Manifestations of architectural policy in the Lithuanian press during interwar period (1918-1940): between representation and social justice/Architekturos politikos apraiskos Lietuvos tarpukario (1918-1940 m.) periodikoje: tarp reprezentacijos ir socialinio teisingumo.

Petrulis, Vaidas

Ivadas

Lietuvos tarpukario architekturologiniu tekstu analize, kol kas gana nauja, Lietuvoje menkai pletota architekturos istorijos tema. Tyrimo objektu tradiciskai pasirenkant viena ar kita materialiojo paveldo aspekta, tekstai paprastai pasitelkiami kaip papildymas prie materialiuju bei ikonografiniu saltiniu. Taciau, kaip pastebi britu architekturologas Adrian Forty, siuolaikiniame pasaulyje "architektura yra trinare sistema, kuri susideda is statinio, jo vaizdo (piesinio, fotografijos) ir ji lydincio diskurso" (2004: 13). Tad ir Lietuvos tarpukario architekturinio diskurso tyrimai galetu tapti savarankiska architekturos istorijos studiju dalimi. Tai paskatintu architektura suvokti kaip integralia kulturos istorijos dali, o to meto tekstus, kurie yra lietuviskosios architekturines savivokos metrastis, kaip integralia kulturos paveldo dali.

Idomu, kad panasios pozicijos atgarsiu galetume rasti ir tarpukario teoriniuose darbuose. Antai A. Jokimas teigia: "klausimus "kaip pagyvinti kul turini gyvenima Lietuvoje, ka reikia da ryti, kad statomi namai butu grazus", galima iskelti greta kitu klausimu, susijusiu su kitu musu kulturos saku pasireiskimu: "ka daryti, kad butu paisomi geri paveikslai, kad butu rasomos geros operos ir kiti teatraliniai veika lai, kad butu rasomos geros knygos ir t. t." (Jokimas 1940: 44). Bendrasis kulturinis architekturos pradas pabreziamas ir Lietuvos atstatymo komisariato (LAK) dokumentuose, pabreziant, kad "tautos kultura pasireiskia per jos gyvenimo buda" (Kelermileris 1922). Kitaip tariant, kulturologinis poziuris i architektura vertintinas tiek kaip siuolaikine metodologine nuostata, skatinanti atsigrezti i tekstus, tiek kaip autentiskas laikotarpio architekturines savivokos bruozas. Siame straipsnyje aptarsime tik viena sios placios temos aspekta--architekturos ir politikos santyki, kuri galima interpretuoti kaip viena ryskiausiu architekturines kulturos fenomenu.

Uzsibrezus tiksla pazvelgti i tarpukario architektura per architekturines politikos pjuvi, visu pirma tenka atsakyti i klausima, is kokios perspektyvos vertinsime pati sios sasajos fenomena. Ji galima nagrineti tiek siauraja prasme kaip tiesmukai politine valia igyvendinancius architekturos sprendinius, tiek placiaja prasme, prisilaikant nuomones, kad "bet kokia erdves artikuliacija visuomet apima ir galios klausima tiek, kiek tai reguliuoja saveikas tarp statinio naudotoju, daro itaka ju veikslu laisvei, leidzia jiems tapti tam tikru stebejimo ir kontroles formu objektais" (Markus et al. 2002: 68). Tenka konstatuoti, jog vargu ar imanoma viename straipsnyje issamiai isnagrineti visas tokio sudetingo ir daugiabriaunio fenomeno apraiskas. Tad tekste koncentruojamasi i architekturines politikos apraiskas spaudoje, siuo kartu nuosaleje paliekant tiek gilesne teisines bazes analize (1), tiek profesiniu bei visuomeniniu vienaip ar kitaip su architekturos procesais susijusiu organizaciju veikla, tiek kitas galimas politikos bei architekturos saveikos formas ir siauraja, ir placiaja prasme. Straipsnio tikslas--ivardinti pagrindinius architekturos ir politikos sasajos aspektus, kuriuos galima izvelgti sio laikotarpio spaudoje.

1. Erdve kaip politinis zenklas

Bene akivaizdziausia politikos ir erdves santykio forma--galios reprezentacija. Prabilus apie reprezentatyviasias architekturos funkcijas, visu pirma reikia atkreipti demesi i takoskyra tarp privatumo ir viesumo. Nors privataus kapitalo kuriamos erdves taip pat vertintinos per reprezentatyvumo prizme, siame straipsnyje koncentruojamasi i visuomenine architekturos politika, kurios viena is ryskiausiu formu--tautos/ valstybes reprezentacija architekturinese erdvese. Cia pat turetume isskirti ir du siek tiek skirtingus architekturines reprezentacijos aspektus--funkcine tipologija ir reprezentatyvumo sasajas su architekturines kompozicijos sprendimais. Viena vertus, tam tikri objektai buvo statomi ir suvokiami ne tik kaip valstybes funkciniu poreikiu reprezentantai, taciau turejo ir papildoma--tautos kurimosi, stiprejimo bei pazangos iprasminimo dimensija. Kitaip tariant, patys objektai kuriami ir, kas ne maziau svarbu, visuomenei pristatomi kaip turintys zenkline-simboline verte. Kita vertus, reprezentatyvioji statinio funkcija dazniausiai yra tiesiogiai susijusi su estetiniu architekturos iprasminimu pasirenkant vienokia ar kitokia stilistika.

Erdviniu dariniu politizavimo formas galima salygiskai grupuoti pagal ju turinio atviruma. Viena akivaizdziausiu architekturinio reprezentatyvumo apraisku--monumentaliosios architekturos objektai, kuriuose visomis imanomomis priemonemis, kartais netgi perzengiant realias to meto ekonomines bei technines galimybes, siekiama isskirtinumo. Simbolinis potencialas paprastai sustiprinamas ir urbanistiniu dominavimu. Taciau politine prasme cia dazniausiai isreiskiama abstrakciomis architekturinemis formomis, kurios suvokejui ne visuomet tiesiogiai suprantamos ir reikalauja atskiro paaiskinimo. Kitaip tariant, sie objektai nera visiskai autonomiska komunikacine sistema ir "tampa kodu, kai sujungiami su sistemomis, kurios yra uz architekturos ribu" (Markus et al. 2002: 8), t. y. prasmingai komunikacijai pasitelkiamas architekturologinis tekstas. Kur kas tiesmukesnis ir menkiau nuo architekturiniu sprendimu priklausomas politinis erdves iprasminimas--smulkiosios architekturos formos (pradedant lozungais ir baigiant paminklais) ar lengvai issifruojami architekturinio dekoro elementai. Tokie, R. Venturi zodziais tariant, "adaptuoti is egzistuojanciu zodynu" (Theories and Manifestoes of ... 1997: 55) erdvines aplinkos elementai musu aptariamo laikotarpio atveju siejami su Lietuvos valstybingumu ir tautiskumu. Patys budami simboliniais ar netgi zodiniais tekstais politini turini sie objektai atskleidzia be papildomu architekturinio diskurso priemoniu. (2)

Kalbant apie tiesmukas erdves ir politinio turinio sasajas, demesi visu pirma patraukia tarpukario miestuose ir miesteliuose gana placiai paplites reiskinys, kuri butu galima pavadinti urbanistines ir geografines erdves nacionalizavimo programa. Gatvems, aikstems, sodams, gimnazijoms, netgi miestams (3) masiskai suteikiami Vytauto didziojo ir kitokie politine prasme turintys pavadinimai. Ideologine tokiu veiksmu prasme ypac ryskiai atsiskleidzia palyginus su kitomis, stipriai ideologizuotomis visuomenemis, tarkim Sovietu Sajunga. Antai S. Grava, kalbedamas apie sovietiniu metu erdves ideologizavimo budus, kaip viena ryskiausiu veiksniu pamini "politiskai apgalvotus gatviu, rajonu, aiksciu ir kitu viesuju erdviu pavadinimus" (Grava 1993: 11). Ne maziau svarbus ir erdves dekoravimas politiskai iprasmintais ir lengvai atpazistamais zenklais. Be to, svenciu metu "miestu ir miesteliu istaigos, visuomeniniai pastatai, centrinese gatvese isikurusios parduotuves pasipuosdavo ne tik tautinemis veliavomis, zalumynais, kaspinais, spalvotomis lempelemis, bet taip pat valstybes vadovu ir Lietuvos praeities didvyriu atvaizdais" (Jankeviciute 2002: 46). Galime aptikti uzuominu ir apie tiesiogines politines agitacijos atvejus, kurie, be kita ko, akcentuojami ir spaudoje. Antai aprasant kelione i Kedainius atkreipiamas demesys, kad Kedainiu gelezinkelio stoti puoses "puikus plakatas" su uzrasu "Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!" (Uzdavinys 1938). Siuo aspektu idomus ir Kauno karininku ramoves pagrindini iejima vainikuojantis triju herbu (Kauno, Klaipedos ir Vilniaus) motyvas, spaudoje isaiskintas kaip karininku priesakas, kad "rumu seimininkai saugoja musu teritorijos sienas ir niekuomet be Vilniaus nenurims" (Ramoves ... 1937). Vilniaus tema galima atsekti netgi kryziu, kurie, anot A. Varno, "yra savo rusies musu piramides" (1925: 81), statyboje: "pieno perdirbimo bves Alanciu punkto gyventojai, minedami to punkto desimties metu sukakti, pastate Alanciu kaime grazu Vilniaus kryziu" (Nameliai ... 1937: 11). Tad galima daryti isvada, jog smulkieji, tekstualiai atviri bei lengvai suprantami erdves politinio iprasminimo atvejai buvo gana intensyvus reiskinys, tam tikrais atvejais sulaukes paminejimu ir spaudoje.

Kaip budinga atviro erdves politiskumo pavyzdi butina pamineti ir paminklus bei reprezentacines aikstes. Visais laikotarpiais tai buvo populiari ir iliustratyvi forma architekturinemis-urbanistinemis priemonemis isreiksti politine valia. Ne isimtis ir tarpukario Lietuva. Paminklai intensyviai statyti tiek laikinojoje sostineje (vien ko vertas Vytauto didziojo paminklas, stovejes Panemuneje), tiek mazuosiuose miesteliuose. Vytautui didziajam, nepriklausomybes, zuvusiems nepriklausomybes kovose atminti bei kitoms progoms skirti paminklai religini gyventoju samoninguma akivaizdziai sieke papildyti tautiniu. Neuzmirsta ir politinems bei reprezentacinems reimems skirtu paradiniu aiksciu butinybe: "aikste Zaliajame Kalne prie Ausros gatves yra manoma paskirti kariuomenes paradams ir viesiem susirinkimams" (Jokimas 1924: 8) (4). Senosios aikstes taip pat neretai "persispalvino naujomis ideologinemis prasmemis" (Kanciene 2006: 72). Mazesniuose miesteliuose salia paminklu taip pat neretai aptiksime ir didesnio ar mazesnio mastelio skverus, kurie tarnavo tam paciam tikslui. Visgi tokios gan tiesmukos politikos apraiskos erdveje, periodineje spaudoje dazniau pasirodydavo tik kaip fakto konstatavimas, neisprovokuodaves platesniu teoriniu diskusiju. Kitaip tariant, siu erdviu reiksmes pateiktos atvirai, suvokiamos tarsi savaime, nepriklausomai nuo jas lydincio diskurso.

Monumentaliosios architekturos politinis iprasminimas neatsiejamas nuo paaiskinancio teksto: "pasventintieji [Prekybos, pramones ir amatu] rumai gales pas mus buti tam tikru simboliu. <...> namai buvo pradeti statyti, pastatyti ir iskilmingai atidaryti tik <...> pradejus prekyba, pramone ir amatus Lietuvoje tvarkyti naujais--valstybiniai korporatyviniais pagrindais" (Valstybes ... 1939: 1). Tiesa, skirtingai nuo griezto totalitarinio rezimo saliu, sios politines reiksmes spaudoje galejo buti ir kvestionuojamos: "reiktu pagalvot, ar tos sumos (bent is dalies), kurias dabar isleidziame darbo Rumams ir ju moderniems pastatams ir visokiems kulturklubams, nevertetu paskirti nameliu statybai. <...> kol zmogus skursta, tai jam neidomu nei kulturklubai, nei puikios sales" (Kalakauskas 1938). Visgi tiek argumentai "uz", tiek "pries" patvirtina esmine prielaida--statinys cia reiksmingas ne tik savo architekturiniu pavidalu, bet ir platesnemis, glaudziai su politika susijusiomis prasmemis. Tokios monumentaliosios architekturos ir politines saveikos atpazistamos visu tarpukario laikotarpiu ivairiausiomis formomis, pradedant nuo siulymu statyti muzieju Nemuno ir Neries santakoje (dainius 1929) ar Vyriausybes rumus ant Vytauto kalno (Jokimas 1924: 8) ir baigiant diskusijomis apie igyvendintus ivairius reprezentacinius valstybes objektus, besikoncentruojancius naujai kuriamoje sostineje Kaune. Svarbiausiais tokio pobudzio statiniais galetume laikyti Vytauto didziojo muzieju, Prisikelimo baznycia, Karininku ramove, Prekybos, pramones ir amatu rumus, is dalies ir Lietuvos banko pastata. Politine siu objektu reiksme placiai nusviesta to meto spaudoje (Petrulis 2008: 41-43). Su politiniu kontekstu sietina ir diskusija del urbanistiskai ne ka maziau reiksmingo statinio--Kauno soboro--nugriovimo (5).

Taciau architekturologiniu poziuriu idomus ne tik siu statiniu atsiradimo bei motyvavimo faktas, bet ir budai, kaip sis politinis reprezentatyvumo uzdavinys buvo igyvendinamas, kitaip tariant, kokia stilistine israiska buvo pageidaujama ir naudojama. Cia galime isskirti Urbanistika ir architektura, 2009, 33(2): 126-134 129 dar viena architekturinio diskurso potemi--diskusijas del stilistikos, tinkancios reprezentuoti valstybe.

2. Stilius kaip reprezentatyvumo prielaida Vienoks ar kitoks visuomeneje vyraujantis architekturos grozio, architekturines harmonijos suvokimas kartu suteikia galimybe pasirinkti tinkamas politinei reprezentacijai formas. Ne paslaptis, kad dauguma reprezentaciniu objektu tiek laikinojoje sostineje, tiek kituose miestuose ir miesteliuose buvo statomi vadovaujantis senaja, jau Periklio laiku Atenuose istobulinta architekturos grozio formule--"harmonija, kaip visu daliu proporcingumas, geometrinis tobulumas ir ornamentas, kaip kazkas papildomo, kaip "grozio pagerinimas" (Norberg-Schulz 1993: 128).

Pritarima istorizmo elementams naujojoje architekturoje galime atpazinti ir viename kitame atsiliepime apie reiksmingesnius to meto statinius. Antai 1922 m., komentuojant vieno is svarbesniu objektu, Valstybines spaustuves, konkurso projektus rasoma: "fasadas patiektas modernizuotame vokieciu klasicizmo stiliuje ir trobesis suteiktu grozes Kauno miestui" (Valstybines ... 1923: 25); zavimasi ir "paauksuotais tautiniais ornamentais <...>, milziniskos zvaigzdes gipsiniais spinduliais, leliju lapeliais" (Kauno ... 1923: 4) Kauno miesto teatre. Kiek idomiau istorizma teoriskai iprasmina M. Songaila, kai aprasydamas savo projektuotus Fizikoschemijos instituto rumus teigia, jog siekes sukurti statini, "kad butu galima universiteto studentus gyvais pavyzdziais supazindinti su klasiskomis formomis" (Songaila 1933: 468). Taciau tai kartu liudija, jog pats architektas suvokia, kad istoriniu architekturos formu naudojimas jau neatitinka laikmecio dvasios. Savita istoriniu formu panaudojimo argumentacija pateikia ir V. Landsbergis-Zemkalnis, Kuno kulturos rumuose siekdamas "sujungti vienam pasta te du dalykus, dvi formas: klasika, pirmaji didi fiziskos kulturos pio nieriu (Graikija), su musu laikais" (Landsbergis 1931: 113). Atskiru argumentacijos uz klasikine maniera atveju atrastume ir kituose straipsniuose. Visgi, nepaisant minetu pavyzdziu, galime uzciuopti tam tikra teorijos ir praktikos nesutapima. Praktikoje nepriklausomai nuo funkcinio tipo ir laikmecio (iskalbingas pavyzdys-Karininku ramoves pastatas, suprojektuotas 1935-taisias) bene populiariausias sprendimas siekiant objektui suteikti reprezentatyvumo--daugiau ar maziau supaprastintas istorizmas, o spaudoje--priesingai. Cia kur kas dazniau sutiksime publikaciju, kuriose svarstoma apie butinybe istorines architekturos formas keisti naujomis. Tad kokios sio priestaringumo priezastys?

Viena vertus, eklektiniai ir istorizmo architekturos pavyzdziai tiesiogiai siejosi su senaja politine santvarka. Tad "skolinimas" is "senobes rusu tradiciju, [kai] imama net pacioj Rusijoj, net jau pries kara, prakeikta ir inbiurusi statybos buda" (dubeneckis 1925: 93), toli grazu neatrode patrauklus bei puoseletinas teorineje mintyje. Kita vertus, visuomeneje vyraujantis architekturos grozio suvokimas dar toli grazu nera bauhauzinis. "Visi naujieji namai be jokiu pagrazinimu, be bendro stiliaus. Gal tai ir yra moderniska, bet vis delto miesto nepuosia" (Nemo 1932)--rasoma populiariojoje spaudoje. dalis periodikoje pasirodanciu straipsniu, ypac iliustruojanciu ne architekturos specialistu nuomone, apskritai abejoja moderniaja architektura, kaip estetine vertybe, ir pasigenda "tikrojo architekturinio stiliaus": "Ar stiliaus vieninguma gali atstoti kitas vieningumas--grynai racionalinis, technikinis, kuris viespatauja pritaikomojoj siu dienu architekturoj? <...> Ar standartizuotas vieningumas gali pakeisti intymu, dvasini vieninguma, kuriuo pasizymejo visi didieji praeities stiliai?" (Ar atgimsta ... 1935: 202). Gana zaismingai vyraujanti architekturos mentaliteta apibudina ir 1935 m. Kaune lankesis estu architektas hanno Kompus: "Kaunieciai, atrodo, turi palinkima ir talenta i dideli dekoratyviskuma, pa sakyciau, net paradiskuma. Tat reiskiasi net uni formoje: jau Lietuvos stotyse policininkai efektiskai krenta i akis savo kutosais, aukstais salmais <...>. Sis dziaugsmas dekoratyviskumui reiskia si ir fasaduose, balkonuose, karnizuose ir kituose architekturos elementuose, prie ko prisideda dar plastiskieji at vaizdavimai herbuose, biustuose, me daliuose ir t. t." (Is senos ... 1935: 5).

Tad nors suinteresuotoji Lietuvos visuomenes dalis turejo galimybe gana greitai, pernelyg neatsilikdama nuo Europos susipazinti su novatoriskiausiomis architekturos teorijomis, nors architektai (V. Svipas, K. Reisonas, S. Stulginskis ir kt.) viesai deklaravo mintis, artimas XX a. pirmosios puses modernistu principams, senaja architektura laikydami "knaisiojimu visokiu Liudviku kapinese" (Svipas 1927: 332), taciau kai prabylame apie reprezentatyvumo sampratas, funkcionalizmas greiciau laikytinas reta isimtimi. Visuomenes mentalitete isisaknijes architekturos reprezentatyvumo tapatinimas su dekoratyvumu islieka pakankamai stipriu argumentu per visa tarpukario laikotarpi. Puiki iliustracija--1939 m. planuojamas statyti Valstybes rumu kompleksas. Architekturines estetikos prasme konkurso dalyviams buvo issakytas aiskus reikalavimas: "pastatu architekturoje pageidaujama laikytis klasikines dvasios" (Valstybes ... 1939: 8).

Taciau prisimenant neigiamas istorizmo konotacijas, galima tiketis kazkokios savitos teorines pozicijos, iprasminancios reprezentatyvumo paieskas ir kartu, kiek tai imanoma, atspindincios architekturini visuomenes mentaliteta. Savotiska iseitimi tampa "tautinis stilius", apie kurio kurima spaudoje nuvilnija itin placios diskusijos. Si, istorizmo ir liaudies meno motyvus supynusi stilistika tampa bene aiskiausiai Lietuvos politinius principus ikunijancia architekturos forma. Kaip pastebi D. Maciulis, po 1926 m. perversmo "minimali lietuvybes sauga numate lietuviu kalbos puoselejima, o maksimali reikalavo tautiniu mitu ir simboliu" (2005: 193). Architekturine raiska, kaip vienas svarbiausiu materialiosios kulturos formavimo elementu, cia uzeme neabejotinai svarbia vieta. Ta patvirtina ir architekturai skirti straipsniai, is kuriu galima susidaryti gan tvirta prielaida, kad retorika, puoselejanti "tautinio stiliaus" paieskas, is esmes atspindi bendra patriotini diskursa ir tiesiogiai siejasi su politiniais tikslais. Panasius imperatyvus kurejams rasime tiek architekturoje ir urbanistikoje (Petrulis 2008), tiek daileje (Jankeviciute 2002), tiek apskritai bet kurioje kulturines veiklos srityje.

Sioje vietoje deretu akcentuoti, kad "tautinio stiliaus" atveju svarbesnis ne isskirtinis funkcinis tipas, bet stilistine raiska. Siekiama, kad ji taptu universali visiems objektams. Taigi politine argumentacija is reprezentatyviu funkciniu tipu perkeliama ir i kasdienybe. Idejine prasme tai galima interpretuoti kaip tam tikra sasaja su modernizmu.

3. architektura kaip socialinis projektas

Suvokiant modernizma kaip turinti "Atenu chartijos" dvasios pozymiu, vienas is svarbiausiu idejiniu modernizmo inspiracijos saltiniu--demesys socialiniam aspektui. Tiesa, reikia neuzmirsti, kad pamatinis "Atenu chartijos" tikslas--pertvarkyti chaotiskos XIX a. urbanizacijos pasekmes. Lietuvoje sios problemos kiek menkesnes, tad ir teoriniai bei politiniai lukesciai, o ir praktiniai miestu pletros tikslai yra kiek kitokie, dazniau besisiejantys su kasdienio miesto modernejimo (vandentiekio, saligatvio tiesimas ir pan.) bei svarejimo refleksijomis.

Net ir vienas is svarbiausiu modernizmo principu-daugiabuciu statyba--Lietuvos spaudoje neretai priimamas kritiskai, kaip "ardantis miesto architektonini vaizda" (daugis 1932), o apgyvendinimo siekiama mazaauksciuose gyvenamuosiuose namuose. didesnieji miestu darbininku namai, netgi sparciai augancioje laikinojoje sostineje, kuria kamuoja butu krize, teoriskai planuojami tik kaip 4-12 butu (Yla 1937). Nepaisant to, jei bandytume apibendrinti vienaip ar kitaip su modernumu ir socialine politika susijusia tarpukario spauda, tekstus, kuriuose svarstomi apgyvendinimo procesai, turetume isskirti kaip viena aktualiausiu bei placiausiai diskutuojamu temu. Tuo pat metu sie straipsniai iliustruoja ir Lietuvos architekturines minties modernejimo kelia. Publikacijose diskutuojama apie miesto raida pritaikant ji prie socialiniu reikmiu, kovojant su skurdu (Korsa 1936a: 3). Akcentuojama, kad sprendziant butu klausima pakankamai dideli vaidmeni gali atlikti "susisiekimo ir susizinojimo priemoniu istobulinimas" (Miestu ... 1935: 1), t. y. pasaulio modernejimas.

Prisiminus F. Jameson teigini, kad politika architekturiniame kontekste gali buti suprantama dvejopai: kaip specifiska, vietine, empirine veikla ir kaip "politika globaliaja prasme" (Jameson 2005: 243), diskusijose apie "pigiu butu kolonijas" pastebimas itin ryskus empirinis politikos akcentas. Vienas is iliustratyviu pavyzdziu - 1932 m. Kauno miesto burmistro J. Pikcilingio viesai deklaruotas uzsakymas miesto inzinieriui sudaryti "bandomaji bendru bruozu projekta tokiu namu, kuriuose butu su atitinkamais patogumais seimoms gyventi butai, kuriu nuoma butu 50 litu per menesi, ir kad vis delto tos pajamos padengtu namu islaikymo islaidas, amortizacija ir ideto kapitalo procentus" (Pigiu ... 1932: 3). Cia pat spaudoje gautas atkirtis--"jei tie patogumai susidetu tik is vandentiekio ir centralinio sildymo, tai labai tenka abejoti, ar imant tokio didumo nuoma, kad ir uz maziausia buteli, gaunamos pajamos padengtu namu islaikymo islaidas, amortizacija ir ideto kapitalo procentus" (Karigalis 1932)--leidzia daryti prielaida, kad tokie burmistro teiginiai nemaza dalimi tapatintini su politine retorika. Panasaus pobudzio diskusiju spaudoje galetume rasti pakankamai daug ir ivairiuose leidiniuose. Argumentuojama tiek zvelgiant is darbininku puses: "darbininkija gali ir turi pageidauti grieztesnio valstybes isikisimo, jeigu turtingieji patys nenori susitvarkyti" (Kalakauskas 1938); tiek pigiu butu statyba siekiat pagristi darbdaviu interesais: "is praktikos yra nustatyta, kad darbininkai ivertina fabriku pastangas gerinti ju bukle ir uz tai stengiasi atsilyginti saziningumu, stropumu, darbingumu ir aplamai to fabriko, kuriame jie dirba, nuosirdziu interesu dabojimu" (Nameliai ... 1937: 12); tiek svarstant ekonominio pelningumo galimybe: "nera vilties tiketis, kad pas mus galetu isisteigti privatines biznio bendroves, kurios galetu imtis pigiuju butu statybos" (Korsa 1936a: 2); tiek bandant atrasti realias politinio veikimo formas: "butu klausimo reikalu vyriausybiu zygius galima butu suskirstyti i triju rusiu priemones:

a) butu ir ju sanitarijos istatymu leidimas, b) butu statyba ir c) butu sanitarine prieziura" (dagys 1931); tiek pristatant uzsienio patirti--pradedant Anglija ar Vokietija ir baigiant Svedija ar sovietine Rusija.

Taciau tenka pripazinti, kad visas sis daugiau ar maziau politizuotas tekstu srautas menkai teatspindejo realius apgyvendinimo procesus. Kai spaudoje prabylama apie esamas darbininku gyvenimo salygas, matome gana toli nuo modernybes atitrukusia situacija. Vienas is pavyzdziu--"pigiu butu kolonijos" Kauno tvirtoves fortu kazematuose su "tamsiais ar pustamsiais koridoriais, ku riuose yra pavojingi suliniai" (Pigiuju ... 1932: 4). Tad nepaisant to, kad moderniai irengtos "pigiu butu kolonijos" buvo vienas is daznai naudojamu politines retorikos elementu, kad "miesto vadovybe yra pasiryzusi panaikinti buvusias ligi siol Kauno pakrasciuose senas pigiu butu kolonijas, kurios yra virtusios daugiau nuodemiu lizdais negu gyvenamaisiais namais" (Kaip ... 1933: 3), sie pareiskimai ar svarstymai liko tik architekturines ir politines minties paveldu. Realus architekturines politikos veiksmai, berods, kur kas akivaizdesni kuriant reprezentacinius statinius, planuojant naujas Rotuses (Vileisis 1939) ar Vyriausybes rumu (Valstybes ... 1939: 5) statybas.

Tiesa, zinome ir apie keleta progresyvesniu pavyzdziu. Sostineje, Kaune, buta pavieniu paprastos, dazniausiai medines statybos projektu: "laikotarpy pusantro menesio Zaliajam Kalne prie darbininku gatves isaugo sesi didoki namai, skiriami biednuomenei ir bebutininkams valdininkams apsigyventi" (Nauji ... 1924: 3). Neminint kooperatiniu namu, kurie taip pat "buvo standartizuojami, todel ekonomiskesni ir labiau prieinami vidutiniams valdininkams" (Kanciene 1988: 116), atkreiptinas demesys ir i architekturiskai kiek israiskingesnius darbus: S. Kudoko projektuota pigiu butu kolonija K. Petrausko gatveje (1934 m.) ar pagal I. Trakmano projekta pastatyta pigiu butu kolonija Griunvaldo gatveje (1936 m.). Sekant pastaruoju projektu, 1940-aisiais planuota "pradeti darbininku butu statyba ir kituose miestuose: Vilniuje, Siauliuose, Panevezyje, Marijampoleje ir kitur" (darbininku ... 1940: 227). Su socialinio busto programomis susije ir specifinems grupems skirti projektai, kaip antai Karo invalidu bendrabutis K. donelaicio g. 75a, Kaune (1936 m., inz. Acus-Acukas), ar Zaliakalnio seneliu prieglauda Aukstaiciu g. 10, Kaune (1939 m., arch. K. Reisonas) (1 pav.).

Zvelgdami per teorines minties prizme, galetume atkreipti demesi, kad nei vienas is minetu pavyzdziu nevisiskai ikunijo standartizacijos principus ar modernistine bauhauzine ideologija apie "fundamentalu priklausyma nuo technologines formu kalbos" (Asendorf 2006: 80). Priesingai--sios nuostatos traktuojamos kaip svetimybe. Tarkim, aptariant naujai kylanti darbininku miesteli Klaipedoje, kritikuojamas tiek standartiniu nameliu panasumas, tiek "savotiskas vokiskas stilius, [kuris] juos daro lietuviui nuobodzius". Galima manyti, kad teigiamu pavyzdziu butu palaikyta vienokia ar kitokia "tautinio stiliaus" apraiska, juoba kad atkreipiamas demesys, jog "naujuose namuose isigyvena lietuviai, kurie suvokietintai Klaipedai turi auklejamosios reiksmes. Tai ir aplinkuma jiems reikia padaryti lietuviskesne" (Klaipedos ... 1938: 3). Turint galvoje taip ir nedavusias apciuopiamesniu rezultatu "tautinio stiliaus" paieskas, mediniai namukai (dar 1922 m. pateikti E. Peyerio "Panemunes bustines" projekte ar 1925 m. leidinyje "Lietuviu statybos ir puosybos pavyzdziu albumas"), kurie, anot autoriaus, galejo "buti pavyzdingas ekonomines konstrukcijos ir estetikos zvilgsniu" (Peyeris 1922) (2 pav.), greiciausiai butu buve priimti kur kas silciau.

[FIGURE 1 OMITTED]

Analizuojant kasdieniu funkciniu tipu bei politikos sasajas, deretu prisiminti ir J. Minkeviciaus pastaba, kad "nepriklausomos Lietuvos valstybes politika buvo grindziama trimis pagrindiniais prioritetais <...>: gynyba, svietimas ir ukio reformos <...>. del to sutelkus visus imanomus materialinius finansinius isteklius buvo projektuojamos naujos kareivines, pradines mokyklos, gimnazijos, specialios mokyklos, universitetas, sveikatos apsaugos ir sporto objektai, gelezinkelio stotys, pienines ir daug kitu ukines paskirties statiniu" (2001: 90-91). Taciau spaudoje placiau atsispindintis architekturos ir politikos rysys visu pirma sietinas su gyvenamosios architekturos problemomis. Nepaisant to, kad politines-socialines Modern Movement vertybes siekiant visuotines geroves be gyvenamojo busto neatsiejamos ir nuo "valstybes valdomos sveikatos apsaugos bei mokyklu" (Stites 1989: 23), nepaisant to, kad Lietuvoje tarpukario laikotarpiu mokyklu statybos mastas gana ispudingas, jei zvelgsime per idejine prizme--ryskesnio teorinio pamato sie reiskiniai neigauna. Vargu ar Lietuvoje galetume atpazinti tokiu radikaliu ideju, kaip tarkim to meto socialistineje Rusijoje, kurioje laikoma, kad "vaiku au ginimas ir auklejimas bus pa vestas viesoms istaigoms" (Naujoji ... 1931: 2), idant aktyviai dirbti galetu ir moterys. Lietuvos spaudoje pristatant svietimo sistemai skirtus objektus, kaip ir kitais atvejais, didesne reiksme turejo tautinis patriotinis diskursas. Antai V. Landsbergis, noredamas isryskinti naujai projektuojamo stadiono privalumus, pabrezia, kad "Fizisko auklejimo rumai, aukledami sveikus tautos paprocius, mokydami tobulinti fiziska patvara ir sveikata, tures praskinti musu placioje visuomeneje naujus gyvenimo takus" (Landsbergis 1931). Akivaizdu, tai daugiau su reprezentacine nei su socialine politika susieti pastebejimai.

[FIGURE 2 OMITTED]

Isvados

1. Apibendrinant Lietuvos tarpukario periodikoje atpazistamas architekturos ir politikos sasajas galima isskirti dvi problematines grupes. Viena vertus, tekstuose atsiskleidzia valstybingumo itvirtinimo laikotarpio aktualijos, glaudziai susijusios tiek su instituciniu (sostine perkelus i Kauna butina sukurti siai funkcijai pritaikyta architekturine infrastruktura), tiek su politiniu reprezentaciniu (ivairialypiskai isreikstas tautinio pasididziavimo jausmas) aspektais. Kita vertus, tarpukaris neatsiejamas nuo ivairialypiu modernizacijos procesu, kurie spaudoje atsiskleidzia per miesto funkcines bei socialines raidos tematikas.

2. Reprezentatyvusis statiniu pradas pasireiske tiek per isskirtine, valdzios tikslus ikunijancia funkcija, tiek per tinkamus stilistinius sprendimus. Stilistineje plotmeje reprezentacine valstybes ideologija spaudoje visu pirma tapatinta su "tautinio stiliaus" paieskomis. Modernioji architektura, kuri dar nera kanonine, kartu nera tapusi ir galios demonstravimo irankiu. Svarbiausi valstybines paskirties statiniai, nors ir nebudami "tautinio stiliaus" pavyzdziais, taip pat sulaukdavo tekstu, skatinanciu izvelgti tuose statiniuose pazangos, politinio stabilumo ir panasius motyvus.

3. Bendrieji visuomenes modernejimo procesai neis3. vengiamai inspiravo ir tam tikrus socialinius debatus, kurie gan glaudziai siejasi su bendraja modernizmo paradigma. Nors ir nebuta tarptautinio lygio architekturos meistru, ikunijanciu "herojiskaji perioda", nors ir nesukurta savita moderniosios architekturos teorija, taciau atkreiptinas demesys i nemaza architekturines spaudos tekstu dali, kuri skirta socialinio busto klausimams. Siuos tekstus galima interpretuoti kaip lokalios, i tiesioginius sprendimus orientuotos architekturos politikos apraiskas.

2 pav. Dvieju seimu tipinio medinio namo projektas Panemunes gyvenvietei (arch. E. Pejeris), 1922 m. Fig. 2. Project of two-family wooden house for Panemune neighborhood (arch. E. Pejeris), 1922 m.

doi: 10.3846/1392-1630.2009.33.126-134

Literatura

Ar atgimsta architektura? 1935. Zidinys XXI(2): 202-203.

Asendorf, C. 2006. The Bauhaus and the world of Technology--work on Industrial Cultures, in Bauhaus, ed. by J. Fiedler. Cologne: Konemann, 80-88.

Dagys, J. 1931. Miestu statybos ir butu reikalai, Savivaldybe 3(94): 6-10.

Dainius, V. 1929. Keletas zodziu del besiartinancio D. L. K. Vy tauto mirties 500 metu jubiliejaus, Lietuvos aidas 145(629): 5.

Darbininku bloko Kaune, Griunvaldo g. projektas. 1940. Savivaldybe 7-8(66-67): 227-229.

Daugis, P. 1932. Musu "dangoreziai", Dienos naujienos 155(377): 2.

Dubeneckis, V. 1925. Apie musu architektura, Baras 1: 89-95.

Forty, A. 2004. Words and Buildings: a Vocabulary of Modern Architecture. London: Thames and hudson. 335 p.

Grava, S. 1993. The Urban heritage of the Soviet Regime: The Case of Riga, Latvia, Journal of the American Planning Association, 59(1): 9-30.

Yla, S. 1937. darbininku namai. Kaip sis klausimas sprendziamas pas mus ir kitur, XX amzius 123(281): 5.

Is senos rusu igulos guztos isaugo moderniskas miestas: labai idomus svetimsalio architektoriaus zodis apie Kauno statyba. 1935. Lietuvos aidas 142(2405): 5.

Iskilmingai atidaryti--pasventinti Prekybos, Pramones ir Amatu Rumu namai. 1939. Lietuvos aidas 80(4482): 1.

Jameson, F. 2005. Is Space political?, in Rethinking Architecture. A Reader in Cultural Theory, ed. by N. Leach, 2 ed. London: Routledge, 242-255.

Jankeviciute, G. 2002. daile kaip politikos kalba. Lietuva 1918-1940, Menotyra 2(27): 46-55.

Jokimas, A. 1924. Apie Kauno miesto plana, Savivaldybe 8-9(15-16): 6-9.

Jokimas, A. 1940. Apie Kauno miesto statyba, Technika ir ukis 3(36): 42-45.

Kaip tvarkoma laikinoji sostine. 1933. Dienos naujienos 167(687): 3.

Kalakauskas, V. 1938. Truksta darbininkams butu, Darbininkas 32 (971): 1.

Kanciene, J. 1988. Racionalizmas Kauno tarpukario laikotarpio gyvenamuosiuose namuose (1918-1940), Lietuvos TSR architekturos klausimai IX: 106-122.

Kanciene, J. 2006. Laikinosios sostines reprezentacines aikstes, Archiforma 3(35): 72-80.

Karigalis, A. 1932. Svajones apie pigius butus, Dienos naujienos 5(228): 2.

Kauno miesto teatras. 1923. Statybos menas ir technika 2(5): 3-5.

Kelermileris, A. 1922. Prakalba, Statybos menas ir technika 1: 3.

Klaipedos darbininkams statomas atskiras miestas. 1938. Darbininkas 35(974): 3.

Korsa, K. 1936. darbininku butu koloniju reikalas Lietuvoje, Darbas 17(23): 2.

Korsa, K. 1936. Kaip turetu buti tvarkomas darbininku butu koloniju reikalas, Darbas 18(24): 3.

Landsbergis, V. 1931. Fizisko auklejimo rumai, Fiziskas auklejimas 2: 109-114.

Lietuviu statybos ir puosybos pavyzdziu albumas. 1925. Kaunas: Vidaus reikalu ministerijos statybos inspekcijos leidinys. 96 p.

Maciulis, D. 2005. Valstybes kulturos politika Lietuvoje 1927-1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 302 p.

Markus, T. A.; Kameron, D. 2002. The Words Between the Spaces. London: Routledge, 190 p.

Miestu pletimas ir darbo zmones. 1935. Darbo Lietuva 3: 1.

Minkevicius, J. 2001.Valstybes politikos atspindys Lietuvos architekturoje 1918-1940 m., Archiforma 1: 87-94.

Nameliai "Maisto" darbininkams. 1937. Ukininko patarejas 49(478): 12.

Nauji namai. 1924. Lietuvos zinios 289: 3.

Naujoji socialistiniu miestu statyba. 1931. Dienos naujienos 59: 2.

Nemo. 1932. Kauniskes pastabos, Lietuvos aidas 168(15483): 5.

Norberg-Schulz, C. 1993. Meaning in Western Architecture. New York: Rizzolli. 229 p.

Pastate Vilniaus kryziu. 1937. Ukininko patarejas 49(478): 11.

Peyeris, E. 1922. Panemunes bustines projektas, Statybos menas ir technika 2: 3-10.

Petrulis, V. 2008. Erdvines lietuviu tautinio stiliaus politikos projekcijos 1918-1939 m., Meno istorija ir kritika 4: 35-48.

Pigiu butu kolonijos klausimas Kaune. 1932. Lietuvos aidas 3(1378): 3.

Pigiuju butu kolonijos. 1932. Lietuvos aidas 137(1512): 4.

Ramoves Rumai. 1937. Kardas 8(262): 187-192.

Songaila, M. 1933. Vytauto didziojo universiteto FizikosChemijos institutas, Technika 7: 459-500.

Stites, R. 1989. Revolutionary Dreams: Utopian Vision and Experimental Life in the Russian Revolution. New York, oxford: oxford University Press. 307 p.

Susirupinkime provincijos kulturinimu. 1932. Lietuvos aidas 26(1401): 4.

Svipas, V. 1927. Architekturos reikalu, Kultura 7-8: 329-334.

Theories and Manifestoes of Contemporary Architecture. 1997. Ed. by C. Jencks; K. Kropf. New York, weinheim, Brisbane, Singapore, Toronto: Academy editions. 312 p.

Uzdavinys, V. 1938. Per Jonava, Kedainius i Panevezi, Darbas 1(293): 8.

Valstybes rumu statybos projektas. 1939. Lietuvos aidas 51 (4453): 8.

Valstybines spaustuves projektu konkursas. 1923. Statybos menas ir technika 1(4): 25-27.

Varnas, A. 1925. Lietuviu kryziai, Baras 5: 81-83.

Vileisis, J. 1939. Ar reikalinga Kaunui naujieji Rotuses rumai, Lietuvos zinios 22(5887): 5.

(1) Reikia atkreipti demesi i tai, kad nepaisant ilgu diskusiju ir visuotinai pripazinto reikalingumo, pagrindinis architektura reglamentuojantis istatymas taip ir nebuvo priimtas, paliekant galioti carineje Rusijoje veikusi istatyma. Tai menkina galimybe kalbeti apie aiskiai artikuliuota valstybes architekturos politika, kuri butu igavus istatymais ir sprendimais isreiksta forma. Kita vertus tokios valdzios iniciatyvos kaip "murines Lietuvos" planas be abejones vertos atskiro issamaus tyrimo.

(2) Abu principai neretai vienas kita papildo. Bene iliustratyviausias pavyzdys--"socialistinio realizmo" architektura.

(3) Pvz., 1934 m. pastacius paminkla V. Kudirkai, Naumiestis pervadintas Kudirkos Naumiesciu.

(4) 1924 m. A. Jokimo ir F. Vizbaro parengtas aikstes suplanavimo ir sutvarkymo projektas taip ir nebuvo igyvendintas (Kanciene 2006: 76).

(5) Idomu atkreipti demesi i tai, kad su Rusijos itaka tapatintos taip pat ir bendrosios miestu bei miesteliu negeroves, nesvara: "prieskarine rusu "bezalabersina" ir garsusis rusiskasai "purvynelis" (bolotco) dar ir ligi siai dienai mums taip gardziai patinka, jog mes be ju apsieiti negalime" (Susirupinkime ... 1932: 4).

VAIDAS PETRULIS

Doctor of the Humanities (arch), Kaunas University of Technology, Institute of Architecture and Construction., Tunelio g. 60, LT-44405 Kaunas, Lietuva. E-mail: vaidas_petrulis@yahoo.com

Research worker, Institute of Architecture and Construction of Kaunas University of Technology (Sector of history and heritage of Architecture). Publications: author of a series of research papers and conference presentations on soviet and interwar Lithuanian architecture and architects. Member of ICoMoS and doCoMoMo. Teaching: history of modern architecture, Vytautas Magnus University. Research interests: history and theory of the 20th c. architecture, soviet culture.

Vaidas Petrulis

Kauno technologijos universitetas, Architekturos ir statybos institutas, Tunelio g. 60, LT-44405, Kaunas, Lietuva, el. pastas: vaidas_petrulis@yahoo.com

Iteikta 20090316