Culture based communication: architecture as image making strategy/Kulturine komunikacija: architektura kaip ivaizdzio formavimo strategija.

Rudokas, Kastytis

Ivadas

Zlugus strukturinio funkcionalizmo sampratai ir isivyravus neoliberaliai ekonominiu santykiu organizacijai Vakaru pasaulyje, miestus imta traktuoti kaip polifunkciniu vyksmu branduolius. Praktikoje si teorine nuostata buvo realizuota vadinamuju holistiniu miestu regeneraciju principu, neretai kaip katalizatoriu naudojant kulturines funkcijos diegima ir (arba) praturtinima. Daznu atveju, kaip antai Liverpulyje ar Bilbao, regeneracijos uzbaigiamos vadinamosiomis ledkalnio virsunemis--tarptautines fransizes disponuojanciu tinkliniu muzieju statyba, atitinkamai Tate ir Guggenheim. Muziejai veikia kaip simbolinio miestu kapitalo talpyklos, turistu srautus traukiantys kulturiniai svyturiai ir ekonomines bei socialines geroves simboliai, o sios kategorijos savaime generuoja globalaus masto komunikacija, tampa itin geru akstinu viesuju rysiu strategijos vystymui. Kita vertus, holistines regeneracijos procesai apima miestu verslo, transporto, inzinerijos ir kitu veiklos saku infrastrukturos atnaujinima ir diegima. Taigi, besikeiciantis pasaulio modelis lemia ryskia fizines miestu urbanistines strukturos transformacija, zmogaus veiklos salygu kisma ir niveliuoja lokalias tradicijas. Tokiu procesu kontekste isryskeja neigiamas globalizacijos poveikis kulturos paveldui ir jo apsaugai, iskyla akademinis disputas tarp kulturos paveldo specialistu ir pletros salininku. Tiesa, pastarojo ginca taikliai apibudino pavel-dosaugos ir rinkodaros tyrinetojas G. Ashwortas (2011: 14), teigdamas, jog kulturos paveldo strateginio planavimo rezultatai visada priklauso nuo to: "kas moka, kas pelnosi ir kas sprendzia". Kita vertus, paveldo formuojamas kolektyvinis identitetas neretai buna naudingas ir stambiausiems privataus kapitalo atstovams.

Kaip bebutu, vis dar zioji didziule takoskyra tarp paveldosaugos teoriju ir integraliai suvokiamos kulturos vadybos postulatu. Stai akivaizdziai M. Petzetas (2008) kalba ICOMOS suvaziavime dar karta atspindejo romantizuota genius loci aspekta--genius loci kaip paveldo objekto duotybe. Vis delto platesni poziuri, remdamiesi tarpdalykinemis teorijomis, pateikia paveldo vadybininkai, iskeliantys komunikacijos ir panaudos aspekta, mito kaip prekes zenklo traktavima, vietos dvasios kaip reprodukuojamos nematerialiosios substancijos diskursus (Ashworth, Kavaratzis 2007). Lietuvoje, kurioje dar tik slugsta savo ir svetimo paveldo problematika bei istoriniu traumu zaizdos, budingas itin jautrus poziuris i paveldui grasinancius globaliosios ekonomikos desnius. Todel prasminga perzvelgti kai kuriuos kanoninius sociokulturines paradigmos kaitos rezultatus, ieskant ju salycio tasku su kulturos paveldo doktrinomis ir posovietineje Lietuvoje vykstanciais procesais.

Remiantis mokslines literaturos analizes metodu, aptariami ne tik Lietuvos miestu urbanistiniai procesai, bet apzvelgiami ir kai kurie Vakaru Europos atvejai. Pabreztina tai, jog nesiekiama lyginti tarpusavyje miestu urbanistiniu strukturu ju architekturines kokybes aspektu, veikiau cia atskleidziami tam tikri fizine erdve verciantys kisti veiksniai, postindustriniu tapsmu skirtumai bei panasumai Lietuvos ir Vakaru Europos miestuose.

Kulturos politika kaip viesieji rysiai bendrojoje vietos politikos strategijoje

Jau nuo septintojo desimtmecio stiprejant ziniu visuomenes paradigmai, del postmodernybes itakos imta suvokti, kad viesieji rysiai--tai jau nebe kokios nors organizacijos skyrius, viesieji rysiai--tai tinkline struktura vykdomu organizacijos veiklu viesoji (savi)komunikacija (Augustinaitis 2006: 15-26). Bet kurio miesto bet kurioje srityje vykdoma politika tampa to miesto etikete vietiniu, nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu. Pavyzdziui, duobetos gatves Kaune tampa tam tikru miesto atpazinimo artefaktu, kuris del ivairios komunikacijos yra placiai paplites visoje Lietuvoje. Taigi, prasta gatviu prieziuros politika siuo atveju suvoktina kaip integralaus modelio viesuju rysiu antistrategi-ja, kada miestas yra tapatinamas su blogomis eismo salygomis, taip sukuriant neigiama ivaizdi salies kontekste ir pasipiktinima tarp miestieciu. Svarbu tai, kad duobetos gatves intertekstualioje visuomeneje byloja apie platesnes miesto problemas, itraukiant platesnius socialinius gyvenimo kokybes aspektus, veikia kaip neigiamas veiksnys pritraukiant tarptautines investicijas ir galiausiai palieka slogu ispudi turistams. Taigi, cia prasminga pamineti tai, kad vos tik poststrukturalizmo apibreztis tapo stipria laikmecio paradigma (kada bet kokia zinia gali tureti daugeli variaciju, kurios atsiranda is gebejimo lyginant perkurti ir savaip interpretuoti pirmine informacija (Kristeva 1980: 69)), prie jos imta taikytis ir planuojant tolesne miestu politika. Ypac stiprus del poststrukturalizmo itakos atsirade postindustrinio tapsmo pavyzdziai--nuo astuntojo desimtmecio prasideje Vakaru Europos ir Siaures Amerikos miestu holistines regeneracijos procesai. Tuo metu suvokta, kad miestieciu gerove yra ekvivalentiskai svarbi geroms investavimo salygoms mieste uztikrinti: "Liverpool--the great place to live, work, invest and visit" (Madsen 2003: 633-642). Tuo tarpu grandioziniai projektai ar oficialieji reprezentaciniai miesto atributai (pvz.: kulturos paveldo objektai) tampa geroves iprasminimo zenklais, taciau negali egzistuoti be geros bukles gatviu. Vienas zymiausiu tokiu pavyzdziu yra Bilbao Guggenheimo muziejus, neretai traktuojamas kaip simbolinio kapitalo talpykla. Kita vertus, Bilbao buvo is naujo sukurtas kaip postindustrinis miestas, pradedant inzineriniais tinklais ir transporto infrastruktura, baigiant auksciausios klases konferenciju centrais ir A+ klases biurais (Plaza 2008: 506-519). Taigi, postindustrinis tapsmas yra neimanomas atsiejant kultura nuo platesniu socioekonominiu paradigmos pokyciu ar atmetant viesuju rysiu, kaip ekonominio, kulturinio ar socialinio integralo, modeli, vadovaujantis strukturinio funkcionalizmo nuostatomis.

Darant tarpine isvada galima pastebeti, kad modernybes dvasia alsuojantys G. Hankinsono (2004: 6-14) strukturinio tipo teiginiai, lyginant identiteto ir vietos rinkodaros santykius, jog geografine apibrezti turintys objektai negali buti traktuojami kaip preke, ju rinkodaros strategijos neturi nieko bendro su tradicines prekes ar paslaugos "pardavimo" strategijomis, o identiteta nulemia geografines vietos ir nacionalines priklausomybes, ne visada yra teisingi. Cia galima trumpai apzvelgti viena is Kauno miesto savivaldybes uzsakytos (o tai reiskia valdzios sieki daryti itaka visuomenei, naudojant architekturos paveldo reprezentacijos priemones) socialines reklamos pavyzdziu--"Kaunas tai mano miestas--nesvarbu, kur buciau". Akcijos pavadinimas ir naudojami atpazistami Kauno miesto architekturos paveldo objektai, "patalpinti" zinomose uzsienio urbanistinese vietovese, is esmes neleidzia kalbeti apie Kauno kaip vietos identiteta ir siulo kolektyvines atminties issaugojimo galimybe globalios visuomenes amziuje, kur vyrauja "srautu erdves", Lietuvoje pasireiksdamos didejancia emigracija, t. y. reprodukuojamas statiskas objektas tapatinamas su mobiliu subjektu. Konceptualiai pateikta si socialine reklama tapo sekminga viesuju rysiu akcija, kurios tikslams pasiekti naudojamas simbolinis miesto kapitalas--architekturos paveldo objektu reprezentacijos forma. Sios reklamos efektyvumas pasireiskia tuo, jog del patrauklaus semiotinio ir konceptualaus vizualinio turinio Kaunas imamas reklamuoti ir kituose didziuosiuose salies miestuose, o to paties turinio atvirukai yra gausiai perkami (Kaunozinios.lt 2012). Kita vertus, nors tai jau kitas akademinis klausimas, cia galima izvelgti tam tikra nostalgisko postpost-modernistinio efekto sieki, kada sprendziant emigracijos problemas bandoma manipuliuoti nostalgiskais miestieciu jausmais savo miestui.

Galima pastebeti ir dar viena veiksni, jog Kaunas savireprezentacijai naudoja isskirtinai istorinius objektus--nera ne vienos atvirutes, kurioje puikuotusi po Nepriklausomybes atgavimo pastatytas objektas. Nors nelabai yra ka rodyti, istoriniai ir semantiskai i miestieciu samone bei vidini miesto zemelapi iauge objektai atitinka konceptualu reklamos kureju sumanyma, nes siuo atveju tiksline grupe--visi kaunieciai ir visi miesto sveciai, neskirstant ju i smulkesnes nisas. Todel lengviausiai atpazistamu objektu pasirinkimas yra motyvuotas. Taciau, antra vertus, net ir nesiekiant konkretaus savipozicionavimo, kaip sios reklamos atveju, galima susidaryti ispudi, kad Kaunas yra stagnatiskas miestas, gyvenas kazkur tarp XVII a. ir XX a. pirmosios puses. Pakanka pamineti, jog Kauno miestovaizdis, isskyrus uzmiestyje esancia laisvaja ekonomine zona, ne karto nebuvo parodytas per oficialiai Lietuva pristatanti reprezentacini filmuka, nepaisant unikalios tarpukario architekturos palikimo. Taigi, kulturos paveldo potencialas nera jo teigiamos savikomunikacijos garantas. Trukstant konceptualios holistines miesto raidos strategijos, Kaunas siuo atveju istrinamas is bendravalstybines Lietuvos viesuju rysiu akcijos.

Taigi socialines reklamos, kaip valdzios irankio skleisti informacija ir tikslingai siekti tam tikros tikslines grupes elgsenos, modelis (Prunskus 2003: 23-24) tiesiogiai siejasi su identiteto diegimo problematika, taip kuriant miesto pridetine verte ir formuojant jo ivaizdi. Tai atsispindi ir Z. Baumano (2007: 27) teiginiuose, kad siuolaikineje vartotojiskoje visuomeneje ribos tarp vartotojo vartojamo daikto ir juos [abu--aut. past.] vartojanciu subjektu blunka ir galiausiai isnyksta. Trumpai aptarus klasikini Bilbao miesto regeneracijos pavyzdi, socialines reklamos Kaune atveji, aiskeja, kad, egzistuojant ribu tarp subjekto ir objekto nebuvimui vartotojiskoje visuomeneje, iskylant kulturos vadybos ir antreprenerystes reiksmei, butina atsakyti i klausimus, kas ir kur yra miesto identitetas (genius loci kaip identiteto salyga), kaip jis atsiranda ir kiek tai priklauso nuo fizines miesto aplinkos.

Fizine kaita del funkcines tasos. Pakitusi Londono Sicio (en. City) vietos dvasia

F. Jameson (1998: 11-16), viename straipsnyje aprases Westin Bonaventure viesbuti Los Andzele tapatina jo architektura ne vien su postmodernizmo, kaip stilistines krypties, estetika, bet kartu pabrezia rysi su velyvojo kapitalizmo visuomene, jos atspindziu laikydamas viesbucio spektakliskus interjero sprendinius. Sitaip parodoma, kaip laikmecio paradigma veikia fizine kintancio sociumo apsupti. Panasiu pavyzdziu, atspindinciu viesbucio sampratos kaip vietos, skirtos ne tik miegui, kaita, bet radikalias miestovaizdzio transformacijas, padiktuotas globalios ekonomikos veiksniu, gausu ir Europoje.

Iliustratyvus Londono dalies Sicio fizines kaitos nuo 2000 m. procesai, kuriuos ekonominiame ir kulturiniame kontekste istyre M. Kaika (2010). Sitis, nors ir administruojamas privacios organizacijos, be savo, kaip elitinio verslo rajono, ivaizdzio, garsejo ir kaip itin kulturos palikima gerbianti teritorija--naujos intervencijos cia radosi letai ir daugeliu atveju nepastebimai. Dauguma architekturiniu intervenciju yra konvencionalios, o defiancialus sprendimai pasizymi auksta kokybe, pagarba masteliui ir aukstingumui, kaip antai Lloyds pastatas. Taciau, kai nacionalini kapitala isstume uzsienio investicijos, rajonas staiga tapo dangoraiziu klasteriu, arba, P. Goldbergerio(The Newyorker 2010) zodziais tariant,--pastatu, kurie atrodo ispudingai miesto panoramoje, bet visiskai "neturi veido" gatves isklotineje, kompiliacija. Tad pakite ekonominiai santykiai, globali ekonomikos rinka is esmes pakeite miestovaizdi--nuo lokalaus, paremto turiniu, iki globalaus--isreiksto isoriskai, kai vizualumas atsiskleidzia miesto panoramoje. Taigi, siekiant islikti vienu svarbiausiu pasaulio ekonomikos centru, vietai reikejo atsisakyti grieztos ir preciziskos kulturos paveldo apsaugos, labiau respektuojamos liko tik Sv. Pauliaus katedros prieigos.

Vietos dvasios aspektu gilinantis i si atveji, pastebimas paradoksas, kai materialumo ir nematerialumo savokos persipina, niveliuojasi ir tarsi apsikeicia vietomis. Globalizacija atnese i minima teritorija nauja forma--dangoraiziu klasteri, taciau sis pokytis paradoksaliai tapo viena svarbiausiu savotisko "islikimo" pasaulineje rinkoje salygu. Akivaizdu, kad dabar, net ir ekonominio nuosmukio metais, sioje teritorijoje koncentruojasi vienas didziausiu pasaulyje verslo klasteriu. To nebutu buve imanoma islaikyti, nekeiciant rajono aplinkos, jo miestovaizdzio (galima izvelgti urbanistiniu-ekonominiu lenktyniu su Frankfurtu prie Maino aspekta). Taigi si savotiska islikima leme du siuolaikines paradigmos diskursai: keliaujanciu identitetu (Castells 2004) ir ivaizdzio kurimo aspektai. Pirmasis rakursas--srautu erdves, kaip apibrezia Rubavicius (2011),--tai tam tikru virsnacionaliniu ekonominiu santykiu erdves, isivietinancios ir persivietinancios del politines ir ekonomines naudos. Kita vertus, Londonas yra pastovus pasaulines ekonomikos centras, taciau tokiu atveju sunku kalbeti apie pastovia identiteto ar genius loci konstanta, kada nuolatine kaita (is esmes nera svarbu--fizine ar psichologinefunkcine) tampa privaloma, norint islaikyti ligi tol turetas pozicijas. Tad siuo (Londono Sicio) atveju identitetas ir genius loci yra funkciniame testinume, kuris siuolaikineje komunikaciju paradigmoje daugeliu atveju priklauso nuo vietos ivaizdzio diskurso, atitinkancio kita Z. Baumano (2000: 91-130) metodine nudienos epochos apibrezti: "Stop telling me--Show me!", besiremiancia vaizdu arba tobulu pavyzdziu visuomenes samprata. Cia reikia isskirti tai, kad "Gherkin" arba "Helter Skelter" pastatai yra visuotinai atpazistamos ekonomines sekmes ikonos, kuriu atsiradimas motyvuotas pasaulyje nusistovejusio kanono, kaip turi atrodyti sekmingas verslo rajonas (1 pav.). Butent tokiu urbanistiniame audinyje issiskirianciu pastatu statyba mokslineje literaturoje daznai apibreziama kaip platesne miesto ar vietos rinkodaros ir ivaizdzio kurimo strategija, pabrezianti to miesto konkurencinguma, ypac kalbant apie dangoraiziu invazijos dar nepatyrusius miestus (Richards, Wilson 2004: 1930-1951).

Kita vertus, Lodono Sitis, salia fizines metamorfozes, akceptuoja ir kasdienio gyvenimo budo kaita, kuri pasireiskia kostiumuotu tarnautoju pietavimu tiesiog gatveje, einant nuo artimiausios greito maisto uzkandines iki darbovietes, uzuot ramiai gurksnojus arbata su pienu angliskoje kavineje. Taigi, kinta ne tik apsuptis, bet ir suvokejo elgsena joje. Atsirandant tokioms kulturinems intervencijoms, akivaizdu, kad J. McGuigano (1992: 171-174) knygoje isdestyta tiesiogine vietos identiteto priklausomybe nuo tautos kolektyvines atminties ir jos formuojamu ivairiu individu elgsenos normu nebeatitinka siandienines tikroves. Remiantis architekturologe Julia Williams Robinson (2006: 18-20), architektura ir apskritai visa erdvine apsuptis bei subjekto psichologine erdves percepcija formuoja to subjekto identiteta. Todel, kintant aplinkai, esant aukstam gyvenimo tempui ir besikeiciant individu veiklos pobudziui, svarbesni tampa individualus ir bendruomeniu identitetai, o tam tikras tapatinimasis su vieta ar tauta yra ir vis labiau tampa tik itin stipriai apibendrintu sociumo identiteto vardikliu. Kita vertus, kinta nematerialiosios vietu vertes net ir fiziskai stabiliose vietose, aplinkai per daug nesikeiciant. Todel neretai kulturos paveldo teorija, taip pat ir siuolaikines vietos rinko-daros strategijos akcentuoja ne erdve, bet veiksma ir panauda (Ashworth, Kavaratzis 2007). Butent funkcionalistinis poziuris i vieta, vartotoja ir vartojima budingas kurybiniams miestams, kuriu serdys tampa kulturiniu klasteriu bazemis, formuojanciomis savita gyvenimo buda, apimanti visas gyvenimo sritis, paremta kurybiskumu ir technologijomis. Kurybiskas gyvenimo budo traktavimas kuria naujus identitetus visuomeneje, o sie irgi tampa savotiska preke ar gamybine medziaga, produkuojancia vietos dvasia, kuri reprezentuoja miesta konkurencineje kovoje del ivairiu kapitalo rusiu pritraukimo.

Nors kurybini vyksma (verslai, kultura, gyvenimo budas ir kt.) ivardiju kaip vis tik laikino ir dinamisko genius loci asp e kto garanta, taciau 3D aplinkos autentiskumas ir jos kokybe yra neatskiriamos vietos vertes salygos. Unikalus architekturos paveldo objektai mieste visada pasizymi aktyvesne savikomu-nikacija, nes yra istrige miestieciu atmintyje, sukelia semiotines ir semantines asociacijas. K. Lynchas (1960) teige, kad kiekvienas zmogus savo galvoje nesiojasi miesto zemelapi--orientyrus, takus, pakrascius, rajonus ir, reikia sutikti, kad naujos radikalios architekturines intervencijos griauna miestiecio psichologine vietos percepcija. Remdamasi socialines apklausos metodu, M. Kaika (2010) nustate, jog staigiai pakitus Londono Sicio miestovaizdziui daugelis cia dirbanciu zmoniu negali pasakyti, kaip tiksliai atrodo uz poros kvartalu esanti vieta. Taigi, nors fizine kaita yra siuolaikinio pasaulio kaip migruojancios identitetu erdves bruozas, vis tik pati identiteto savoka nuolatinio kismo salygomis yra diskutuotina.

Konsumerizmas Lietuvoje. Kulturos paveldo atmetimas ir "siuolaikiskumo" vaikymasis

Taigi galima izvelgti, kad ivaizdzio formavimas yra integralus bendrosios politikos dalyvis, dazniausiai paremtas bet kokiu materialiu ir nematerialiu (vietos tradiciju, intelektualiniu) istekliu panaudojimu. Taciau sekminga pa-nauda turetu islaikyti santyki tarp planuojamu strukturiniu materialiu ir psichologiniu pokyciu bei sociumo. Kita vertus, ziniu ekonomikos salygomis del greito informacijos keitimosi, kaip teigia Th. Andersonas (2010: 89), visuomene yra tarsi isprausta tarp isgyventos patirties ir "mokymosi is naujo" aspektu ivairiais gyvenimo klausimais. Esant aukstam gyvenimo tempui ir vertybiu kaitai, visuomene privalo periodiskai is naujo persiorientuoti prie kintancio veiklos pobudzio, modifikuojamos erdvines apsupties ir semiotiniu ar funkciniu virsmu juos supancioje erdveje. Taigi konkrecios vietos, objekto ar rajono prasmes ir reiksmes kinta priklausomai nuo komunikacijos strategiju, principines regiono politikos ar bendruju paradigmos pokyciu placiaja prasme.

[FIGURE 1a. OMITTED]

[FIGURE 1b. OMITTED]

[FIGURE 1c. OMITTED]

[FIGURE 1d. OMITTED] Lietuvoje holistiniu miestu regeneraciju nebuta, jei atmesime sovietmeciu populiariai regeneracijomis vadintus sanitarinio pobudzio senamiesciu pertvarkymus. Vertinant situacija po Nepriklausomybes atgavimo, pastebimi poindustriniai ne visada planingi tapsmai, taciau valstybes ekonomikos politika ypac nuo 2000 m. yra orientuota i vartojimo kultura ir postindustriniu darbo vietu kurima, pritraukiant uzsienio investicijas. Geriausi tokios programos igyvendinimo pavyzdziai--Seskines kalvu pramogu ir prekybos rajonas bei Naujasis miesto centras Vilniuje. Kaune ir Klaipedoje si situacija daugiau chaotiska nei sostineje ir vartotojiskos kulturos artefaktai kuresi masiskai, bet labiau stichiskai nei planuotai. Tokie kaitos veiksniai dazniausiai susije su naujos architekturos intervencijomis i istorini audini kaip urbanistines unifikacijos imperatyvais ir kulturos paveldo, kaip atsinaujinimo antitezes, problematika.

Remdamiesi Vilniaus Naujojo miesto centro ar Londono Sicio pavyzdziais ir nepaisydami siu vietu tarpusavio skirtybiu gausybes, galime pasakyti, kad urbanistine unifikacija (kaip bebutu, abi vietos paseke dar XX a. pradzioje susiformavusiu verslo rajono formavimo moduliu--urbanistiniu kalvu principu)--tai globalizacijos inspiruotu keliaujanciu identitetu pasekme, ju buvimo pedsakas. Kalbedami apie Kauna mokslininkai isskiria net istoriniu Laisves alejos vitrinu transformacijas, kaip globalios ekonomikos pasekmes. Anot A. Tung'o (2001), toks vienodejimas yra budingas visoms Vakaru salims ir nulemtas staigaus ekonominio, socialinio ir kulturinio pokycio dar pokariu, taciau mazesnems posovietinems valstybems, be ekonominio, svarbus yra ir kitas--saves legitimavimo pilnateisiu Vakaru pasaulio gyventoju--aspektas. Cia galima pasiremti A. Zukauskaites (2002: 4-8) filosofine "gedejimo" teorija, kuri apibudina valstybes (tautos) posovietine busena, kai siekiama istaisyti istorines skriaudas ir ivairiu disciplinu lygmenimis svarstyti--"kas butu, jei butu" (Valdovu rumu pavyzdys). Taciau lygiai tas pats "gedejimas", daugiausiai siekiantis susigrazinti istorija, inspiruoja ir staigesni nei vien globaliu ekonominiu ar socialiniu pokyciu inspiruota vienodejimo ir architekturos niveliacijos (net ir istoriniuose architekturos objektuose) laipsni. Cia galima iterpti, kad sovietmeciu vykdyta komandine ekonomika indukuoja nora kuo greiciau tapti rinkos ekonomikos dalyviu. Siuo atveju radikali vitrinu dizaino kaita pastaruoju desimtmeciu Kauno Laisves alejoje suvoktina ne tik kaip pataikavimas vartotojui, bet ir kaip tam tikras menamos ir minimaliomis finansinemis sanaudomis pasiekiamos pazangos--"siuolaikiskejimo" signifikantas ir vakarietiskos mados zenklas--juk sovietmeciu vartojimo modifikacijos buvo paremtos "is po prekystalio" metodika (Putinaite 2007: 201). Taigi dabartiniu metu prekes isigijimo lengvumas turi buti pabreztas fasadine stiklo sienos architektura, tarsi simboliskai naikinant bet kokius atstumus tarp prekes, pirkejo ir galimybes isigyti.

Panasiomis vartojimo sprogimo salygomis atsirado ir prekybos centras "Akropolis", tapes vartotojiskos kulturos "ledkalnio virsune" Kaune. Skirtingai nei pries tai atsirade itin paprasti ir sabloniski menkavertes estetikos prekybos centrai, "Akropolis"--itin savotiskas industrines teritorijos regeneravimo pavyzdys. Si prekybos centra galima laikyti aiskiu vartotoju visuomenes pergales pries gamintoju visuomene paminklu. Paradoksalu, kad dazniausiai paveldosaugininku, issilavinusiu miestieciu ir visuomenininku neigiamai vertinamas objektas (jo atsiradimas sietinas su korupcijos, "blato" ir "otkato" kultura) apima savyje visus formaliuosius klasikinius vakarietiskus industriniu teritoriju regeneracijos aspektus: industrine teritorija tampa visuomenine erdve; bent jau fiziskai islaikoma materiali paveldo substancija--konversijos principais; sukuriamas naujas produktas, o visi prekybos centro nuomininkai daugiau ar maziau, taciau veikia vadovaudamiesi ekonominio klasterio principais. Tiesa, produktas siuo atveju yra pats vartotojas, kurybines veiklos, kuri galetu buti grindziama cia gyvavusios tekstiles ar metalo pramones tradicija, kaip antai Stoke prie Trento, cia nera. Taciau, ivede si prekybos centra i Kauno naujamiescio socioekonominius kontekstus, pamatysime, kad iki tolei didziausia viesaja polifunkcine erdve buvus Laisves alejai, atsirades "Akropolis" visuomenei tapo patrauklia pastarosios antiteze. Kaip teigia G. Mazeikis (2005): "Kurybinems industrijoms (siuo atveju ekonominiam klasteriui) <...> budingas seno, maziau veiksmingo gaminio, produkto ar jo strukturinio komponento naikinimas". Taigi Akropolio socialinis inovatyvumas Kauno miesto kontekste is esmes buvo nulemtas senos strukturos nebeefekty-vumo, ekonomines, prekybines ir socialines Laisves alejos ir miesto centro funkciju nunykimo. Kitaip sakant, dengto prekybos miesto spindesys uzgoze apsiurusius Kauno centro gatviu architekturiskai vertingus fasadus.

Architekturos paveldo ir naujos statybos intervenciju santykis yra itin komplikuotas ir problemiskas klausimas ivairiu sriciu akademineje literaturoje. Siam daznai tarp architektu, paveldosaugininku, verslininku ir visuomenininku iskylanciam disputui spresti buvo priimtas Vienos memorandumas (2005), kuris, nors ir palikdamas vietos interpretacijoms, galutinai legitimavo naujo ir seno unija estetiniu, socialiniu ir ekonominiu kriterijais. Akivaizdu, kad memorandumo turinys reprezentuoja tiek projektavimo praktika, tiek literaturoje isdestytus regeneraciju teorinius diskursus. Stai, anot Nan Ellin (2006: 75-81), Pompidou centro atvejis, atitinkantis nauju isskirtiniu objektu kurimu gristos regeneracijos principus, drastiskai isirezes i klasikines Paryziaus architekturos audini, ne tik jo nesuarde, bet atskleide prasmines istorines vietos reiksmes. Didziulis kai kuriu paryzieciu nepasitenkinimas siuo nauju objektu, taip pat ir kiek veliau pastatyta Luvro "piramide" paskatino labiau vertinti esama istorini audini, nors muziejus, tapes vienu is miesto svyturiu ir atpazistamumo garantu, dabar jau primena analogiska Eifelio boksto istorija. Kita vertus, praktine Lietuvos pavel-dosauga vis dar paminklocentrine, jai, kaip ir visam salies kulturiniam gyvenimui, budingas "meno menui" konceptas, paveldo sampratoje besireiskiantis istorijos ir tapatybes savitiksliskumu. Anot G. Mazeikio (2005): "Gyvename laikotarpiu, kai aiskiai atskiriamos kulturos paveldo ir siuolaikinio meno dimensijos, nors kulturos darbuotojai nenoretu to pripazinti. Jie saugo tautini, politini, tradiciju identiteta, taciau yra atitruke nuo siuolaikinio globalizacijos ir rinkos pasaulio". Daznu atveju paveldosauga nesiulo kurybiniu paveldo tvarkybos sprendimu, vietoj to stipriai idealizuodama istorinius monumentus. Antai zymi Lietuvos paveldosaugininke N. Luksionyte (2012) nevengia kritikos V. Landsbergio-Zemkalnio vilos dabartiniams savininkams del pastato pritaikymo administracinei funkcijai, teigdama, jog konversija suarde lietuviskos modernizmo mokyklos pirmini sumanyma, nors itin disonuojanciu ir semantiskai zalingu veiksmu tikrai nebuvo imtasi. Kita vertus, jau aptarus, kaip keitesi Londono Sicio teritorija del globalios ekonomikos isigalejimo siame mieste, reikia pabrezti, kad, zaibiskai besikeiciant siandieniniam pasauliui, tradicines kulturos saugotoju funkcijos "kaupti, saugoti, tirti" igyja naujas prasmes, kaip antai isvengti kulturu niveliaciju, visiskai prarandant santykius su vieta, istorija ir tradicija.

Taigi Lietuvos poindustrinis tapsmas yra komplikuotas. Koncentruojantis i Kauna, galima isskirti tai, kad, pavyzdziui, architekturines intervencijos daznai nebuna pagristos platesne miesto strategines raidos politika. Dazniausiai aki reziantys nauji pastatai Vakaru pasaulyje yra stiprus kurybiniu industriju svyturiai, pasizymintys kulturine funkcija, jos stipria rinkodara ir ekonomiskai, kulturiskai bei socialiai revitalizuojantys aplinkines savo teritorijas arba bent jau prideda miestui estetines vertes. Kitaip sakant, funkciskai pagristas (omenyje turimi ne staigiai dygstantys komerciniai pastatai, kaip Sicio atveju, bet kulturines viesosios erdves, pvz: Naujasis Krokuvos aviacijos muziejus), disonuojantis ir kontrastuojantis naujos architekturos dizainas Vakaru pasaulyje, griztant prie N. Ellin teorijos, yra tam tikras kurybinis tarpdiscipliniskas veiksmas, o Kaune siuolaikines architekturos galimybes menkai isnaudojamos, tik komercinems reikmems, tikintis mazomis sanaudomis pasiekti "siuolaikiskos" estetikos rezultata. Del to galime sakyti, jog Kaunas gyvena poindustriniu periodu, taciau nevisiskai postindustrinemis salygomis.

Isvados

1. Pabreztina, jog holistinio pobudzio miestu regeneracijoms Vakaru Europoje budingas integracijos modelis, kada kulturiniai, socialiniai ir ekonominiai procesai planuojami isvien ir pats veiksmas kartu tampa komu-nikatyvia viesuju rysiu strategija.

2. Nors Kaune visuminiai regeneracijos procesai ir nevyksta, taciau miestas savo architekturini potenciala bando panaudoti vietos ivaizdzio formavimo tikslams. Kita vertus, del revitalizacijos procesu sastingio, komunikacijos ir prieziuros trukumo net ir didziausia potenciala turintys miesto architekturos objektai yra eliminuojami is bendrosios visos Lietuvos viesuju rysiu politikos.

3. Londono dalies Sicio atveju matomi priesingi procesai, kada, taikydamasi prie globalios ekonomikos modelio ir virsnacionalinio verslo interesu, vieta keitesi pagal tradicini, nuo XX a. pradzios nusistovejusi sekmingo verslo rajono ivaizdzio modeli--architekturine kalva. Panasu modeli, nelyginant projektu masto ir mastelio, perima ir Baltijos saliu didieji miestai --Talinas, Ryga ir Vilnius.

4. Panasiu keliaujancio identiteto formalios architekturines raiskos tipu i Kauna globalizacija neatnese, taciau cia pastebimas savotiskas siuolaikiskumo vaikymasis, pertvarkant istorinius pastatus. Antai vi-trininiu aukstu modifikacija, arba slick-teck krypties architekturines rekonstrukcijos, kurios gali buti kildinamos is noro kurti siuolaikiska vakarietiska verslo ir vartojimo architektura, neturint pakankamai ekonominiu irankiu. Tokiu projektu kokybe daznai buna diskutuotina.

5. Kita vertus, pati Lietuvos paveldosauga ne visada skatina kurybiska poziuri i architekturos paveldo objektus, pernelyg akcentuodama objekto istorijos Zeitgeist, uzuot stengdamasi koncentruotis i siandienini genius loci. Tokiu budu tvariosios raidos principu igyvendinimas lieka probleminis.

Literatura

Andersson, T.; Martin, G.; Piero, F. 2010. Knowledge-Driven Entrepreneurship: The Key to Social and Economic Transformation. NewYork: Springe.

Ashworth, G. 2011. "Preservation, Conservation and Heritage: Approches to the Past in the Present through the Built Enviroment", Anthropology. Barnes and Noble 16(2): 3-21.

Ashworth, G.; Kavaratzis, M. 2007. "Beyond City Branding", Brand Management 16(8): 520-531. http://dx.doi.org/10.1057/palgrave.bm.2550133

Augustinaitis, A. 2006. "Viesieji rysiai ir viesybes valdymas ziniu visuomeneje", Informacijos mokslai (38): 15-26.

Kristeva, J. 1980. Desire in Language: A Semiotic Approach to Literature and Art. New York: Columbia University Press.

Bauman, Z. 2000. Liquid Modernity. Cambridge: Polity press.

Bauman, Z. 2007. Consuming Life. Cambridge: Polity press.

Castells, M. 2004. The Network Society: A Cross-Cultural Perspective. UK, Cheltenham.

Cerneviciute, J.; Zilinskaite, V. 2009. "Kurybiniu industriju raida ir meno komunikacijos samprata Lietuvoje", Filosofija. Sociologija 20(3): 203-212.

Ellin, N. 2006. Integral Urbanism. New York, Rou-tledge.

Goldberger, P. 2010. The Castle in the Sky, The Newyorker. 2010-02-06. Prieiga per interne-ta: http://www.newyorker.com/arts/critics/ skyline/2010/02/08/100208crsk_skyline_goldberger [ziureta 2012 m. gruodzio 9 d.].

Hakinson, G. 2004. "The Brand Images of Tourism Destinations: A Study of the Saliency of Organic Images", Journal of Product and Brand Management 3(1): 6-14.

Jameson, F. 1998. The Cultural Turn: Selected Writ-tings on the Postmodern 1983-1998. London: Verso.

Kaika, M. 2010. "Architecture and the Crisis: Re-Inventing the Icon, Re-Imag(in)ning London and Re-Branding the City", Transt Inst Br Geogr. Research Support: 453-474.

Kamicaityte-Virbasiene, J.; Grazuleviciute-Vilenis-ke, I. 2008. "Globalizacijos itaka miestams ir jos optimizavimo galimybes Kauno centre", Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 32(2): 113-124.

Karama, D. 2012. "Kaunas--tai mano miestas--nesvarbu, kur buciau", Kauno zinios. 200910-02. Prieiga per interneta: http://www.kaunozinios.lt/ naujienos/kaunas-tai-manomiestas- nesvarbu-kur-buciau_1859.html [ziureta 2012 m. gruodzio 8 d.].

Lynch, A. K. 1960. The Image of the City. Rankrastis. Prieiga per interneta: http://dome.mit.edu/han-dle/1721.3/35651

Luksionyte, N. 2012. "Is lietuviskos paveldosaugos parasciu: trys istorijos", Journal of Architecture and Urbanism 36(1): 54-62. http://dx.doi.org/10.3846/20297955.2012.679787 Madsen, H. 2003. "Place marketing in Liverpool: a review", Events and Debates. http://dx.doi. org/10.1111/j.1468-2427.1989.tb00143.x

Mazeikis, G. 2005. Kurybines industrijos: Nuo kasdienybes revoliucijos iki idarbintos fantazijos. Prieiga per interneta: http://archive.minfolit.lt/ arch/3501/3852.pdf [ziureta 2011 m. balandzio].

McGuigan, J. 1992. Cultural Populism. London: Routledge.

Pasaulio paveldas ir siuolaikine architektura--istorinio urbanistinio krastovaizdzio valdymas. 2005. Vienos memorandumas. Viena.

Petzet, M. 2008. Genius Loci--the Spirit of Monuments and Sites, ICOMOS. Prieiga per interneta: http://www.international.icomos.org/quebec2008/ cd/toindex/papers_ouverture/inaugural-Vortrag_ Petzet.pdf

Plaza, B. 2008. "On Some Challenges and Conditions for the Guggenheim Museum Bilbao to be an Effective Economic Re-activator", International Journal of Urban and Regional Research. http:// dx.doi.org/10.1111/j.1468-2427.1989.tb00143.x

Prunskus, V. 2003. "Verslo socialine ir etine atsakomybe rinkodaros aspektu", Business: Theory and Practice 4(1): 23-24.

Putinaite, N. 2007. Nenutrukusi styga: prisitaikymas ir pasipriesinimas sovietu Lietuvoje. Vilnius: Aidai.

Richards, G.; Wilson, J. 2004. "The impact of Cultural Events on City Image", Urban Studies. http:// dx.doi.org/10.1111/j.1541-0072.1980.tb01266.x

Robinson Williams, J. 2006. Institution and Home: Architecture as a Cultural Medium. Amsterdam: Technepress.

Rubavicius, V. 2011. Postmodernusis kapitalizmas. Kaunas: Kitos knygos.

Tung, A. 2001. Preserving the World's Great Cities: The Destruction and Renewal of Historic Metropolis. NY: Clarkson Potter Publishers New York.

Zukauskaite, A. 2002. "Postmodernizmas, kapitalizmas ir regresyvi istorija posovietineje realybeje", Menotyra (2): 4-8.

Kastytis Rudokas

Kauno technologijos universitetas, Architekturos ir statybos institutas, Mokslo centras "Architekturos ir urbanistikos tyrimu centras", Tunelio g. 60, LT-44405 Kaunas, Lietuva El. pastas rkastytis@yahoo.com

Caption: Fig. 1 a. London business district The City

1 pav., a. Londono Sicio verslo rajonas

Caption: Fig. 1 b. InternationalBusines Center, Moscow

1 pav., b. Tarptautinis Maskvos verslo centras

Caption: Fig. 1 c. Business district in Frankfurt am Main

1 pav., c. Frankfurto verslo rajonas

Caption: Fig. 1 d. New city center in Vilnius

1 pav., d. Naujasis Vilniaus miesto centras

These examples of business districts reveal a tendencies of urban uniformity. It could be said that prices of plots are main impact of that morfostructure of built-up. Nevertheless, Z. Bauman's (2000: 95-120) theory of human body consumption seems acceptable, since there's been known that kind of built-up was the key of academical communication at the beggining of 20th century. Later this has became an obeject of self-communication, and the World's cities who possess such structure are treated as rich, innovative and contemporary places

Is siu verslo rajonu pavyzdziu aiskiai matyti urbanistines unifikacijos tendencijos, kurias, viena vertus, skatina zemes kaina, taciau, antra vertus, ne maziau svarbus tokiu strukturu vietos ivaizdzio diskursas, kuri idealaus zmogaus kuno vartojimo aspektu aptaria Z. Baumanas (2000: 95-120). Pabreztina tai, kad, kaip ir Baumano teorijos "Stop telling me- show me!" atveju, nuo akademines komunikacijos XX a. pradzioje--P. Behrenso rastai, Le Corbusierio ir L. Hilberseimerio utopiniai projektai--toks miesto vaizdinys laipsniskai tapo savikomunikatyviu reiskiniu, suteikianciu turtingos, siuolaikiskos ir progresyvios vietos konotacijas pasaulio miestams