The map of vilnius graffitiasan indicator ofsocial urban change: the case study of naujininkai neighborhood/ Vilniaus graffiti zemelapis kaip socialines miesto kaitos indikatorius: naujininku rajono atvejis.

Urbonaite-Barkauskiene, Veronika

Ivadas

Nelegalus "miesto zymejimas" (angl. urban inscription, pagal Dickens 2008a, 2008b)--tai bet koks tikslingas nesankcionuotas isikisimas i miesto erdves vizualine struktura. Si plati savoka apima ivairias vizualines erdves zymejimo formas, is kuriu siam straipsniui aktualiausias graffiti reiskinys, apibreziamas vizualumo, anonimiskumo, nelegalumo ir viesumo kriterijais (Navickas 2008: 9) ir miesto erdveje iprasminamas komunikacijos, reprezentacijos, subkulturacijos funkcijomis (Mazeikis 2005: 182).

Pastaruosius pora desimtmeciu socialiniu ir humanitariniu mokslu atstovai graffiti ivertina kaip legitimu tyrimo objekta: antropologai ji nagrineja kaip specifine miesto jaunimo subkultura (Ramanauskaite 1999, 2004), kriminologai --kaip viesosios erdves deviacija (Kane 2009; Snyder 2006; Halsey, Young 2006), sociolingvistai--kaip hibridine urbanistines aplinkos kalbine raiska (Jorgensen 2008), semiotikai --kaip specifine zenklu ir reiksmiu sistema, kuriancia miesto ikonosfera (Chmielewska 2005, 2007).

Tarpusavyje persidengianciuose miesto studiju, miesto sociologijos, miesto antropologijos bei miesto geografijos tyrimu laukuose, dreifuojanciuose socioerdvines paradigmos link, graffiti reiskinys tyrinejamas kaip nelegali vizualine praktika, isiskverbianti i socialine miesto erdve ir ja transformuojanti tiek kasdieniu saveiku, tiek miesto zemelapio lygmenyse (Gornostaeva, Campbell 2012; Ferrell, Weide 2010; Dickens 2008a, 2008b; Cresswell 1992).

Metodologiniu poziuriu siu sriciu tyrimuose del graffiti specifikos--fluidiskumo ir vizualumo --kur kas dazniau nei kiekybiniai taikomi kokybiniai interviu, stebejimo dalyvaujant metodai (Ferrell, Weide 2010), kurie neretai derinami su vizualinemis miestovaizdzio fiksavimo ir analizes metodikomis (Chmielewska 2005, 2007; Patch 2004). Remiantis sia praktika, straipsnyje pristatomas kompleksinis tyrimas, kurio pagrindas: 1) 2010 m. atlikti giluminiai interviu su devyniais Vilniuje aktyviais graffiti piesejais, turinciais nuo 5 iki 10 metu sios veiklos patirties (22-33 m. amziaus interviu metu); 2) 2009-2013 m. vykes graffiti kaitos ivairiose Vilniaus miesto erdvese stebejimas; 3) 2012-2013 m. Naujininku rajono graffiti pedsaku fiksavimas fotografuojant ir vizualine fotografiju analize. Pirmosios dvi tyrimo dalys atliktos mano, straipsnio autores, o treciosios (vizualines) dalies duomenu rinkimo etape naudoti ir kitu asmenu uzfiksuoti Naujininku rajono graffiti pavyzdziai (1).

Graffiti formos, turinio, santykio su miesto erdve ir komunikacijos tipai

Fiziniai graffiti praktikos pavidalai skiriami i dvi stambias kategorijas: tradicinio graffiti ir post-graffiti. Tradicinis graffiti--tai istoriskai pirmine graffiti forma, susiformavusi 7-ajame XX a. desimtmetyje Niujorke ir Filadelfijoje (Dickens 2008a: 472; Navickas 2008: 11-12). Tradicinio graffiti specifika apibrezia keturios pagrindines dimensijos: 1) vyraujantis turinys--graffiti piesejo ar jo komandos pseudonimas (tag'as); 2) forma--uzrasai arba piesiniai, atlikti aerozoliniais dazais ar permanentiniais rasikliais; 3) erdve--labiausiai pastebimos miesto erdves plokstumos: sienos, transporto priemoniu pavirsiai; 4) komunikacijos tipas--uzdaras. Tai reiskia, kad tradicinio graffiti darbai generuojami siauram subkulturos nariu ratui. Kaip tai iliustravo vienas is tyrimo informantu, "kartais toks pranasesnis jauties: eini, ziuri tuos hieroglifus ir 70 procentu ar tai 90 is ju pazisti. O kitam zmogui nieko jie nereiskia." (Inf_5, 23 m.). Taigi, eilinis ir subkulturai nepriklausantis miesto gyventojas pieseju suvokiamas kaip nebyli auditorija, pasyvus jam neiskaitomu simboliu vartotojas. Jis atribojamas nuo uzdaro, tik graffiti subkulturai atpazistamo komunikacinio kodo: mato ir isimena uzrasus, bet nesupranta nei ju reiksmes, nei motyvu. Is tokios subordinuotos miesto bendruomenes pozicijos kyla negatyvus sifruotu ir tradiciniam skoniui estetiskai nepartaukliu "graffiti brutalis" (Inf_6, 28 m.) zymenu vertinimas, kadangi si placiaja prasme nesociali miesto erdves zymejimo taktika destruktyviai veikia viesaja erdve, traktuodama ja kiekybiniu aspektu--kaip pavirsiu, skirtu vidinei subkulturos komunikacijai bei kitiems individualiems pieseju motyvams igyvendinti, suma. Konkreti vieta, kurioje generuojamas tradicinio graffiti darbas, tampa nesvarbi, nes svarbiausia--"Kad pamatytu visi, ir nesvarbu, kokia bus nuomone ar teigiama, ar neigiama" (Inf_1, 22 m.). Taip graffiti tag'as tampa "pasisavinimo gestu, kuris susvetimina kasdienybes erdves ir ju vartotojus, eilinius de Certeau praktikus padarydamas tik dar "eilinesnius". Tokiais isiverzimais i viesaja erdve [tradicinio] graffiti politika pretenduoja tapti tapatumo politika, kurios tikslas--bevardzius kitus atkreipti i tave demesi ir isiminti tavo varda" (Tonkiss 2011: 142).

Antroji miesto erdves zymejimo tradicija post-graffiti (2) --zymi pirmines graffiti formos, turinio, santykio su miesto erdve ir komunikacijos tipo transformacijas, kurios isryskejo mazdaug XX a. 9-10 desimtmeciais. Pirma, minetuoju laikotarpiu labai ivaireja graffiti forma pateikiamu uzrasu turinys. Asmeninis ar pieseju komandos pseudonimas nebera universalus graffiti pranesimas, ir miesto pavirsiai pradedami vartoti siekiant skleisti daug platesnio turinio informacija (Dickens 2008a: 478). Antra, keiciasi iprastomis graffiti priemonemis kuriamu objektu forma ir isauga raiskos priemoniu ivairove. Pradedamos naudoti naujos miesto zymejimo technikos: trafaretai (angl. stencils), popieriniai plakatai (angl. wheatpasting), lipdukai (angl. stickers), instaliacijos, mezginiai ir kt. Tokiu budu graffiti, buvusi daugiausia rasymo tradicija, tampa rasymo ir piesimo (ir netgi trimacio meno) kultura (Ganz 2004: 374). Trecia, naujosios graffiti formos ima reikstis iki tol neiprastose erdvese, itraukiant ir iskraipant (angl. subvert) konvencines miesto zymejimo sistemas, tokias kaip lauko reklama ar kelio zenklai (Manco 2004: 7). Taigi, tradicinis graffiti buvo aiski dvieju budingu techniku, savo pseudonimo deklaracijos ir miesto sienos arba 2 visuomeninio transporto pavirsiu suma, o po minetuju pokyciu naujai post-graffiti tradicijai gali buti priskiriama daug didesne vizualines raiskos formu viesoje erdveje ivairove, kurios komunikacijos laukas yra daug atviresnis, nes jos zymenys gali buti atpazistami ne tik uzdaros pieseju subkulturos nariu, bet visu miesto gyventoju.

Post-graffiti nuo pirmines erdves zymejimo formos skiriasi pastanga uzmegzti tiesiogini kontakta su miesto auditorija pirmiausia per iskaitomas tipografines ir ikonografines inskripcijas. Piesejai naudoja kritiskus, intriguojancius, daznai humoristinius uzrasus ir vaizdinius, tikslingai kvestionuodami, provokuodami miestieciu vizualini jautruma ir prieraisuma miestui (Dickens 2008a: 474). Tokiu budu pakeiciamas uzdaras tradicinio graffiti komunikacinis kodas, atveriant viesaja erdve aktyvesnei socialinei saveikai. Post-graffiti tradicijai artimesni tyrimo informantai komunikacine funkcija pabreze kaip pati svarbiausia ju veiklos tiksla, kai post-graffiti darbu kurimas suvokiamas kaip socialine misija, aktualizuojanti miesto erdves viesumo dimensija ir suteikianti proga skatinti pilietiskuma ir viesas diskusijas. Pvz.: "Berods, 2002-ais mane apsviete laikrascius beskaitant apie tai, kad reikia kazka daryt. Ta prasme, reikia Lietuvoj viska is esmes keist. <...> O po to, po metu pavasari, man tas graffiti pasirode kaip priemone, per kuria tai butu galima daryt." (Inf_6, 28 m.). Miesto zymejima suvokiant kaip atvira komunikacija, i ja siekiama itraukti kuo didesne miesto gyventoju bendruomenes dali, kuri pieseju projektuojama kaip universali auditorija "nuo eilinio darbininko iki moksleivio" (Inf_4, 22 m.) ar "absoliuciai kiekvienas praeivis, kuris gali pamatyti, kuriam gali patikti arba ne" (Inf_7, 33 m.).

Ikonografiniai post-graffiti darbai dazniausiai taip pat kuriami su atviros komunikacijos intencija, kadangi piesinys yra lengviau atpazistamas ir jokio specialaus kulturinio pasirengimo neturintiems miesto ziurovams, netgi vaikams: "Paskui pagalvojau, kad biski reikia pritraukti zmones labiau. Kazkaip, kad jie labiau susikontaktuotu su manim. Tai pradejau gyvunus paisyt. Kadangi, tarkim, tai skirtingi gyvunai, ir tu pravaziuoji [pro sali] ir atpazisti kraba, ar ten delfina, ar ka, tai jau zmogus galvoja, "kas ten?", jau atpazino, jau kazkoks [atsiranda rysys] ... Nes buna, kad daznai paziuri i raides ir neperskaito. Arba perskaito, bet jiem neidomu." (Inf_5, 23 m.). Tokios gatves iliustracijos urbanistine erdve atveria spontaniskam patyrimui ir kur kas lengviau uzsifiksuoja miestieciu samoneje kaip vietos tapatumo zymuo, taigi gali buti vertinamos kaip socialiai itraukianti erdves taktika, kuri, kita vertus, susiduria su atlikimo legalizavimo bei subversyvaus turinio suprekinimo pavojais.

Graffiti artikuliacija Lietuvoje ir socialines pieseju charakteristikos

Graffiti tradicija pokomunistineje erdveje perimama vakarietiskos jaunimo kulturos imitacijos pagrindu (Ramanauskaite 1999: 235, 2004: 47, 91). Pirmosios graffiti apraiskos Vilniuje fiksuojamos 1988-1992 m., taciau graffiti atsiradimo konstatavimas minetuoju laikotarpiu dar nereiskia, kad savavaliskas uzrasas ant sienos viesojoje erdveje neegzistavo iki tol ar kad tokie atvejai neturejo nieko bendro su socialinio protesto raiska (Mazeikis 2005: 183-185). Atvirksciai, kritiski uzrasai priklausomos Lietuvos miestuose buvo daznai fiksuojami, taciau tai neissivyste i nuoseklu graffiti judejima. Viena galimu priezasciu--nebuta plataus aerozoliniu dazu ar juolab vandeniui atspariu rasikliu prieinamumo, kuriu atsiradimas JAV rinkoje buvo svarbus graffiti, kaip specifines kulturines raiskos, susiformavimo veiksnys (Snyder 2006: 93). Tik paskutiniji XX a. desimtmeti ir XXI a. pirmojo desimtmecio pirmaja puse galima laikyti graffiti kulturos artikuliacijos--nauju vertybiu bei principu paieskos, formulavimo ir interiorizacijos (Saulauskas 2000: 17)--laikotarpiu Lietuvoje, po kurio seka graffiti institucionalizacijos periodas, kai nusistovi ir yra reprodukuojamos subkulturos viduje bei viesojoje erdveje itvirtintos reiskinio sampratos.

2010 m. kalbinti informantai teige, kad sostines graffiti piesejai ir post-graffiti autoriai nesudaro vienalytes bendruomenes. Kadangi Vilnius yra nedidelis miestas, tai dauguma zmoniu, kurie "kazka daro gatveje", vieni kitus pazista tiesiogiai, is matymo, is darbu braizo arba is veiklos virtualiojoje erdveje. Taigi pieseju "bendruomene" Vilniuje yra heterogeniska ivairiu grupeliu arba pavieniu individu visuma, kuriuos vienija bendra veikla--nelegalus miesto erdves zymejimas, o socialines ir demografines charakteristikos bei graffiti veiklos motyvacija labai varijuoja.

Profesine veikla--ryskiausiai graffiti piesejus i dvi grupes diferencijuojanti kategorija. Pirmoji grupe--vaizduojamuju menu profesionalai, graffiti suvokiantys pirmiausia kaip menine raiska. Antroji--su menine veikla nesusijusiu pieseju grupe, kuri pirmenybe teikia graffiti kaip komunikacijos ir pilietinio aktyvumo raiskos apibrezimui.

Kita aiski socialine pieseju skirties kategorija --lytis. Tyrejai pastebi, kad graffiti scenoje paprastai dominuoja vyrai (Dickens 2008b). Tokia tendencija vyrauja ir Vilniaus graffiti bendruomeneje, kur merginu proporcija sudarytu mazdaug desimtadali grupes nariu.

Pagal amziaus charakteristika tyrimo metu apklausti informantai (amziaus vidurkis--24,4 m.) tikrai nereprezentuoja visos Vilniaus pieseju visumos, o tik tam tikra "elitine" bendruomenes dali, turincia nuo 5 iki 10 metu piesimo ir buvimo graffiti subkulturoje patirties. Per tiek aktyvios veiklos metu aiskiai issikristalizuoja graffiti piesimo ar rasymo stilistika, motyvacija, internalizuojamos vidines subkulturos vertybes.

Graffiti pieseju skirstymas pagal etniskuma ir socialine klase nera tikslingas. Etniniu poziuriu graffiti pieseju bendruomene yra atvira ir heterogeniska. Skirtingai nei pirminiu graffiti vystymosi laikotarpiu, siuolaikiniai graffiti ir post-graffiti piesejai nebepriklauso isskirtinai socialines atskirties grupems (Ibid.: 10). Greiciau atvirksciai--Parfan pastebi, kad dabartiniai graffiti piesejai priklauso aukstesniajai vidurinei klasei arba yra zemesniuju klasiu atstovu islaikytiniai, kurie, nedirbdami visa darbo diena, gali isigyti siai veiklai reikalingu priemoniu ir skirti savo laika finansiskai nenaudingam graffiti piesimui (Parfan 2011: 11).

Lefebvre miesto erdves teorija ir socioerdvinis poziuris

Tyrinejant graffiti vizualine miesto erdves praktika, vaisingiausia teorine prieiga--socioerdvinis poziuris (angl. socio-spatial approach), siejamas su "erdviniu posukiu", XX a. 7-8 desimtmeciais apemusiu socialinius ir humanitarinius mokslus. Siuo laikotarpiu erdve ivertinama kaip centrinis miesto sociologijos ir tarpdalykiniu miesto studiju, isplecianciu geografijos, architekturos teorijos, meno istorijos, literaturos kritikos, antropologijos ir kt. disciplinu ribas, objektas. "Erdvinio posukio" pradzia zymi Henri Lefebvre ir ankstyvieji Manuel Castells darbai, kuriuose sukritikuojamos neproblemiskos ir homogeniskos, nekritiskos ir "objektyvios" miesto erdves sampratos, vyravusios ankstesnese Cikagos ekologines mokyklos ir politines ekonomijos miesto teorijose (Lindner 2006: xvi).

Lefebvre socialinius ir erdvinius santykius analizuoja kaip dvilype saveika--socialumo ir erdves dialektika, kuria nusako dinamiska socioerdvine struktura. Tai reiskia, kad Lefebvre erdve visuomet yra socialiai apibrezta, o socialumas --neisvengiamai suvokiamas per erdves matmeni. Maza to, socioerdvinis Lefebvre poziuris skatina visuomenes, socialinius santykius, pati socialuma analizuoti ne tik kaip erdvinius, bet ir kaip is prigimties urbanistinius darinius (Ibid.: xvii).

Akcentuodamas dinamine socialines erdves prigimti, Lefebvre apibrezia ja kaip procesa, kuri vargiai imanoma analizuoti naudojantis tradiciniais teoriniais irankiais. Todel Lefebvre sukuria trilype erdves schema, kuri padeda analitiskai apibendrinti dialektini mastyma apie miesto erdve, isvengiant dekartiskojo erdves supratimo ir "tramdomuju dualizmo marskiniu" (Parfan 2011: 10). Lefebvre socialines erdves produkcijos triada sudaro erdves praktikos, erdves reprezentacijos ir reprezentacines erdves demenys.

Erdves praktikos--tai individualaus rutininio elgesio erdveje modeliai ir visuotines jos panaudos taisykles. Erdves praktikos apima erdvines kompetencijas ir sabloninius disciplinuojancius performansus, budingus "teisingai" socializuotiems individams. Erdves reprezentacijos--tai verbaliniais zenklais, kodais ir tipinemis schemomis (tokiomis kaip zemelapiai, planai, projektai) konceptualizuota erdve, funkcionuojanti normatyviniuose mokslo, urbanistikos, planavimo, kartografijos, socialines inzinerijos diskursuose, kurie erdve persmelkia galios akivaizdumu ir racionalizuoja miesta, jame esancius kunus bei daiktus. Reprezentacines erdves--tai vaizduotes, kuniskumo, spontaniskumo ir troskimu erdves, susietos su simbolinemis ir meninemis praktikomis, subversyviais dizaino sprendimais, aktyviai praktikuojamos ir apgyvendinamos kasdieniu erdves vartotoju. Tai gyvenamos erdves, tiesiogiai patiriamos per su jomis susietus simbolius ir vaizdinius. Reprezentacines erdves atstovauja pogrindinei socialinio gyvenimo pusei, kuri yra dominuojama ir kuria vaizduote siekia pakeisti i isankstiniais kodais ir normomis nesuvarzyta buvi (Lefebvre [1974] 1991: 33-39; Tonkiss 2011: 3).

Socialiai produkuojama ir reprodukuojama lefebvriskoji miesto erdve yra neisvengiamai problemiska tyrimo sritis, nes i erdvine analize butinai itraukia politiskumo, ideologijos ir konflikto matmenis. Si kokybiskai nauja socioerdvini poziuri is Lefebvre bei kitu pranc?zakalbiu autoriu perima JAV miesto tyrejai, nuo XX a. 9-ojo desimtmecio suformuodami sintetine, derinancia kulturini ir strukturalistini poziurius "Naujosios miesto sociologijos" mokykla, kuriai priskiriami tokie urbanistai kaip Sharon Zukin, Mark Gottdiener, Saskia Sassen, Richard Sennett ir kt. "Naujosios miesto sociologijos" atstovai, siuo pavadinimu simboliskai atsiribodami nuo "senosios" ekologines Cikagos mokyklos palikimo, erdvinius procesus aiskina kulturiniu, politiniu ir ekonominiu veiksniu derme (zukin 2011a: 10-11).

"Naujosios miesto sociologijos" atstovai taip pat atsiriboja ir nuo iki tol miesto tyrimuose populiaraus ortodoksinio marksizmo. Valstybes ir korporacijos makrostrukturos apleidzia urbanistines analizes centra, kadangi is de Certeau perimama eiliniu miestieciu, kaip aktyviai miesto erdve formuojanciu ir gebanciu priskirti jai reiksmes bei jas interpretuoti, samprata ir adaptuojama mikrosocialine zvilgsnio i miesto erdve perspektyva. Socioerdvinis poziuris bet kokia dirbtine aplinka laiko reiksmiu prisotinta socialine erdve, kurioje vyksta ir kuri yra veikiama miestieciu socialines saveikos, bet kartu teigiama, kad ir siu saveiku prigimtis gali keisti erdves reiksmes bei iprastus jos naudojimo budus. Socioerdvine analize nuolatos laviruoja tarp miesto erdves kaip socialiniu santykiu produkto ir ju "gamintojo" apibrezimu (Gottdiener 1994: xv, 2011: 394), jungia objektyvios lokacijos ir subjektyvaus "vietos jausmo", erdves kaip materialaus fakto ir erdves kaip grynosios ideologijos sampratas (Cresswell 1992: 329).

Socioerdvinis poziuris i graffiti

Reprezentacines erdves dimensija Lefebvre tipologijoje tiksliausiai atitinka erdvine graffiti pieseju percepcija miesto mikrosocialiniame lygmenyje. Taciau nelegalus miesto zymejimas reprezentacines erdves produkcija tampa tik tuo atveju, kai graffiti perzengia vidines subkulturos komunikacijos ribas, t. y. post-graffiti darbu atvejais, kurie "padengia fizine erdve, simboliskai panaudodami joje jau esancius objektus" (Lefebvre [1974] 1991: 39). Taciau, nepaisant to, kad tokiomis perskaitomomis inskripcijomis pazymetas miestovaizdis turetu naujai apibrezti erdve ir sukurti alternatyvia jos reprezentaciju visuma, jo pozityvus ivertinimas uz subkulturos ribu dazniausiai esti problemiskas. Kadangi erdviniu reprezentaciju kalba pasisavina dominuojancio erdves diskurso profesionalai--architektai, dizaineriai, urbanistai, miesto politikai (Gieryn 2000: 470-471), alternatyviosios reprezentacines erdves, iskaitant ir tas, kurias nelegaliai kuria graffiti piesejai, turi tik ribota poveiki, palyginti su oficialiosiomis erdves reprezentacijomis (Parfan 2011: 11).

Vis delto, nors ir dominuojami, nelegalus, neteiseti varginguju kurybines klases (angl. Creative underclass) miesto erdves profesionalai, prie kuriu priskiriami ir graffiti piesejai (3), savo veikla grindzia ne tik individualiais motyvais, bet ir pastanga, keiciant miesto erdve kurti alternatyvia socialine saveika (Gornostaeva, Campbell 2012). Patyrusiu Vilniaus graffiti pieseju teigimu, miesto erdve ju suvokiama kaip viesa, gyva, atvira, t. y. prieinama visiems gyventojams, nepaisant ju socialines padeties, zaidybiska ir atvira spontaniskoms veiklos bei buvimo formoms, hierarchiskai nepadalyta i skirtingo prieinamumo ar funkciju erdves. Pavyzdziui, nors viesos ir privacios nuosavybes skirtis graffiti pieseju erdves percepcijoje egzistuoja (4), taciau jos subjektyvus suvokimas nera susijes su teisiniu nuosavybes apibrezimu. Kaip viesa suvokiama bet kokia erdve, kuri yra prieinama eilinio miesto gyventojo zvilgsniui. Tokiu atveju privataus namo kiemas piesejo butu vertinamas kaip privati, o is lauko matoma namo siena--kaip viesa erdve, kuri "... nori buti panaudota" (Inf_8, 22 m.), kadangi tuscia, svari siena pieseju suvokiama kaip nepanaudota "negatyvi erdve" (Halsey, Young 2006: 286-289) (5).

Si erdvini graffiti ir post-graffiti atlikeju ideala Lefebvre ivardija kaip kontraerdves, "kurios kvestionuoja dominuojancia erdves organizacija ir atmeta grobuoniska kapitalo logika; tai vietos, kuriu vertinguma nusako ne mainomoji, bet vartojamoji verte" (Lefebvre [1974] 1991: 381-382). Kontraerdves sutapatinamos su socialines erdves salomis urbanistiniame kune, kuriame iprastai vyrauja abstrakcioji erdve. Jos atveria plysius totalizuojancioje kapitalistinio miesto logikoje, pretenduodamos tapti laisves zonomis reguliavimo ir tvarkos laukuose (Tonkiss 2011: 64). Tokias kontraerdves mieste kuria ne tik graffiti ir post-graffiti autoriai--miesta transformuoti ta pacia linkme siekia daug ivairiu taktinio urbanizmo iniciatyvu, kuriu pagrindinis bruozas yra nebutinai graffiti ir post-graffiti budingas vizualumas, bet ir spontaniskas judejimas miesto erdveje--nuo banalaus vaiksciojimo (de Certeau 1984: 93) iki tokiu praktiku kaip riedlenciu sportas (Tonkiss 2011: 145) ar parkuras (pranc. parcour) bei daugybes kitu miesto erdves taktiku (6).

Erdvinis graffiti pasiskirstymas mieste: zymetinos erdves pasirinkimo kriterijai ir pieseju miesto erdves percepcija

Praktinis miesto kontraerdves kurimas graffiti priemonemis prasideda nuo piesejo judejimo miestu trajektoriju ir zymetinu vietu pasirinkimo. Svarbu tai, kad de Certeau akcentuojamas erdves taktiko spontaniskumas graffiti atveju yra gana salyginis: kuo piesejas labiau patyres, kuo giliau internalizaves subkulturos normas, tuo labiau apgalvotas jo zymimu erdviu pasirinkimas. Nors su vidine graffiti logika nesusipazinusiam stebetojui miesto zymejimas gali pasirodyti chaotiskas procesas, is tiesu jis yra smarkiai kontroliuojamas ne tik subkulturai budingu sutartiniu vietos pasirinkimo kriteriju, bet ir urbanistines aplinkos (Ferrell, Weide 2010: 50). Zymetinu vietu atranka piesejui svarbi tuo, kad konkreti miesto aplinka ir kompozicija joje tampa integralia kurinio bei jo reiksmes piesejui, graffiti subkulturai ir miestui dalimi, o identiskas darbas, perkeltas is viesos miesto vietos, netenka pirmines savo reiksmes. Butent del to legalaus graffiti ir graffiti kaip meno rusies galerijos erdveje egzistavimas sukelia tiek daug arsiu graffiti teoretiku ir praktiku diskusiju (Dovey et al. 2012; Dickens 2008a; Cresswell 1992).

Giluminiu interviu metu Vilniaus graffiti piesejai apibreze subkulturai budingus erdves pasirinkimo kriterijus. Jie skiriami i bazinius ir antrinius. Baziniai erdves pasirinkimo kriterijai --tai geras erdves matomumas, piesejo fizinis saugumas erdveje ir pavirsiaus praktinis tinkamumas zymejimui. Ju svarba pripazista tiek patyre, tiek pradedantieji graffiti ir post-graffiti autoriai. Antriniai--etiniai bei estetiniai--erdves pasirinkimo kriterijai svarbesni didesne graffiti veiklos patirti turintiems ir vyresniems piesejams. Jie nurodo, kokie pavirsiai (ne)tinkami zymejimui del savo kulturines, socialines vertes ar estetiniu savybiu ir pieseju etikos "kodekso" (7). Remiantis siais kriterijais, miesto zymes dazniau paliekamos ant maziausiai vertingu pavirsiu, paprastai tokiu kaip smulkesni architekturiniai objektai (kelio zenklai, lietvamzdziai, elektros pastotes, durys, apsaugines zaliuzes, statybines tvoros, konteineriai ir pan.): "Uzrasa gali uzrasyt bet kokioj vietoj, bet vienos vietos tam tinka labiau uz kitas, supranti? Butent del to, kad ten lengviau nuvalyt, ar, jeigu salia Katedros yra statybine tvora, tai as gi rasysiu ne ant Katedros, o ant tos tvoros fanerines." (Inf_6, 28 m.).

Tai, kad Vilniaus graffiti pieseju erdves pasirinkimas nera isskirtinis, bet budingas visai tarptautinei subkulturai, rodo kitose valstybese atliktu analogisku tyrimu rezultatai. Pavyzdziui, Farrell ir Weide apraso graffiti piesejo vietos pasirinkimo logika, remdamiesi ilgameciu subkulturos stebejimu dalyvaujant ir savo paciu (!) nelegalaus miesto zymejimo praktika JAV8. Pasak autoriu, islavinta erdves pasirinkimo kompetencija--vienas is svarbiausiu piesejo profesionalumo rodikliu. Piesejo erdvine kompetencija apima praktini miesto objektu ir juos jungianciu keliu pazinima, zemelapio ismanyma, tipiniu tvarka palaikanciu pareig?nu ir kasdieniu praeiviu judejimo trajektoriju stebejima ir numatyma, geriausiai matomu vietu ir potencialiu ziuros perspektyvu parinkima, taip pat gebejima numatyti miesto pletros ar nyksmo tendencijas (Ferrell, Weide 2010: 49).

Svarbiausios graffiti vietos (angl. spots) pieseju suvokiamos lefebvriskai--ne kaip statiskos fizines lokacijos, bet kaip takus socialinio proceso momentai, per kuriuos isvystoma urbanistines aplinkos ir nelegaliu graffiti zymenu dialektika. Graffiti pieseju kuriama miesto erdve yra

situacine, dauguma svarbiausiu graffiti vietu nuolat kinta, jos neislieka fiziskai statiskos, bet keliauja laiku ir erdve (Ibid.: 50). Kai kurios is ju keliauja tikraja siu zodziu prasme, kaip pieseju megstami traukiniu ir metro vagonai; kai kurios --kinta galios strukturoms transformuojant miesto erdve, atsirandant ir isnykstant naujiems fiziniams objektams ir pastatams.

Kontrastas tarp statiskos erdves ir fluidisko graffiti vietu zemelapio atliepia klasikine de Certeau (1984: 92-93) distinkcija tarp totalizuojancio miesto planuotojo zvilgsnio, sukaustancio erdvini miesto mobiluma, ir tarp lanksciu, nuolat tarpusavyje persipinanciu eiliniu miesto gyventoju judesiu, "formuojamu is trajektoriju fragmentu ir nuolat besikeicianciu erdviu". Sis su racionaliu planuotojo poziuriu kontrastuojantis kasdienisko erdves vartotojo zvilgsnis atliepia miesto slampinetojo, "flanieriaus" (pranc. flaneur) jautruma miesto erdvei, ir netgi situacionistu dreifo (pranc. derive) samprata--neorientuoto klajojimo, siekiancio atgaivinti stagnuojancia urbanistine aplinka netiketumo ir netikrumo situacijomis (Ferrell, Weide 2010: 59-60).

Erdvinis graffiti pasiskirstymas mieste: Vilniaus graffiti zemelapis

Graffiti piesejai, judedami miesto erdve ir palikdami joje nelegalias inskripcijas, kuria alternatyvu miesto zemelapi. Nors tradicine kartografijos samprata suponuoja formalu, statiska ir dominuojanti zvilgsni is Lefebvre erdve reprezentuojanciu profesionalu ar de Certeau erdves strategu pozicijos, taciau graffiti zemelapis yra fluidiskas ir situacinis. Todel meginimas ji atkurti naudojant tradicinius statiskos erdves tyrimo metodus neisvengiamai yra ribotas. Graffiti zemelapis negali buti tyrinejamas taikant GPS duomenu fiksavimo ar "nusikaltimu zemelapio" (angl. crime mapping) metodikas, populiarias tarp tradicines kriminologijos atstovu ir miesto tvarka sergejanciu pareig?nu. Atsizvelgiant i socioerdvinio poziurio teoretiku dialektinius miesto erdves apibrezimus ir siuos teorinius teiginius patvirtinancias graffiti pieseju patirtis, miesto zemelapio tyrimas reikalauja jautrumo socialinei saveikai, besikeiciancioms kulturinems reiksmems ir besirandanciai miesto dinamikai (Ferrell, Weide 2010: 50, 59). Atsizvelgiant i tai, Vilniaus graffiti zemelapio tyrimo etape buvo taikyti kokybiniai duomenu rinkimo ir analizes metodai: giluminiai interviu, miesto erdves stebejimas ir vizualine etnografija. Sios tyrimo dalies metu siekta lokalizuoti centrines ir periferines graffiti zonas Vilniuje ir suprasti socialinius erdvinio graffiti pasiskirstymo veiksnius.

Graffiti centralizacijos tendencija

Meginant interviu metu nustatyti, kaip Vilniaus zemelapyje paskirstomi graffiti darbai, paaiskejo, kad visi informantai prioriteta teikia istorinei miesto daliai ir arciausiai centro esancioms miesto erdvems. Stebejimo rezultatai rodo, jog Vilniaus centre ypac koncentruojasi post-graffiti stilistikos darbai, kuriu dalis miesto periferijoje yra labai maza. Tradicinio graffiti darbu Vilniaus centrineje dalyje taip pat gausu, taciau ju paplitimas stebimas ir nuo centro nutolusiuose rajonuose.

Keletas informantu pabreze, kad Vilniaus centras, palyginti su kaimyniniais Europos didmiesciais, yra isskirtinai smarkiai padengtas graffiti darbais: "Man siaip patinka kartais pastebet, kad atsistoji centre kur ir is vieno tasko bandai paziuret, kiek procentu tavo regejimo [lauko] uzima graffiti. Kartais gali atsistoti i toki taska, kur vos ne simtas procentu beveik bus graffiti apipaisyta." (Inf_5, 23 m.); "<...> kai vaziuoji per Vilniu, tu pamatai, kaip jisai yra padengtas, kaip graffitis dominuoja miestovaizdyje, visiskai. <...> Bet kur. Nueik 100 metru i bet kuria puse ir tu tikrai pamatysi kazka tokio, susijusio su graffiti." (Inf_6, 28 m.).

Bet kokios rusies simboliu produkcija siekia isitvirtinti centrineje miesto dalyje--tai universali tendencija (Zukin 1996: 43). Miesto centre vyksta aktyviausia konkurencija del vizualinio dominavimo, ir erdves kontrole paprastai cia esti pati intensyviausia, taigi graffiti siekis dominuoti butent centro miestovaizdyje yra susijes su pieseju poreikiu demonstruoti savo simboline galia. Vilniaus centro erdve graffiti piesejams yra patraukli dar ir todel, kad tenkina pacius svarbiausius--saugumo ir matomumo--erdves pasirinkimo kriterijus del didziausios auditorijos koncentracijos ir svelnios graffiti kontroles politikos. Nepakankamai stipri graffiti kontrole skatina piesejus telktis centre, nes nelegalus rasymas ar piesimas sioje miesto dalyje suvokiamas kaip nedidelis issukis asmeniniam saugumui, uz kuri gausiai atlyginama darbu matomumu: "Man atrodo, kad jis [Senamiestis] yra labiausiai matomas. <...> Daugiau zmoniu vaiksto aplinkui ir daugiau tai pamatys negu kitose miesto dalyse, miegamuosiuose rajonuose." (Inf_7, 33 m.).

Graffiti erdvine centralizacija Vilniuje geriausiai atskleidzia informantu paminetu svarbiausiu graffiti vietu, kuriuose koncentruojasi isskirtinai daug ar isskirtines kokybes graffiti darbu, sarasas. Visos paminetos reprezentacines graffiti vietos Vilniuje (Reformatu skveras; S. Skapo g.; Boksto g.; siena prie Frank Zappa paminklo K. Kalinausko g.; siena prie Radvilu rumu Vilniaus g.; Sereikiskiu parkas ir aplinkiniai pastatai; Sv. Jokubo ligonines pastatu kompleksas Lukiskiu a.9) yra istorineje miesto dalyje arba labai mazai nuo jos nutolusios.

Trumpai apibendrinant, Vilniaus graffiti (ir isskirtinai--post-graffiti) yra vienas is miesto erdve centralizuojanciu fenomenu. Taciau galima prognozuoti, kad graffiti neisvengiamai plis i miesto periferija del didejancio isorinio spaudimo (stiprejancios kontroles politikos) ir augancios konkurencijos paciu pieseju bendruomenes viduje.

Graffiti miesto periferijoje

Vilniaus periferiniu erdviu ("miegamuju rajonu") miestovaizdis pasizymi tuo, kad siose miesto dalyse uzfiksuojami bevek vien tradicinio graffiti darbai. Tai patvirtina ir stebejimo rezultatai, ir patys piesejai: "Kiek man teko matyti Vilniuje, tai miegamuosiuose rajonuose daugiau bombingai, o centre ir trafaretu yra, ivairesniu dalyku" (Inf_8, 22 m.). Miesto periferija panaudojama kaip "beveide erdve", patogi tradicinio graffiti kiekybinei erdves uzvaldymo taktikai, kadangi atitinka pati svarbiausia--matomumo, "buvimo visur" kriteriju: "Jeigu nori taip, kad tu visur butum, tada jau renkiesi rajonus. Tarkim, dabar as darysiu sia savaite Karoliniskese, tada as vaziuosiu kita nakti i Zirmunus, tada as vaziuosiu i Uzupi ir taip taves daugiau visur bus." (Inf_1, 22 m.).

Post-graffiti atlikejams miesto periferija nera patraukli, taciau dalis ju "miegamuosius rajonus" vertina kaip potencialiai intervencijai palankia erdve, kuri yra nepanaudojama del per dideles Vilniaus graffiti centralizacijos: "Is tikruju gal reiketu pagalvoti apie kitus rajonus, nes jie yra kaip tik patys pilkiausi, ten labiausiai zmonems reikia to ismusimo is rutinos, del to, kad, as isivaizduoju, tie zmones, kurie gyvena centre, jie dar pakankamai turi galimybiu issiblaskyti is rutinos. Tai galbut is tikruju reiketu eit i tuos rajonus, kur zmones yra dirbantys kasdien --Seskine ar Fabijoniskes, ar Karoliniskes miegamuosius rajonus, ir ten kazka daryti kurybisko." (Inf _8, 22 m.).

Pripazindami periferijos potenciala, piesejai apie planus post-graffiti kultura perkelti i uzmiesti visgi kalba tariamaja nuosaka arba busimuoju laiku: "O del tu miesto rajonu, tai as pats su ta savo filosofija nesu pakankamai daug padares, bet man atrodo, kad gerai butu daryt pakrasciuose. Ten butu labiau netgi prasminga daryt negu centre--grynai del tu zmoniu. Grynai is idejos labai noreciau daugiau daryt ne centre. Nes, kaip sakiau, pakrasciuose tas visas dalykas yra zymiai reikalingesnis negu centre. Centras yra visada visko pertekes. <...> O as noreciau daryt butent pakrasty, pakrascio zmonem. Yra gi begales vaiku, jaunimo, kurie is tikruju ne taip ir daznai i ta centra vaziuoja" (Inf_6, 28 m.). Siuos informantu teiginius, issakytus 2010 m., papildant miesto erdves stebejimo duomenimis, galima teigti, kad pieseju intencijos plestis i miesto periferija nebuvo igyvendintos: nors graffiti ir post-graffiti pieseju aktyvumo ribos nuo 2010 m. stipriai issiplete tokiu miesto centrui artimu rajonu, kaip Uzupis, Snipiskes, Zverynas, link, bet tolimieji "miegamieji rajonai" zymios post-graffiti intervencijos vis dar nepatyre.

Graffiti apleistose miesto erdvese

Piesejai, siekdami apeiti graffiti veiklos nelegalumo keliamas gresmes, bet nenoredami taikytis prie legalaus graffiti suvarzymu, renkasi neutralias ir nuo socialines kontroles apsaugotas miesto erdves--apleistus, nebeveikiancius fabrikus, statybvietes, negyvenamus namus: "Jeigu nori kazko daug nupaisyt ir tau ne taip svarbu, kad visi pamatytu, tai eini i kokia apleista vieta. Ten jau gali eksperimentuot ir kiek nori paisyt" (Inf_3, 22 m.). Piesimas apleistoje erdveje yra gana specifine graffiti patirtis, kadangi tokiu atveju del saugumo praktiskai atsisakoma galimybes, kad darbai bus viesai pamatyti. Kita vertus, piesimas apleistose erdvese yra pasirengimas piesimui gatveje, tai "yra toks isejimas treniruotis" (Inf_4, 22 m.). Yra ir tokiu pieseju, kurie siekdami saugumo piesia tik apleistose ir todel nekontroliuojamose vietose, ir taip savanoriskai is viesosios erdves pasitraukia i antraruses vietas, kuriose dingsta graffiti nelegalumo, viesumo ir socialines kritikos komponentai. Piesimas apleistose erdvese sia prasme priesingas graffiti centralizacijos tendencijai, taciau, kita vertus, erdviniu graffiti kriteriju inversija piesejams suteikia galimybe visiskai nevarzomai veikti negyvybingose miesto erdvese ir jose kur kas paprasciau kurti alternatyvia viesajai erdvei kontraerdve, kurios nevarzo gatveje iprasta vizualumo kontrole (Dickens 2008b: 19-20).

Apibendrinant erdvini graffiti pasiskirstyma Vilniuje, ryskiai issiskiria trys skirtingos specifikos miesto erdves: centras, periferija ir apleistos vietos. Kol kas didziausia graffiti (ir ypac--post-graffiti) padengtu pavirsiu dalis koncentruojasi Vilniaus centre ir jam artimuose rajonuose (Uzupyje, centrineje Snipiskiu dalyje, Zveryne), bet, atsizvelgiant i pieseju intencijas, galima daryti prielaida, jog ateityje graffiti plis tolyn nuo miesto centro.

Naujininku rajono atvejis: graffiti kaip socialines kaitos indikatorius

Naujininku rajona piesejai 2010 m. apibreze kaip viena maziausiai populiariu Vilniaus teritoriju graffiti zemelapyje, nepaisant sios miesto dalies geografinio artumo centrui. Naujininkai graffiti pieseju apeinami del tikro ar tariamo sios erdves pavojingumo, nes rajonas subjektyviai suvokiamas kaip viena is kriminogeniskiausiu Vilniaus vietu, nesaugi del joje vykstanciu nusikaltimu ir del sustiprintos policijos prieziuros: "[Naujininkai] nera tas dalykas, kur daznai varytum, nes tie patys marozai. Grynai del saugumo. Plius Naujininkuose ir labai mentai priziuri, policija. Visgi ten yra ziaurus rajonas." (Inf_1, 22 m.). Manoma, kad cia ir nesaugu, ir neverta piesti, nes rajone nesilanko daug atsitiktiniu praeiviu, isskyrus paciu Naujininku gyventojus, ir darbai didesnes auditorijos lieka nepastebeti. Naujininkai informantu lyginami su kitomis probleminemis Vilniaus vietomis--Kirtimais ir senaja Snipiskiu dalimi ("Sanchajumi"), kuriose profesionalus graffiti piesejai privengia lankytis.

Svarbu tai, kad sis gyvenamasis Vilniaus rajonas is kitu issiskiria ir objektyviomis socialinemis charakteristikomis, kurios pristatomos tyrime "Socialine atskirtis Lietuvos didmiesciuose: erdvines segregacijos ir poliarizacijos formos" (10). Jame analizuojami triju didziuju Lietuvos miestu gyvenamuju rajonu gyventoju reprezentatyvios apklausos, atliktos 2011-2012 m., duomenys. Vilniuje apklausti Senamiescio ir Naujamiescio (centrine miesto dalis), Naujininku (tipiskas senasis sovietmecio statybos darbininku gyvenamasis rajonas, besiribojantis su miesto centru), Zirmunu (sovietiniu daugiabuciu rajonas), Didziosios Rieses, Avizieniu, Bendoriu, Tarandes, Zujunu ir Antezeriu (priemiestine zona) gyventojai. Palyginti su kitomis miesto dalimis, Naujininkai issiskiria vyresniu gyventoju gausa, didesniu nesusituokusiu ir vienisu zmoniu skaiciumi, gana didele etnine ivairove, zemesnio issilavinimo gyventoju skaiciumi, mazesnemis seimos iplaukomis, zemesniu pasitenkinimu gyvenamosios aplinkos kokybe, nepasitenkinimu saugumu bei viesosiomis paslaugomis. Socialiniu poziuriu Naujininkai yra ryskiausiai socialines atskirties pazymeta miesto dalis is visu i tyrima itrauktu gyvenamuju Vilniaus rajonu (Zilys 2013). Tuo tarpu erdviniu poziuriu Naujininkus, nuo Senamiescio geografiskai atskirtus tik gelezinkelio liniju, sudaro daugiausia menkaverciai daugiabuciai gyvenamieji ir gamybiniai (dabar daugiausia nebeveikiantys) ivairiu sovietmecio periodu statybos pastatai.

Svarbiausias sios tyrimo dalies tikslas buvo atsakyti i klausima, kaip socialinius ir erdvinius Naujininku rajono ypatumus savo darbais iprasmina nelegalus piesejai, remiantis teiginiu, kad graffiti ir post-graffiti darbu kiekybe, kokybe ir turinys gali buti indikatoriumi miesto rajono socialinei kaitai ivertinti ar netgi numatyti. Naujininku atveju socialines kaitos fiksavimo klausimas aktualus, nes, kaip pastebi Ausra Gavenaite, Cikagos ekologines mokyklos pavyzdziu analizuojant Vilniaus miesto struktura, Naujininkai kartu su Uzupiu, Snipiskemis, Naujamiesciu priskiriami (buvusiems ir esamiems) zemos socialines padeties, delinkventiskiems darbininku klases rajonams, koncentriskai juosiantiems centrine miesto dali. XX a. pab. pleciantis miesto centrui, si zona buvo laipsniskai itraukiama i prestiziniu ir saugiu erdviu sarasa, kitaip tariant, vyko "juosianciojo ziedo" gentrifikacijos procesas, zymintis ne tik siu miesto daliu gyventoju socialiniu-demografiniu charakteristiku pokycius (demografine kaita), bet ir is esmes pasikeitusia busto rinka (ekonomine kaita) bei fizine miesto forma--tradiciskai gentrifikuojamuose rajonuose pradedant renovacijos, paveldo apsaugos kampanijas, eliminuojami senuju gyventoju buti zymeje erdviniai zymenys (kulturine kaita) (Zukin 1987: 129).

Vilniaus "juosianciojo ziedo" atveju gentrifikacija jau isibegejusi Uzupyje (Krupickaite, Standl 2004), Snipiskese ir arciau miesto centro esancioje Naujamiescio dalyje. Taciau "[s]iandieniniame Vilniuje Naujininku mikrorajonas vis dar islieka maziau patrauklus, nes palyginti zemesnes nekilnojamojo turto kainos daugiau islaiko zemesnio socialinio sluoksnio gyventoju kontingenta" (Gavenaite 2007: 129). Visgi turint omenyje itin artima centrui Naujininku geografine padeti ir panasiu darbininkisku rajonu socialines transformacijos atvejus Vidurio Rytu Europos miestuose (pvz., Praga rajono gentrifikacija Varsuvoje), potencialios socialines Naujininku kaitos klausimas lieka aktualus ir i ji gali padeti atsakyti issamus rajono graffiti pedsaku tyrimai.

Gentrifikuotoju, kuriu reiksminga dali sudaro kurybines klases atstovai, estetines preferencijos palankios darbinikisko rajono "autentiskumui", taciau tuo pat metu ji siekia transformuoti papildomomis saugiu, jaukiu, menisku, seimai draugisku erdviu iniciatyvomis (zukin 2010). Todel kartu su gentrifikacija neisvengiamai keiciasi rajono miestovaizdis (Patch 2004: 169). Estetinis naujuju gyventoju skonis vertina post-graffiti meninius eksperimentus su miesto erdve--taip pat ir del to, kad dalis naujakuriu yra artimai susije su vizualines kurybos lauku. Del to gentrifkuojamo rajono miestovaizdis tampa palankus graffiti ir ypac post-graffiti erdvinei pletrai. Ryskiausi sio efekto pavyzdziai--Hoxton priemiestis Londone bei SoHo kvartalas Niujorke (Dickens 2008a: 481, 2008b: 15; Zukin 2010: 239-242).

Graffiti darbai, atsizvelgiant i ju pobudi, gali buti triju skirtingu gentrifikacijos tendenciju rodikliu: 1) graffiti darbu nebuvimas indikuoja itin stipria erdves kontrole ir yra budingas aukstos socialines klases pusiau uzdariems gyvenamiesiems miesto rajonams, arba atvirksciai--zemos socialines padeties pavojingiems ir nuosaliems rajonams, taip pat nemiestietiskos aplinkos gyvenamajai erdvei, kur socialine erdves kontrole uztikrina artimi kaimynu tarpusavio santykiai; 2) tradicinio graffiti stilistikos darbu vyravimas budingas miesto erdvems, apgyvendintoms vidurines ir zemesniosios socialines klases atstovu; 3) vyraujantys politinio turinio graffiti uzrasai veikia kaip vietiniu gyventoju kovos su isibegejancia rajono gentrifikacija irankis (Zukin, Braslow 2011; Smith 1996: 82); 4) estetiski, konceptualus post-graffiti darbai yra erdvinis vykstancios ar ivykusios gentrifikacijos indikatorius, kada kontrkulturine tradicinio graffiti tradicija komodifikuojama ir praranda savo potencialiai revoliucini potenciala (Dovey et al. 2012: 35; Zukin, Braslow 2011).

[ILLUSTRATION OMITTED]

Miesto erdves stebejimo ir vizualines etnografijos duomenys rodo, kad graffiti zemelapyje marginalizuota Naujininku erdve pati erdviniu poziuriu yra sudaryta is centriniu bei periferiniu daliu. Centrines graffiti erdves zymi palankumas matomumo kriterijui: tai didelio automobiliu ir viesojo transporto srauto gatves (pvz., S. Dariaus ir S. Gireno g.) ir nuo ju matomos graffiti darbams tinkamos plokstumos. Periferines graffiti erdves--tai vidiniai kiemai ir gatves, kuriomis praeina ar pravaziuoja minimalus aplinkiniu namu gyventoju srautas.

Graffiti poziuriu periferinese Naujininku dalyse vyrauja megejiski, neprofesionalus piesiniai ir rusu, lietuviu, lenku, anglu kalbomis ar ju misiniu atlikti uzrasai (1 pav.), kurie nepriklauso autentiskai graffiti ar post-graffiti subkulturu raiskai, o reprezentuoja vidine vietiniu gyventoju, daugiausia vaiku ir paaugliu, tarpusavio komunikacija. Tai isduoda neigudusia ranka, dazniausiai net ne aerozoliniais dazais, kurie yra graffiti kulturos pagrindas, o bet kokia dazancia medziaga uzrasyti muzikos atlikeju, sporto komandu pavadinimai, buitiniai pokalbiai ir pan. (2, 3 pav.). Tai budinga neartikuliuotai graffiti kulturos fazei--kada yra zinoma, jog egzistuoja toks fenomenas kaip nelegalus rasymas ant sienos viesoje erdveje, taciau nera susipazinta su sios veiklos tradicijomis, taisyklemis, vidine logika.

[ILLUSTRATION OMITTED]

Taciau centrinese, labiau matomose Naujininku erdvese, tarp buitinio lygmens graffiti darbu uzfiksuota ir tradicinio graffiti kanonus atitinkanciu uzrasu (4, 5 pav.), paliktu patyrusiu pieseju. Tai zymi pokyti nuo 2010 m. situacijos, kada informantai teige, kad Naujininkai yra nuo profesionalios graffiti raiskos izoliuotas miesto rajonas.

Post-graffiti tradicija atitinkanciu ar politinio turinio graffiti darbu nebuvo uzfiksuota nei centrinese, nei periferinese Naujininku rajono dalyse. Is to galima spresti, kad gentrifikacijos procesai, kuriu metu i miesto centrui artima darbininkiska rajona pradeda keltis aukstesnes pajamas turintieji gyventojai, sukeldami negriztama grandinine socialiniu pokyciu reakcija, cia nera isibegeje. Vilniuje post-graffiti darbu radimasis koreliuoja su gentrifikacijos tendencijomis kituose "juosianciojo ziedo" rajonuose, bet siai erdvei priskiriamuose Naujininkuose graffiti kulturos skverbimasis ir artikuliacija vyksta leciausiai. Vis delto 2010-2013 m. fiksuojami fizines erdves pokyciai rodo, jog atnaujintame miesto graffiti zemelapyje sis rajonas (tiksliau, centrines jo gatves) is ignoruojamos Vilniaus graffiti provincijos tampa tradicinio graffiti teritorija. Tai leidzia teigti, jog Naujininkai praranda savo kaip itin pavojingos erdves stigma ir graffiti zemelapyje yra prilyginami kitiems sovietiniams daugiabuciu rajonams (pvz., Zirmunams), kuriuose pastaruoju metu vyrauja tradicinio graffiti darbai, o pleciantis pieseju bendruomenei bei toliau vykstant socialinei ir demografinei miesto gyvenamuju rajonu kaitai, ir siose erdvese (ypac esanciose arciausiai miesto centro, pvz., Naujininkuose) galima laukti post-graffiti formomis pazenklintos gentrifikacijos apraisku.

[ILLUSTRATION OMITTED]

[ILLUSTRATION OMITTED]

[ILLUSTRATION OMITTED]

Isvados

Socioerdviniu poziuriu vizualines graffiti ir post-graffiti praktikos yra varginguju kurybines klases pastanga sukurti alternatyvias socialumo formas naujo tipo miesto kontraerdveje. Pagrindinis skirtumas tarp graffiti ir post-graffiti pieseju intenciju yra tas, kad pirmuju miesto erdves siekiamybe nukreipta i uzdara subkulturine komunikacija, o antruju--i atvirus, visai miestieciu bendruomenei generuojamus pranesimus. Vis delto praktine graffiti erdves logika remiasi daugiausia baziniais matomumo, saugumo ir pavirsiaus tinkamumo kriterijais, kuriu derinimas nulemia ne tolygu kontraerdves pasiskirstyma mieste, o formuoja graffiti miesto zemelapi, kuriame centrines ir periferines graffiti erdves sutampa su tradicinemis miesto centro ir periferijos sampratomis. Taciau, analizuojant 2010-2013 m. Vilniaus graffiti zemelapio kaita, galima pastebeti, kad graffiti (ir ypac post-graffiti) koncentracija pleciasi nuo istorines miesto dalies "juosianciojo ziedo" rajonu (Uzupis, Zverynas, Naujamiescio, Snipiskiu dalys) link, ir si tendencija sutampa su gentrifikacijos procesais minetose erdvese. Tuo tarpu Naujininkuose, kurie taip pat yra centra "juosianciojo ziedo" dalis, ir graffiti pletra, ir socialine kaita vyksta leciau. 2010-2013 m. laikotarpiu is graffiti izoliacijos Naujininkai keiciasi i erdve, kurioje vyrauja tradicinis graffiti. Tai budinga senos sovietines statybos daugiabuciu kvartalams, nutolusiems nuo tarpiniu "juosianciojo ziedo" rajonu, taciau del geografinio artimumo miesto centrui Naujininkuose galima prognozuoti kur kas spartesne nei minetuose miesto rajonuose post-graffiti darbu intervencija ir ju zymima gentrifikacijos pradzia.

DOI http://dx.doi.org/10.3846/cpc.2014.05

Literatura

Chmielewska, E. 2005. Logos or the resonance of branding: a close reading of the iconosphere of Warsaw, Space and Culture 8: 349-380. http://dx.doi.org/10.1177/1206331205280181

Chmielewska, E. 2007. Framing [con]text: graffiti and place, Space and Culture 10: 145-169. http://dx.doi.org/10.1177/1206331206298545

Cresswell, T. 1992. The crucial 'where' of graffiti: a geographical analysis of reactions to graffiti in New York, Environment and Planning D: Society and Space 10(3): 329-344. http://dx.doi.org/10.1068/d100329

De Certeau, M. 1984. The practice of everyday life. Berkeley: University of California Press.

Dickens, L. 2008a. Placing post-graffiti: the journey of the Pentham Rock, Cultural Geographies 15: 471-496. http://dx.doi.org/10.1177/1474474008094317

Dickens, L. 2008b. 'Finders Keepers': performing the street, the gallery and the spaces in-between, Liminalities 4(1): 1-30.

Dovey, K.; Wollan, S.; Woodcock, I. 2012. Placing graffiti: creating and contesting character in innercity Melbourne, Journal of Urban Design 17(1): 2141. http://dx.doi.org/10.1080/13574809.2011.646-248

Ferrell, J.; Weide, R. D. 2010. Spot theory, City: analysis of urban trends, culture, theory, policy, action 14(1-2): 48-62. http://dx.doi.org/10.1080/13604810903525157

Ganz, N. 2004. Graffiti world. street art from five continents. London: Thames & Hudson.

Gavenaite [Pociene], A. 2007. Deviantines subkulturos, is Socialines deviaciju problemos. Vilnius: Eugrimas, 120-157.

Gieryn, Th. F. 2000. A space for place in sociology, Annual Review of Sociology 26: 463-496. http://dx.doi.org/10.1146/annurev. soc.26.1.463

Gornostaeva, G.; Campbell, N. 2012. The creative underclass in the production of place: example of Camden Town in London, Journal of Urban Affairs 34(2): 169-188. http://dx.doi.org/10.1111/j.1467-9906.2012.00609.x

Gottdiener, M. 1994. The social production of urban space. Austin: University of Texas Press.

Gottdiener, M. 2011. The new urban sociology. Boulder: Westview Press.

Halsey, M.; Young, A. 2006. 'Our desires are ungovernable': writing graffiti in urban space, Theoretical Criminology 10: 275-306. http://dx.doi.org/10.1177/1362480606065908

Hou, J. (Ed.). 2010. Insurgent public space: guerrilla urbanism and the remaking of contemporary cities. New York: Routledge.

J0rgensen, J. N. 2008. Urban wall languaging, International Journal of Multilingualism 5(3): 237-252. http://dx.doi.org/10.1080/14790710802390186

Kane, S. C. 2009. Stencil graffiti in urban waterscapes of Buenos Aires and Rosario, Argentina, Crime Media Culture 5: 9-28. http://dx.doi.org/10.1177/1741659008102060

Krupickaite, D.; Standi, H. 2004. Socialine kaita [gentrification] Vilniaus Uzupyje, Urbanistika ir architektura [Town Planning and Arcitecture] 28(4): 165-174.

Lefebvre, H. [1974] 1991. The production of space. Oxford: Blackwell.

Lindner, Ch. (Ed.). 2006. Urban space and cityscapes: perspectives from modern and contemporary culture. New York: Routledge.

Manco, T. 2004. Street logos. New York: Thames & Hudson.

Mazeikis, G. 2005. Filosofines antropologijos pragmatika ir analitika. Siauliai: Saules delta.

Navickas, V. 2008. Graffiti kaip nelegali vizualine raiska. Vilnius: Eugrimas.

Parfan, N. 2011. Kyiv graffiti: production of space in post-Soviet city. Saarbrucken: VDM Verlag Dr. Muller.

Patch, J. 2004. The embedded landscape of gentrification, Visual Studies 19(2): 169-187. http://dx.doi.org/10.1080/1472586042000301674

Ramanauskaite [-Kiskina], E. 2004. Subkultura: fenomenas ir modernumas. Kaunas: VDU leidykla.

Ramanauskaite [-Kiskina], E. 1999. Slengo kultura, Darbai ir dienos 11(20): 227-274.

Smith, N. 1996. The new urban frontier: gentrification and the revanchist city. New York: Routledge.

Snyder, G. J. 2006. Graffiti media and the perpetuation of an illegal subculture, Crime Media Culture 2: 93101. http://dx.doi.org/10.1177/1741659006061716

Saulauskas, M. P. 2000. Socialine kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos, is Socialiniai pokyciai: Lietuva 1990-1998, Vilnius: Garnelis.

Tonkiss, F. 2011. Space, the city and social theory: social relations and urban forms. Cambridge: Polity.

Urbonaite-Barkauskiene, V. 2011. Non-conventional perception and (trans)formation of urban space: the study of Vilnius graffiti writers, Topos 1: 170-182.

Zukin, Sh. 2011. Is there an urban sociology? Questions on a field and a vision, Sociologica 3: 1-18.

Zukin, Sh.; Braslow, L. 2011. The life cycle of New York's creative districts: reflections on the unanticipated consequences of unplanned cultural zones, City, Culture and Society 2(3): 131-140.

Zukin, Sh. 2010. Naked city: the death and life of authentic urban places. New York: Oxford University Press.

Zukin, Sh. 1996. Space and symbols in an age of decline, in A. King (Ed.). Re-presenting the city: ethnicity, capital and culture in the 21st century metropolis. New York: New York University Press, 43-59.

Zukin, Sh. 1987. Gentrification: culture and capital in the urban core, Annual Review of Sociology 13: 129-147. http://dx.doi.org/10.1146/annurev. so.13.080187.001021

Zilys, A. 2013. Rezidencine diferenciacija ir skirtumai Lietuvos moderniajame mieste: (po)sovietinis ar vakaru miestasu, is Kultura ir visuomene: Socialiniu tyrimu zurnalas 4(2): 67-101.

(1) Esu dekinga visiems Europos humanitarinio universiteto vasaros mokyklos "Miestas. Kalba. Tapatybe" grupeles "Miesto tekstai" dalyviams, kurie leido naudotis 2012 m. rugpjucio 10-17 d. Vilniuje uzfiksuotu graffiti darbu fotografiju duomenu baze. Taip pat Vilniaus universiteto sociologijos bakalauro studiju pirmo kurso studentems Gintarei Drobulytei ir Monikai Vilkauskaitei, kuriu 2013 m. atliktos fotografijos buvo naudojamos atliekant tyrima. Visu straipsnyje pateikiamu nuotrauku autoryste nurodyta iliustraciju sarase.

(2) Post-graffiti skirtinguose saltiniuose anglu kalba ivardijamas ir savokomis street art, neo-graffiti, culture jamming, brandalism, urban art, cult art, guerrilla art arba new underground art (Dickens 2008a: 491). Paciu gatves pieseju naujoji graffiti tradicija dazniausiai ivardijama gatves meno (angl. street art) arba strytarto savokomis, taciau mokslineje kalboje savokos gatves menas vartojimas yra problemiskas del to, kad ja galima traktuoti dvejopai: kaip naujaja graffiti forma (Ganz 2004; Manco 2004) arba placiaja prasme kaip bet kokia menine veikla viesojoje erdveje (Ganz 2004: 374). Todel teoriniame kontekste relevantiskesnis vienasluoksnes savokos post-graffiti vartojimas pakeicia problemiskaji gatves mena, net jei toks ivardijimas yra gincijamas paciu praktiku, kurie dazniausiai linksta vadintis ne postgraffiti, bet gatves meno, strytarto atlikejais (Dickens 2008a: 472-473).

(3) Tiesa, ne kiekvienas graffiti piesejas is karto tampa miesto erdves profesionalu--tam reikalingi ilgi piesimo ir miesto kaligrafijos treniruociu, praktinio miesto erdves patyrimo metai, per kuriuos igyjama kompetencija kritiskai analizuoti urbanistine erdve.

(4) Kadangi yra uzfiksuota neformaliame graffiti etikos kodekse: zr. isnasa nr. 7.

(5) Daugiau apie specifine graffiti pieseju miesto erdves percepcija zr. Urbonaite-Barkauskiene (2011).

(6) Issamiai apie taktinio urbanizmo iniciatyvu atvejus zr. Hou (2010).

(7) Zinoma, sis "kodeksas" yra neformalus ir daugiau "savaime suprantamas" didesne piesimo gatveje patirti turintiems piesejams. Pvz.: "Ne, tai aisku, ant baznycios nepaisysi. Ant kulturinio paveldo. <...> Arba lygiai tas pats--ant nuosavo namo. <...> Pekiaauksciai, daugiabuciai, ofisai--dzin, visiskai vienodai. Arba ant masinu, buna, paiso--tai "Maxima", "Iki", ganetinai zinomos firmos, kurios daug pajamu turi tikrai, tai paisau, <...> is esmes tai visiskai ne parke, nes tu zinai, kad "Maxima" yra toks pramones tinklas, kad jiem visiskai vienodai, kad cia is milijono tu autobusiuku vienas bus ispaisytas. O individualaus zmogaus masinos tai tu tikrai nepaisysi." (Inf_1, 22 m.).

(8) Jeff Farrell praleido penketa metu kaip aktyvus graffiti piesejas, o Robertas D. Weide graffiti piesimu uzsieme net 20 metu (Ferrell, Weide 2010: 61).

(9) 2014 m. kovo men. pradeti siu pastatu griovimo darbai.

(10) Tyrima "Socialine atskirtis Lietuvos didmiesciuose: erdvines segregacijos ir poliarizacijos formos" koordinavo Vytauto Didziojo universiteto Socialiniu tyrimu centras.

Veronika Urbonaite-Barkauskiene

Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Sociologijos katedra

Universiteto g. 9/1, LT-01513 Vilnius, Lietuva

El. pastas: veronika.urbonaite-barkauskiene@fsf.vu.lt

Iteikta 2013-08-16; priimta 2014-02-18