Cultural centres as an element of socialist modernization of village areas in Lithuania/Kulturos namai kaip socialistines lietuvos kaimo modernizacijos elementas.

Petrulis, Vaidas

Ivadas

Liaudies namai, veliau ivairiais laikotarpiais ir ivairiose politinese terpese igave skirtingas formas--vienas idomiausiu funkciniu tipu, besisiejanciu su moderny-be. Jau nuo XIX a. pabaigos desekuliarizuota viesoji erdve, skirta darbininku laisvalaikiui bei svietimui, ju bendruomenes susirinkimams, neretai glaudziai susijusi su politinemis organizacijomis, gana greitai ir placiai paplito daugelyje saliu. Ne isimtis ir Lietuva. Pirmieji liaudies namai Kaune iskilo dar 1898 m. (LuksionyteTolvaisiene 2001: 73), 1914 m. buvo parengtas projektas ir Vilniaus liaudies namams (sis projektas nebuvo igyvendintas) (Luksionyte-Tolvaisiene 2000: 62). 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybe, sio funkcinio tipo objektu pletra nesustojo. Tiesa, pirmuoju nepriklausomybes desimtmeciu ivairaus pobudzio bendruomenes namams pritaikomos jau esamos ivairios paskirties pastatu erdves. Jaunai valstybei kiek sustiprejus, atsirado vis daugiau specialiai tam projektuotu statiniu. Vienas zymiausiu to meto Lietuvos architektu--V. Landsbergis-Aemkalnis--1928 m. netgi paruose tipiniu liaudies namu projektu (Landsbergis-Aemkalnis 1928). Sio funkcinio tipo namu statyba itin isplito ketvirtajame desimtmetyje. Tuo metu liaudies namu atitikmuo buvo valdanciosios Tautininku sajungos steigiami "Tautos namai" bei Sauliu sajungos statomi "Sauliu namai". Placiai pasklide siu organizaciju objektai tapo bene svarbiausiais sekuliarizuoto mazuju Lietuvos miesteliu visuomeninio gyvenimo centrais. Architekturine ju raiska cia nebus aptarinejama, taciau galima trumpai pasakyti, kad vyravo mediniai, tradicinei architekturai artimi sprendimai, kuriuos vargu ar galima butu ivardinti kaip modernius ar avangardinius. Reikia pazymeti, kad tokie objektai is esmes nekeite susiklosciusiu urbanistiniu strukturu, neiskildavo kaip dominante, nustelbianti tradiciskai susiklosciusius siluetus ar keicianti uzstatymo morfotipus.

Po okupacijos, Lietuva prijungus prie Sovietu Sajungos, kulturos namai netrukus tapo vienu is reprezentatyviausiu mazuju miesteliu statiniu tipu. Didziuosiuose miestuose kulturiniu pastatu architekturine hierarchija "vainikavo simboline triada: operos teatras, reprezentacine biblioteka ir puosnus kino teatras" (Dremaite et al. 2012: 74), o pasizvalge po tuo metu naujai kuriamas mazesniuju miesteliu visuomenines erdves pamatysime, kad cia, be administraciniu bei prekybos objektu, visu pirma kilo kino teatrai ir kulturos namai bei klubai (pvz., Salantai, Baltoji Voke ir kt.). Taigi, funkciniu tipu hierarchijoje kulturos namu objektai uzeme pakankamai solidzia vieta. Taip pat nera abejones, kad sie procesai nuo pat pirmuju okupacijos metu buvo persmelkti politines ideologijos. Kaip teigiama viename is ankstyviausiu su sia tema susijusiu dokumentu, LKP(b) CK biuro nutarime del komunistines ideologijos skleidimo Lietuvos kaime ir atitinkamu istaigu steigimo (1945 m. kovo 2 d.),--ideologinio pobudzio veikla turi buti pradeta nuo "pir-kiuskaityklu" isteigimo (Lietuvos kultura ... 2005: 49). Netrukus pradeta statyti ir monumentalius statinius kulturos namus. Visgi tiek architekturines stilistikos, tiek urbanistiniais sprendimais sie statiniai iliustruoja greiciau stalinistinio socrealizmo ideologine pompastika nei konstruktyvuji ir racionaluji modernizma.

Kiek kitokio pobudzio, glaudziai su modernistinemis idejomis susijusi kulturos namu statybos banga susiformavo su postalininio laikotarpio politikos pokyciais. Jei pazvelgtume i statistika--butent socialistinio modernizmo laikotarpiu buvo intensyviausi kulturos namu statybos metai Lietuvoje: nuo 1956 m. iki 1970 m. naudoti buvo atiduoti 659 kulturos namai, na o per ateinancius penkiolika metu, 1971-1985 m.--222 (Tarybu Lietuvos ... 1987: 5). Tad sio teksto tikslas ivertinti intensyvaus industrializuotu statybu laikotarpio kulturos namus buvusios Lietuvos SSR gyvenvietese ir mazuosiuose miesteliuose. Nors kulturos namu problema bendrame industrializacijos ir urbanizacijos kontekste paliete Marija Dremaite (Dremaite et al. 2012: 133-153), taciau akivaizdu, kad sis lietuviskojo modernizmo aspektas turetu sulaukti dar ne vieno tyrimo zvelgiant is ivairiausiu perspektyvu. Siame tekste pagrindinis uzdavinys yra ne detalus socialistinio modernizmo kulturos namu inventorinimas bei menotyrine analize, taciau statybos procesu, modernizmo ideju ir politiniu bei ekonominiu tikslu saveikos atskleidimas.

Socialistinio modernizmo pradzia straipsnyje siejama su 1956 m. ivykusiu dvidesimtuoju SSKP suvaziavimu, kai gana radikaliai pasikeite politine situacija, o Sovietu Sajunga pasuko modernizacijos link. Laikotarpio pabaiga identifikuoti gerokai sunkiau. Procesai, kuriuos galime ivardinti kaip velyvaji modernizma, neretai sutampa su socialistiniam modernizmui budingais sprendimais. Visgi salygine socialistinio modernizmo, kaip ideologijos, pabaiga galetu buti laikoma mazdaug 1969-1972 m., kai architekturineje spaudoje placiau pasklinda kritika del naujuju gyvenvieciu monotonijos, architekturinio neisraiskingumo ir pan. Todel astuntajame, o ypac devintajame desimtmeciuose palaipsniui atsisakoma tipiniu projektu, pradedama ieskoti originaliu, kontekstualiu sprendimu. Na o bandant apsibrezti nagrinejamu teritoriju dydi, reiktu atkreipti demesi, kad straipsnio problematika apima teritorijas nuo maziausiu gyvenvieciu, kuriose buta kulturos namu (ankstyvojo modernizmo teorijoje nurodoma, kad maziausia gyvenviete, kurioje siuloma statyti kulturos namus, teoriskai turejo tureti 500 gyventuju (Vielius 1961: 16), veliau sis skaicius siekia 1500 (Bagdonas, Stanevicius 1977: 12)) iki mazuju miesteliu, kuriuose buvo mazdaug 5000 gyventoju. Sis skaicius atitinka klasikini sovietinio modernizmo laikotarpio pakopines aptarnavimo sistemos principa bei pagrindini jos elementa--mikrorajona, kuri turejo sudaryti "5800 zmoniu, vidutinis atstumas tarp centro ir gyvenvietes 9 km, pasiekiamumo laikas naudojant automobili--15-20 min." (Zadusaukas, Zvolinskas 1966: 7).

Politinis ir ekonominis kontekstas

Kaip teigiama siandienineje architekturos teorijoje, suvokti pastata--reiskia ji "pavaizduoti kaip saveiku begalybe, kuri gerokai perzengia jo laike ir erdveje apciuopiama pavidala" (Yaneva 2012: 67). Bandydami apciuopti sovietinio laikotarpio saveikas, visu pirma susidursime su glaudziai persipynusiais ekonominiais ir politiniais priezastingumais. Netenka abejoti, kad aptariamu laikotarpiu netgi kulturiniai reiskiniai oficialioje retorikoje buvo pateikiami kaip atliekantys svarbu vaidmeni keliant bendraja Sovietu Sajungos ekonomika: "mes pirmiausiai galvojame apie ekonominiu socializmo pasiekimu masta, igalinanti taip placiai uzsimoti kulturineje statyboje, mes galvojame apie ismintinga ir toliaregiska Komunistu partijos politika, kuri nepaprastai svarbu vaidmeni skiria komunistines asmenybes ugdymui, vadinasi, ir jos kulturiniam auklejimui, dvasiniam ugdymui <...> visa tai turi griztamaji poveiki: kuo labiau zmogus issilavines, kuo turtingesnis jo vidaus pasaulis, tuo nasesnis jo darbas, tuo didesne technikos pazanga, tuo spartesnis gamybiniu jegu kilimas, tuo grazesne, jaukesne gyventoju gerove" (Operos ... 1974). Uz abstrakciu ideologiniu arabesku slypejo ir konkretus sprendimai bei tikslai. Tad analizuodami gyvenvieciu bei mazuju miesteliu kulturos namus, visu pirma atkreipsime demesi i pagrindinius politinio bei ekonominio pobudzio priezastingumus, lemusius bendruosius kaimo teritoriju restrukturizacijos procesus, kurie vienaip ar kitaip veike ir kulturos namu raida.

Pradiniu permainu impulsu, paskatinusiu urbanistine kaimo vietoviu modernizacija, buvo radikali ir nuosekliai gilejanti pirmojo pokario desimtmecio zemes ukio krize, 1955 m. pasiekusi toki nuosmukio lygi, kokio XX a. dar nebuvo (Lietuva 1940-1990 ... 2005: 437). Naturalu, teko imtis priemoniu. Salia sunkiosios pramones, palaipsniui stiprejo demesys ir zemes ukio procesams, pradeti formuluoti politiniai uzdaviniai, reikalaujantys spartaus zemes ukio kelimo. Is Baltijos respubliku buvo pareikalauta, kad jos pavytu ir pralenktu Suomijos bei Svedijos zemes uki (Lietuva 1940-1990 ... 2005: 440). Aemes ukio problemas bandyta spresti netgi tokiais desperatiskais veiksmais kaip populiariojoje Sovietu Sajungos istorijoje su ironija prisimenamas masinis kukuruzu augimas (Parfionov 2009: 35). Septintajame desimtmetyje sie procesai igijo ekonominiais bei socialiniais tyrimais grindziamas, glaudziai tarpusavyje susijusias "gamybiniu jegu isdestymo", "rajoninio planavimo", "vietinio aptarnavimo centru schemos" formas, kurias galime laikyti ryskia socialistinio modernizmo apraiska. I planavimo bei projektavimo procesus buvo itraukta daugybe istaigu: "Lietuvos TSR Valstybine plano komisija, Mokslu akademija, Valstybinis statybos reikalu komitetas ir Gamybiniu jegu tyrimo taryba prie TSRS Valstybinio plano komiteto" (Zaikauskas 1968: 22). Moksliniu tyrimu bei projektavimo darbus vykde ivairus projektavimo institutai.

Tyrinejant Lietuvos konteksta, idomu atkreipti demesi ir i lietuviskosios nomenklaturos vaidmeni. Septintojo desimtmecio pradzioje, po SSKP dvidesimt antrojo suvaziavimo pradejus aktyvia kampanija pries vadinamaji "vietiniskuma", centrine Sovietu Sajungos valdzia eme palaipsniui spartinti centralizacijos procesus. Didzioji dalis stambiosios pramones imoniu buvo pavestos visos Sajungos pavaldumui. Anot siandienos sovietologu, vietinei nomenklaturai bene vienintelis imanomas budas sustiprinti savo pozicijas centrines valdzios atzvilgiu buvo posukis nuo stambiosios pramones "i zemes uki, automobiliu transporta, gyvenamaja ir socialine statyba" (Grybkauskas 2011: 160). Galiausiai visiskoje A. Snieckaus ir LKP zinioje is ukio sriciu liko tik zemdirbyste, kaip mazai rentabili ir ekonomiskai rizikinga sritis (Antanaitis 1998: 42). Ne paskutini vaidmeni cia atliko ir tai, kad Lietuvoje nera gausu naudingu iskasenu, tad buvo "galima is esmes neatsizvelgti i reikalavima priartinti pramone prie zaliavos saltiniu (Zaikauskas 1968: 22). Tad Lietuva, siekdama tam tikros nomenklaturines laisves, is kitu sovietiniu respubliku palaipsniui issiskyre "santykinai didziausiu zemes ukio sektoriumi bei intensyvia statybiniu medziagu pramones pletra" (Grybkauskas 2011: 171). Naturalu, toks "TSRS (arba Maskvos) fermos" (Grybkauskas 2011: 164) statusas itin paspartino zemes ukio srities planavimo procesus, tarp ju ir gyvenvieciu projektavima bei statyba.

Esmine politine gaire, iprasminanti rajoninio planavimo principais grindziama urbanizacijos modeli, tapo tikslas likviduoti skirtumus tarp miesto ir kaimo. Sis, marksistine ideologija grindziamas principas kartu su daugeliu kitu priemoniu, kaip antai skirtumo tarp darbininku ir valstieciu klasiu panaikinimas, bet kokios privatines nuosavybes likvidavimas, skirtumo tarp fizinio ir protinio darbo panaikinimas (Dilys 1963: 242), turejo tariamai uztikrinti socialine ekonomine lygybe bei "tarybinio kaimo perejima prie komunistiniu visuomeniniu santykiu" (Aksomitas 1963: 99). Politiniai tikslai igavo ir materialias formas. Kuriant "materialinetechnine komunizmo baze (Blaziene 1965: 342-344) numatyta vystyti gamybine bei gyvenamaja kaimo infrastruktura, plesti elektrifikacija ir gazifikacija, gerinti buities salygas ir pan. Remiantis sia ideologija kaimo gyvenvietese turejo buti gerinamos ir kulturos-svietimo salygos--statomos mokyklos, kulturos namai, netgi pradeta diegti "nauja darbo zmoniu estetinio auklejimo forma--kulturos universitetai" (Banaitis 1960: 232). Kitaip tariant, politineje vizijoje kolukinis kaimas turejo "pasipuosti gyvenvietemis, kurios tenkintu visus kaimo zmoniu kulturinius ir buitinius poreikius" (Kaimo ... 1966: 1), na o kulturos namai, kaip vienas kertiniu, tuomet vadinto kulturinio aptarnavimo objektu, turejo tapti savotiska reprezentacine bei ideologine sio proceso asimi. Politine siu istaigu prasme gana iliustratyviai atskleidzia socialistinio lenktyniavimo kriterijai kulturos srityje: "kulturos namai, bibliotekos ir kitos kulturines istaigos savo darba glaudziai sieja su konkreciais einamojo momento ir ukiniais uzdaviniais, nuolat stiprina rysius su gyvenimu, kolukine gamyba, kreipia ypatinga demesi i darbini, internacionalini bei estetini masiu auklejima, propaguoja mokslines-ateistines zinias" (Lietuvos TSR MT ... 1964: 133). Tad akivaizdu, kad teorinis diskursas savotiskai sujunge modernistinio planavimo idejas bei marksistine ideologija. Sia saveika galime laikyti vienu is kertiniu socialistinio modernizmo epochos bruozu.

Visgi po siais, is pirmo zvilgsnio moderniais ir pozityvias, tikslais bei sukiais slepesi viena is didziausiu Lietuvos kaimo tragediju tiek socialiniu, tiek krastotvarkiniu poziuriu--tai kolukieciu perkelimas is vienkiemiu i gyvenvietes, kuris turejo "leisti ne tik zymiai isvystyti zemes uki, bet ir zymiai pagerinti kaimo gyventoju kulturini-buitini aptarnavima" (Barzdziukas 1962: 1). Salia ekonominiu skaiciavimu argumentuojant apie sklandesni gamybini procesa ir efektyvesni kaimo technikos panaudojima bei argumentu, kad "senoji Lietuvos gyvenvieciu tinklo struktura sieta su gamybos budais, besiremianciais privacios nuosavybes principais" (Seselgis, Miliukstis 1960: 245), kurie Sovietu Sajungoje is esmes pakito, cia buta ir akivaizdzios ideologijos. Vienkiemiai vaizduoti kaip "paskutinis sunkios praeities kaimo palikimas" (Snieckus 1973: 1) ar "burzuazines santvarkos palikimas, kuris trukdo sparciai vystyti zemes ukio gamyba kolukiuose ir valstybiniuose ukiuose" (Kaimo ... 1966: 4). "Valstieciu prisirisimas prie asmeninio zemes naudojimo" (Malisauskas, Januskevicius 1965: 209) laikytas vienu is ryskiausiu socialistinio zemes ukio stabdziu. Kolukieciu ir tarybiniu ukiu darbininku kelimasis is vienkiemiu i vadinamasias "centralizuotas gyvenvietes" ypac paspartejo po 1966 m., kai Tarybu Sajungos vyriausybes nutarimu vienkiemiai pradedami nukelineti nuo melioruojamu zemiu. Proceso masta liudija tuomecio LSSR pirmojo sekretoriaus A. Snieckaus isdidus pastebejimas, kad "per si laikotarpi [t. y. nuo 1966 iki 1973 m.--aut. pastaba] naujai isikure daugiau kaip 20 tukstanciu seimu, anksciau gyvenusiu melioruojamuose plotuose" (Snieckus 1973: 1). Pika sis procesas pasieke 1976-1979 m., vien per siuos ketverius metus, oficialiais to meto duomenimis, buvo sunaikinti 33 132 vienkiemiai (Rupas 1981: 6). Tokiomis salygomis kulturos namai ir visa tariamai miestietiska, moderni gyvenvietes infrastruktura turejo tapti savotisku indikatoriumi, bylojanciu apie patrauklias salygas, kurios tariamai viliojo kaimo gyventojus is vienkiemiu keltis i gyvenvietes: "suinteresuotuma lems ne tiek gyvenvieciu irengimas ir apzeldinimas, bet, visu pirma, kulturiniu-buitiniu istaigu statyba" (Miskinis 1965: 18).

Kulturos namai bendrojoje rajoninio planavimo sistemoje

Bene ryskiausias socialistinio modernizmo rezultatas urbanistineje plotmeje--apie 1960 m. pradeti igyvendinti rajoninio planavimo darbai, tureje sukurti "racionalu gamybiniu centru, gyvenvieciu ir kultu-rines-buitines paskirties objektu isdestyma, siekiant racionalaus gyventoju pasiskirstymo perkeliant is vienkiemiu ir smulkiu kaimo gyvenvieciu i stambias" (Valukonis 1960: 173-175). Kuriant urbanistini Lietuvos TSR tinkla issikristalizavo vietiniu socialiniu urbanistiniu centru, rajonu centru ir tarprajoniniu centru koncepcija. Lietuvos teritorija buvo suskirstyta i regionus, rajonus bei teritorinius mikrorajonus ir jiems buvo budingas kasdienis, periodinis ir epizodinis aptarnavimo pobudis. Kaimo gyvenvietes suskirstytos i tarpkolukines, pagrindines ir pagalbines. Teritorinis mikrorajonas cia buvo suvokiamas kaip "labiau socialinio negu ekonominio-gamybinio pobudzio teritorinis vienetas. Jo centre turejo buti kasdienio naudojimo gyventoju aptarnavimo istaigu kompleksas, kaimo Taryba, tarpkolukines istaigos ir organizacijos. <...> Kaimo gyventoju skaicius mikrorajone--nuo 3000 iki 6000 zmoniu. Lietuvos teritorijoje buvo numatytas 231 teritorinis mikrorajonas" (Zaikauskas 1968: 23). Taigi, Lietuvos TSR buvo suskirstyta i urbanistini tinkla, nuausta is pagalbiniu ir centriniu gyvenvieciu bei mikrorajonu centru.

Kartu su miesteliu bei gyvenvieciu tinklu bandyta kurti ir pakopine buitinio aptarnavimo (kitaip dar vadinta "vietinio aptarnavimo centru") schema. Remiantis prielaida, kad bereikalingai eikvojama energija ir laisvo laiko resursai istaigos pasiekiamumui yra lemiamas veiksnys--buvo bandoma sukurti racionalia tinkline ivairiu istaigu sistema. Pagalbinese gyvenvietese buvo "numatyta statyti tik gyventoju kasdienius poreikius patenkinancias istaigas, ukio centrineje gyvenvieteje--visas pagrindines kulturinio-buitinio gyventoju aptarnavimo istaigas: klubus, mokyklas, pirtis, parduotuves, valgyklas, medicinos punktus ir kt., mikrorajono centre--miestelyje, kulturinio-bui-tinio aptarnavimo istaigas, kurias neracionalu statyti ukio centrineje gyvenvieteje ir kurios aptarnautu visu mikrorajono gyventoju poreikius: ambulatorijas, vaistines, vidurines mokyklas ir kt." (Barzdziukas 1962: 3). Kulturos namai sioje funkciniu tipu terpeje issiskyre savo ideologiniu reprezentaciniu pobudziu. Remiantis to meto statistikos duomenimis, sovietines epochos pabaigoje klubu ir kulturos namu kaimo vietovese buta kiek daugiau nei ikimokykliniu istaigu (1046 ir 976) ir tik trecdaliu maziau nei placiausiai paplitusiu bendrojo lavinimo mokyklu (1652) bei visuomeninio maitinimo imoniu (1553) (Tarybu Lietuvos ... 1988: 17).

Tokia rajoninio planavimo ir pakopinio buitinio aptarnavimo sistema galime laikyti tam tikru amziaus vidurio modernizmo zenklu, kuri Vakaruose ikunijo K. Doksiadzio "totalines architekturos" principai (Doxiadis 1963: 145). Nors vienas is rajoninio planavimo sistemos autoriu--K. Seselgis--minejo, kad sie principai visu pirma perimti is Sovietu Sajungai draugiskos socialistines Cekoslovakijos (Seselgis 2000: 259), butina atkreipti demesi, kad jie bemaz nesiskiria nuo procesu kitoje saltojo karo barikadu puseje. Modernistinio diskurso bendrybe itin iliustratyviai atspindi vizualinis urbanistines pletros schemu panasumas tarp 1963 m. Niujorke publikuotos K. Doksiadzio knygos "Architektura permainu laikotarpiu" (Doxiadis 1963) bei tais paciais metais Pramones projektavimo instituto atliktame "Lietuvos TSR gyvenvieciu tinklo tyrime gyventoju aptarnavimo aspektu" (Lietuvos TSR ... 1963: 85) pateiktos lenteles (1 pav.). Svarstant apie socialistines ir modernistines ideologijos saveikas nederetu pamirsti ir to, kad skirtumu tarp miesto ir kaimo panaikinimas taip pat implikavo ir Sovietu Sajungoje populiaria, taciau atskiroms modernizmo kryptims budinga, miestu decentralizacijos ideja. Bemaz tolygus teritorijos padalinimas ne tik turejo suformuoti prielaidas isnykti klasiniams skirtumams, taciau taip pat tiketasi, kad sumazinus gyventoju tanki bus gautas ekonominis efektas (efektyvesnis darbo vietos bei aptarnavimo pasiekiamumas) ir bus atgaivintas darbininko bei gamtos rysys (Reiner, Wilson 1979: 57). Tad, remiantis Madrido dokumente issakyta pozicija, kad siekiant identifikuoti XX a. palikimo kulturines reiksmes, vienas is svarbiausiu kriteriju yra "komparatyvistine analize, leidzianti analizuoti ir suvokti lyginamaja verte" (Intervention ... 2011: 30)--sovietinio modernizmo saveikos su tarptautiniais modernizmo reiskiniais yra vienas reiksmingiausiu ir idomiausiu aspektu, siekiant kulturiskai iprasminti sia lietuviskojo modernistinio palikimo dali.

[FIGURE OMITTED]

1965 m., oficialiai baigus rajoninio planavimo darbus, buvo pradetas kitas etapas--gyvenvieciu ir gamybiniu centru suplanavimas, kurio pagrindinis tikslas buvo sudaryti "rajonu kulturines ir buitines paskirties pastatu isdestymo schemas, numatyti vieta mokykloms, kulturos namams, sveikatos apsaugos, prekybos ir kitoms istaigoms" (Bagdonas 1970: 5). Procesa planuota ivykdyti iki 1970 m. (Padvarskas 1968: 8), veliau terminas kiek atidetas ir oficialiai baigtas 1972 m. (Snieckus 1973: 1). Akivaizdu, kad apie 2500 gyvenvieciu suplanavimas per penkerius metus turejo remtis ne tik gausiomis projektuotoju pajegomis, taciau ir gana schematiskais sprendimais. Ivairiopai siekiant spartinti planavima buvo netgi "atsisakyta senos praktikos--kurti pavienes gyvenvietes ir imta planuoti jas istisais rajonais" (Bagdonas 1970: 4). Taciau, kaip ir Vakaruose, taip ir Sovietu Sajungoje toks pernelyg schematiskas poziuris i urbanistika vede prie gana abejotinu rezultatu. Nenuostabu, kad netrukus tapo aisku, jog masinis gyvenvieciu tinklo projektavimas remesi gana lekstais apskaiciavimais, o pati schema menkai pasiteisino: "anksciau numatytos, o kai kur ir sukurtos papildomos gyvenvietes, sustambinus gamyba, pasirode nereiksmingos, o emus jungti ukius ir didinti ju zemes masyvus, neteko pirmykstes reiksmes ir dalis centriniu gyvenvieciu" (Aksomitas 1975: 4).

Kokybine prasme ne ka solidesni rezultatai matomi ir architekturiniuose sprendiniuose, kurie velgi orientuoti i kiekybe. Antai 1968 m. LTSR kulturos ministro pavaduotojo V. Jakelaicio duomenimis, kaime veike apie tukstantis kulturos namu, o per artimiausia penkmeti planuojama dar pussesto simto nauju (Kaimo kulturos ... 1968: 46). Urbanistine prasme sie statiniai buvo neabejotinai siejami su individualia architekturine gyvenvietes raiska ir kartu su kitais visuomeniniais pastatais turejo "sudaryti pagrindini gyvenvietes fasada, jos veida" (Bielinskis et al. 1964: 17). Socialine prasme sie objektai kulturinio ir buitinio aptarnavimo sistemoje turejo tapti savotisku kaimo kulturos zidiniu, "suteikti zmogui kulturingesni gyvenima" (Vasinauskas 1969: 13). Visgi, nepaisant neabejotinos reiksmes, vertinant architekturine kulturos namu raiska tenka pripazinti, kad ankstyvojo sovietinio modernizmo metais projektai daugeliu atveju buvo tipiniai. Netgi eksperimentineje gyvenvieteje Dainava, kuri buvo vienu is septintojo desimtmecio kaimo modernizacijos flagmanu ir gavo teise individualiam kulturos namu projektui (arch. Irena Macijauskiene, 2 pav.), statinys ne ka imantresnis nei staciakampes dezutes. Beje, veliau sis projektas ne karta kartotas.

[FIGURE 2 OMITTED]

Negaleta pasigirti ir medziagu bei statybos kokybe. Antai, apibendrinus keturiu rajonu--Silutes, Silales, Zarasu ir Vilkaviskio--duomenis apie kulturos namu bukle, teko pripazinti, kad labai gerai ir vidutiniskai ivertinti 38 kulturos namai, o vidutiniskai ir blogai -104 (Grusas 1968: 51). Tad nors projektuotojai ir netgi nomenklaturos atstovai puikiai suprato, kad gyvenvietes "pagrazetu, jei gautume ivairesniu langu, duru, apdailos medziagu" (Barzdziukas 1969: 11), taciau realybeje net is auksciausiu tribunu tekdavo pripazinti, kad kaimo statybai truksta netgi dekoratyviniu plytu: "negalima laikyti normaliu ta fakta, kad miestuose vienur kitur isauga daugiaauksciai namai vien is raudonu plytu, o kaime ju truksta namu fasadams puosti" (Snieckus 1973: 3). Tokie atvejai, kai taikant tipinius projektus vietai, pastato isores ar vidaus apdailai panaudojamos ivairesnes medziagos, negu numatyta tipiniuose projektuose: spalvotas tinkas, apdailos plytos (Bubelis 1969: 20)--buvo greiciau isimtis nei taisykle. Si problema budavo sekmingiau sprendziama tik tais atvejais, kai vietine kolukio valdzia pasizymedavo ypatingais sugebejimais veikti. Antai buvusios "Sesupes" kolukio gyvenvietes (dab. Netickampis, Marijampoles raj.), kuri 1967 m. buvo pristatyta visos Sajungos geriausiai pastatytu ir sutvarkytu kaimo gyvenvieciu apziuroje, sekme buvo neatskiriama nuo "kolukio valdybos primininko drg. Miezlaiskio, kurio vadovaujamas kolukis zinomas respublikoje ne tik kaip vienas pirmuju pradejes rimtai statyti gyvenviete, bet ir kaip vienas geriausiu pagal gamybinius rodiklius" (Barzdziukas 1967: 5) (3 pav.). Tiesa, tokie praturteje kolukiai, neturedami galimybes statyti pagal individualius projektus, o tik dailindami tipinius projektus, greiciau pateikdavo ne kokybiskos modernistines architekturos pavydziu, o tam metui budingu kico apraisku (4 pav.).

[FIGURE 3 OMITTED]

[FIGURE 4 OMITTED]

Tad kaimo modernizacijos modelis, siekiant kaime sukurti salygas, artimas miestui, ne tik buitiniu, bet ir kulturiniu poziuriu, nebuvo toks sklandus, kaip to butu noreje teoretikai bei ideologai. Galima sakyti, kad buta netgi tam tikro tarpinstitucinio nesusisnekejimo. Antai LTSR kaimo statybos ministerijoje kulturos objektu statyba neminima prie prioritetiniu uzdaviniu. Anot ministerijos valdininku, didziausias demesys skiriamas ne kulturines ar buitines funkcijos objektams, bet vadinamajai "gamybinei" (fermos ir pan.), gyvenamajai statybai bei mokykloms (Kuo buvo ... 1968: 10). Kaimo pramone akivaizdziai pasuko industrializacijos keliu, o gyvenamosios architekturos klausimams Lietuvos SSR Architektu sajunga skyre nemazai demesio, skelbiami konkursai del geriausio kaimisku gyvenamuju namu projekto, kuriami vis nauji tipiniai projektai. Tad siuo etapu, nepaisant garsiu ideologiniu sukiu, kulturos namai, kaip ir kiti kulturinio bei buitinio aptarnavimo srities objektai, neretai likdavo vos ne proceso parastese. Apie tai byloja ir to meto statistiniai duomenys, liudijantys, kad kulturiniam ir buitiniam aptarnavimui neskirta ne puses to, kas buvo teoriskai suplanuota: "pastaraisiais metais kaime negamybinei statybai tenka tik desimtadalis statybai skiriamu fondu, o mieste tam iseina trecdalis. Be to, kaimo negamybineje statyboje didziausioji fondo dalis atitenka gyvenamiesiems namams. <...> Pastarajame desimtmetyje 88 proc. negamybines statybos fondu teko gyvenamajai architekturai, septyni procentai--kulturiniams-buitiniams pastatams ir tik penki procentai gyvenvieciu tvarkymui ir inzineriniams irenginiams <... > tokiomis salygomis kaimas <...> ko gero, dargi tolsta nuo miesto" (Dragunas 1970: 1).

Bandant apibendrintai ivertinti politine kulturos pastatu reiksme ankstyvosios sovietines modernizacijos laikotarpiu, tenka pripazinti, kad cia buta itin daug politizuoto socialinio teatro. Viena vertus, tiek planineje, tiek ideologineje sistemoje kulturos objektu steigimas buvo vienas is svarbiausiu sprendimu, siekiant priartinti kaima prie miesto. Taciau kita vertus, galbut del jau minetos demesio ir lesu stokos, tad naturalu--ir itin supaprastintos, neisraiskingos architekturos (5 pav.), o galbut ir del pernelyg ideologizuotos veiklos principu mazesniuose miesteliuose paskubomis sukurti kulturos namai neretai buvo menkai gyvybingi: "naujai pastatytu kaimo kulturos namu ziurovu saliu uzimtumas per savaite--keletas valandu" (Kynas 1974: 31).

Apie bene vienintele iseiti is susidariusios situacijos projektu individualejima teoriniame lygmenyje--placiau kalbeti pradedama apie 1970 m. Nors zurnalu puslapiuose kaip reprezentatyvus pavyzdziai vis dar pristatomi tipiniai projektai (Janusonis 1970: 23), o is ministeriju (pvz., Kaimo statybos) tribunu skamba reikalavimai ir toliau sparciai industrinti kaimo statyba (Sileika 1975: 16), tarp profesionalu vis drasiau reiskiama nuomone apie individualiu projektu butinybe. Konstatuojama, kad bandymas remiantis tipiniais, miestui budingais sprendimais kaime patrauklios architekturines aplinkos negalima sukurti (Bielinskis, Stanevicius 1969). Vis placiau kalbama ir apie didesne medziagu ivairove: "apdailai labai tiks vietines statybines medziagos, visu pirma, akmuo, medis, keramika" (Zaslavskaja 1976: 11), atkreipiamas demesys i infrastrukturos, netgi apzeldinimo klausimus. I architekturini diskursa itraukiama skulptura bei taikomoji daile (6 pav.): "gyvenvietes centro israiskinguma galima sukurti ne tik parenkant jam tinkama vieta, grazia aplinka, bet ir sumaniai ieskant gamtos, skulpturos, architekturos ir net tapybos sintezes" (Barzdziukas 1973: 9). Tad astuntojo desimtmecio pradzioje jau galima kalbeti apie aklos modernizacijos pabaiga. Avelgiant architekturiniu poziuriu--buvo zengta i velyvojo modernizmo/regionalizmo etapa, kai Lietuvoje buvo sukurti tokie projektai kaip Juknaiciai, kurie 1988 m. Lietuvai laimejo antraji urbanistini Lenino apdovanojima uz "TSKP XXV suvaziavimo tarybinio ukio gyvenvietes architektura" (Firkovicius 1988: 4). Beje, butent siame 1976 m. vykusiame suvaziavime vienas is iskeltu politiniu uzdaviniu buvo: "liaudies tradiciju panaudojimas gyvenvieciu israiskos individualumui bei savitumui pasiekti" (Borisovicius 1979: 3). Tiesa, cia taip pat reikia atkreipti demesi, kad apie 1975 m. baigesi masines kulturos namu statybos epocha: 1971-1975 atiduota naudoti 134 kulturos namai ir klubai, o 1976-1980 tik 44 (Tarybu Lietuvos ... 1987: 5). Tad naturalu, naujai iskylanciu objektu projektus buvo galima parengti kruopsciau, skirti didesni demesi tinkamam ju igyvendinimui.

[FIGURE 5 OMITTED]

Isvados

1. Nors, zvelgiant is sios dienos poziciju, schematiski socialistinio kaimo modernizavimo planavimo principai vargu ar galejo atnesti kitokius rezultatus nei jau sovietmeciu puikiai suvokta monotonija, taciau tuo pat metu reikia pripazinti, kad pats procesas nusipelno architekturos istoriku demesio kaip idomus modernistinis eksperimentas. Tad, vertinant to meto moderniosios architekturos pasiekimus, itin svarbu neapsiriboti didziuosiuose miestuose vykusiais reiskiniais. Galima drasiai teigti, kad kaimo gyvenvietese ir mazuosiuose miesteliuose vyke procesai yra ne ka maziau idomus ir svarbus siekiant aiskiai suvokti lietuviskojo modernizmo palikima.

2. Sparti Lietuvos kaimo modernizacija prasidejo atliepdama visos Sajungos politines tendencijas, marksistine ideologija bei vedina vietines nomenklaturos interesu--zemes ukis buvo bene vienintele ukio saka, is dalies isvengusi tuo metu Sovietu Sajungoje vykusios valdzios centralizacijos pasekmiu. Remiantis oficialioje retorikoje ivardintu siekiu racionaliai paskirstyti Respublikos darbo isteklius Lietuvos teritorija igavo tam tikro tinklo, susidedancio is regionu, rajonu ir teritoriniu mikrorajonu, pavidala. Idomu, kad si politiskai motyvuota sistema ne tik siejosi su tarptautiniais modernizmo procesais, bet buvo vienalaike su C. Doksiiadzio "totalios architekturos principais", isdestytais 1963 m.

3. Nepaisant tarptautinio modernizmo apraisku, Lietuvos kaimo modernizacija sietina ir su itin skaudziomis sovietines ideologijos pasekmemis masiniu gyventoju kelimu is vienkiemiu i kolukines gyvenvietes. Taip sparti kulturiniu ir buitiniu istaigu pletra tapo savotiska oficialia paradine sio proceso kauke, o menkai naudojami, gana skurdzios isvaizdos, taciau vietu skaiciumi atitinkantys sistemos reikalavimus kulturos namai--bene ryskiausia kaimo modernizacijos ideologiskumo iliustracija. Situacija pradejo keistis tik astuntajame desimtmetyje, kai ekonomiskai sekmingiau besivyste ukiai sukure reprezentacines gyvenvietes.

4. Apibendrinant aptartus reiskinius itin svarbu pabrezti, kad modernistiniai principai buvo glaudziai persipyne su ideologiniais tikslais. Tad kalbedami apie sovietini Lietuvos modernizma bei jo apraiskas, taip pat turime kalbeti ir apie politine sistema, oficialia jos ideologija, respublikines nomenklaturos kovas su centrine valdzia ir kitus ekonominius bei politinius priezastingumus. Toks poziuris paneigia nereta nuomone, kad su sovietines ideologijos apraiskomis turetume sieti isimtinai stalinistine epocha. Socialistinis modernizmas taip pat nusipelno atidaus ir kritisko architekturiniu procesu bei ideologijos saveiku ivertinimo.

[FIGURE 6 OMITTED]

doi:10.3846/20297955.2012.732484

Literatura

Aksomitas, A. 1975. Didis tarybu vaidmuo statant musu miestus ir kaimus, Statyba ir architektura 3: 3-5.

Aksomitas, A. 1963. Svarbus kaimo statybos uzdaviniai, Liaudies ukis 4: 99-102.

Antanaitis, K. 1998. Lietuviskoji sovietine nomenklatura. Kaunas: VDU leidykla.

Bagdonas, A. 1970. Kaimas projektuojamas naujaip, Statyba ir architektura 3: 4-7.

Bagdonas, A.; Stanevicius, S. 1977. Musu kaimas isauga savaji ruba. Koks gi bus naujasis? Statyba ir architektura 1: 12-14.

Banaitis, J. 1960. Klesti Tarybu Lietuvos kultura, Liaudies ukis 7-8: 231-236.

Barzdziukas, B. 1967. Geriausios kaimo gyvenvietes, Statyba ir architektura 8: 4-6.

Barzdziukas, B. 1973. Gyvenvietes centrui teiktini saviti bruozai, Statyba ir architektura 9: 7-10.

Barzdziukas, B. 1962. Ka parode rajoninis planavimas, Statyba ir architektura 6: 1-4.

Barzdziukas, B. 1969. Aemdirbiams--uzbaigtus projektus, Statyba ir architektura 10: 10-11.

Bielinskis, F.; Raginis, V.; Stanevicius, S. 1964. Nauju kaimo gyvenvieciu racionalaus projektavimo pagrindai, Statyba ir architektura 12: 15-18.

Bielinskis, F.; Stanevicius, S. 1969. Ko moko liaudies architektura, Kulturos barai 9: 6-9.

Blaziene, A. 1965. Kulturiniu-buitiniu skirtumu tarp miesto ir kaimo nykimas, Liaudies ukis 11: 342-344.

Borisovicius, P. 1979. Lietuvos TSR perspektyviniu kaimo gyvenvieciu visuomeniniu centru uzstatymas. Vilnius: LIMTI.

Bubelis, P. 1969. Visuomeniniai pastatai turi buti grazus, Statyba ir architektura 10: 19-20.

Doxiadis, C. A. 1963. Architecture in transition. New York: Oxford University Press.

Dilys, P. 1963. Skirtumo tarp miesto ir kaimo panaikinimo klausimu, Liaudies ukis 8: 242-245.

Dragunas, J. 1970. Papuosime kaima graziomis gyvenvietemis, Statyba ir architektura 6: 1-6.

Dremaite, M.; Petrulis, V.; Tutlyte, J. 2012. Architektura sovietineje Lietuvoje. Vilnius: VDA leidykla.

Firkovicius, L. 1988. Kai idealizmas randa kelia i tikrove, Kulturos barai 6: 4-7. Grybkauskas, S. 2011. Sovietine nomenklatura ir pramone Lietuvoje: 19651985 metais. Vilnius: LII leidykla.

Intervention Approaches in the 20th Century Architectural Heritage: International Conference CAH20thC. Madrid Document2011. 2011. Madrid: Ministerio de Cultura.

Grusas, B. 1968. Paprasciau, bet savitai, is Kulturos barai 5: 51-53.

Yaneva, A. 2012. Mapping controversies in architecture. Farnham: Ashgate Publishing.

Janusonis, B. 1970. Tipiniai pastatai kaimui, Statyba ir architektura 1: 23.

Kaimo kulturos namai: pokalbis prie apskritojo stalo. 1968, is Kulturos barai 11: 43-46.

Kaimo statybininku forumas. 1966, Statyba ir architektura 2: 1-5.

Kynas, A. 1974. Kulturos namai--grozio istaiga, Kulturos barai 7: 30-32.

Kuo buvo zymus jubiliejiniai metai? Ko sieksite naujaisiais? 1968. Statyba ir architektura 1: 10-14.

Landsbergis-Aemkalnis, V. 1928. Liaudies namu uzdaviniai. Kaunas: Spindulys.

Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. 2005. Sud. A. Anu-sauskas et al. Vilnius: Lietuvos gyventoju genocido ir rezistencijos centras.

Lietuvos kultura sovietines ideologijos nelaisveje 1940-1990: dokumentu rinkinys. 2005. Sud. J. R. Bagusauskas, A. Streikus. Vilnius: Lietuvos gyventoju genocido ir rezistencijos centras.

Lietuvos TSR gyvenvieciu tinklo tyrimas gyventoju aptarnavimo aspektu. 1963. KAA (1), f. R-1705, ap. 2. b.115.

Lietuvos TSR MT ir Lietuvos respublikines profesiniu sajungu tarybos nutarimas "Del Lietuvos TSR miestu, gyvenvieciu, rajonu ir apylinkiu Tarybu socialistinio lenktyniavimo salygu tvirtinimo", 1964, is Lietuvos TSR Auksciausiosios Tarybos ir Vyriausybes zinios 6: 121-141.

Luksionyte-Tolvaisiene, N. 2001. Gubernijos laikotarpis Kauno architekturoje: svarbiausi pastatai ir ju kurejai (1843-1915). Kaunas: VDU leidykla.

Luksionyte-Tolvaisiene, N. 2000. Istorizmas ir modernas Vilniaus architekturoje. Vilnius: VDA leidykla.

Malisauskas, V.; Januskevicius, V. 1965. Socialistinio zemes ukio laimejimai, Liaudies ukis 7-8: 209-211.

Miskinis, A. 1965. Aemes ukio gyvenvieciu projektavimo problemos, Statyba ir architektura 5: 17-20.

Operos rumu statytojams. Draugo A. Barkausko kalba, 1974, Literatura ir menas 51: 2.

Padvarskas, J. 1968. Aemes ukio statybos projektavimo institutas, Statyba ir architektura 8: 8-9.

Parfionov, L. 2009. Namedni: nasha era 1961-1970. Moskva: KoLibri.

Petrulis, V. 2012. Darbo rumai Kaune [interaktyvus], [ziureta 2011-11-12]. Prieiga per interneta: http://www.autc.lt/public/HeritageObject.aspx?id=928

Reiner, T. A.; Wilson, R. H. 1979. Planning and Decision-Making in the Soviet City: Rent, Land and Urban Form, in The Socialist City: Spatial Structure and Urban Policy. Ed. by R. A. French, I. E. I. Hamilton. Chichester, New York, Brisbane, Toronto: John Wiley & Sons.

Rupas, V. 1981. Sovershenstvovanie zastrojki selskikh posiolkov Litovskoj SSR. Vilnius: LitNIINTI.

Snieckus, A. 1973. Aemdirbiams patogias ir patrauklias gyvenvietes, Statyba ir architektura 9: 1-3.

Seselgis, K.; Miliukstis, V. 1960. Lietuvos TSR miestu tinklo desningas vystymas, is Lietuvos TSR architekturos klausimai 1: 245-261.

Seselgis, K. 2000. Gyvenimas. Mokslo darbai. Vilnius: Technika. Sileika, V. 1975. Kas siemet naujo kaimo statybose, Statyba ir architektura 2: 16-17.

Tarybu Lietuvos agropramoninis kompleksas: trumpas statistikos rinkinys. 1988. Vilnius: Mintis.

Tarybu Lietuvos kultura: trumpas statistikos rinkinys. 1987. Vilnius: Mintis.

Valukonis, K. 1960. Del zemes ukio rajoninio planavimo, Liaudies ukis 1: 173-175.

Vasinauskas, P. 1969. Gyvenviete ir kaimo industrializacija, Kulturos barai 9: 11-13.

Vielius, V. 1961. Rajoniniu gyvenvieciu skverai, Statyba ir architektura 5: 16-18.

Zadusaukas, L.; Zvolinskas, H. 1966. LTSR miestu vystymo perspektyvos, Statyba ir architektura 5: 7-8.

Zaikauskas, B. 1968. Gamybiniu jegu isdestymas ir miestu vystymas, Statyba ir architektura 2: 22-23.

Zaslavskaja, T. 1976. Musu kaimas isauga savaji ruba. Koks gi bus naujasis? Statyba ir architektura 11: 11-12.

Vaidas Petrulis

Kauno technologijos universitetas, Architekturos ir statybos institutas, Tunelio g. 60, 44405 Kaunas, Lietuva El. pastas vaidas.petrulis@ktu.lt

Iteikta 2012 06 15; priimta 2012 07 12

VAIDAS PETRULIS

Doctor of the Humanities, Kaunas University of Technology, Institute of Architecture and Construction., Tunelio g. 60, 44405 Kaunas, Lithuania. Email: vaidas.petrulis@ktu.lt

Senior research worker, Institute of Architecture and Construction of Kaunas University of Technology (Center of History and Heritage of Architecture). Publications: author of over 10 research papers and conference presentations on Soviet and interwar Lithuanian architecture and architects. Member of ICOMOS and DOCOMOMO. Teaching: History of Modern Architecture. Research interests: history and theory of the 20th cent. architecture, heritage of modernism, soviet culture.