Conditions for reading the architectural object. The case of BeePart/Architekturinio objekto perskaitymo salygos. BeePart atvejis.

Dudenas, Justinas

Ivadas

Paskata imtis sio tyrimo pirmiausia kilo stebint nudienos architekturos gimimo procesa is architekto pozicijos. Pasauliui pajudejus demokratiniu ir kapitalistiniu santvarku link, o meno ideologijoms isnykus, architektu tureta privilegijuota poza radikaliai sumenko ir tapo panasi i kitu paslaugas teikianciu profesiju padeti. Dalyvaudamas miesto kurimo procese, architektas privalo laikytis uzsakovo uzduoties, tokios, kokia jis sugeba issakyti. Savo sprendimus architektas turi pateisinti, ir tai turi daryti tokia kalba, kuria kalbedamos abi salys rastu sutarima. Sias kalbas galima ivardyti kaip ekonomine (ieskant mazesniu sanaudu ir didesnes naudos), funkcine (ieskant, kaip efektyviau ir patogiau isdestyti erdves turimame plote) bei estetine (derinant architekto ir uzsakovo skonius). Ekonominiai ir funkciniai sprendimai yra nesunkiai pamatuojami, todel jie visuomet dominuoja estetiniu atzvilgiu. Savo ruoztu estetikai po modernizmo nebegalioja jokie kriterijai: bet kokios menines idejos ar stiliai taip pat lengvai apginami kaip ir kritikuojami, tad stipresniosios derybu puses skonis ar nuojauta tampa lemianciu argumentu.

Tokioje situacijoje atpazistama vertybinio dialogo trukuma galima vertinti kaip kulturini paradoksa: kaip gali buti, kad visuomene, kurios dalis yra tiek architektai, tiek uzsakovai, taip daznai reiskia nepasitenkinima savo produktu --architektura? Amos Rapoportas (1982) sia situacija vertina vienareiksmiskai--architektu ir uzsakovu (1) programos yra priestaringos. Anot jo, architektai siekia kuo didesnio erdves isbaigtumo ir vientisumo, kuriame kiekvienas erdves elementas atranda sau pacia geriausia vieta. Tuo tarpu naudotojai nori kuo daugiau laisves nevarzomai veikti toje erdveje, o tai reiskia --ja keisti taip, kaip jiems tuo metu reikia. Sis modernistines estetikos idealo konfliktas su stichiska zmogaus prigimtimi atrodo ne tik pasenes, bet ir nesunkiai artikuliuojamas. Juk laisve nevarzomai keisti savo aplinka gali buti nesunkiai ivardyta ir suprasta, ir del jos susitarti su architektu tikrai neturetu buti sudetinga. Manau, kad priezastys ir gilesnes, ir paprastesnes: mes tik jauciame, kad architektura svarbi, taciau salia "patogumo" ir "grozio", del kuriu galetume susitarti ir neklydineti, yra dar kazkas, ko nesame prate artikuliuoti. Tai skatina daryti prielaida, kad nepasitenkinimo architektura priezastys gali slypeti aspektuose, del kuriu uzsakovo ir architekto derybos nevyksta, taciau sie aspektai atpazistami ir perskaitomi jau suformuotoje architekturoje. Vienas tokiu aspektu galetu buti architekturos komunikuojamas prasmiu laukas, kuris kaip visuma persmelkia ir integruoja visus mums zinomus ir suprantamus kriterijus.

Sio straipsnio uzduotis--aptarti architekturos reiksmiu perskaitymo galimybes, pasitelkus konkretu architekturini objekta--BeePart paviljona Pilaiteje (Vilnius), kuris oficialiai pristatomas kaip rajono kulturos centras, skirtas vietos gyventojams ir aktyviems vilnieciams. Renkantis pastata analizei, buvo samoningai vengta objektu, siulanciu aiskius vizualius perskaitymus, taip pat turinciu labai komplikuota arba labai skurdzia israiska, padeti ar funkcine programa. Sis statinys buvo pasirinktas kaip naujas ir aktualus: BeePart kulturos centras buvo pastatytas ir ikurtas 2011 m. privataus asmens pastangomis, tokiu budu kuriant nauja pilietines veiklos precedenta bei steigiant nauja miesto erdves tipa.

BeePart paviljono architekturos perskaitymai bus analizuojami taikant strukturalistines analizes principus, isryskinant skirtingus erdves perskaitymo lygmenis ir isskleidziant joje gimstancios prasmes salygas. Kadangi tiriamos tik strukturos, sudarancios salygas atsirasti ivairiems perskaitymams, ir nesiimama uzduoties analizuoti individualius perskaitymus, sis darbas laikytinas grynai teoriniu. Realu analitiskai numatytu reiksmiu aktualuma butu galima verifikuoti sociologinemis ir antropologinemis priemonemis.

Architektura supanciu diskursu apzvalga

Keliant klausima, kokie architekturos aspektai visuomenei atrodo prasmingi ir kokiais budais apmastoma erdve, verta apzvelgti architekturai dedikuotu diskursu visuma--tuos tekstus, kuriu centre atsiduria pastatai, miestai ir kitos zmogaus transformuotos ir jo buvimui pritaikytos erdves. Sie diskursai padeda rupintis aplinkos patogumu, tinkamumu ir kitomis savybemis. Vien tai, kad visuomenei sie diskursai svarbus, reiskia, kad po kiekvienu ju slypi tikslingumas aktualiu verciu sistemos ir bent jau naratyviniu programu (2) uzuomazgos. Pagal tai, kokiais aspektais rupinamasi architektura ir kokie yra siu diskursu realizavimo naturaliajame pasaulyje (3) budai, juose butu galima izvelgti tris grupes.

Pirmajai grupei priklauso erdves formavimo idejos, sudarancios architekturos amato pagrinda ir tiesiogiai lemiancios erdviniu konfiguraciju israiska. Tai butu erdvine kompozicija, tektonika (4), pastatu tipologija, ergonomika ir ivairiu lygmenu funkcinis zonavimas. Statybines fizikos, medziagu atsparumo ir molekulines fizikos cia neitraukiame, nes, nors sios sritys zemesniame lygmenyje ir lemia erdvines savybes, jose apie zmogiskaja erdve nebekalbama. Butu galima sakyti, jog architekturos amato pagrinda sudaro zmogiskojo gyvenimo budo ismanymas --taciau salia analogisko supratimo, kad ju centre erdve nedominuoja, reiketu pastebeti, kad konkrecioms erdvems keliami uzdaviniai daznai nutolsta nuo teoriju ir priarteja prie siuos uzdavinius formuluojanciu subjektu autentisku sampratu.

Antraja grupe sudaro ivairios norminimo pastangos, kuriomis visuomene stengiasi apsisaugoti nuo konfliktiniu situaciju, kurias gali sukelti architekturiniai sprendimai. I ja ieitu ivairus teritoriju planavimo ir statybu istatymai, techniniai reglamentai, higienos normos ir panasus tekstai. Nesvarbu, ar siomis normomis realizuojami imperatyvai pozityvus ("privaloma daryti taip"), ar negatyvus ("sitaip daryti draudziama"), ju aksiologija is prigimties turi neigiama vektoriu: viskas norminama tam, kad nenutiktu nieko bloga. Nauda visuomenei artikuliuojama per blogio nebuvima--ir tai naturalu, nes jei isivaizduotume naudos laipsniskumu paremtus imperatyvus ("privaloma daryti taip, nes taip geriau nei anaip"), jie pazeistu demokratinese santvarkose iprastas laisves rinktis. Architektura norminantys diskursai daro ypac didele itaka galutiniam projektavimo rezultatui, taciau mums svarbu ivertinti, kad jie nera igalus kelti pozityvius uzdavinius.

Treciojoje grupeje atsiduria mastymas apie architektura kulturiniuose kontekstuose. Daznai jis igyja net specifiniu mokslo krypciu bruozu, kaip antai "architekturos istorija", "architekturos filosofija", "miesto antropologija" ir pan. Butent tarp siu diskursu ir imanomas pozityvus uzdaviniu architekturai kelimas. Nustatyti, ar jis vyksta ir kaip vyksta,--reikalautu atskiro tyrimo, taciau gana nesunku itarti, kad ju tarpe apie praktini lygmeni (ko zmogus galetu noreti is architekturos) daugiausia kalba populiarieji diskursai (pvz., periodiniai zurnalai, skirti ukiui, interjerui ir madai).

Schematizuojant siuos pastebejimus, aiskeja keli dalykai. Pirmiausia, kad galimas tematiskai nuoseklus rysys tarp diskursu, leidziantis juos iskloti ne tik i linijine, bet ir i ziedine struktura (1 pav.). Taciau, ziurint atidziau, pastebima, kad socialinis (minkstasis) reguliavimas su normatyviniu (kietuoju) susijes nestipriai ir vienpusiskai: architekturos norminimas uz teises ir politikos ribu yra is dalies aptariamas, taciau siu aptarimu tiesiogine itaka paciam norminimo procesui vargu ar butu lengvai apciuopiama. Sioje vietoje daug lengviau pastebeti populiariojo diskurso ir buitinio lygmens precedentu svarba. Antras netolydumas matomas socialinio reguliavimo santykyje su erdves formavimo diskursais. Erdves formavimas yra stebimas ir aptariamas, taciau atgalinis rysys yra gana silpnas. Tarp socialinio architekturos reguliavimo mechanizmu nesimato tokiu, kurie gebetu suteikti pozityviu ir konstruktyviu impulsu paciam kurybos procesui. Tad nieko keista, kad siuose diskursuose visuotinai stebimas nepasitenkinimas architekturos raida--juk galima sakyti, kad ji lemiama kone isimtinai "erdves formavimo" ir "normatyviniu" diskursu.

[ILLUSTRATION OMITTED]

Pries imantis architekturos reiksminiu lauku (5) tyrimu, verta iskelti klausima apie ju naudos visuomenei galimybe. Strukturinio zvilgsnio privalumas atsiskleidzia, kai tarp skirtingu architekturos veikimo budu, kurie apibreziami kaip reiksme turintys aktai, nustatomi papildomi ir reiksmingi tarpusavio sarysiai. Analize siame metalygmenyje galetu pagelbeti miesto kurimo dalyviams atpazinti savo prioritetus, pasitikslinti ambicijas ir issikelti uzdavinius. Taciau, siekiant inicijuoti pokycius statymo ir skaitymo praktikoje, verta pasitelkti konkreciu architekturiniu objektu analize. Si uzduotis atrodo prioritetine ir prisimenant architektura lemianciu diskursu apzvalgos schema--mat jei minetasis metalygmuo galetu daryti itaka pasauliui, veikdamas kulturos politikos arba architekturos politikos kryptimi, tai gebejimas rezultatyviai analizuoti vieno objekto reiksminius laukus galbut galetu daryti itaka tiesioginiam architekturinio vertinimo, o galbut ir projektavimo procesui,--pirmiausia tiksliau ir racionaliau ivertinant savo poreikius ir reikalingas architekturos funkcijas.

Israiskos ir funkcijos atsiskyrimas

Vizualineje plotmeje architekturos artikuliuojami turiniai nebutinai ka nors pasako apie pastatus supancias intencijas--taciau jos neisvengiamai egzistuoja ir yra reiksmingos. Tokia prielaida leidzia daryti universali logika, teigianti, kad bet kuris judesys yra nukreiptas i tam tikra siekini. Atrodo, naratyvine gramatika, aiskinanti transformacija kaip judesi nuo stokos (disjunkcijos) iki pilnatves (konjunkcijos), gali paaiskinti ne tik zmoniu judejimo erdveje trajektorijas, bet ir pastatu ar miestu atsiradimo procesus, suteikusius jiems konkrecia israiska. Taciau jei naratyvines programos puikiai pasiteisina tyrinejant literaturinius siuzetus, kuriuose uz teksto slypincio autoriaus intencijos nebesvarbios,--tai architekturoje statytojas daznai lengviau prakalbinamas nei erdve. Ko siekia statytojas, kartais galima numanyti pagal jo veiklos procesa arba rezultatus, kartais galima jo pasiklausti, galbut galimi statistiniai metodai. Taciau nepaisant to, kad tikrosios intencijos ieskojimas panasus i hipotetini modeliavima, jos neisvengiamai dalyvauja erdves perskaitymuose.

Tikriausiai todel, pirma pavadines architekturos apibrezima per jos funkcija nelogisku, architekturines semantikos tyrinetojas Billas Hillieris po ilgu sio apibrezimo paiesku galiausiai intencijas i ji itrauke: "Dabar matome, kodel architekturos apibrezimas toks sudetingas. Todel, kad jis nediskursyvinius pastato turinius apciuopia abstrakcia, universalistine mintimi, kuri tuo pat metu yra ir intencionalus mentalinis aktas, ir ypatybes matomos daiktuose" (Hillier 2004). Taigi architektura gamtamoksliniais metodais negali buti pilnai apciuopta--o ir nereiketu. Architektas Louisas I. Kahnas, kurio tekstai dare didziule itaka modernistiniams ir siuolaikiniams architektams, architektura mate kaip kova tarp "pamatuojamo" ir "neismatuojamo" (Lobell 1979), kurioje, be abejo, "neismatuojamumas" buvo "dvasiniu" vertybiu metafora.

Tokio dualizmo apologetas yra radikalus architektas ir mastytojas Peteris Eisenmanas, architektura laikantis savarankisku pastato demeniu: "Tikroji architektura egzistuoja tik breziniuose. Tikrieji pastatai egzistuoja uz ju ribu. Cia ir skirtumas: architektura ir "pastatas" nera tas pats" (Eisenman, Ansari 2013). Ieskodamas grynosios architekturos (pradzioje veikiamas strukturalistu, paskui--Jacqueso Derrida ideju (6)), jis kure pastatus, kuriuose "kuniskas" funkcionalumas buvo antraeilis, palyginti su prasme ir estetika, ir netgi samoningai ignoruojamas (2 pav.). Krastutine tokios vertybines laikysenos iliustracija galetu buti antifunkcionalus architekturiniai objektai Paryziuje (Parc de la Villette, 3 pav.), kuriuos suprojektavo architektas Bernardas Tschumi po diskusiju su P. Eisenmanu ir J. Derrida. Kaip pastebi A. Perezas, "samoningai ignoruodamas ideja, kad forma turi sekti paskui funkcija, Eisenmanas kure erdves, kurios buvo keistos ir gerai apsviestos, taciau kaip skirtos gyvenimui jose--gana neiprastos. Jis kure erdves nepatogias naudotojams tam, kad jie turetu prisitaikyti prie architekturos ir nuolat ja jausti" (Perez 2010).

Tokia modernistines architekturos nuostata, iskelianti nematerialiasias savybes virs funkcionaliuju, neretai pasitaiko ir siuolaikiniuose kontekstuose. Tai yra vienas veiksniu, blokuojanciu vizualuji pastatu paskirties perskaityma. Taciau, nepaisant to, jis yra aktualus kaip kognityvinis procesas ir neabejotinai prisideda prie reiksminio lauko konstravimo.

Anot Umberto Eco, architekturos funkcionalumo savoka turetu buti isplesta iki visu jos atliekamu funkciju. Kaip viena is funkciju butu suprantamos ir simbolines vertes, nurodancios pastato panaudojimo buda (Eco 1997: 179). Taciau del panaudojimo budo netvarumo sios vertes gali igyti komplikuota dinamika. Suformuota materialioji erdve gali buti daug tvaresne uz savo pirmine paskirti--ivairios buitines, ekonomines ir kulturines veiklos transformuojasi, nyksta ir pleciasi. Tokie procesai daznai pareikalauja pacios erdves transformavimo. Taciau transformuoti--reiskia pakeisti tvarios, suformuotos erdves forma, taigi ne tik steigti nauja, bet ir neigti sena. Logiska, kad keiciantis veiklos ypatybems ir kartu erdviniams poreikiams, dazniausiai paprasciau pasirinkti kita erdve nei transformuoti esama, pritaikant ja naujiems poreikiams. Del to pastato panaudojimo sritis gana daznai kinta patogiose tipologinese ribose--pavyzdziui, "Pramogu banku" vadinamas daugiafunkcis kompleksas, kuriame dominuoja kazino, restoranas ir sveciu namai, buvo statytas kaip kino teatras, o jo puosniojo socrealizmo stiliaus architektura gali suteikti tinkamas erdves ir pageidaujama pompastiska israiska ivairioms visuomeninems funkcijoms. Siuo atveju transformacija leme kino teatro paskirties sumenkimas, taciau veiklu migracija mieste gali veikti ir priesingi procesai: erdves verte, nepriklausomai nuo jos artikuliacijos, del isoriniu aplinkybiu gali taip isaugti, kad jos naudotojams tampa ekonomiskai naudinga pasitraukti ir uzleisti vieta kitiems. Tai gentrifikacijos procesai, kurie gali pasirodyti ir radikalia forma, isstumdami ne tik ekonomiskai silpnesnes socialines grupes, bet ir kulturines funkcijas. Pavyzdziui, Niujorko modernaus meno muziejaus MOMA liaudies meno padalini (4 pav.). Muziejinis padalinys perkeltas i kita vieta, o pastata 2014 m. pradeta perstatineti i talpesni ir ekonomiskai naudingesni, taip sukeliant stipru visuomenes nepasitenkinima (McGuire 2013).

[ILLUSTRATION OMITTED]

[ILLUSTRATION OMITTED]

[ILLUSTRATION OMITTED]

[ILLUSTRATION OMITTED]

Kuniskoji paradigma: antropomorfizuojanti pagava

Bendras zvilgsnis i pastata ir jo kaip individualaus objekto isskyrimas miesto audinyje gali buti laikomas pirmine artikuliacija. Siuo lygmeniu siulytume kalbeti apie ivairius, paprastai bendros pastatu formos ir padeties provokuojamus palyginimus su kitais pazistamais objektais. Del tokio panasumo pastatai igauna pravardes (pvz., "piestukas" (7)) ir kaip atskira figuratyvumo apraiska--savita personifikacija. Aptikus objektuose zmogiskumo apraisku (akiu, veido israiskos ar pozos), juose perskaitomos ivairios emocijos (5 pav.).

Pagal tai, kaip skaitytojas interpretuoja formos dinamika, kam suteikia pradzios ir pabaigos ar krypties reiksmes, izvelgiama, kur link elementas rodo, krypsta ar suka. Kaip interpretacinis judesys tai yra gyvai butybei budingu savybiu priskyrimas negyviems objektams--savitas gyvybes suzadinimas arba animizmas. Architektura daznai suprantama kaip kuno tesinys (placiau mastant, kuno tesiniu galima vadinti visa materialiaja kultura (Sverdiolas 1996: 71)). Organiskos architekturos meistras Hundertwasseris (Friedrich Stowasser) rase: "Zmogus yra apsuptas trimis sluoksniais: savo oda, savo rubais ir sienomis--pastatu" (Hundertwasser 1991). Maziau formalistine buvo Marshallo McLuhano samprata, kuris ir drabuzius, ir architektura traktavo kaip kuno tasa funkciniu poziuriu: konkreciai per gaubiancios silumos sluoksnio pratesima (McLuhan 1964: 133). Galima eiti toliau ir kalbeti apie sauguma, kuri zmogui suteikia sienos--net dabar islikusios verbalines formuluotes, kaip "sienos apsauga", nurodancios i bendruomeniska savisaugos instinkta. Juk istoriskai prieso isiverzimas i miesta ar pili daznai budavo tolygus pralaimejimui ar net fiziniam sunaikinimui. Belieka prideti, kad pastato langai daznai interpretuojami kaip jo akys. Tai lemia daugybe veiksniu--ir galimybe pro juos zvelgti is vidaus i aplinka, kuri, kaip ir oda, kuria analogija su nuosavu kunu, ir zymi keistuma zvelgiant is savo kuno i isore. Sis santykis apverciamas angliskame liaudies posakyje "akys yra langai i siela" (eyes are the windows of the soul), kuriame kunas metaforiskai lyginamas su pastatu, i kurio vidu galima pazvelgti ir pazinti jo vidines savybes.

Bandant simuliuoti si pirmines pagavos zvilgsni i musu tiriama objekta, tikriausiai BeePart paviljona pamatytume lyg gyvuna, sustingusi pamiskeje ir zvelgianti link Pilaites, lyg pasilenkusi ar tupinti, atkisusi savo "veida" ar "aki" priekin--nesuprasi, ar smalsauja, ar rengiasi suoliui (6 pav.). Pradejus animistini nuskaityma nuo "akiu", likusios kuno dalys vaizduoteje "susikonstruoja" savaime--nesvarbu, ar skaitymo tinklelis leis atrasti didele galva, ar kupra su akimis, ar sutvers butybe neieskant atitikmenu.

Panasumas i gyva padara galbut dar nereiskia antropomorfizavimo--tam galbut pakanka animistines, gyvybes pozymiu ieskancios samones? Nenuilstamo empatijos aparato duzgimo, automatisko ir nukreipto i aplinka, panasiai kaip architekto Wolfgango Meisenheimerio aprasytas kuniskasis skenavimas (Meisenheimer 2007), tik siuo atveju veikiau ne tikrinancio, "kur ir kaip erdveje butu kunas", klausiancio "koks kunas tu esi, ka darai, ko sieki?". To tikriausiai pakaktu, taciau atkreipkime demesi, kad, sekant sio santykio geneze, centriniu procesu tampa subjekto patirciu eksteriorizavimas ir kuniskoje, ir samones plotmeje. Kitaip tariant, architekturiniame objekte jis supranta ir perskaito tik savo patirciu projekcijas, ant jo uzvelka ne ka kita, kaip savo paties vaizdini--taigi, sio veiksmo zmogiskoji prigimtis yra akivaizdi. Be abejo, galimi figuratyvios israiskos atvejai, kai joje pakankamai daug pozymiu, leidzianciu atpazinti kazka ne ypac zmogisko,--tarkim, zuvi. Taciau tokiu atveju "zuviskos" programos vis vien pasirodytu antrines: pirmiau bandytume izvelgt "zuvies" nuotaika nei pastebet aplinkoje jos "zuviskus" interesus atitinkancias figuras.

[ILLUSTRATION OMITTED]

"Kas tai per kunas ir ka jis ten veikia?" yra galiojancios bei suzmoginancios uzklausos ir tuomet, kai figuratyvusis architekturos skaitymas neparankus. Pakanka vien supratimo, kad matomi pavirsiai gaubia savo programas turinti subjekta. Pavirsine analize bando nustatyti bendriausius pastato bruozus: kas tai per darinys, kokie jo tikslai, kaip jis dera ("jauciasi") kontekste, ar jis draugiskas, gynybiskas ar agresyvus? Pavirsiai tampa sio subjekto programu israiskos plotme, kurioje nuskaitomos kulturines reiksmes, panasiai kaip apie zmones sprendziama pagal ju apranga--ir sis veiksmas yra "kulturinio landsafto" suvokimo salyga (Rapoport 1982: 138).

Kulturine paradigma: tipologiju isskyrimas

Pastato analogiju su gyvybes forma paieska yra realus ir produktyvus procesas, taciau veikiau budingas atsipalaidavusiam poetiskam zvilgsniui nei turinciam interesu analitiniam protui. Pastarasis dazniau linkes ieskoti analogiju su kitais pastatais, bandydamas rasti kur nors matytus, pazistamus ir tokiu budu reiksmingus bruozus. Jei antropomorfizavima galetume vadinti gamtinio kodo paieska, tai architekturines tipologijos randamos skaitant erdve grynai kulturiskai. Umberto Eco toki kodavima (kiek smulkesniu masteliu) iliustruoja pavyzdziu, kaip pirmykstis zmogus, nors fiziskai ir galedamas pasinaudoti liftu, to nepadarytu, nes tiesiog neatpazintu jo funkcijos (Eco 1997: 177). Todel naturalu, kad sios tipologijos, kaip kulturiskai svarbios bendrybes, paprastai turi ne tik vizualiai atpazistamus bruozus, bet ir ivardijimus bendrine kalba, sukonstruotus nusakant ju paskirti: "gyvenamasis namas", "daugiabutis" ir "parduotuve". Taigi siais atvejais paskirti zymincius terminus savarankiskai perduoda architekturine kalba--kitaip tariant, imanomas tiesioginis vertimas tarp naturaliosios kalbos (8) ir architekturines kalbos. Pazvelge istoriskai atgal i tradicine, vadinamaja liaudies architektura, pamatytume, kad reto pastato paskirties nebuvo galima atpazinti vizualiai: trobos, karciamos, dvarai ir baznycios pakluso aiskiems architekturines raiskos desniams. Modernios architekturos atejimas ir samoningas istoriniu formu neigimas isarde sia tvarka, isteigdamas laisve (ir gal net etini imperatyva) ieskoti originalios israiskos. Nebutu sazininga sakyti, kad sis pokytis visiskai istryne isorinio funkcijos perskaitymo galimybe--netgi atvirksciai, jis ivede ir savu prielaidu--pavyzdziui, iki siol gaju modernistini principa, kad "forma seka funkcija" (Sullivan 1896: 408). Taciau, nepaisant to, sio perskaitymo galimybes siaureja (9) iki abstraktesniu kategoriju, kaip kad "visuomeninis pastatas", "komercinis pastatas", "prekybinis" ar "individualus pastatas", vizualiai numatant galima zmoniu kieki pastate ir laisvo judejimo galimybe. Norint tiksliau nusakyti, pavyzdziui, atskirti XX a. banko pastata nuo teatro, gali prireikti stebeti gerokai smulkesnius pozymius, nes dydis, proporcijos, pagrindiniu formu kompozicija ar siluetas cia nebegelbsti. Siuolaikine architekturos tipologija pirmiausia numato funkcinius rysius tarp erdviu ir aktualius ergonominius parametrus, specifiskus jose vykdomoms veikloms--taciau tektonines sistemos su jomis nebera tiesiogiai siejamos (pvz., stadionus galima statyti tiek plieninius, betoninius ar medinius, tiek ir pripuciamus).

Bandydami pagal vizualius pozymius atpazinti, kokiai architekturinei paradigmai priklauso BeePart, galetume ivardyti modernizmo krypti, taciau kiti pozymiai apie konkrecia veikla nedaug tepasakytu. Dydis atitinka reikalinga gyvenamajam namui, taciau tiktu ir nedideliam biurui, muziejui ar parduotuvelei.

Atpazinus, kad pastatas sukonstruotas is pramoniniu konteineriu, uzduotis taip pat nedaug palengveja: tokia architektura, nors ir nera dazna, taciau pastebima ir pasizyminti funkciju ivairove (7 pav.).

Pagrindinio iejimo pakelimas i virsu tipologiskai nebudingas jokiai pastatu grupei, isskyrus namelius medziuose. Atsiskyreliska BeePart padetis medziu apsuptyje, turio kelimas ant mediniu apvaliu kolonu dar labiau sustiprina tokia sasaja. Sis retas ir romantiskas architekturos zanras, paplites dar XVI a. Italijoje kaip pramoga, balansuoja ant mazosios architekturos ribos.

Aptarus sias nestiprias referencijas, nesunku suprasti, kad jos veikia ne U. Eco reikalauta "funkcijos atskleidimo" kryptimi, o panasiai kaip ir pirminio zvilgsnio antropomorfizacija: suteikia dalines konotacijas, artimesnes poetinei nei techninei kalbai.

BeePart institucine komunikacija: grafika ir tekstas

Del architekturines israiskos atsiskyrimo nuo funkcijos orientavimuisi mieste reikalingi ivairus metatekstai, grazinantys rysi tarp veiklu ir erdviu--pradedant adresais, iskabomis ir zemelapiais, baigiant viesais tekstais ir zodiniais pasakojimais. BeePart atveju--jame veikianti institucija ir yra erdves steigejas. Dar daugiau VSI BeePart iniciatorius, dizaineris Andrius Ciplijauskas, kartu su architektu Simonu Liuga yra pastato architekturos bendraautoris--taigi, rysys tarp pirmines pastato paskirties ir jo israiskos cia paremtas tomis paciomis intencijomis.

[ILLUSTRATION OMITTED]

Pirmoji verbaline intenciju deklaracija yra istaigos (tapatinamos su pastatu) pavadinimas (8 pav.). Pavadinimo grafine israiska--sriftas ir spalvinis sprendimas--kartu yra ir istaigos logotipas, kuri aptarti patogu remiantis A. J. Greimo vizualines semiotines analizes tradicija. Logotipas pastato isoreje vaizduojamas tik vienoje vietoje--ant apatinio konteinerio sienos, atsuktos ta pacia kryptimi kaip ir sales langas.

Logotipo trumpoji grafine forma (a) susideda is uzraso ir bruksnio. Skirtingomis spalvomis isskiriamos dvi uzraso dalys, isryskinant pavadinimo sudurtine struktura ir paryskinant jo pirmine semantika. Pavadinimas parodomas, kaip sudarytas is dvieju anglisku zodziu "bee" (bite) ir "part" (dalis). "Bee" angliskai tariama labai panasiai kaip zodis "be" (buti), todel istartas pilnas pavadinimas pirmiausia suprantamas kaip "buk dalimi". Tuomet asociacijos su bitemis, kaip bendruomenisku gyvunu, igauna prasme. Antrasis skaidymas atliekamas bruksniu: pabrauktos trys zodzio "part" raides, reiskiancios mena. Reiksme pasirodo ne per tiesiogine zodziu reiksme (tokiu budu pirmiausia pasirodytu "bites dalis" ar pan.), bet skaidant teksta pagal grafinius akcentus ir fonetine israiska. Sio skaidymo perskaitymai reikalauja arbitraliu sintaksiniu konstrukciju, kuriu pasirinkimas taip pat yra intelektinis veiksmas, nulemtas skaitymo tinklelio: pavyzdziui, visiskai korektiska butu zodziu "part" ir "art" santyki ivertinti kaip "is dalies meno" deklaracija. Toki skaityma reklaminiu strategiju tinklelis skatintu atmesti, taciau sioje analizeje jis neatrodys nepriimtinas. BeePart svetaineje institucijos idejos aprasymas pradedamas nuo pavadinimo dekonstravimo, pasufleruojant galimus BeePart vertimus: "buk dalimi", "biciu menas"arba "talka" (Beepart.lt).

[ILLUSTRATION OMITTED]

[ILLUSTRATION OMITTED]

Logotipas nera statiskas--naudojant skirtinguose kontekstuose, kinta jo spalvinis sprendimas: juoda spalva pakeiciama pilka (b) arba net visas logotipas paliekamas vienspalvis (c). Daznai prie logotipo prijungiamas pastato siluetinis piesinys--tokiu budu institucijos identitetas tiesiogiai konstruojamas per architekturini isskirtinuma. Logotipo funkcija nera vien parodyti istaigos isskirtinuma--jis turi padeti atpazinti ir testinuma (Floch 2000: 33). Kitaip tariant, svarbu ir tai, kokioje sistemoje (paradigmoje) atpazistama istaiga, kokiu isskirtiniu budu i ja sintagmatiskai isijungia. Bandydami pagal siuos perskaitymus atpazinti lokalia paradigma, nesunkiai isivaizduojame, kad tai tikriausiai butu savanorisku jaunimo (nes Lietuvoje suaugusiu savanoryste vis dar yra retas reiskinys) meno organizaciju seima. Dali siu pozymiu turi nemazai organizaciju, taciau atitinkancia visus surasti sunkoka--mat savanoryste ir talka, nors ir daznai reikalauja kurybiskumo, paprastai turi kitokia socialine misija. I mena orientuotos organizacijos apskritai sunkiai klasifikuojamos kaip savanoriskos --isivaizduokim fotografu bureli ar laisvalaikio teatriuka: ju veikloje talkos elementai nedominuoja.

Net ir atmetus bendruomeniska pavadinimo semantika, vien logotipas ir jo sasajos su architekturine israiska yra pakankamos salygos isteigti paradigminiam rysiui su KultFlux (10) platforma (9 pav.). KultFlux yra panasaus dydzio jaunimo kulturos centras, isteigtas projekto "Vilnius--Europos kulturos sostine 2009" remuose. Abi istaigos turi dvinare pavadinimo sandara, koduojama veikiau kaip globalizuotos kulturos zenklas nei tolygiai skaitoma kuria nors konkrecia kalba. Abi institucijos yra ikurusios po savarankiska erdve, neatskiriama nuo ju veiklos. Siu erdviu architektura taip pat turi bendru bruozu: tai laikini paviljonai, pastatyti intensyviai urbanizuotame kontekste esancioje gamtiskoje aplinkoje, atsitrauke nuo kitu pastatu, nuo kuriu aiskiai skiriasi savo architekturine israiska. Pagrindine siu pastatu erdve abiem atvejais yra staciakampe sale, kurios ilgio ir plocio santykis bent 1:3--kitaip tariant, su isreiksta ilgio dimensija. Taigi BeePart vien erdvineje-vizualineje plotmeje geba prisitraukti KultFlux paviljona ir taip isteigti nauja kulturine paradigma.

BeePart prisistatymuose ir oficialios svetaines skiltyje "Ideja" pristatoma ne konkreti veikla, o veikloms skirta vieta: "Viesoji istaiga, kuri ikure meno dirbtuves kaip visuomenes traukos centra Pilaiteje, Vilniuje. Tai vieta, kurioje jau gimsta ir yra igyvendinamos nepakartojamos idejos" (Beepart.lt). Didziaja puslapio dali uzima idejines schemos, pristatancios pastato ypatybes (10 pav.). Dvi is septyniu schemu vaizduoja zmones: pirmoji, kurioje vienodiems daugiabuciams priespastatoma grupe zmogaus figureliu, is kuriu viena isskirta sauktuku ir klaustuku; ir sestoji, rodanti viena zmogu, nakcia stovinti terasoje, priespastatyta pilnoms zmoniu BeePart erdvems diena. Pirmaji galima traktuoti kaip keistoka isskirtinumo manifestacija, kuri tarsi priestarautu bendruomeniskumui ir talkos idejai, bet deretu prie kurybiskumo. Tikriausiai tai vienas is zenklu, kad "bendra kuryba" ir "kuryba bunant kartu" yra is esmes skirtingos savokos, atsiskiriancios per kolektyvinio ir individualaus veiksmo priespriesa. Suprantama, kad sios savokos nera nesuderinamos, bet taip pat akivaizdu, kad vizualine komunikacija, apimanti architektura, logotipa ir sias paaiskinamasias schemas, vienpusiskai manifestuoja individualios, originalios kurybos jega. Kalbineje plotmeje si retorika persijungia i bendruomeniniu verciu manifestacijas, taip paryskindama atskirti tarp siu veikimo budu.

[ILLUSTRATION OMITTED]

Antroji prisistatymo tinklalapyje pastraipa taip pat akcentuoja erdve: "Vilniuje kaip ir kituose postsovietiniuose miestuose visos pramogos ir renginiai koncentruojasi miesto centre dazniausiai senamiestyje, o didziojoje miesto dalyje dar vadinama "miegamais rajonais" yra visiskas kulturinis ir socialinis stilis, kuri ir norime kompensuoti." (Beepart.lt). Tai pilietiska, urbanistine ambicija, kurios novatoriskuma ir pagristuma rodo ir Tomo S. Butkaus parengta kulturine miesto studija, kurioje Pilaite kartu su Grigiskemis ir Justiniskemis ivardijama kaip rajonai, turintys maziausiai kulturinio potencialo (plg. Pilaiteje 21 klasifikuotas kulturinis objektas arba istaiga, Naujojoje Vilnioje--73, Antakalnyje--174, Senamiestyje--751 (Butkus 2011: 152)). Sis "kompensacinis" veikimo budas, naujos kulturines funkcijos iterpimas i jai nebudinga erdve, patvirtina santyki su KultFlux turinio plotmeje ir sutvirtina naujai steigiama paradigma.

Taigi BeePart deklaruoja decentralizacijos ir lokalumo svarba. Pati BeePart institucijos ideja siame darbe pristatyta tokiu pat budu, kaip ji pristatoma objekto lankytojui. Viena vertus, akcentuojamas BeePart pastato kaip kulturines infrastrukturos dalies funkcionavimas. Kita vertus, pazymimas ekonomiskai racionaliu veiklu ieskojimas. Tokie teiginiai kaip "sudaryti tokias darbo vietas sau bei bendraminciams", "sukurti iniciatyvomis is apacios grindziama bendruomenes versla" (Beepart.lt) neleidzia institucijos tapatinti su bendruomene arba laikyti jos lygiaverte dalimi. Tai platforma, turinti altruistiniu tikslu ir siekianti mobilizuoti bendruomene, taciau pati yra atskira ir savivaldi.

Taip pat verta pamineti atvira kvietima uzeiti konkreciomis valandomis: "Beepart komanda kviecia prasmingai praleisti laika modernioje, jaukioje ir demokratiskoje aplinkoje. Pilaites gyventojams ir sveciams darbo dienomis nuo 12 iki 16 valandos bus visuomet atviros durys. Tuo metu uzsukite tiesiog pasidalinti mintimis, pavartyti knygos is musu bibliotekeles ar isgerti arbatos ar kavos. Taip pat nuosirdziai lauksime zinuciu nuo visu kurybingu ir iniciatyviu zmoniu, turinciu pasiulymu Beepart veiklai" (Beepart.lt).

Pagal veiklu ivardijimus galime teigti, kad BeePart kuria paradigmatini santyki su kulturos namu tipologija, kuriu funkcija vis labiau perima viesosios bibliotekos. Architekturine raiska sios kulturos istaigos bendrybiu gali netureti (plg. Vilniaus Mokytoju namai ir VU MKIC pastatas Sauletekyje)--tad si paradigma tik padeda formuoti lukescius del galimu veiklu skales.

Isvados

Isnagrinejus architekturines komunikacijos ypatybes ir atlikus BeePart statinio perskaitymo atvejo analize, pirmiausia pastebimas atotrukis tarp architekturines ir nearchitekturines komunikacijos, tarp architekturines israiskos ir konkreciame statinyje lokalizuotu veiklu.

Siuolaikines statybos technologijos leidzia, o modernistine bei postmodernistine ideologija skatina nesieti architekturines raiskos su funkcija. Si nuostata pasireiskia BeePart atveju, kai statinio paskirtis yra daugialype ir neturi vienareiksmisko ivardijimo. "Kurybiniu dirbtuviu", "kulturos namu" arba "kulturos centro" pavadinimai yra situatyvus ir vienareiksmiskai neatspindi BeePart veiklos pobudzio. Artimiausi visuomenines paskirties pastatu analogai butu kulturos namai, viesosios bibliotekos ir abstrakcios paskirties paviljonai. Vilniaus kontekste nedideliu, laikinu kulturiniu pastatu daugiau nezinoma, todel sioje kategorijoje sasaja su KultFlux platforma akivaizdi. Tai leidzia BeePart vertinti kaip nauja viesosios erdves forma, kuri, grupuojama su KultFlux, ima formuoti nauja tipologija (arba senu tipologiju mutacija). Ziurint i siuos abu atvejus kaip i uzgimstancia tipologija, ju architekturines funkcijos "neskaitomumas" gali buti is dalies paaiskintas naujumu. Kitaip tariant, ryskiu individualiu atveju atsiradimas siuolaikiniuose miestuose dar nera pakankamai paplites, kad suformuotu savarankiska diskursa.

Kalbant apie projekcijas i pastata kaip i kulturini objekta arba kaip i kuna, aptiktos interpretacijos nesutampa su tomis, kurias tekstiniais ir grafiniais kanalais BeePart komunikuoja kaip institucija. Taciau butu neteisinga teigti, kad tai niekaip nepapildo oficialios institucines komunikacijos, todel pirminiams pastato formos perskaitymams belieka priskirti poetines kalbos funkcija.

Matyti, kad architekturines funkcijos savokos ispletimas, itraukiant i ja reiksminius laukus, atveria kelia daugialypems architekturos interpretacijoms. Kiek siu lauku aptarimas visuomeniniame diskurse gali buti naudingas, ar jis gali buti sekmingai prognozuojamas ar net modeliuojamas--kol kas anksti atsakyti. Taciau atrasta atskirti tarp pastato paskirties komunikavimo ir jo architekturos perskaitymo galimybiu siulome vertinti kaip nepanaudotas galimybes tiek funkciniams, tiek meniniams sprendimams, kuriant zmogiskaja aplinka.

DOI http://dx.doi.org/10.3846/cpc.2014.09

Literatura

Beepart.lt. 2013. Internetine svetaine [interaktyvus], [ziureta 2013 balandzio 3 d.]. Prieiga per interneta: http://beepart.lt/.

Bernardinai.lt [interaktyvus], [ziureta 2013 m. geguzes 05 d.]. Prieiga per interneta: http://www. bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-05-beepartikurejas-a-ciplijauskas-kiekviena-diena-yra-eksperi- mentas/83432

Butkus, T. S. 2011. Miestas kaip ivykis. Urbanistine kulturiniu funkciju studija. Vilnius: Kitos Knygos.

Eco, U. 1997. Function and sign: the semiotics of architecture, in N. Leach (Ed.). Rethinking architecture. London: Routledge.

Eisenman, P.; Ansari, I. 2013. Interview: Peter Eisenman, The architectural review [interaktyvus], [ziureta 2014 m. kovo 7 d.]. Prieiga per interneta: http://www. architectural-review.com/view/interviews/interviewpeter-eisenman/8646893.article

Floch, J. M. 2000. Visual identities. London: Continuum.

Hillier, B. 2004. Space is the machine. London: Space syntax.

Hundertwasser (Stowasser), F.1991. The third skin in the third district (exhibition annotation). Vienna

Lobell, J. 1979. Between silence and light: spirit in the architecture of Louis I. Kahn. Boston, Shambhala Publications.

McGuire, V. 2013. Moma the demolisher, The Architects newspaper [interaktyvus], [ziureta 2014 m. balandzio 2 d.]. Prieiga per interneta: http://www. archpaper.com/news/articles.asp?id=6601

McLuhan, M. 1964. Understanding media: the extensions of man. New York: Mentor.

Meisenheimer, W 2007. Choreography of architectural space: the dissapearance of space in time. Munbal-li: Dongnyok Publishers.

Perez, A. 2010. AD Classics: House VI/Peter Eisenman, Archdaily [interaktyvus], [ziureta 2013 m. kovo 14 d.]. Prieiga per interneta: http://www. archdaily. com/63267/ad-classics-house-vi-peter-eisenman/

Rapoport, A. 1982. The meaning of the built environment: a nonverbal communication approach. Tucson: The University of Arizona Press.

Sullivan, L. H. 1896. The tall office building artistically considered, Lippincotts Magazine 57: 403-409.

Sverdiolas, A. 1996. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos.

(1) Siame darbe architektura lemiancius subjektus--architektus ir uzsakovus kartu su kitais galutini rezultata formuojanciais subjektais (pvz., statybininkais) ivardysime kaip "statytoja".

(2) Naratyvine programa--semiotikoje naudojamas terminas, zymintis veiksmu seka, kuria subjektas suformuluoja ir atlieka (nebutinai sekmingai) siekdamas savo tikslo.

(3) Terminu "naturalusis pasaulis" literaturos teorijoje zymimas mus fiziskai supantis pasaulis, atskiriant ji nuo nematerialaus lauko--ideju, tekstu ir t. t.

(4) Tektonika (arba architektonika)--sritis, tirianti menines kompozicijos ir elementu konstrukcijos, atsizvelgiant i ju medziagiskas savybes, darna.

(5) Reiksminiu lauku cia vadiname perskaitomu zenklu visuma, kuri nors ir turi komunikuojamo turinio bruozu, taciau nepriklauso nuo konkreciu subjektu valios ir nera intencionali. Kaip pavyzdi pateiksime sarzuota situacija, kai zmogus, kuklioje kaimynyste je pasistatydamas prabangu nama su graikiskomis kolonomis, savo socialineje grupeje valingai komunikuoja savo gera finansine padeti ir islavinta skoni. Taciau jo pasirinkto komunikacijos budo architekturos --perskaitymo galimybes, ivertinant ivairius socialinius bei kulturinius kontekstus, ir teoriskai, ir praktiskai yra gerokai turtingesnes.

(6) Diskusijos del sio projekto buvo publikuotos knygoje "Chora L Works".

(7) Viena is liaudisku "Hanner" verslo centro (Gelezinio Vilko g. 18) pravardziu. Pastato arch. Audrius Ambrasas, 2001.

(8) "Naturalioji kalba" yra lingvistinis terminas, reiskiantis iprasta "zodine" kalba ir atskiriantis ja nuo kitu komunikacijos sistemu, siuo atveju--bylojancios erdves, arba siauriau--architekturos.

(9) Ziurint is istorines architekturos evoliucijos perspektyvos, galima formuluoti atvirksciai: kad senieji pastatu tipai sudetingejo ir kuresi naujos veiklos rusys.

(10) Vilnius, 2008-2012, arch. Andrius Skiezgelas, arch. Martynas Nagele ir arch. Aleksandras Kavaliauskas.

Justinas Dudenas

Vilniaus Universitetas, Filologijos fakultetas, A. J. Greimo semiotikos ir literaturos teorijos centras, Universiteto g. 5, LT-01513, Vilnius, Lietuva El. pastas: justinas.dudenas@gmail.com

Iteikta 2014-04-12; priimta 2014-05-16