The role and status dilemas of architects in postsocialist city/Architektu vaidmens ir statuso dilemos posocialistiniame mieste.

Ciupailaite, Dalia

Ivadas

Politiniu, o kartu su jomis--ekonominiu, socialiniu salygu transformacija po valstybinio socializmo zlugimo, kuriant rinkos demokratijos visuomene, keicia ir vienu is erdves kurejuarchitektu vaidmeni visuomeneje. Pasikeitusios materialios ir simbolines architektu veiklos salygos, legitimavusios architekto vaidmeni valstybinio socializmo visuomeneje, kelia profesijai issuki is naujo apsibrezti savo socialini vaidmeni ir statusa naujoje--neoliberalioje visuomeneje. Viesajame diskurse pasirodziusios architekturos lauko pastangos apibrezti architekturos statusa ir architektu vaidmeni visuomeneje, gausejancios studijos, skirtos architektu tapatybes paieskoms (Milerius et al. 2009), (Grunskis, Reklaite 2012), (Gedutis 2012), uzsimezganti diskusija populiarioje spaudoje (Vysniunas 2013) rodo, jog profesija ima grezti veidrodi i save. Tai skatina isanalizuoti pakitusi profesijos statusa is sociologines perspektyvos, sekant Gutmano (1989, [2004] 2007, [1977] 2007a, [1977] 2007b), Cuff (1989), Lefebvre'o (1991, 1996), Crawford (1991), Stevenso (1998) ir kitu architekturos sociologu pedomis, atgrezti veidrodi i architekturos disciplina.

Siuo metu posocialistineje Lietuvoje vyksta dvigubas procesas: vienu metu architekturos laukas ima reflektuoti, apsibrezti save, taciau kartu ima uzsidaryti, apsisaugoti nuo kritikos, apibrezti, kas gali kritikuoti. Tad straipsniu siekiama isskirti profesinio lauko statuso itvirtinimo atzvilgiu iskylancias dilemas ir jo legitimavimo strategijas. Analizes objektas--architektu zodziai. Architekturos sociologas Robertas Gutmanas (1989: 105) skiria tai, ka architektai sako ir ka architektai stato. Architektura ir teiginiai apie architektura priklauso skirtingiems diskurso lygmenims. Architektu zodziai--tai ju idealios vizijos suvokimas--koks turetu buti pasaulis. Gutmanas raso (1989: 105): "Negalima buti tikram del rysio tarp architekto teiginiu siose dviejose plotmese: pastato, turincio savo kalba, atzvilgiu, ir architekto kalbu apie architektura". Kodel verta analizuoti viesa profesinio lauko generuojama diskursa? Kai architektai viesai kalba ar raso, pateikia save tokius, kokie nori buti matomi, kaip kad raso Ellisas ir Cuff (1989: 13), diskursyviai steigdami modernios profesijos tapatuma.

Architektu vaidmens analize ir savianalize Vakaru visuomenese susieta su kritiniais XX a. 7-8 desimtmeciais, kuriu metu susitelkiama i architekto, kaip zmoniu kasdieniu gyvenimo praktiku formuotojo per architekturines miesto vizijas, vaidmeni (Lefebvre 1991; Gutman 1989, [1977] 2007b, [2004] 2007, [1983] 2007; Amendola 1989; Montgomery 1989). Nusivylimas moderniosios architekturos ir urbanistikos idejomis paskatina architekturos kaip kritinio meno formaliasias paieskas (Pecora 1989; Frampton 1991; Dutton, Mann 2000). XXI a. neoliberalios urbanizacijos procese vel imami kelti klausimai apie architekturos ir architektu vaidmeni, kiek profesija prisideda prie nedemokratisko, segreguoto (Bickford 2000) ar atviro miesto (Rieniets et al. 2009) kurimo, kokios architektu socialines atsakomybes galimybes ir ribos (Crawford 1991; Jones, Card 2011). Kaip Lietuvos viesas architekturos lauko diskursas isilieja i sias architekturos vaidmens artikuliacijas? Profesijos luzis, ivykes su bendru visuomenes virsmu is tradicines ar luomines i moderniaja--kapitalistine ar socialistine, kartu su besivystanciomis statybu sektoriaus galimybemis ir visuomenei virstant masine visuomene, iskele architekturai issukius, i kuriuos profesija neatsako iki siol. Architekturos, kaip politiskai reiksmingos srities, delegitimacija pomodernioje visuomeneje papildo siuos issukius. Tad koks statusas kaip siektinas formuojamas viesame architekturos lauko naratyve posocialistineje Lietuvoje?

Pagrindiniai duomenu saltiniai--Tomo Grunskio ir Julijos Reklaites knygoje Laisves architektura (Grunskis, Reklaite 2012) ir rinktineje Rytu ir Vidurio Europos miestu kaita: architekturiniai, kulturiniai, socialiniai aspektai (Milerius et al. 2009) pateikiami interviu su Lietuvos architektais. Sios dvi knygos atskleidzia paties nagrinejamo lauko savirefleksijos pastangas. Mileriaus et al. rinkinyje pateikiami 8 interviu su zymiais Lietuvos architektais, Grunskio ir Reklaites redaguota rinktine Laisves architektura--iki siol issamiausias leidinys, kuriame siekiama suvokti architekturos vaidmeni, jos statusa nepriklausomoje Lietuvoje. Siame leidinyje pateikiamos interviu ir diskusiju grupiu istraukos, kur kalbintas 41 architektas. Tai, kad patys knygos rengejai taip pat yra architektai, sustiprina sio veikalo kaip architektu zodziu saltinio svarba. Greta siu pagrindiniu saltiniu analizuoti interviu su architektais ziniasklaidoje, architektu pasisakymai viesose paskaitose, taip pat straipsnio autores atlikti nestrukturuoti ir pusiau strukturuoti interviu su neseniai studijas baigusiais ir veikla pradejusiais architektais (1).

Nors bet kuri tiriama grupe nera vienalyte, pasizymi nuomoniu ivairove, o architekturos lauka formuojantis diskursas nera statiskas, taciau, analizuojant profesija kaip konstrukta, vadovaujantis viesa diskursa formuojanciu architektu, kurie laikomi lyderiais, meistrais, ir pazvelgiant i pradedanciu architektu patirti, glaudziai susieta su formavimu architektus ugdancioje svietimo institucijoje, siekiama atskleisti issukius ir ju sprendimus, kylancius is pakitusiu profesines veiklos salygu. Siuo straipsniu siekiama paskatinti diskusija, atverti besitvirtinanti profesijos mita. Straipsnyje pirmiausia aptariamos salygos, kurios skatina apsvarstyti architektu vaidmeni posocialistineje visuomeneje. Toliau siuloma interpretacija, kokio statuso architektai siekia, ir analizuojama, kokias statuso itvirtinimo dilemas tai sukelia.

Architektu vaidmens pokycio prielaidos

Apmastyti architektu vaidmeni ir statusa XXI a. pr. Lietuvoje padeda prielaidu, keicianciu architektu padeti, pristatymas. Pagrindinis pokytis, lyginant architektu veiklos salygas valstybinio socializmo ir posocialistineje visuomeneje, susietas su architekturos lauko materialines bazes pokyciu, kuris veikia ir simboline profesijos statuso legitimacija. Architekturos tapsmas privataus sektoriaus dalimi susietas su realaus ir idealaus kliento, planavimo mastelio, uzsakymo gavimo ir architekto galios priimti sprendimus pokyciais. Modernioji architekturos kryptis sukure nauja idealu klienta: zmones arba mases (Crawford 1991: 35; Ellis, Cuff 1989; Montgomery 1989: 269), kaip galutini architekto suprojektuotos erdves naudotoja, "leidusi profesijai susitelkti ties grupe, kuriai ketinta pasitarnauti itvirtinant profesijos etinio nesuinteresuotumo teiginius, kuriu reikalavo profesijos legitimizacija" (Crawford 1991: 32). Posocialistine architekturos profesija susiduria su issukiais, vercianciais ja tapti enterpreneriska, panasiais i Gutman'o ([1977] 2007a: 32-33) identifikuojamuosius XX a. antrojoje puseje JAV, kai modernioji architekturos kryptis praranda valstybini ir socialini palaikyma, valstybe sumazina investicijas i statybu sektoriu, kiti statybu industrijos veikejai riboja architektu autoriteta, gali perimti ju darba ar i ji kistis. Jei architekto klientas yra privatus, architektu darbo paklausa svyruoja priklausydama nuo ekonomines situacijos taip, kaip svyruoja ir architekturos mados, o itikinti pasiulyto sprendimo tinkamumu tampa sunkiau, nes kliento poreikius gali vienodai gerai atitikti skirtingi pasiulymai.

Kitas issukis profesiniam tapatumui--moderniosios architekturos krypties pabaiga, susieta su pasitraukimu is valstybinio socializmo sistemos. Vakaruose gana greitai pasireiskia moderniosios krypties ideju devalvacija ir kritika, moderniojo avangardo pasiulymams nepateisinus architektu pazadu ir naudotoju lukesciu (Gutman [1977] 2007a: 33; Michl 1995; Kostof 1989; Amendola 1989: 239, etc.). Valstybinio socializmo salyse modernioji architektura ir funkcionalistinis urbanizmas, kaip ir valstybinis planavimas, isliko pagrindine architekturine-urbanistine kryptimi iki pat Sovietu sajungos zlugimo. Nors kitu architekturos krypciu veikiau stilistiniai negu idejiniai bruozai prasiskverbe i architektura, ideologine moderniosios architekturos kryptis, diktuojanti tam tikrus savaime suprantamus standartus, susietus tiek su vizualia, estetine moderniosios architekturos krypties kalba, tiek jos erdviniais, funkciniais aspektais, isliko iki santvarkos zlugimo. Valstybei nebeteikiant pirmenybes konkreciai architekturos krypciai, moderniosios architekturos eros pabaigoje kyla poreikis ivertinti santyki su sia kryptimi, naujai apibrezti architekturos teorijos vaidmeni profesiniame lauke, brezti naujas urbanistiniu, architekturiniu sprendimu gaires. Architekturos ir valstybines politikos atskyrimas, pasikeitus politiniam-ekonominiam rezimui, iskelia klausimus apie si santyki ir jo traktavima architekturos diskurse, taip pat klausima, koki (socialini, politini) vaidmeni architektai atlieka naujoje visuomenes santvarkoje (2). Zlugus reprezentacine simbolika prisotintai politinei sistemai, ieskoma nauju kolektyviai atpazistamu prasmiu. Iki modernybes ritualai ir taisykles, galia, politika ir iprotis nustate gana stabilias instrukcijas, kaip statyti (Ellis, Cuff 1989: 4). Kolektyvines prasmiu sistemos pripildo pastatus kolektyviai atpazistamos simbolikos. Socialistine simbolika nepriklausomoje Lietuvoje nekartotina, taciau kolektyvines prasmes sistemos nepateikia apibreztu gairiu, ka turetu simbolizuoti ir plastinemis formomis perteikti architektura. Kalbedamas apie pasauline paraso architekturos padeti, Charlesas Jencksas (2004: 54) taip pat atkreipia demesi i prasmiu sistemu nunykima kartu su reikalavimu ikoniskai isreiksti prasme. Sia situacija Jencksas (2004), Gianfranco de Carlo (2005) ir Dovey'us (1999) vadina prasme prasmiu rinkoje, skatinancia estetikos autonomizacija architekturoje.

Valstybes atsitraukimas kartu su teoriniu gairiu stoka radikaliai pakeicia architektu darbo principa, iskelia tiek materialiu architekturos, kaip profesijos, salygu, tiek tapatumo apibrezties klausimus. Siomis salygomis, kai architektura tampa enterpreneriska profesija, architektu galia formuoti sprendimus del fizines erdves kurimo sumenksta. Tokiame kontekste profesijai kyla issukis is naujo itvirtinti sia galia.

Architektu statuso konstravimas: instituciniu ribu brezimas ir estetikos autonomizacija

Moderniuju profesiju tapatumas itvirtinamas perkeliant socialinio pasaulio dali i profesionalu kontroles lauka ir stiprinant galimybes (ribas) patekti i si lauka (Stevens 1998: 25). Profesijos sekmingai apsibrezia savo tapatuma, kai itikina kitus sprendimo monopoli perduoti savo atstovams, nusistato mokymosi trukme ir kitus patekimo i lauka apribojimus. Crawford (1991) skiria du budus, kuriais itvirtinamas profesijos statusas visuomeneje: a) pabreziant technini racionaluma: architekturos atzvilgiu--geresnius inzinerinius gebejimus ir b) apibreziant profesija nesuinteresuotumo etika: architekturos atzvilgiu--aiskinant disciplinos tapatuma per menines kurybos, susietos su etine autonomija klasiniu ar verslo interesu atzvilgiu, gaires (Crawford 1991). Tai, kas anglosaksiskoje tradicijoje reiskia profesija, apima specifine ekspertiniu veiklu visuma, kuriu atstovams yra priskiriamas altruizmas ir etinis nesuinteresuotumas (skirtingai nuo menkesniu uzsiemimu, suinteresuotu "merkantiliniais" interesais) (Crawford 1991: 29). Sekminga profesinio lauko kontrole priklauso nuo to, kaip sekmingai igyvendinamas socialinis atstumas nuo kitu panasias paslaugas teikianciu grupiu. Taciau architekturos profesijos itvirtinimo procese si atsiriboja nuo visuomenes. Taip ima gileti architekturos tapatumo dilemos. Crawford (1991) architekturos profesijos isitvirtinimo JAV analize padeda interpretuoti architekturos laukui kylancius issukius posocialistineje visuomeneje, kurioje architekturos, statybu ir busto sritis is valstybines tapo privacia.

Posocialistineje Lietuvoje architekturos statusas lauko diskurse konstruojamas kaip nuvertintas: "<...> siandiena, kad ir kaip butu nemalonu tai pripazinti, Lietuvos architektura yra be vietos valstybeje, be aiskiu vertybiu, kurias ispazintu daugelis architektu, be krypties, be autoritetu, be pasitikejimo savimi ir be pagarbos visuomeneje" (Grunskis, Reklaite 2012: 223; taip pat zr. architektu interviu: Grunskis, Reklaite 2012: 150, 211-219, 221, 223, 289) (3). siame kontekste architektui diskursyviai suteikiamas pagrindinio ar net vienintelio erdves profesionalo statusas. Tai iliustruoja citata: "Visuomenine architektura--visiskai kas kita [negu gyvenamasis namas]. Cia sprendimus daro tik architektai" (Grunskis, Reklaite 2012: 149). Taip pat keliamos ir kitos su aplinkos kurimu ir perkurimu susijusios dilemos (4). Architektura siekiama atsieti nuo statymo proceso konkurentu, analizuojamame diskurse--nuo statybininku, valdzios atstovu, paveldosaugininku ir visuomenes placiaja prasme.

Statybu bei technologiju tobulejimas leido igyvendinti modernistines architekturos krypties vizijas (Wolfe 2013). Stiprejant siam sektoriui moderniojo avangardo kontekste, tai suvokiama kaip galimybe kurti nauja visuomene. Statybai ir technologijoms emus dominuoti architekturos atzvilgiu, kilo gresme architektu statusui (Crawford 1991: 29). Atsiribodami nuo inzineriniu sprendimu, ir statybu sektoriaus architektai suabsoliutino estetinius teiginius. Parandant moderniosios architekturos socialini turini, inzineriniai sprendimai, statybos ir inzinerijos sektoriai igijo didele autonomija ir galia. Taip architektu vaidmuo susiaurejo iki estetiniu sprendimu priemimo, o architektai tapo priklausomi nuo vidines sistemas uztikrinanciu inzinieriu ir statybu sektoriaus. Paverte technologija estetika, atsiskyre nuo materialiosios bazes, kuria remesi ju profesine veikla, neteko dideles dalies statymo lauko kontroles. (5) Architekturos, kaip "mokslo" ar techninio racionalumo, ideja valstybinio socializmo visuomeneje sietina su standartizacija, objektyviu statymo prielaidu vizija, kuri tapo savaime suprantamo architektu socialinio pasaulio ir pasauleziuros dalimi. Nagrinejamame diskurse statyba traktuojama kaip neteisetai dominuojanti architekturos atzvilgiu (Grunskis, Reklaite 2012: 104) (6). Ta i siejama su politiniais sprendimais (zr. architektu interviu Grunskis, Reklaite 2012: 21, 212; Milerius et al. 2009: 135, 159)--kritikuojamas Statybu istatymas (zr. architektu interviu Grunskis, Reklaite 2012: 104), kuris architekta padaro tik vienu is statymo dalyviu, bet ne pagrindiniu sio proceso veikeju. Architektura ir statybos nelaikomos vientisu erdves kurimo aktu ir yra supriesinamos (Grunskis, Reklaite 2012: 190). Remiantis Wolfe'o (2013) ir kitu (Dutton, Mann 2008; Gutman [1977] 2007a) izvalgomis, si vaidmens susiaurejima galima sieti su moderniosios architekturos socialines misijos (grindusios krypties pionieriu idejas) praradimu. Posocialistiniame Lietuvos architekturos diskurse statybu sektoriaus sustiprejimas neartikuliuojamas kaip budingas moderniajai architekturos ir urbanistikos krypciai. Statybu pramones stiprejimas siejamas su sovietmeciu kaip diskursyvine konstrukcija, kurio metu ji "ima diktuoti salygas" architektams del statybos pramones igytos autonomijos.

Stiprinamas simbolinis profesijos kapitalas, kadangi nera materialiu statuso itvirtinimo prielaidu. Posocialistineje Lietuvoje architekturos statuso itvirtinimo strategija tampa architekturos kaip meno samprata. Si statuso itvirtino strategija steigiama apibreziant lauko estetinius pasirinkimus (kulturini kapitala) kaip isskirtinius, pabreziant profesijos autonomiskuma --etini nesuinteresuotuma, kurejo talento, ypatingu asmeniniu izvalgu svarba ir siaurinant institucine lauko apibrezti. Tam svarbi architekturine spauda, konkursai, patekimo i lauka apribojimai, kuriu siekis isreiskiamas per architektu svietimo kritika, poziuri i architekturos kritika.

Architektura siame diskurse--nevienareiksmiskai vartojama savoka. Ji neapima pastato visumos, bet atskiriama kaip jo matmuo. Pastatas, pasak kalbinto architekto, gali tureti "mazai" architekturos ar net apskritai netureti architekturos (inf_7). Nagrinedama XX a. architekturine minti, Ghirardo raso (1991: 9), kad architektura atsiejama nuo pastato, ji asocijuojama su kritiniu menu, perteikianciu "aukstas" ir kritiskas idejas apie visuomene, ir interpretuojama kaip kulturos komodifikacijos priespriesa (7). Taip architektura isvedama is socialines praktikos lauko i meno plotme. Tokia architektura pateikiama zurnaluose--dramatiskomis fotografijomis, be zmoniu. Prasme jai suteikia architektas ir pateikia kaip socialini komentara (Ghirardo 1991; Stevens 1998; Dovey 1999). Pasak Ghirardo (1991: 10), toks architekturos traktavimas keicia jos, kaip intervencijos i aplinka (atskleidziancia socialines, ekonomines, politines programas ir visas jas paveikiancia) samprata, i reiskini tarp saviraiskos ir kulturinio komentaro. Architekturos atsiejimas nuo pastato posocialistines Lietuvos architekturos diskurse neigyja architekturos, kaip kritinio meno, dimensijos, veikiau estetika yra autonomizuojama ir susiejama su individualia kurejo vizija. Analizuojamame diskurse architektura vertinama estetiskai kontekste, kuriame nera sutarimo del estetiniu kriteriju ar estetinio vertinimo pagrindo. Neformuluojama architekturos teorija ar ideologija, suteikianti vertinimo kriterijus ir prasme architekto vaidmeniui. Akcentuojamas asmeninis kurejo santykis su forma, jos atsiradimas, ikvepimas, ideja. Architektai pabrezia, jog architekturoje reikia koduoti "gilesni", "idejini" pagrinda, "ugdyti minties branduma", nors neisskleidzia siu savoku turinio. Postmodernios formos laikomos senstanciomis, taciau neivardijama, kokios formos islaiko laiko ivertinima: "Bendrojo sisteminio pobudzio architekturos kokybes trukumai kyla is tikruju, autentisku, gyvastinguju vertybiu nesupratimo, ju nuvertinimo, neigimo, gelminio turinio, semantinio kodo nesuradimo" (Grunskis, Reklaite 2012: 203). "<...> studentams neidomu galvoti apie aukstesnius dalykus, apie gilesnes architekturos paslaptis, nes to neparduosi" (Milerius et al. 2009: 144). Architekturos kaip meno samprata susiejama su ypatinga kurianciu individu izvalga, "gilesniais pamastymais", talentu. Talentas--tai in-vivo savoka, traktuotina kaip viena is kulturinio kapitalo itvirtinimo taktiku. Nepaisant ivairiu sios profesijos atstovu gebejimu ir ziniu lygio, pats architekturos laukas apibreziamas per talento prizme: "<...> kuryba reiskiasi dviem pavidalais: pirmasis--spontaniskas, ezoterinis, o antrasis--ismastomas, intelektualusis, protinis ir racionalus. <...> As manau, kad ta gilioji saknis ir tas geluonis, slypintis kazkur giliai, yra pasamones paslaptis" (Grunskis, Reklaite 2012: 168).

Architekturos, kaip meno, samprata diskursyviai konstruojama pabreziant profesijos etini nesuinteresuotuma ir autonomiskuma ivairiu su fizine aplinka susietu interesu atzvilgiu. Viena architekturos lauko internetiniu svetainiu, pakeitusi anksciau ejusi zurnala Statybu pilotas--pilotas.lt, 2013 m. balandzio 20 d. Socialiniame tinkle Facebook (8) pasidalino Geof Kern aukstai ant elektros laidu stulpo stovincio zmogaus nuotrauka su prierasu: "Trecia architekto salyga: buti auksciau inzineriniu, komerciniu ir normatyviniu interesu". Architekturos, kaip autonomiskos srities, ivaizdis atsiskleidzia neigiant politiniu, ekonominiu, socialiniu jos kurimo salygu svarba. Mileriaus (Milerius et al. 2009: 150) kalbinto architekto poziuriu: politine ir ekonomine krasto saranga nedaro poveikio architekturos idejoms. Architektura atsiejama nuo jos israiska diktuojanciu laiko ideju, nesiejama su socialiniu poveikiu. Atsiskleidzia paralele su Ghirardo (1991: 12) pastebejimu, jog architekturos lauko mitologijoje architektas pateikiamas kaip genijus, turintis rysi su "transcendentalia esme"--architekto mintys "aukstesnes" ir idejos "gilesnes". Taigi jis gali siuti geresnius sprendimus del erdves formavimo, nes kaip menininkas mato daugiau ir yra etiskai nesuinteresuotas. Taciau, pasak Gutmano (1989: 107), toks "Venturi priesakas koncentruotis i architekturos kurima, privestas iki ekstremumo pofunkcionalistu darbuose, autonomijos paieskas pavercia hermetisku poziuriu i architektura".

Naturalu, kad profesijos atstovai svarsto tai kas sudaro jos specifika--architekturos stiliu, estetika. Problemiska tai tampa tada, kai sis diskursas perpinamas moralizuojanciu socialiniu diskursu, kuriame pateikiama visuomenes ir kapitalizmo kritika, nukreipiama ne i socialiniu santykiu kaita, bet i architektu galios priimti estetinius sprendimus ispletima. Menininkai--daugelis individu, kurie sekmingiau ar ne taip sekmingai igyvendina savo vizija (Crawford 1991). Architekturos laukui siekiama a priori, o ne pagal rezultatus, suteikti meno statusa. Jeigu architekturos lauko kulturinis kapitalas apibreziamas kaip isskirtinis, alternatyviai, kitu statymo dalyviu kulturinis kapitalas nuolatos pabreztinai nuvertinamas. Esant nesutarimui del architekturinio objekto, neigiama vertintoju kulturine kompetencija vertinti architektura. Isimtis skiriama mecenatams, kurie, suteike visas materialines prielaidas, neabejoja architekto erdviniais, estetiniais sprendimais, o ju kulturinis kapitalas pripazistamas tinkamu ivertinti architekto darba. Kulturinio kapitalo vertimas simboliniu kapitalu susietas su elitizmu ir pedagogika--architektai zino geriau ir jie turi mokyti uzsakova ir visuomene "suprasti profesionalia architektura" (9). Kulturinis kapitalas stiprinamas steigiant jo isskirtinuma. Architektams svarbu, kad estetiniai kriterijai neatitiktu daugumos skonio: "<...> gali buti, kad tai, kas yra gera architektura, nebutinai bus toji, kuria "ispazista" dauguma" (Grunskis, Reklaite 2012: 24). "Lietuvos kultura pasaulineje parodoje Hanoveryje reprezentavo aukstos menines vertes architekturos kurinys, atspindintis mazumos architekturinius isitikinimus <...> jis grynai ideologiskai "transliavo" teigini, kad Lietuvoje gali buti ir kitokios--"laisvesnes" architekturos" (Grunskis, Reklaite 2012: 26). "Galbut nebus arogantiska dar syki pakartoti, kad gera architektura ne visada bus ta, kuri tinka ir priimtina masiniam skoniui." (Grunskis, Reklaite 2012: 33). "Kicas atstovauja viesajam interesui" (Grunskis, Reklaite 2012: 60). Su "daugumos" skonio neatitikimu siejamos diskurse vartojamos "drasos", "opozicijos", "laisvamanybes" savokos, isreiskiancios kritine laikysena "standarto" atzvilgiu. Norima architektura sukelti diskusija, taciau tai daroma privataus namo architekturoje. Priesinamasi, provokuojama per forma: "Tai architektura, kuri gali kelti labai priestaringus jausmus. Ne vienas uzduos klausima--kaip galima cia gyventi? Bet tai vieni is nedaugelio architekturos pavyzdziu Lietuvoje, kurie apskritai kelia jausmus, diskusijas, provokuoja pasakyti, ka galvoji" (Jarmalis 2012). "Manau, kai kurie pastatai reiskia tik tiek, kad kam nors patinka arba nepatinka pats statinys, jo kokybe, taciau kai kurie ju sukelia diskusija, jei yra daugiau giluminiai taskai" (Grunskis, Reklaite 2012: 64). "Architekturine drasa"--tai sprendimai, kurie "ne visiems patinka". Taigi architektai per estetine pozicija isreiskia opozicines nuostatas, supriesindami jas su profesinio lauko kriteriju neislaikancia estetine pozicija. Nekonformistiskumas yra atsikartojanti statuso legitimacijos taktika. Pastatui, kuris "ne visiems patinka" reikia gebancio ji ivertinti zinovo. Stiprinant simbolini kapitala, svarbu itikinti visuomene, kad architektura savo estetiniu poziuriu yra svarbus diskusinis dalykas, taciau kartu islaikyti sprendimo monopoli. Skonio kultura ir turimos dispozicijos "netampa kulturiniu kapitalu, kol neitarpinamos objektyviuose santykiuose tarp ekonomines gamybos sistemos ir gamintojus gaminancios sistemos" (Bourdieu 1995: 186). Skonio kulturos tapsmui kulturiniu kapitalu svarbus architekturiniai konkursai, spauda, kritika (Crawford 1991; Dovey 1999; Stevens 1998). Posocialistineje Lietuvoje esama tik dalies siu mechanizmu, pavercianciu kulturines dispozicijas kulturiniu kapitalu. Lauka silpnina architekturines spaudos neissilaikymas. Ypac svarbus architekturiniai konkursai, kuriuose sprendimai priimami panasiu kulturiniu kapitalu pasizyminciu kolegu (Grunskis, Reklaite 2012: 140). Nedidelis architekturos konkursu skaicius Laisves architekturos autoriu atliktoje architektu apklausoje isskiriamas kaip vienas negatyviausiu reiskiniu. Su tuo susijes ir konkursu simbolines galios mazinimas, kai uzsakovas pasirenka ne konkurse laimejusi projekta. Architekturos kritikos poziuriu, apribojamas galimu vertintoju laukas, kartu pabreziant, jog truksta kritikos (Grunskis, Reklaite 2012: 189, 216). Architekturos kritika turi buti pateikiama lauko kalba, nukreipta i tai, kas svarbu lauke: "<...> laisve reiksti netradicinius architekturinius isitikinimus vis dar daznai ribojama ar to paties konteksto, ar visuomenes, ar net pacios ekonomikos. <...> sie veiksniai lemia, kad apie architektura is pagrindu (!) gali kalbeti ir ja vertinti bet kas bet kur ir bet kaip" (Grunskis, Reklaite 2012: 27). "Dar viena problema prie to, ka minejau,--mes neturim profesionalios kritikos. Profesionaliu kritiku neruosiam, architektus dauginam, o kritiku nera" (Grunskis, Reklaite 2012: 81).

Greta breziami profesijos apribojimai: siekiama apibrezti patekimo i profesini lauka ribas--kas gali buti architektais, ka turetu apimti architektu svietimas. Algio Vysniuno (2013) straipsnyje "Hamletiskas klausimas: Architektas--profesija ar statusas?" naudojama savoka "architekturos kokybe", nurodant, jog ja gali ivertinti tik architektai. Architektura tekste apibreziama kaip menas, ir straipsnis nukreipiamas pries meginancius "pasisavinti" "kurejo" statusa. Architektura gali kurti diplomuotas architektas ne todel, kad jis yra erdves profesionalas ir zino, kaip ja sukurti, bet todel, kad tik jis legitimiai gali kurti "mena". Straipsniu teigiama, jog reikia konkreciai apibrezti profesijos turini, atskirti profesija nuo galimu konkurentu: "Galu gale--kas yra studentas, baiges studiju programa "Inzinerine architektura"(VGTU), kuriam suteikta inzinieriaus profesine kvalifikacija, bet jis yra giliai isitikines, kad yra pasirenges dirbti architekturos srityje?"

Kaip parodo Latouras ir Yaneva (2008), pastangos statiskai apsibrezti architektura yra bevaises, taciau, kaip atskleidzia Crawford (1991) ir Stevensas (1998),--tai pastangos stiprinti profesinio lauko statusa. Tai ryskeja is minetojo straipsnio skyriu pavadinimu: "Architekto profesijos turinys tapo guminis", "Architektura aplipo perejunais". Architektus mokyti gali tik architektai. Bet ka tai reiskia, kai pastatas yra visuma is santykius jame nusakancios erdves, leidzianciu nesugriuti inzineriniu strukturu, is vienokia ar kitokia estetika ir galimas kulturines reiksmes perteikiancios formos, kartu besisiejantis su kitais pastatais tiek savo vizualine kalba, tiek savo turiniu--programa? Pasak kalbinto architekto, architektai ruosiami tarsi projektuotu be klientu (inf_8) ir ne kaip socialine specialybe, o kaip atsieta tiek nuo inzinerijos, tiek nuo socialiniu mokslu. Per svietima perduodamas architekto, kaip savipakankamo "kurejo" ivaizdis, kelia frustracija susidurus su "realybe"--konkreciomis architekto darbo salygomis, kur architektas tera vienas is statymo dalyviu (inf_8). Per svietima taip pat tvirtinamas architekto svarbos, reiksmingumo jausmas. Ko neperteikiama--ziniu apie socialine zmoniu saveika. Socialines zinios, kaip atskleidzia interviu su neseniai mokslus baigusiais architektais, architektu svietimo sistemoje yra marginalios (inf_1, inf_2, inf_3, inf_8).

Kitas profesijos ribu apibrezimo aspektas susietas su architektu skaiciumi. Kai architektu daug, jie tampa vienais is daugelio profesionalu, praranda savo isskirtine padeti. Viesame architekturos diskurse isreiskiama kritika rengiamu architektu skaiciaus atzvilgiu: "Gruzijoje matyti, jog architektai--gerbiami. Kita vertus, ir paruosiama ju nepalyginti maziau, jei Lietuvoje juos rengia keturios aukstosios mokyklos ir i metus isleidziama veik 200 architektu, tai Gruzijoje yra tik dvi aukstosios architekturos mokyklos ir per metus isleidzia ne daugiau 40 architektu." (stelbiene 2013). "Pas estus architektura sovietmeciu jau buvo menas, o pas mus tu architektu jau tiek buvo prikepta. Manau neimanoma juos kepti kaip statybininkus ir kartu traktuoti kaip isskirtinius, o dabar ju ruosia dar daugiau." (Grunskis, Reklaite 2012: 73).

Architekturos, kaip meno sampratos, ir architekturos savireferentiskumo itvirtinimo sieki atskleidzia pastatu tipai, kuriems pirmenybe teikia architektai. Pastatai skirstomi i tuos, apie kuriuos "verta diskutuoti", ir nesvarbius: "Karta per trejus--penkerius metus atsiranda pastatas, apie kuri galima rimtai diskutuoti. Visa kita--techniniai, inzineriniai sprendimai" (Grunskis, Reklaite 2012: 150). "Reikia skirti du dalykus--reprezentacine sovietine architektura ir tipine. Tipines buvo daug--80 procentu. Ir tik 20 procentu tokios, kuria galime aptarineti. Tai puikus pavyzdziai, bet ju--20 procentu, o like 80 procentu yra masine statyba" (Milerius et al. 2009: 159). Bustas, sudarantis didziaja dali miesto pastatu, formuojantis zmoniu gyvenimo salygas, yra nesvarbus architektams. Pastatai, kuriuos siekia projektuoti architektai--visu pirma viesieji pastatai, pvz., muziejai. Kaip pastebejo vienas architektas, tai tokie pastatai, kuriuose zmones neuzsibuna, juos aplanko, pamato daug zmoniu (inf_8). Jie uztikrina tai, kas svarbiausia--pripazinima lauke, kulturinio kapitalo atitikima, galimybe igyvendinti architekto vizija (daugiau negu statant daugiabuciu kompleksa), pastatu gali geretis daug zmoniu. Kitas tinkamas tipas--individualus namai, kuriuos finansuoja mecenato tipologijai artimas klientas. Maziausiai kulturini kapitala legitimuojantis pastatu tipas--busto architektura, daugiabuciai. Kaip pastebejo architektas, "gal zinomi architektai juos ir projektuoja, bet apie juos nekalba" (inf_7). Pastatu tipu gradacija atskleidzia architekto autonomiskumo laipsni, priimant estetinius sprendimus. Taip pat atskleidzia ir lauke tvyrancia urbanistine teorija. Pastatai, pasak architekto (inf_8), kur zmones "tik ieina, pamiega, iseina i darba", nera idomus. Taigi architektai vadovaujasi fordistine visuomenes vizija, kurios socialines praktikos organizuojamos funkcionalistinio urbanizmo budu.

Architektams labiausiai rupi "architekturos kokybe"--i profesini lauka grazinanti savoka, reiskianti architekturos ivertinima gildijoje: tai architektu pripazistami estetiniai standartai, architekturos vertinimo kriterijus, igaunantis prasme profesinese diskusijose, profesineje bendruomeneje, skirtingai nuo architekturos socialinio poveikio ir antropologijos--erdves patirties, miestiecio, praeivio ivertinimo ir urbanistiniu sprendimu. Visu pirma, architektai yra susirupine atitikimu siems gana neapibreztiems estetiniams standartams. "Architekturos lygis" (Grunskis, Reklaite 2012: 58), panasiai kaip "architekturos kokybe", nusako profesionalu grupes pripazistama estetini standarta. Pozityviai vertinamos aptvertos gyvenvietes miesto centre, kurios yra "geros architekturines kokybes" (Grunskis, Reklaite 2012: 31). Pasak Dovey'aus (1999: 34), pokytis nuo modernybes prie pomodernybes architekturos atzvilgiu susietas su pavirsiaus triumfu gylio atzvilgiu. Tai atsieja architektura nuo socialinio konteksto. Isaugusi estetikos ekonomine verte turinio atzvilgiu paskatina procesus, kuriais forma atsiejama nuo socialinio gyvenimo. Tai, Dovey'aus poziuriu, veda prie prasmes komodifikacijos per estetini prasmes atgaivinimo sieki. Architektura itraukiama i prasmiu rinka. Dovey'us (1999: 35) raso: "Architektai yra isitrauke i fetisizma, sutelke demesi i formaliaja vizualika, tolyn nuo statybu vietos, programos ir socialinio konteksto. Vietu reiksme zmoniu gyvenimui daznai redukuojama iki prasmes zymejimo, teksto, kuris turi buti "iskoduotas". Todel architektura gali vertinti architektai, o ivertinti--atitinkamo kulturinio kapitalo (t. y. tomis paciomis preferencijomis pasizymintys) asmenys. Taip architektura is socialines veiklos tampa meno kuriniu, kuri galima ismokti vertinti sukaupus atitinkamai tam tikros rusies kulturinio kapitalo. Socialines grupes, pasak Bourdieu (1995), kovoja del teises i tikroves apibreztis. Nagrinejamame diskurse steigiama simboline galia, kuri tampa legitimia teise pateikti tikroves apibrezti.

Architekturos statuso dilemos: architekturos kaip meno sampratos problemiskumas, komercionalizacija ir valstybines legitimacijos siekis

Architektu statuso itvirtinimo problemiskuma atskleidzia diskurso priestaravimai. Viesame architekturos lauko diskurse architektura apibreziama kaip menas (kas ji is tikruju yra ir turetu buti) ir kartu ji nebera menas, siuo atzvilgiu yra ribojama kaip iliustruoja sios citatos: "<...> architekturos reiksme visuomenei buvo suabejota is pagrindu. Ji is aukstojo ir gerbiamo meno sferos jau musu laikais nusirito i merkantiliniu, o kartais ir kriminaliniu nuopuoliu laukus, neretai ir naturaliai asocijuojamus su negatyvumu ir priesiskumu visuomenei" (Grunskis, Reklaite 2012: 19). "Ji [architektura] yra menas, skirtas zmonems gyventi, nors ne visada taip aiskiai matomas ir suvokiamas to paties sociumo, kuriam is esmes yra skirtas" (Grunskis, Reklaite 2012: 32).

Architekturos sutapatinimas su menu yra problemiskas. Be estetinio matmens, ji apima ir kitus--technologini, erdvines patirties, naudojimo paskirties ir t. t. Pastatas mieste siejasi su kitais pastatais ir ju naudojimo paskirtimis, judejimo trajektorijomis. Nauji pastatai keicia kaimynijos struktura. Architektura priklauso nuo klientu. "Teigti, jog architektura yra autonomiska disciplina, yra iliuzija",--raso Gutmanas ([1983] 2007: 241).--"Autonomiskumo ideja, deja, buvo interpretuota taip, jog eme reiksti, kad architektura gali ignoruoti savo socialini konteksta, neturi samoningai ir aktyviai atsakyti i politines ir ekonomines salygas, kurios remia jos raiska". Susiejus statuso itvirtinimo siekius su estetika, architekturos statusas tampa trapus. Ikimoderniosios architekturos lauke estetinius sprendimus iprasmino kolektyvines prasmes, taip pat egzistavo skirtis tarp lokalios zmoniu reikmems ir tik daliai visuomenes kuriamos architekturos. Modernusis judejimas ontologizuoja estetika kaip objektyvia zmogiskosios esmes israiska (Michl 1995), bet kartu su modernios visuomenes raida susiformuoja nauji atskaitingumo mechanizmai, kaip ir "idealiojo" kliento vizija. Posocialistineje Lietuvoje ivyksta architekturos teorijos trukis ir prasideda saves paieskos, taciau viesame diskurse architekturos teorija neaptariama--kodel statoma vienaip ar kitaip, kodel vienu ar kitu stiliumi, pvz., atsikartoja architekturos sprendimo pagrindimas--derejimas prie konteksto (Centras 2013: 14-15; Jarmalis 2012; taip pat zr. interviu su architektu Grunskis, Reklaite 2012: 124), taciau "kontekstas" siuo atzvilgiu neturi apibrezto referento. Kaip refleksyviai pastebejo kalbintas architektas (inf_7),--tai gali reiksti tiek aplinkiniu pastatu stiliaus citavima, tiek kontrasta. Pagrindimu, kriteriju ar paaiskinimu, ka tai reiskia, viesoje erdveje nera.

Architekturos kaip meno samprata reiskia, jog forma igyja pirmenybe pastato turinio arba programos, erdves, kuri sudaro prielaidas pastato naudojimui, socialinems saveikoms atsirasti, santykio su aplinka atzvilgiu. Estetika autonomizuojama atsiribojant nuo to, kaip pastatas strukturuoja erdvines patirtis. Individualizuojama pastato kaip autorinio meno kurinio nuosavybe. Viena vertus, architekturos kaip estetines veiklos samprata leidzia ivardyti ja kaip autonomiska, t. y. neutralia interesu tinklo, kuriame ji atsiranda, atzvilgiu. Kita vertus, tai reiskia, jog per ja galima isreiksti kritika (10). Taciau naudodami erdve zmones zvelgia i ja akiu lygmenyje--ne kaip architektas is virsaus i maketa. Jie ja transformuoja. Laikas legitimuoja pastatu estetika, nes prie jos iprantama, taciau socialinius santykius ignoruojanti forma yra transformuojama, kaip Pessac busto gyventojai pamazu perdare Corbusier sukurtus namus (11). Architekturos autonomija yra apribota socioekonominio konteksto, kuriame ji kuriama. Ji maisosi su gyvenamuoju pasauliu ir todel priimama kitaip negu meno kuriniai. Menas priimamas siekiant issaugoti jo savybes, architektura--transformuoti (Frampton 1991: 18).

Ryskiausia dilema, ribojanti architektu, kaip nesuinteresuotu erdves profesionalu, statusa architekturai kaip menui priesinga architekturos komercionalizacija . Komercionalizacija yra dabartinio laikotarpio reiskinys: architektai--paslauga teikianti profesija. "Komercionalizacija"--tai in vivo savoka, naudojama architektu, architektura skirstanciu pagal profesinio lauko kokybes kriterijus: "<...> yra aibe architektu, kurie tik vadinasi architektais, o siaip yra verslininkai. Kurie nekuria, o vykdo uzsakovo norus" (Grunskis, Reklaite 2012: 150). [To, jog architektai minimi negatyviame kontekste] "priezastis paprasta--architekturinis "verslumas". Jis atvede i tokia krize. Architektas musu laikais--"negatyvas". Verslumas zlugdo architektura "kaip mena visiskai" (Grunskis, Reklaite 2012: 150). Komerciskumas siejamas ne su socialiniu architekturos vaidmeniu, bet profesijos lauke apibreziamu vidiniu estetiniu standartu atzvilgiu: "architekturos kokybe". Banku ar biuru pastatu projektavimas nera "verslas", nes nemazina menines architekturos vertes (Grunskis, Reklaite 2012: 176).

Greta skiriama "nesazininga" architektura. "Architekto sazines" koncepcija knygoje Laisves architektura suformuoja Grunskis (Grunskis, Reklaite 2012), kaip ir architekto "laisves, nelaisves ir vidines vertes dilema" (Grunskis, Reklaite 2012: 33). Si sazine nera ta, kurios iesko Crawford (1991) klausdama, ar architektura gali buti socialiai atsakinga. Ji susieta ne su architektu, kaip viesuju intelektualu, vaidmeniu neoliberaliosios urbanizacijos atzvilgiu. Tai vidine disciplinos sazine, kuri, nesant aiskiai apibreztu kriteriju (o ju nera, nes nera architekturos teorijos), yra trapi. Architektas is "susakralinto kurejo" architekturiniame diskurse tampa "visuomenes tarnu" ar "patarnautoju", ribojant architekto vidine laisve (Grunskis, Reklaite 2012: 30). Pabreziamas "vadybos", kuria turi uzsiimti architektas, negatyvus poveikis "kurybai" (Grunskis, Reklaite 2012: 32; Milerius et al. 2009: 150, 162). Su siuo galios praradimu siejamas ir "kompromiso" architekturoje ivaizdis. Nepriklausomoje Lietuvoje architektura architektu poziuriu tampa "derybu objektu". Tai reiskia, jog kiti statymo dalyviai gali daugiau isitraukti, jeigu ne priimant, tai bent diskutuojant apie erdvinius sprendimus (12).

Komercionalizacija reiskia profesinio lauko standartu sukompromitavima, siekiant uztikrinti uzsakovo pasitenkinima. "Verslininko", "komercinio architekto" statusas riboja profesinio lauko vienybe, menkina architekturos kaip meno statusa. Taip mazinamas lauko autonomiskumo ir nesuinteresuotumo ivaizdis--vienas is dvieju Crawford (1991) apibreztu profesija legitimuojanciu kriteriju. Kai profesijos statusas steigiamas per estetikos autonomizacija, architekturos, kaip meno samprata, profesijos atstovai, kurie prisitaiko prie sistemos, trukdo lauko itvirtinimui. Komercionalizacija kaip retorinis konstruktas--reakcija i lauko padeti. Skirtis tarp meno ir komercionalizacijos atskleidzia, jog architektura is socialines praktikos srities perkeliama i individualios menines praktikos sriti. Sitaip architektura susiejama ne su pastatu naudojimu, saveika juose, svarba vietos bendruomenems ar miesto raida, bet su kurybine veikla, atribota nuo socialumo, ekonomikos, politikos.

Komercionalizacijos samprata architekturos diskurse padeda paaiskinti Gutmano ([1983] 2007: 232) skirtis tarp kulturiniu ir komerciniu praktiku. Kulturines praktikos yra tokios, kurios leidzia dirbti su klausimais, kuriuos profesijos atstovai apibrezia kaip svarbius, nes sie reikalauja nauju sprendimu, ju atzvilgiu nera konvenciniu praktiku. Komerciniai sprendimai yra butent tokie. Tai padeda paaiskinti ir architektu teikiama pirmenybe tam tikriems pastatu tipams, pvz., muziejus--geidziamo projektuoti pastato tipas. Architektu zodziuose atsikartoja tema, jog taikymasis prie uzsakovo noru architekto vaidmeni is kulturinio, vartojant Gutmano ([1983] 2007) skirstyma, padaro komerciniu. Itikimas uzsakovui siejamas su "ideju stygiumi". "Itikti uzsakovui"--reiskia paneigti vidinius lauko standartus: "Ilga laika daznai buvo realizuojama tai, kas buvo patikrinta anksciau, ir tai, ka dar galetu suprasti Uzsakovas" (Grunskis, Reklaite 2012: 25).

Skirtingai nuo moderniojo avangardo teikiamos pirmenybes bustui--masiniam, ne individualiam, posocialistineje Lietuvoje sis pastatu tipas yra laikomas labiausiai komerciniu, maziausiai geistinu projektavimo objektu. Moderniojo avangardo novatoriski sprendimai (kaip jie bebutu vertinami siandien) yra susieti su tuo, jog klientas buvo viesasis sektorius, o busto projektavimas buvo kulturine praktika. Prieinamo busto schemas kure tiek modernizmo, tiek postmodernizmo klasikai nuo Corbusier iki Bofillo. Prieinamo ar socialinio busto sritis Lietuvoje sunykusi. Vidutiniu ir aukstesniu pajamu pirkejams skirtas bustas statomas nekilnojamojo turto pletotoju, samdanciu architektus, bet orientuotu i vartotoju poreikius taip, kaip savo ruoztu juos isivaizduoja. Tokioje schemoje architekto uzduotis yra, pasak kalbinto architekto, siek tiek prisideti "paslepiant koki kamineli, kad butu graziau" (inf_3), ar uztikrinti statybos leidimo gavima. Tai mazina architekto autonomija projekte. Vaidmuo, kai architektas nera pagrindinis erdves profesionalas, o "isvercia grubia vystytojo kalba i dizaino sprendimus" (Gutman [2004] 2007: 242), neatitinka profesijos savivaizdzio apie tai, kokia yra jos nariu uzduotis.

Komerciskumas devalvuoja architektura, tad architektai siekia valstybinio statuso itvirtinimo. Skirtingai nuo kitu profesiju, kuriu statusas apibreztas aiskiau, kaip medicina, inzinerija ar teise, architekturos statusas, pasak Crawford (1991: 29) ir Gutmano ([1977] 2007a), nera itvirtintas mokslo ar valstybes. Priesingai negu Crawford ir Gutmano analizuotoje JAV architekturos profesijos situacijoje, architekturos profesija Lietuvoje iki nepriklausomybes legitimavo valstybe, kartu ji buvo legitimuojama kaip mokslas. Architekturos politiskumas, kuri nagrineja Ranciere'o pozicija besiremiantys ir kiti kritines perspektyvos autoriai, nagrinejamame diskurse igauna kita matmeni. Architektura susiejama su politika per valstybines legitimacijos poreiki, kuri apibrezia skirtis tarp Statybu istatymo ir svarstomo Architekturos istatymo. Egzistuojantys statybas reglamentuojantys teises aktai nepadaro architekto pagrindiniu statymo proceso dalyviu. Politika architekturos lauko diskurse figuruoja kaip normatyviuju apribojimu erdve ir teisinio isitvirtinimo siekis: "Lietuvos architekturos apolitiskumas leme net tai, kad ilga laika i teisine terminologija niekaip negalejo prasibrauti zodis "architektura", ir net Statybos istatyme sio zodzio ilgai nebuvo. Matyt, del tos pacios priezasties siandien, po dvidesimties Nepriklausomybes metu, dar nera architekturos istatymo <...>" (Grunskis, Reklaite 2012: 21), "<...> visas architekturos vertinimas paliekamas paciam cechui. Ir nors tai neabejotinai turi tam tikra prasme, visuomene vel lieka be aiskiai ir oficialiai valstybes nurodytu orientyru, o architekturos cempionai tera zinomi tik siaurame "seimyniniame" rate" (Grunskis, Reklaite 2012: 220).

Architekturos istatymas interpretuotinas kaip pastanga is naujo legitimuoti architekturos ir architekto reiksme situacijoje, kurioje architektura turi tapti enterpreneriska. Tam reikia apibrezti kokybiska architektura, taip pat apriboti, kas gali uzsiimti architekto veikla (architektas turi buti baiges universitetines menu studiju srities architekturos krypties studijas--taip nesuteikiant architekto teisiu architektams inzinieriams) (LR architekturos ... 2012). Tai artima modernistiniam siekiui kurti objektyvu estetikos standarta (Michl 1995), taciau architekturos istorija sudaro architekturos stiliai, teorijos, kolektyvines prasmes, isreikstos architekturos kanonuose, ir pastangos juos keisti, utopines naujos visuomenes vizijos, tad teisinis architekturos kokybes apibrezimas tampa problemiskas.

Galima skirti ir kitus analizuojamojo diskurso priestaravimus, atskleidziancius, kaip steigiama profesinio lauko galia. Vienas is tokiu priestaravimu--"konteksto" ir "architekturines drasos" santykis. Pabreziama, jog vieno ar kito zinomo architekto ar konkursuose ivertinti pastatai "dera prie konteksto", kita vertus, formuojama mintis, jog geras architekturinis darbas visada konfliktuoja su aplinka. Vartojama "diktato" savoka, kuriai suteikiamas pozityvus atspalvis, nors pabreziama, jog tai potencialiai lemia konflikta su aplinka. Kontekstas cia igyja dvejopa, nors ir ne aiskiai atskirta prasme, kaip gamtos ir socialinis kontekstas: "Bet kuris miestas <...> pilnas pavyzdziu, kuriems vienaip ar kitaip buvo (ar yra) budingi urbanistinio, architekturinio, kurybinio ar kitokios rusies diktato zenklai. Ir, aisku, jie nebutinai bus vertinami neigiamai. Labai daznas tokiu architekturos pavyzdziu bruozas--didesnis ar mazesnis konfliktiskumas su nusistovejusia aplinka, polemika su galiojanciomis lokaliomis vertybemis ar net socialine etika. Toks ju kontroversiskumas ir egoistiskas isskirtinumas labai daznai gali buti ir kurybinio genialumo pozymis" (Grunskis, Reklaite 2012: 258). "Uz penkiasdesimt litu kurdamas gera architektura tu konfliktuoji su aplinka. O darydamas tiesiog inzinerini irengini tu su ja nekonfliktuoji. Nera architekturos, nera ir konflikto. <...> daugeliu atveju tereikia tiesiog ivykdyt uzsakyma. O kurti nereikia. Jei kursi--bus konfliktas" (Grunskis, Reklaite 2012: 151). Diktatas yra gerai, kai atitinka architektu keliamus reikalavimus formai. Si drasos samprata, reiskianti konteksto paneigima, ateina is moderniosios vizijos, reiksmingos architekturineje vaizduoteje. Pastatu derejimas prie konteksto ateina is tvarios pletros vizijos (vienas is siuolaikines visuomenes reiksminiu zenklu). Naudojamu reiksminiu zenklu referentai neapibreziami - vizualizacijose pastatai pateikiami stovintys tusciose pievose, taciau tekstas prie ju nurodo, jog pastatai puikiai dera su kontekstu. Paralelinis siu savoku vartojimas atskleidzia, kaip profesiniame diskurse pasitelkiami populiarus kitu disciplinu ivaizdziai, neartikuliuojant ju priestaringumo.

Kita dilema susieta su "sovietmecio" architekturos vertinimu. Sovietmecio savoka apibudina tiek architekturos lauko tapatumo uzuomazgas, tiek testinuma, tiek luzi. Kaip architekturos lauko konstruktas--tai erdve, kurios atzvilgiu save apsibrezia architektai. Modernioji architektura reiksminga profesinio lauko steigciai, kartu su ja architektura is naujo itvirtinama kaip moderni profesija. Lietuvoje sis santykis sudetingas, nes moderni architektura igyvendinama neigiamoje istorineje erdveje. Sovietmecio artikuliacija atskleidzia profesinio lauko savo padeties vertinima ir siekius siandien. Sovietmetis siejamas su profesijos tapatumo formavimusi, pasididziavimu, nostalgija aukstam architekto statusui, ypac didele Lazdynu mikrorajono Vilniuje simboline svarba, pagarba tuo metu kurusiems architektams kaip profesijos autoritetams. Modernizmo laikotarpis, palikes architekto herojaus tropa, stiprus architekturineje vaizduoteje, bet architektura sovietmeciu architekturineje vaizduoteje igyja ambivalentiska statusa. Tai atskleidzia tiek sovietmeciui, tiek kapitalizmui diskurse pateikiama kritika. Siame diskurse skleidziasi keli santykio su architektura valstybinio socializmo laikotarpiu tipai:

--siekiama issaugoti moderniaja architektura, pabreziamas jos isskirtinumas, menine verte. Arsiai kritikuojama priesinga pozicija, siejama su kulturinio kapitalo stoka;

--apibudinama neigiamai pabreziant kurybos apribojimus, medziagini apribojima ir formuluojant "kolaboravusiu architektu" ivaizdi (13).

Siekis issaugoti sovietinio modernizmo pastatus (Grunskis, Reklaite 2012: 278), issakomas paraleliai neigiamos architektu padeties sovietmeciu vertinimui (Grunskis, Reklaite 2012: 289). Pirmasis 2013 m. architekturos pokalbiu fondo ciklas vadinosi Disidentiskumas architekturoje. Daug demesio siame cikle skirta architekturai socialistineje valstybeje. Taciau atsiskleide Duttono ir Manno (2000) bei Jamesono (1985) kritikuojamas formos ir turinio sumaisymas. Disidentiskumo paieska susitelkia i forma, reiskia jos perziurejima, abstrakciai siejant su opozicija vyraujancioms tendencijoms. Architektura grazinama i save--i meno sriti. Tai vidinis savipakankamas architekturos, kaip is visuomenes isskirtos erdves, disidentiskumas. Formuojamame diskurse neatsiskleidzia suvokimas, kaip architektura veikia politines ekonomines laikoerdvio salygos.

Architektura kaip menu suinteresuoti architektai kritikuoja kapitalizma (Grunskis, Reklaite 2012: 194), bet kartu socialinio architekturos turinio atzvilgiu retransliuoja neoliberalias idejas. Architektu zodziuose neatsispindi demokratijos reikiamybe. Jei "visuomene nesupranta, kas yra gera architektura", ir kartu ne visuomenei kuriama, ne su ja dirbama, bet izoliuojamasi, tai ar "architekturos komercionalizacijos" apribojimas sukurs socialiai geistinus rezultatus, jeigu architektai statys taip, kaip siulo ju vaizduote (kas nebuvo imanoma net valstybiniame socializme, nors to tikejosi modernusis avangardas)? Analizuojamame architekturos diskurse kritikuojami dideli prekybos centrai miesto centre, kaip kartais ir dangoraiziai, neisvaizdus, prastos statybu kokybes daugiabuciai, susiejami su jauno verslo pelno interesais. Kritikuojamas kapitalizmas, taciau didziuojamasi banko pastatu. Kritikuojamas sovietmetis, ir jame issiskleidzia architekturines nostalgijos erdve. Kapitalizmo kritika veikiau susieta su formaliaja kritika ir architekto galios klausimu negu su socialinemis pasekmemis.

Vakaru architekturos diskurse svarstomas socialines architekturos radikalumas, o Lietuvoje radikalumas yra architekto suvokimu habitualizuotu estetiniu aspektu pajudinimas (14). Mainstreamo atmetimas Vakaruose reiskia socialines architekturos paieskas (Jones, Card 2011), o posocialistineje Lietuvoje mainstreamo atmetimas yra architektu isivaizduotas kompromiso su uzsakovu atmetimas, taip vel architektura uzdarant hermetiskame architekturos lauke.

"Architektu zmones" (15)

Architekturos, kaip socialines praktikos idejos, pletojimas Vakaru architekturos teorijoje nuo XX a. 7-ojo desimtmecio sieja architektura su mokslu ir visuomene ne per "objektyvias" zmogiskuju poreikiu apskaiciavimo ir igyvendinimo technologijas, bet su antropologine, politiska erdves ir zmoniu poreikiu analize (Kostof 1989; Crawford 1991; Jones, Card 2011; Stanek 2011) (16). Estetiniu sprendimu diktavimas analizuojamame diskurse sutapatinamas su socialine kritika. Taciau architektura isimama is socialiniu santykiu tinklo, turincio daug suinteresuotu dalyviu--nuo konkretaus namo gyventoju iki kaimynijos, kurioje pastatomas pastatas, ir visuomenes placiausia prasme. Nuostata, jog "[erdve] leibniciskai proksimaline ar net einsteiniskai "susikabinusi" su laiku": "mentaline, semantine, fizine, istorine ir abstrakti": persmelkta genius loci: kurios grozis patiriamas "dostojevskiskaja, iki galo nepazinta sielos dalimi, kuri leidzia patirti katarsi" (Grunskis, Reklaite 2012: 261-263), tarsi artima Lefebvre'o idejoms apie visapusiska miesto patirti, nuotyki ir estetines patirtis, bet kyla klausimas, kas butent taip dostojevskiskai patiria miesta. Kur siose patirtyse atsiduria, pvz., aptvertos ir saugomos bendruomenes, besisegmentuojancios miesto dalys, prieinamo busto ir apribotos viesosios erdves klausimai? Lefebvre'o apibreziamas socialinis erdves matmuo, formuluote, jog erdve yra socialine--socialiai gaminama ir gaminanti, cia praleidziama. Socialumas atima semiobjektyvu ir individualistini matmeni, kuris steigia architekturos lauko autonomija.

Crawford (1991), Gutmanas ([2004] 2007), Duttonas ir Mannas (1996) kelia klausima, kaip popostmoderni profesija galetu vel imti demonstruoti socialine atsakomybe. Gutmanas ([1983] 2007: 228) atskleidzia du budus, kuriais architektai gali veikti statymo praktika. Pirmasis--kai jiems tiesiogiai uzsakomas projektavimas; antrasis--kai kaip profesionalai jie isitraukia i kulturinio ir politinio konteksto formavima, kuriame apibreziama statybu industrijos praktika. Nors svarstomi politinio itvirtinimo mechanizmai (pvz., Architekturos istatymas), taciau jie nukreipiami veikiau i lauko interesu konsolidavima negu i platesnius socialinius klausimus. Architektura analizuojamame diskurse traktuojama estetikos poziuriu, architekturos profesija kaip priklausoma nuo inzinieriu bei statybos sektoriaus ir su jais konkuruojanti, apribota nekilnojamojo turto pletotoju. Taciau erdve yra socialinis darinys. Estetinis sprendimas architekturoje visada bus susietas su erdves planavimu, jo israiska--su kulturiniu prasmiu sistemomis.

Architektu zmones--tai architektu vizija, kokiems zmonems yra kuriami ju pastatai ir erdves, isivaizduojami ju naudotojai (Ellis, Cuff 1989: 3). 9-ajame desimtmetyje Dana Cuff (1989), nagrinedama 7 zymiu New York'o architektu zmones, nustate, jog sie architektai zmones skirsto i "as, tokie kaip as ir visi kiti". Architektu zmones, pasak jos, visu pirma pats architektas ir kiti architektai--iskilus kolegos. Zmones architekturoje atsiranda apibendrintai, kaip suvokejai, bet ne transformuotojai ir aktyvus interpretuotojai, judantys per erdves arba veikiantys nustatytus vaidmenis erdveje, bet nesaveikaujantys, neveikiantys grupemis. Saveikos reikalaujantys socialiniai dariniai, nuo seimos iki draugystes, bendruomenes, architektu poziuryje yra, kaip formuluoja Cuff (1989),--iskreiptai apibrezti (ill defined).

Svarbiausi architektu zmones--kiti architektai (Grunskis, Reklaite 2012: 148). Tai atskleidzia pasirinkimas Laisves architekturoje individualiai kalbinti kolegu nurodytus architektus. Nepakalbintas ne vienas busta (ne individualias rezidencijas) projektuojantis architektas. Kalbinami menininkai arba neigiami lauko herojai. Svarbiausia--kolegu ivertinimas, o ne "itikti uzsakovui" ar juo labiau--"vairuotoju bureliui". Tai atskleidzia ir architekturos konkursu svarba bei viesai issakoma kritika, kai pasirinktas ne komisijos isrinktas, o uzsakovo pasirinktas variantas. Klientas tampa kitu, pateikiamas kaip stokojantis kulturinio kapitalo, ji "reikia mokyti" (inf_7) arba jis "daro nesamones" (inf_8): "<...> susitinku su uzsakovu, negaliu vienareiksmiskai vykdyti jo noru, nes as turiu savo pasauleziura, as matau evoliucija ir jauciu pareiga jam suteikt kazka edukacinio" (Grunskis, Reklaite 2012: 148); "<...> pasikeitus architekto laisves ir tapatumo suvokimui, socialine ar bent jau Uzsakovo edukacija tapo viena is architekto priedermiu" (Grunskis, Reklaite 2012: 33); "Uzsakovu, kurie supranta gyvenamojo namo architektura, yra labai nedaug" (Grunskis, Reklaite 2012: 58). Kitaip vertinamas darbas mecenatui, igalinanciam drasius architekto kurybinius sprendimus, kelianciam jam issukius (Jarmalis 2012; Grunskis, Reklaite 2012: 125). "Kurejas neprisimena, kad butu turejes toki reiklu uzsakova. Verslininkas reiklus ir darbininkams, ir architektams, labai pedantiskas, bet nebijojo savo naujajame name ismeginti netradiciniu sprendimu. Su tokiais zmonemis architektams nelengva dirbti, bet idomu" (Jarmalis 2013). Mecenato, kaip idealaus kliento, troskimas stipriai isreikstas architektu diskurse. Pvz.: architektas aptariamas kaip lygus popieziui--atsiskleidzia ismanancio ir autocritas pasizymincio mecenato siekimas (Grunskis, Reklaite 2012: 175). Taip architekturos profesija grazinama i laikus iki moderniojo judejimo, kai architekto verte legitimuoja mecenato statusas. Vel isryskeja diskurso priestaravimai--modernioji kryptis steigia profesijos tapatuma, taciau kartu atmetama viskas, kas sudaro jos turini. Be to, siekiama viesuju intelektualu statuso, bet atvirai pabreziamas demokratines visuomenes atmetimas.

Poziuris i klienta persipina su poziuriu i visuomene. Visuomene traktuojama kaip vienalyte mase, stokojanti kulturinio kapitalo ir turinti nepagristu interesu. Architektura nera visuomenes raiska ir architektura nera skirta visuomenei. Ji yra atsieta nuo visuomenes, visuomene reikia mokyti ja suprasti (17). Su sia samprata susijusi ir nuostata paveldosaugos atzvilgiu. Paveldosaugininkai ir paveldosauga--vieni is pagrindiniu architektu konkurentu, priimant erdvinius sprendimus (Grunskis, Reklaite 2012: 54, 75). Santyki su siais statymo proceso dalyviais architektai apsibrezia beveik kiekviename viesame pasisakyme. Architektu ir paveldosaugininku pasauleziuros skirtumus detaliau nagrinejo Aldis Gedutis (2012). Architektu poziuris i paveldosauga atskleidzia architekturinio diskurso prioritetus. Visu pirma, kaip pastebi ir Gedutis (2012), tai yra estetiniai kriterijai, apibreziami architekturos lauko skoniu hierarchijoje. Siuo poziuriu reiksmingas architektu ir paveldosaugininku santykis moderniojo ir ikimoderniojo paveldo atzvilgiu. Viena vertus, nesutariama del nauju pastatu statymo miesto dalyse, apibreztose kaip paveldas ir pasizyminciose daugiausia ikimoderniaja architektura. Kauno miesto architektu sukurti plakatai "nesveika paveldosaugine meile zudo", "Sveiko proto ministerija ispeja: Paveldosaugininko meile trikdo miesto kraujotaka ir mazina jo potencija" (18) tapo viesa Kauno architektu kritika del Kauno naujamiescio apsaugojimo (panasaus turinio pastabos buvo issakytos ir sio straipsnio autores atliktu interviu su architektais metu). Kita vertus, paveldosauga nesaugo ar, architektu poziuriu, nepakankamai saugo tai, ka nori saugoti patys architektai--modernuji pavelda (19) (Grunskis, Reklaite 2012: 107). Santykis su paveldosauga atskleidzia, kas, architektu poziuriu, turetu priimti sprendimus del miesto kaitos. Fizine miesto erdve traktuojama kaip priklausanti ir turinti priklausyti architektams: "O cia zmones, isvis nesusidure ir nesusije su tuo, ir nezinantys, ka reiskia zodziai "architekturinis mastelis", bando saugot ar draust kazka. Tai didele blogybe" (Grunskis, Reklaite 2012: 150). Fraze "zmogiskasis mastelis", pasak architekturos istoriko Spiro Kostofo (1989: XV), architekturoje reiskiancia tai, kad atsisakymas dometis, kaip zmones nori gyventi, pakeiciamas isivaizduojamu architekturos formavimu pagal zmogaus kuno proporcijas, cia simboliskai pakeiciamas fraze "architekturinis mastelis", taigi architektura suvokiama, vertinama pagal savo pacios proporcijas.

Negalima teigti, kad visuomene visai nefiguruoja architektu zodziuose. Kai kuriu architektu pasisakymuose keliamas klausimas, "ar suinteresuota visuomene gauna pakankamai informacijos apie projektus ir architektura apskritai?" (Grunskis, Reklaite 2012: 215). Tai grazinama atgal i architektu pirmenybe "visuomenes" atzvilgiu ir poreikiu sviesti visuomene: "Ar vyksta architekturine visuomenes edukacija ir salinamas architekturos nerastingumas?" (Grunskis, Reklaite 2012: 215). "Zmones", "visuomene", "sociumas" architekturiniame diskurse dazniausiai iskyla neigiama prasme, kaip ribojantys architekto kurybinguma, nepritariantys, varzantys unikaliu pastatu atsiradima. Bendruomene ar visuomene gesina "architekto intuicija" ir mena: "Daug blogesnis dalykas, kai architektu intuityvuma gesina ne patys architektai, o visuomene. Ir architektai su tuo nekovoja. Ar gali vairuotoju burelis nutarti, kas ir kaip turi buti, atrodyti mieste? Tai yra ir butu baisu"; "<...> visuomene, kuri niekam nepritaria" (Grunskis, Reklaite 2012: 124); "Kada suprantu, kad darbas baigtas? Nesu to suvokes nei karto. <...> Ir visos sociumo kuriamos aplinkybes trukdo iki to prieit" (Grunskis, Reklaite 2012: 152); "Jeigu kalbam apie kuryba, joje reikia intuityvumo. Ir ten jo yra maksimaliai daug. Sociumas ta intuityvuma suvalgo nekramtydamas, ir tada lieka nuogas, tuscias, niekam neidomus daiktas" (Grunskis, Reklaite 2012: 149).

Kartais "zmones" iskyla kaip architekto pastiprintojai, leidzia sustiprinti minti kritikuojant verslo dominavima kurybines architekto veiklos atzvilgiu. Tada iskyla teisetai pasipiktinusios (o pries tai--neteisetai pasipiktinusios) visuomenes ivaizdis. Jis visada apibendrintas. "Zmones" tampa homunkulais architekturos dvasineje ir fizineje kovoje tarp meno ir verslo ar komercijos: "<...> pagaliau, dalis sociumo pasijunta buvusi kazkur nuosalyje tuo metu, kai kazkas keite ir "tvarke" jiems taip pat bent jau mentaliai priklausancia erdve ir vieta. <...> tik veliau, atitokes nuo euforines psichologines itakos ar optimistines hipnozes, gali suvokti, kad miestas turejo ar galejo atrodyti kitaip ir kad jo raida buvo smarkiai paveikta laukinio kapitalizmo isauginto socialines galios subjekto, kuris esminius miesto raidos klausimus dare besivadovaudamas gryna komercine logika, o ne kulturinemis vertybemis" (Grunskis, Reklaite 2013: 259).

Visuomene, stokojanti kulturinio kapitalo, siejama su demokratija, kuri savo ruoztu tapatinama su habitualizuotais estetikos standartais, ju reprodukavimu, estetika, del kurios visi sutartu. Tai ne Lefebvre'o miestas kaip oeuvre ar, kaip apibrezia David Harvey (2003),--teise perkurti save kuriant miesta. Architektai kritiskai vertina galimas demokratiskos architekturos gaires: "Grizciau prie diskusijos pradzios, kai kalbejome, kodel sovietmeciu buvo 20 procentu is tikruju moderniu, postmoderniu pastatu. Ogi del to, kad buvo diktato laikai. Niekas neklause visuomenes--kaip jus norite. Dabar norima itikti visoms visuomenes grupems, visoms interesu grupems, turime gana anemiska rezultata--kai itinki visiems, tai is tikruju neitinki niekam" (Milerius et al. 2009: 162); "Jeigu ziuretume i gryna architekturos istorija, pamatytumete, kad architekturoje niekada nebuvo liaudies nuomones. <...> Klasikine architektura yra tik teiginys, ji niekada nebuvo skirta liaudziai. Architektura liaudziai padekime i sali. Kalbant apie profesionalia architektura, ji visada buvo diktatoriska ir yra islikusi kaip sio diktato rezultatai"; "Architektura niekada nebuvo populiarus menas--popmenas, niekada. Tai buvo isskirtine saka, kaip muzika ..."; "<...> architektura niekada is esmes nebande itikti. Tiesa, anksciau tiesiogiai is architekturos niekas pinigu nedare. Komercine architektura neegzistavo" (Grunskis, Reklaite 2012: 175); "<...> kai architektura tapo jau nebe aristokratu, o demokratijos reikalu, tuo paciu momentu ji prarado pati save, nes to niekada istorijoje nebuvo" (Grunskis, Reklaite 2012: 176).

Cia demokratijos samprata priarteja prie Ranciere'o (2001: 4, 7; 2004: 5) perteikiamos prasmes. Demos ir demokratijos savokos visu pirma buvo suformuluotos neigiama prasme, isreiksdamos tai, jog kalba neturintieji teises kalbeti. Kai architektura sutapatinama su menu, demokratija negali buti vienas is grindzianciu aspektu, nes menas, kaip individuali raiska, perduoda totaline kurejo vizija. Demokratine perspektyva i architektura architektu poziuriu ja menkina, nes tai, kas formuojama saveikoje, nebera menas kaip individuali raiska--tai apribotas menas: "Menas negali buti sukurtas demokratijos mechanizmu. Vis del to mene turi buti individualus poziuris. Kitas dalykas--tas individualus poziuris gali isplaukti ne is vieno zmogaus, gali atspindeti kurybinio kolektyvo pozicija. Taciau jokiu budu ne beribes visuomenes" (Grunskis, Reklaite 2012: 138).

Socialumas siejamas su amorfiska, "beribe" visuomene. Pastatai aptariami izoliuotai, paminint, jog reikia derintis su investuotoju, visuomene, statybininkais, bet socialinis kontekstas, pastatu planas, santykis su kitais pastatais, bendruomenemis, zmoniu veikla nagrinejamame diskurse nefiguruoja. Zmones diskurse atsiranda kaip atitole naudotojai, uzpildantys pastata, o ne aktyvus transformuotojai, ivairios grupes. Diktatas--tai kurejo asmeninis sprendimas, demokratija, abstrakciai isivaizduojama kolektyvine architekturos kuryba. Architektura yra arba menas--kaip individuali kurejo veikla, arba verslas--atitikimas uzsakovo, kuris retai kada yra bendruomene ar net savivaldybe, poreikiams. Siame kontinuume socialumas isnyksta. Kai jis atsiranda,--tai gyventoju triuksmo, pasitelkiant Ranciere'o savoka, pavidalu. Sie gyventojai redukuojami arba i beasmene visuomene, arba i kulturinio kapitalo stokojanti uzsakovo asmeni.

Kliento ir visuomenes, kaip kurianciu architektui apribojimus, apibreztis problemiska, nes architekturos paskirtis ir prielaida yra jos naudojimas. Poreikiai, kurie galetu buti traktuojami kaip igalinimas, pirmines architekturos prielaidos, suvokiami kaip apribojimai. Taip pat gyventoju, miestieciu, miesto bendruomeniu poreikiai yra sudetingesni negu architektu apibendrintai apibreziami habitualizuotu estetikos standartu atkartojimu. Kaip rase Lefebvre'as (1996: 147) veikale "Teise i miesta", miesto gyvenimas reikalauja vienalaikiskumo ir susidurimo vietu, sukurianciu erdve takiems, kintantiems kasdienio gyvenimo ir socialines saveikos santykiams, susietiems su zmoniu poreikiais saugumui ir atvirumui, uztikrintumui ir nuotykiui, darbo organizavimui ir zaidimui, t. y. tam, kas nuspejama ir nenumatyta, panasumui ir skirtumui, izoliacijai ir susidurimui, keitimuisi ir investavimui, nepriklausomybei, netgi vienatvei ir komunikacijai. Jeigu funkcionalistinis urbanizmas redukavo antropologinius zmogaus poreikius i fordistinei visuomenes organizacijai tinkama gamybos ir reprodukcijos cikla, tai toks apibendrintas visuomenes traktavimas dar labiau redukuoja socialini pasauli. Nauju erdves sprendimu paieskos, ypac busto atzvilgiu, sugrazintu architektus is komercines i kulturine sriti, o isitraukimas i darba su visuomene, o ne pries ja, suteiktu potencialo susigrazinti idealuji klienta ir architekturos reiksmes visuomenei svarba.

Nagrinejama diskursa papildo jaunu, ka tik baigusiu studijas ir pradejusiu veikla architektu poziuris, issakytas interviu apie busto projektavima. Galima skirti pagrindines linijas: architektams truksta socialiniu ziniu apie architekturos vaidmeni; architektai perteikia neoliberalu poziuri i zmoniu saveika, susieta su bustu. Siame poziuryje ryskeja privatumo svarba ir aptvertu bei saugomu gyvenvieciu, kaip savaime suprantamo miesto pletros budo, normalizavimas. Miesto pletros atzvilgiu kalbintiems architektams uzduoti klausimai apie naujus busto projektus Vilniuje ir socialine ivairove mieste. Savo vaidmeni architektai suvoke kaip ribota--praktikos apribojimus siejo su pletotoju ar klientu uzsakymais, valdzios instituciju nustatytais reikalavimais. Bustas traktuojamas kaip preke--geresnese teritorijose brangesne, blogesnese teritorijose pigesne. Architektu poziuris grindziamas veikiau laisvos rinkos ideologija negu konkrecia perspektyva i architekturos politini, socialini vaidmeni. Kalbinti architektai teige galintys aptarti techninius projektu parametrus ir kalbeti apie architekturine estetika, taciau maziau galejo reflektuoti architekturos socialini vaidmeni. Socialines ivairoves kaita mieste architektai traktuoja kaip objektyvu procesa, veikiant rinkos desniams. Ji laikoma nenaturalia ir sunkiai igyvendinama. Uzdarumo formos, atsiribojimas laikomi naturalia privatumo poreikio israiska, taciau kartu ir kaip atsakas i modernistinio projekto formas, paremtas kolektyvinemis erdvemis, kurios, taikant Lefebvre'o (1991) vartojama termina architektu poziuriui isreiksti, nebuvo kolektyviai pasisavintos. Tokiu budu architektai savo nuostatomis ir veikla prisideda prie esamo miestu pletros modelio normalizavimo, legitimavimo ir fizinio itvirtinimo. Taciau kalbinti neseniai studijas baige architektai taip pat isreiske poreiki geriau suprasti socialinius architekturos aspektus, maziau isreiske galios poreiki negu viesa diskursa formuojantys viduriniosios ir seniausios kartos architektai, bet akcentavo neturintys ziniu apie socialinius architekturos aspektus.

Architektu praktika Lietuvoje formaliai tarsi atitiktu reagavima i 7-ajame desimtmetyje Europoje suintensyvejusia funkcionalistinio urbanizmo kritika--atsisakoma urbanistikos ir kuriama architektura be miesto plano, kaip siule Bofillas savo Miesto erdveje projekte (Stanek 2011: 206-219). Taciau nagrinejamas diskursas neitraukia kritiniu miesto studiju turinio: demokratinio dalyvavimo, zmoniu saveikos miesto erdveje, alternatyviu busto praktiku ideju. Aplinkos reiksme zmonems ir jos patirtis architektu zodziuose--marginali tema.

Posocialistiniame architekturos lauke for muluojamos ir alternatyvios idejos. Analizuojamas diskursas, kaip ir pati architektu veikla, kinta laike. Imta pletoti naujas bendruomenes vystymo iniciatyvas, 2013 m. ruduo buvo gausus architekturiniu renginiu, pastangu "megzti rysi su visuomene". Taigi architektura posocialistineje Lietuvoje svyruoja tarp a) "meno kuriniu"; b) "komercines architekturos" - ypac sparciai plintanciu busto schemu, kuriu urbanistine struktura kol kas apskritai netampa viesu architektiniu diskusiju dalimi; ir c) bendruomeninio aktyvizmo bei pastangu ieskoti architekturos apibrezciu per diskurso formavima parodose, viesose paskaitose, svyruojanciose tarp savireferentiniu architekturos apibrezciu ir pastangu inesti i architekturini diskursa socialini matmeni. Kol kas lieka atviras klausimas, kaip tai paveiks bendra architekturos diskurso lauka, kaip sios iniciatyvos virs architektura.

Isvados

Fizine aplinka yra socialinio pasaulio dalis. Jos prasme, poveikis, naudojimas perpina kasdienius zmoniu gyvenimus. Architektu zodziuose ar profesijos kuriamame viesajame diskurse architektura susiejama su architektu profesines veiklos sfera, formuojamas architektu, kaip vieninteliu teisetu erdves pletotoju, ivaizdis. sis ivaizdis sudeliojamas atsiribojant nuo statymo proceso konkurentu: statybu sektoriaus, apibendrinto "visuomenes" konstrukto, paveldosaugos ir kitu viesojo sektoriaus atstovu. Nesant materialios bazes architektu vaidmens itvirtinimui, profesijai tampant enterpreneriska, veikiancia privaciame sektoriuje, stiprinamas simbolinis legitimacijos lygmuo--diegiama architekturos kaip meno samprata. Architektura susiejama su estetiniais, formaliaisiais standartais --forma architekturineje vertybiu sistemoje dominuoja turinio atzvilgiu; jos kurimas susiejamas su architekto kaip menininko saviraiska. si samprata architektus a priori pateikia kaip menininkus. Profesija siejama su isskirtiniais gebejimais ir izvalgomis, stiprinamas ir nuo kitu grupiu atsiejamas kulturinis jos kapitalas, breziami instituciniai apribojimai, pabreziamas profesijos autonomiskumas ivairiu interesu (inzineriniu, politiniu, ekonominiu, socialiniu ir kt.) atzvilgiu. Toks profesijos ivaizdis diegiamas diskursyviai konstruojamame kontekste, kuriame architekturos profesija praradusi auksta socialini statusa. Sis statuso praradimas reiskia teise i vienasalisku sprendimu del erdves formavimo praradima, profesijos vieta valstybineje sprendimu hierarchijoje. Viesai formuojamas diskursas apie architektura ir architekturos profesija persmelktas priestaravimu, kurie igauna prasme, kai ivertinami architektu turimos galios perspektyvoje. Sukuriamas drasaus, bekompromisio, opozicijoje esancio profesijos atstovo ivaizdis. Taciau sie pasipriesinimo aspektai nukreipti pries estetinio sprendimo apribojimus. Pagrindiniu demesio objektu nagrinetame diskurse yra architekturos kokybe--vidiniais disciplinos standartais apibrezti kriterijai. Steigiant teise i estetinius erdvinius sprendimus, jie pateikiami kaip socialine kritika, taciau ne i ja nukreiptos architektu pastangos. Socialumo, architekturos vaidmens, politiskumo, erdves formavimo socialinio vaidmens persvarstymas nefiguruoja nagrinetame diskurse.

Architektura nepriklauso vien architektams, jie nevaldo ir jos iprasminimo proceso, nekuria socialiniu santykiu, taciau kuria erdves, kurios suteikia galimybe siems santykiams uzsimegzti. Kaip raso Lefebvre'as (1996: 151), "architektas kaip ir sociologas--ne stebukladarys. Ne vienas is ju nekuria socialiniu santykiu, taciau tinkamomis aplinkybemis jie gali padeti kurti pokycius. Tik socialinis gyvenimas savo visuma turi tokias galias ar ju neturi. O mineti zmones gali individualiai ar grupemis siulyti, kurti, paruosti formas". Pretenzija i nesuinteresuotu erdves formuotoju vaidmeni, enterprenerisko statuso neigimas ir siekis itvirtinti profesija, kaip socialiai reiksminga veikla, kelia reikalavima atlikti socialiai reiksmingus darbus arba irodyti socialini reiksminguma. Taciau, koncentruodamiesi i estetika ir atribodami ja nuo nesuprantancios visuomenes, architektai hermetizuojasi jos atzvilgiu. Nesant salycio tasku tarp profesinio lauko ir platesnes visuomenes, statuso legitimacijai pritruksta pagrindo. Posocialistiniame lauko diskurse atsiskleidzia architekturos tapatumo krize. Pagrindine profesinio statuso itvirtinimo dilema tampa architekturos kaip meno ir komercijos skirtis. Architektura yra ne neutrali kulturos forma, bet socialine produkcija--politine praktika, susieta su socialine tvarka. Architektura nera vien autonomiskas formos kurimas. Socialines architekturos funkcijos artikuliavimas jos politiniame, ekonominiame kontekste potencialiai galetu prisideti prie socialiniu santykiu perziurejimo, uzuot juos legitimavus (Jones 2011; 166). Architektu ambicijos vienu metu ir per dideles, ir per mazos. Per dideles siekiant, jog daugelis ivertins architektams reiksmingus estetinius sprendimus, ir butent taip, kaip juos mato architektai. Per mazos, kai architektai neivertina, kokia nauda gali sukurti ju darbas, jeigu jie panaudotu zinias apie tai, kaip zmones igalina fizine aplinka, kaip zmones ja pasisavina. Crawford (1991: 43) poziuriu, sekmingai manevruoti profesijai padetu rimtas ideologiniu prielaidu atnaujinimas. Kurdami itikinancias istorijas apie socialinius poreikius, architektai gali isivaizduoti nauja idealiu klientu visuma, ne apibendrintas modernizmo mases, bet specifines grupes, kuriu poreikiai nera ispildomi architekturos rinkos. Kiek tai aktualu Lietuvos architektams? Suvoke, kokioje aplinkoje veikia, ir susirupine ne tik itvirtinti estetikos standartus, kuriems profesija teikia pirmenybe, bet ir kalbeti apie erdvinius sprendimus socialiniu poziuriu, ne konkuruodami, o bendradarbiaudami su kitais statymo dalyviais, galetu pasiekti daugiau, nes architektas visada priklauso nuo uzsakymo.

DOI http://dx.doi.org/10.3846/cpc.2014.03

Literatura

Amendola, G. 1989. Postmodern architects' people, in R. Ellis, D. Cuff (Eds.). Architects' people. New York, Oxford: Oxfrod University Press, 239-260.

Bickford, S. 2000. Constructing inequality: city spaces and the architecture of citizenship, Political Theory 28(3): 355-376. http://dx.doi.org/10.1177/0090591700028003003

Bourdieu, P. 1995. Outline of a theory of practice. Cambridge: Cambridge University Press.

Centras. 2013. 5 architektu darbams isdalintas architekturinis "Metras", Centras. Architektura, interjeras, dizainas, mada 2013(1): 14-15.

Crawford, M. 1991. Can architects be socially responsible?, in D. Ghirardo (Ed.). Out of site: a social critisism of architecture. Seattle: Bay Press, 27-46.

Cuff, D. 1989. Through the looking glass: seven New York architects and their people, in R. Ellis, D. Cuff (Eds.). Architects' people. New York, Oxford: Oxfrod University Press, 64-105.

Cuff, D. 2007. Before and beyond otside in: an introduction to Robert Gutman's Writings, in D. Cuff, J. Wriedt (Eds.). Architecture from the outside in: selected essays by Robert Gutman. New York: Princeton Architectural Press, 13-27.

de Carlo, G. 2005. Architecture is too important to leave to the architects, interview with Giancarlo de Carlo Volume 2005 #2 Doing (Almost nothing).

Dovey, K. 1999. Framing places: mediating power in built form. London: Routledge. http://dx.doi.org/10.4324/9780203267639

Dutton, Th. A.; Mann, L. H. 2000. Problems in theorizing "the political" in architectural discourse, Rethinking Marxism: A Journal of Economics, Culture & Society 12(4): 117-129.

Dutton, Th. A.; Mann, L. H. 1996. Reconstructing architecture. Critical discourses and social practices. Minneapolis, London: University of Minnesota Press.

Dutton, Th. A.; Mann, L. H. 2008. Introduction modernism, postmodernism, and architecture's social project, in Th. A. Dutton, L. H. Mann (Eds.). Reconstructing architecture. Critical discourses and social practises. Mineapolis, London: University of Minnesota Press, 1-27.

Ellis, R.; Cuff, D. 1989. Introduction, in R. Ellis, D. Cuff (Eds.). Architects' People. New York, Oxford: Oxford University Press, 3-15.

Frampton, K. 1991. Reflections of the autonomy of architecture, in D. Ghirardo (Ed.). Out of site: a social critisism of architecture. Seattle: Bay Press, 17-26.

Geriausi lietuviu architektu darbai lieka neigyvendinti, veidas.lt, 2011 m. Spalio 15 d., [interaktyvus], [ziureta 2013 m. Sausio 11 d.]. Prieiga per interneta: http://www.veidas.lt/geriausi-lietuviu-architektudarbai-lieka-neigyvendinti

Ghirardo, D. 1991. Out of site: a social critisism of architecture. Seattle: Bay Press.

Grunskis, T.; Reklaite, J. 2012. Laisves architektura. Vilnius: Baltu lanku leidyba.

Gutman, R. [1977] 2007a. Architecture: the enterpreneurial profession, in D. Cuff, J. Wriedt (Eds.). Architecture from the outside in: selected essays by Robert Gutman. New York: Princeton Architectural Press, 32-43.

Gutman, R. [1977] 2007b. House VI, in D. Cuff, J. Wriedt (Eds.). Architecture from the outside in: selected essays by Robert Gutman. New York: Princeton Architectural Press, 119-127.

Gutman, R. [1983] 2007. U.S. Architects and housing: 5 Relationships, in D. Cuff, J. Wriedt (Eds.). Architecture from the outside in: selected essays by Robert Gutman. New York: Princeton Architectural Press, 227-239.

Gutman, R. 1989. Human nature in architectural theory: the example of Lois Kahn, in R. Ellis, D. Cuff (Eds.). Architects' people. New York, Oxford: Oxfrod University Press, 105-130.

Gutman, R. [2004] 2007. Two questions for architecture, in D. Cuff, J. Wriedt (Eds.). Architecture from the outside in: selected essays by Robert Gutman. New York: Princeton Architectural Press, 239-246.

Harvey, D. 2003. The right to the city, International Journal of Urban and Regional Research 27: 939-941. http://dx.doi.org/10.1111/j.0309-1317.2003.00492.x

Jameson, F. 1985. Architecture and the critique of ideology, in J. Ockman (Ed.). Architecture criticism ideology. Princeton: Princeton Architectural Press, 51-87.

Jarmalis, S. 2012. Garsus architektas G. Natkevicius kiekvienam namui raso originalu scenariju, lrytas.lt, 2012-11-12, 09:42 [interaktyvus], [ziureta 2013 m. sausio 20 d.]. Prieiga per interneta: http://www. lrytas.lt/sroves/sekmes-istorijos/garsus-architektasg-natkevicius-kiekvienam-namui-raso-originalu- scenariju.htm

Jarmalis, S. 2013. Issukis garsiam architektui--sukurti nama plyname lauke, lrytas.lt, 2013-01-17, 11:26 [interaktyvus], [ziureta 2013 m. Sausio 20 d.]. Prieiga per interneta: http://www.lrytas.lt/verslas/bustas-irstatybos/issukis-garsiam-architektui-sukurti-nama- plyname-lauke.htm

Jencks, Ch. 2004. The new paradigm and the new iconography, in New Science, New Urbanism, New Architecture? [interaktyvus], [ziureta 2013 m. vasario 27 d.]. The Prince's Foundation for the Built Environment. Prieiga per interneta: http://www. katarxis3.com/

Jones, P.; Card, K. 2011. Constructing "social architecture": the politics of representing practice, Architectural Theory Review, 16(3): 228-244. http://dx.doi.org/10.1080/13264826.2011.621543

Kostof, S. 1989. Foreword, in R. Ellis, D. Cuff (Eds.). Architects' people. New York, Oxford: Oxfrod University Press.

Latour, B.; Yaneva, A. 2008. Give me a gun and i will make all buildings move: an ANT's view of architecture, in: R. Geiser (Ed.). Explorations in architecture: teaching, design, research. Basel: Birkhauser: 80-89.

Lefebvre, H. 1991. The production of space. Oxford, Cambridge: Blackwell.

Lefebvre, H. 1996 The right to the city in E. Kofman, E. Lebas (Eds.). Writings on cities: Henri Lefebvre. Cambridge, MA: Blackwell, 147-159.

Lietuvos Respublikos architekturos istatymo projektas, 2012-01-10, Nr. 12-77-01 [interaktyvus], [ziureta 2013 vasario 01 d.]. Prieiga per interneta: http://www. lrs.lt/pls/proj/dokpaieska.showdoc_l?p_id=122698

Michl, J. 1995. Form follows what? The modernist notion of function as a Carte Blanche, Magazine of the Faculty of Architecture & Town Planning 10(Winter): 31-20.

Milerius, N.; Tornau, u.; Drasenka, V. 2009. Rytu ir Vidurio Europos miestu kaita: architekturiniai, kulturiniai, socialiniai aspektai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Montgomery, R. 1989. Architecture invents new people, in R. Ellis, D. Cuff (Eds.). Architects' people. New York, Oxford: Oxfrod University Press.

Pecora, V. 1991. Towers of Babel, in D. Ghirardo (Ed.). Out of site: a social critisism of architecture. Seattle: Bay Press, 46-77.

Ranciere, J. 2001. Ten theses on politics. Theory and Event 5.3.

Ranciere, J. 2004. Introducing disagreement, Angelaki 9.3: 3-9. http://dx.doi.org/10.1080/0969725042000307583

Rieniets, T.; Sigler, J.; Christiaanse, K. 2009. Open city: designing coexistence. Amsterdam: SUN.

Stanek, L. 2011. Henri Lefebvre on space. architecture, urban research, and the production of theory. Mineapolis, London: University of Minnesota Press.

Stevens, G. 1998. The favored circle: the social foundations of architectural distinction. Cambridge: The MIT Press.

Stelbiene, A. 2013. Audrius Ambrasas: profesine patirtis Lietuvoje ir svetur [interaktyvus], [ziureta 2013 m. Sausio 21 d.]. Prieiga per interneta: http:// www.architekturumai.lt/pages/posts/audrius-ambrasas-profesine-patirtis-lietuvoje-ir-svetur-191. php

Vysniunas, A. 2013 Hamletiskas klausimas: architektas --profesija ar statusas, [interaktyvus], 2013 04 08--2013 04 12 triju straipsniu ciklas [ziureta 2012 m. balandzio 12 d.]. Prieiga per interneta: www.pilotas.lt

Wolfe, R. 2013. The graveyard of utopia: soviet urbanism and the fate of the international avant-garde, zero Books numatoma publikacija [interaktyvus], [ziureta 2013 m. Sausio 11 d.]. Prieiga per interneta: http:// rosswolfe.files.wordpress.com/2011/09/ross-wolfe-the-graveyard-of-utopia-soviet-urbanism-and-the-fate-of-the- international-avant-garde.pdf

(1) Nestrukturuotais ir pusiau strukturuotais interviu su architektais daugiausia remiamasi formuojant straipsnio teksta. Atlikti interviu su 8 informantais. Interviu testiniai, atlikti 2011-2012 m. Informantu kategorijos: 2 moterys, 6 vyrai. Informantu amzius: 24-30 m. Tai architektai, neseniai baige studijas ir pradeje veikla architekturos imonese. Cituojant informantus tekste, bus nurodoma: "inf_1".

(2) Vakaru architekturos lauke 7 desimtmetyje populiarios socialumo, saveikos idejos 9-10 desimtmeciais diskredituojamos. Vyraujanti architekturos teorija ir praktika pasuka link estetikos autonomizacijos. Lygiagreciai pletojama "socialines architekturos" kryptis, XXI a. kritineje socialiniu mokslu paradigmoje suformuluotos idejos tampa politiniu diskursu ir dominuojanciu architekturos krypciu reiksminiais zenklais, pvz., socialine ivairove, dalyvavimas, tvarumas ir t. t. Taigi apie dominuojancias kryptis siame straipsnyje stengiamasi kalbeti atsargiai, atsizvelgiant i tai, jog bet kuri intelektualine srove sukelia atoveiksmi ir paskatina alternatyvius ziuros budus.

(3) Tai taip pat atskleidzia ir ziniasklaidoje publikuotu architektu interviu analize.

(4) Paminetini Kauno architektu viesas gincas su paveldosaugos institucijomis del Kauno naujamiescio saugojimo, konfliktas del Pasilaiciu baznycios konkurso, kuriame klientas pasirinko kita, negu konkurso komisijos atrinktas, baznycios projekta. Sis sprendimas sukele architektu diskusijas, kurias lydejo socialiniame tinkle Facebook publikuotas "architekto dekalogo" isakymas: "nespresk apie projekta, jeigu nesi architektas".

(5) Issamiau apie moderniojo avangardo tapatumo dilemas zr.: Wolfe 2013; Ellis, Cuff 1989; Michl 1995; Crawford 1991.

(6) "Lietuvoje yra netgi toks posakis, kad architektas trukdo statybininkams normaliai statyti namus",--juokauja Europoje ivertintas architektas D. Trainauskas." (Geriausi ... 2011).

(7) Formos, kaip kritikos kritika, issamiai pateikia Duttonas ir Mannas (2000).

(8) Nesant architekturines spaudos, architektu vieso diskurso laukas persikele i internetine erdve. Architekturos lauke veikiantys portalai, breziantys lauko identiteto gaires, perkelia savo diskusijas i socialinio tinklo Facebook erdve, kurioje palaikomas nuolatinis diskusiju ir informavimo apie architektams reiksmingus reiskinius laukas.

(9) Jeigu laikytume kulturinio kapitalo standartus pasizyminciais kokiu nors objektyvumu, galetume pastebeti, jog is tiesu posocialistineje Lietuvoje, ypac pirmaisiais nepriklausomybes metais, ekonominis ir kulturinis kapitalas nesikoncentravo tame paciame socialiniame sluoksnyje. Taciau problemiska tai, jog architekturos lauko atzvilgiu kulturini kapitala, kaip ir meno statusa, siekiama itvirtinti a priori.

(10) Diskusija, susieta su architektura kaip menu ir visuomene transformuojanciu kritiniu menu, pateikiant kritika per architekturos forma, Vakaruose itin suintensyveja nuo 9 desimtmecio. Architektura kaip kritinis menas, kritikuojama del "radikalios" formos tapatinimo su socialine transformacija. Radikalios formos lengvai pasisavinamos bet kokio ekonomiskai pajegaus galios subjekto ir tokiu budu praranda kritini potenciala. Analizuojamo diskurso remuose meno samprata nesietina su kritine dimensija ar meno prasminemis dimensijomis, pvz., rekonstruoti patirtis per pazistamu formu pavertima svetimomis.

(11) Atskleidziama 1969 m. Philippe Boudon studijoje Lived-In Architecture: Le Corbusier's Pessac Revisited.

(12) Sociologiniu poziuriu idomi kompromiso architekturoje samprata. Architektura skirta gyventi, dirbti, buti, bendrauti. Ji turi buti tinkamos erdves, nesugriuti, ispildyti estetinius reikalavimus. Pavyzdziui, individualus namas skirtas jo gyventoju poetiskai ir buitiskai kasdienybei, o visuomeninis pastatas saveikauja dar ir su kitais pastatais, ju paskirtimis, programomis, kuria susitelkimo erdves, gali sukurti ne traukos, o stumos lauka.

(13) Posocialistines Lietuvos architektu santykiui su moderniaja architektura valstybinio socializmo laikotarpiu isskleisti reiketu atskiro straipsnio. Santykis su architekturos kurimo salygomis, dirbusiais architektais ir sukurta architektura tampa tarsi psichologiniu perkelimo mechanizmu, is kurio galima rekonstruoti siandienini profesijos savivaizdi, kuris, be abejo, yra neunifikuotas.

(14) Habitualizuotu estetikos standartu architekturoje analize savaime idomi tema, atsizvelgiant i tai, kad nepriklausomybes pradzia susieta su is socialistinio laikotarpio paveldetais moderniosios architekturos standartais. Nauji estetikos standartai, susieti su "miescioniska vizija", pasak vieno architekto, arkomis ir persikine spalva, yra nauja estetikos raiska, kurios kilmes ir paplitimo analize butu prasminga suvokiant architektura nepriklausomoje Lietuvoje.

(15) Zr. Russello Elliso ir Danos Cuff veikala Architects' People.

(16) Taciau poreikis skirti architektura ir "socialine architektura" atsiranda tada, kai socialumas isnyksta is profesinio lauko kaip integrali jo dalis. Architektura yra socialine praktika, taciau koncentracija i architekturos, kaip autonomisko meno, vizija, is kurios eliminuojami naudotojai, paskatina priesingas praktikas--sutelkti demesi i naudotojus, i ivairiu socialiniu poreikiu sprendima ten, kur architektura neskiria savo pastangu: nuo apleistu rajonu gaivinimo iki socialinems paslaugoms skirtu pastatu kurimo, projektavimo skurdziose bendruomenese ir t. t. Akcentuodamos skirti nuo "pagrindines architekturos sroves", tokios praktikos redukuoja estetikos reiksme. Bet tokia dichotomija--estetika versus socialine atsakomybe, forma versus naudojimas atskleidzia architekturos vaidmens modernioje visuomeneje problematiskuma. Kita vertus, diskutuojama, kiek "socialinei architekturai" pavyksta isvengti paternalizmo, ar tai netampa nauja profesines legitimacijos strategija (pvz., Jones, Card 2011).

(17) "Kauno architekturos festivalis pirma karta vyko 2013 m. rugsejo 1 d.--spalio 30 d. Ji organizuoja Lietuvos architektu sajungos Kauno skyrius. Jo tikslas --sudominti zmones profesionalia architektura, padeti ja suvokti. Du menesius truksiantis festivalis pasiulys daugiau kaip dvi desimtis nemokamu, visiems atviru renginiu. Pagrindine renginio tema--miesto centrine dalis ir jos rysys su upemis." Prieiga per interneta: http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/nutriususiai-laisves-alejai-architektu-vizijos- 479497#ixzz2M6b5tF8G.

(18) "Isgirdo architektus: kulturos ministras kviecia dalykini susitikima", 2012-05-15. Prieiga per interneta: http://www.pilotas.lt/index.php/lt/pulsas/item/ 1763-i%C5%A1girdo-architektus/kult%C5%ABrosministras-kvie%C4%8Dia-dalykin%C4%AF-susitikim%C4%85 [ziureta 2013 m. Sausio 12 d.].

(19) Architekturos fondo vykdytos ekskursijos, paskaitos, diskusijos, susietos su moderniojo paveldo saugojimu.

Dalia Ciupailaite

Vilniaus Universitetas, Sociologijos katedra, Universiteto g. 9/1, 01513, Vilnius, Lietuva

El. pastas: dalia.ciupailaite@fsf.vu.lt

Iteikta 2013-05-27; priimta 2014-04-02