pilis tampa pretenzija kitoms pilims, tarp kuriu turi nusistoveti tam tikra geopolitine hierarchija. Paprastai sia pretenzija arba issisokima lydi karai ir revoliucijos. Tai--kulturos naratyvo kismo kaina perduodant keistina tradicija. Pirmiausia tai--naratyvu karas esant egzistencijos regionu tektoniniams luziams. Naujybe iskyla paliaubu metu, kai nauja tvarka pasirodo bent laikinai priimtina kariaujancioms pusems. Legenda apie Vilniaus ikurima (gelezinis vilkas staugia ant kalno) yra makroerdves pajungimo naujai sostinei naratyvas.

Vietoj isvadu: miestas kaip perejimas

Kaip gyvenamosios mikroerdves reprezentantas ir geopolitines makroerdves agentas, miestas yra pereinamoji grandis tarp skirtingu zmogaus veiklos tam tikroje erdveje planu. Sis vaidmenu pasikeitimas drauge su komunikaciniu kanalu tinklu persidengimu miesta apibudina kaip daugiasluoksni naratyva, kuris keiciasi saveikaujant miesto erdvems. Maza to, del kulturos naratyvo iskyla naujos istorines erdves mieste, kuris tampa pereinamaja grandimi tarp skirtingu kartu gyvenamuju vietu. Saveika tarp skirtingu miesto erdviu planu (miestas kaip aplinka ir kaip veikejas) pripildo zmogaus siekius itampos, kuri budinga kulturos naratyvui. Kulturos naratyvu, kurie formuojasi veikiami politiniu saveiku, perspektyvoje randasi miesto erdves--tiek vidaus, tiek isores, tiek dabarties, tiek praeities. Galiausiai tiek graiku polis, tiek lietuviu pilis susije su ateitimi, su pakyleta utopija, kuri sutelkia visuomene dalyvauti visuomenineje erdveje ateinanciu kartu labui. Utopija (bevietiskumas) kaip viesas naratyvas persmelkia autonomines miesto erdves kaip zvilgsnis is virsaus pazadetosios zemes, t. y. bendros visiems miestieciams vietos, lukesciu.

Iteikta 2011 03 15

doi: 10.3846/tpa.2011.16

Literatura

Bachtin, M. 1996. Dostojevskio poetikos problemos. Vilnius: Baltos lankos.

Foucault, M. 1972. Histoire de la folie l'age classique. Paris: Gallimard.

Giedion, S. 1963. Space, Time and Architecture: The Growth of a New Tradition. Cambridge: Harvard Univerity Press.

Heidegger, M. 1993. Sein und Zeit. Tubingen: Max Niemeyer Verlag.

Kacerauskas, T. 2008. Tikrove ir kuryba: kulturos fenomenologijos metmenys. Vilnius: Technika. doi:10.3846/1444-M

Kacerauskas, T. 2009. Grozio vieta kulturos rube, Logos 61: 161-169.

Kafka, F. 2006. Pilis. Verte A. Gailius. Vilnius: Tyto alba.

Lyotard, J. F. 1993. Postmodernus buvis. Vilnius: Baltos lankos.

Norberg-Schulz, Ch. 1971. Existence, Space and Architecture. London: Praeger Publishers.

Platonas. 1981. Valstybe. Verte J. Dumcius. Vilnius: Mintis.

Waldenfels, B. 2009. Fenomenologija tarp pathos ir atsakumo, Santalka: Filosofija 17(3): 92-101. doi:10.3846/1822-430X.2009.17.3.92-102

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.]. 1980. Vilnius, Wilno, [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.] 3-71.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.] 1991. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII.]

Meno kuriniai

Hadid, Z. Gugenheimo muziejus Vilniuje.

Lupeikis, K. LR generaline prokuratura.

Urbanavicius, V. Krantines arka.

(1) Placiau apie tai zr. Kacerauskas (2008). Kalbant apie miesto erdves is egzistencines (M. Heideggerio) perspektyvos atkreipti nas demesys i S. Giediono (1963) ir Ch. Norberg-Schulzo (1971) tyrimus. Taciau sis straipsnis nera skirtas kurio nors tyrinetojo interpretacijai: sie tyrimai tiesiog tureti omenyje.

(2) Plg. Lyotard (1993).

(3) Anot Michailo Bachtino, tyrinejusio Fiodora Dostojevski, skandalo vieta--svetaine (Bachtin 1996: 178), kuri laikytina viesosios ir privacios erdves sandura.

(4) Apie pili dar rasysiu.

(5) Plg. M. Foucault (1972) tyrinejimus.

(6) Daugiau apie tai zr. Kacerauskas (2009).

(7) Kritikai teisus teigdami, kad Sarah'os Hadid suprojektuotas pastatas--svetimybe. Taciau lygiai tokia pat (jei ne didesne) svetimybe buvo Aleksandro funduota Sv. Onos baznycia, statyta kviestiniu meistru. Atrodo, kritikai baiminasi ne tiek sio turio naujybes, kiek naujo miesto naratyvo, nauju urbanistiniu marsrutu ir naujos erdviu saveikos po to, kai iskils Sarah'os Hadid pastatas--tai kulturos sprogmuo, kuris issprogdinsias tradicinius kulturos zidinius mieste. Panasi baime persekiojo atstatant Valdovu rumus, nors tai--tradicijos naratorius. Paradoksas: i Zemutine pili, apie kuria simtmecius sukosi visos kitos miesto erdves, ziureta kaip i naujybe, suardysiancia santyki tarp nusistovejusiu (t. y. sustingusiu tam tikru politines represijos metu) urbanistiniu erdviu. Kestucio Lupeikio suprojektuota Prokuratura--konceptualiausias pastaruju desimtmeciu Vilniaus pastatas--tam tikra prasme atspindi "tiesias" Apsvietos nuostatas. Kaip joks kitas pastatas, jis ikunija savo paskirti: niuri deze su saudymo angomis atliepia ruscios, besiginancios nuo visuomenes pykcio prokuraturos ivaizdi. Meniskumo kriterijumi laikant konceptualuma, tai--meniskiausias Vilniaus pastatas. Apsvietos ideologus, kurie turejo garbstyti si pastata, galbut trikde jo ironija. Panasiai trikdo Vlado Urbanaviciaus "vamzdzio" ironija, kuri miesto reprezentatyvaus naratyvo rimti pripildo negeidziamos zaismes.

(8) Automatizmas nereiskia Martino Heideggerio (1993) neautentiskos buties.

(9) Prie graiku polio ir lietuviu pilies artimos prasmes dar grisiu siame straipsnyje.

(10) Zr. Toporovo (1980) Sventaragio slenio analize.

(11) Riba tarp Vidurio ir Rytu Europos kaip tik nuzymejo Vilniaus kaip sostapilio politinis gravitacinis laukas.

(12) Pusantro simto metu Arkikatedra skandalingai ejo is ranku i rankas: apsikrikstijus Mindaugui, pagoniu sventyklos vietoje iskilo krikscioniu katedra, kuria netrukus paverze pagoniu Perkunas, krikscioniu Dievo iveiktas po daugiau nei simto metu (1387). Kitur Lietuvoje krikscioniu baznycios taip pat buvo steigiamos pagoniu sventyklu vietose. Tam tikros vietos ir sventybes simbioze padeda pagristi teze apie kultura kaip ruba. Siuo atveju Perkunas ir Dievas--skirtingi to paties kulturinio reiskinio vardai, kitaip klostantis kulturos rubui.

(13) Tarkim, Algirdo pretenzija i Jaunucio--teiseto ipedinio--vieta.

(14) Kalbine erdve--drauge ir tam tikros kulturos vieta: zodziu "?????" (rus. vieta) ir "miestas" ar "miasto" (lenk.) inversija zymi ne tik erdves suvokimo (erdvepratos) niuansus skirtingose tautose, bet priesiskuma kovojant del tu paciu viesuju erdviu.

(15) Atstatomu Valdovu rumu padetis dviprasmiska: viena, ji zymi sventos erdves restauracija, pasikeitus visoms miesto erdvems palydovams, kita, ji sventvagiskai isduoda tradicija atlikdama nauja sios vietos funkcija (kulturine). Si dviprasmybe suvienijo Valdovu rumu priesininkus is kaires ir desines: vienu teigimu, sios vietos sventumas seniai issijotas (diseminacija) po visa miesta, todel restauracija neimanoma, kitu manymu, priesingai, bet koks kismas isniekinsias sventa vieta, kuri turinti islikti nepaliesta. Nedarni priesininku balsu kakofonija neleido apsipresti daliai palaikanciu kulturos naratyva kulturininku, kurie priesinosi sios erdves atkurimui nepaisydami jos busimos kulturines paskirties.

(16) Baznycios galva karunuoja valstybes galva, o ne atvirksciai.

(17) Prisiminkime Platono (1981) paziuras.

(18) Zvelgiant istoriskai, demokratija tera vos pastebima kulgrinda monarchijos pelkyne.

(19) Nera demokratijos etalono. Tera skirtingos--dvipartines ir daugpartines, prezidentines ir parlamentines, monarchines ir respublikoniskos, tautines ir daugiatautes, unitarines ir federacines --demokratijos rusys, gimusios tam tikroje kulturinio regiono aplinkoje.

(20) Prisiminkime Kafkos (2006) pili kaip nepasiekiama pilieciui vieta.

TOMAS KACERAUSKAS

Prof. Dr, Head of Department of Philosophy and Political Theory at Vilnius Gediminas Technical University, Sauletekio al. 11, 10223 Vilnius, Lithuania E-mail: Tomas.Kacerauskas@vgtu.lt

The scientific interests: phenomenology of culture, philosophy of communication, philosophical urban studies, cultural regionalistics.

Tomas Kacerauskas

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, 10223 Vilnius, Lietuva El. pastas Tomas.Kacerauskas@vgtu.lt