Intercultural conflicts: causes and the role of competences/Tarpkulturiniai konfliktai: kilimo priezastys ir kompetenciju vaidmuo.

Pruskus, Valdas

Ivadas

Kiekviena kultura turi savo vertybiu ir normu sistemas, elgesio ir pasaulio suvokimo bei priemimo modelius. Tad nenuostabu, kad zmones, atstovaujantys ivairioms kulturinems grupems, neisvengiamai sueina i konflikta. Tie konfliktai gali buti ilgalaikiai, susije su tautos, socialines grupes samoneje giliai isisaknijusiais kulturiniais prietarais, ir trumpalaikiai, kylantys del konjunkturos pasikeitimo santykiuose tarp tautu, kuriuos neretai isprovokuoja valdanciojo elito bandymai pasinaudojant kulturiniais skirtumais siekti savo tikslu.

Visuotines globalizacijos salygomis spartejant darbo jegos ir kapitalo judejimui is vienos salies i kita, keiciasi ir tradicinis salies demografinis vaizdas. Daugeja imigrantu, kurie pateke i jiems nauja kulturine terpe jauciasi nepatogiai ir aplinkiniu ne visada geranoriskai priimami. Ir ne vien del to, kad darbo rinkoje tampa konkurentais vietiniams gyventojams, bet ir del savito pasaulio suvokimo, atsispindincio kulturoje, kuri vietiniams daznai atrodo svetima ir sunkiai suvokiama.

Sis susidurimas tampa rimtu isbandymu ir vietiniams, ir atvykeliams. Vietiniams tenka pripazinti, jog, norint sugyventi su atvykeliais, reikia atsisakyti egzistavusiu stereotipu ir prietaru, izvelgti atvykeliu kulturoje neabejotinai pozityvius dalykus arba bent jau stengtis ju neignoruoti. Atvykeliams tenka isisamoninti, jog jie yra sveciai, kuriems dera isiklausyti i seimininku raginimus ir neissiskirti savo elgesiu. Atrodo, kad tai lyg ir suprantama. Taciau realybeje islaikyti gerus tarpkulturinius santykius nera taip paprasta netgi su tais, kurie jau seniai gyvena salyje ir yra tape jos tikraisiais pilieciais, kartu puoselejanciais ir savo kulturines tradicijas bei vertybes.

Daugelis ivairiu mokslo saku tyreju jau seniai atkreipe i tai demesi (filosofai, psichologai, sociologai, politologai). Taciau ligi siol demesys daugiausia buvo skiriamas tarpkulturiniu konfliktu poveikio etnines grupes, individo ir visuomenes samonei bei elgsenos modeliams (Berry, Poortinga, Segal, Dasen 1992: 85-86; Maureen 1999: 57-58; Cherry 1989: 84-85 ir kt.).

Zymus amerikieciu tyrejai J. Cerey (2006: 76-77) ir B. Fisher-Yoshiba (2010: 26-27), aptardami tarpkulturinius konfliktus, gana placiai ivardija ju kilimo priezastis ir pasekmes, lemiancias ivairiu tautiniu grupiu ir individu elgesi. Taciau tarpkulturiniu kompetenciju svarbos, siekiant jas iveikti, placiau nenagrineja. Tuo tarpu butent tarpkulturines kompetencijos (kalbines, komunikacines, kulturines) turejimas, jos igijimo laipsnis daugiausia ir nulemia konfliktu kilimo galimybes, ju galia ir gajuma. Kita vertus, tampa savotisku juos amortizuojanciu veiksniu.

Butent tai ir skatina aiskintis tarpkulturiniu konfliktu prigimti, ju kilimo priezastis, raiskos ypatumus, kreipiant demesi i tarpkulturiniu kompetenciju vaidmeni sprendziant konfliktus. Toks ir bus sio straipsnio tikslas.

Tarpkulturiniai konfliktai ir ju kilimo priezastys

Siuolaikineje konfliktologijoje nera vienos nuomones del siu konfliktu kilimo priezasciu. Nurodomos ivairios priezastys. Egzistuoja ir ivairus poziuriai i tarpkulturiniu konfliktu motyvus.

Bene ryskiausias, teigiantis, kad vienu individu nusiteikimas pries kitus, ju nepriemimas gludi pacioje zmogaus prigimtyje, jo instinkte "nepriimti kito", kaip svetimo man. Propaguojantys sia nuostata socialdarvinistai teigia, kad gyvenimo desnis yra kova uz buvi. Si kova, stebima visame gyvunijos pasaulyje, ir zmoniu visuomeneje pasireiskia ivairaus pobudzio konfliktais. Zmogui sie konfliktai butini kaip oras ir vanduo. Per juos zmogus laveja, tobuleja ir skleidziasi. Taigi konfliktai suvokiami kaip butinybe individo socialinei brandai.

Taciau tyrimai paneigia sia nuostata. Priesiskumas kitatauciams ir kitoms etninems bendrijoms bei grupems nera visuotinis. Ji lemia socialinio pobudzio priezastys. Tai pasakytina ir apie tarpkulturinius konfliktus.

Pagrindine tarpkulturiniu konfliktu priezastis yra skirtumai tarp tautu, kurie gali provokuoti priestaravimus ir atvirus susidurimus. Kadangi siuolaikine visuomene kulturos poziuriu nera vienalyte (ir negali tokia buti), tai joje tarp ivairiu vertybiu ir normu sistemu neisvengiamai susidaro itampa ir kyla konfliktu.

Tyrejai skiria kelis tarpkulturiniu konfliktu tipus:

--konfliktai tarp ivairiu etniniu grupiu ir ju kulturu (pvz., tarp gruzinu ir osetinu, lietuviu, lenku ir rusu);

--konfliktai tarp religiniu grupiu (kataliku ir protestantu Siaures Airijoje, staciatikiu ir unitu Ukrainoje, sunitu ir siitu islamo salyse);

--konfliktai tarp skirtingoms subkulturoms priklausanciu kartu;

--konfliktai tarp tradicijos ir novaciju kulturoje;

--konfliktai tarp skirtingu lingvistiniu bendruomeniu ir ju atstovu (del kalbiniu barjeru ir interpretacijos klaidu) (CagoxHH 2004: 186).

Taigi tarpkulturiniu konfliktu kilimo priezasciu diapazonas gana platus. Pazymetina tai, kad konflikta gali isprovokuoti ne tik partnerio, su kuriuo bendraujama, nepakankamas kalbos mokejimas, bet ir gilesnes priezastys, kurias kartais sunkiai gali ivardyti ir patys bendraujantys asmenys. Tos priezastys gludi pasamones lygmenyje, taciau butent jos neretai skatina konfliktus.

Negalima vertinti konfliktus vien tik kaip destruktyvia komunikacijos proceso jega ir is esmes ja neigti. Pagal pozityvaus konflikto teorija, konfliktai yra neisvengiama ir butina kasdieninio gyvenimo salyga, taciau nebutinai turi tapti disfunkcine jega.

Egzistuoja daugybe konflikto apibrezciu. Bendriausia prasme konfliktas--tai situacija, kai du zmones nesutaria del veiksmu, kuriu vienas is ju imasi, arba kai jis nenori, kad tu veiksmu butu imtasi. Taigi galima tarti, kad konfliktas--tai interesu nesutapimas, priestaravimas tarp ju.

Konfliktai gali buti vienasaliai ir dvisaliai. Vienasalis konfliktas--tai tokia situacija, kai nusiskundimu turi tik viena salis. Dvisalis konfliktas --toks, kuriame kiekviena salis ko nors nori is kitos. Tokiu budu jai daro spaudima, nepaisydama pastarosios pateiktu argumentu ir sitaip apsunkindama tarpusavio bendravima.

Kadangi mums rupi tarpkulturiniai konfliktai, tai kreipsime demesi i tuos aspektus, kurie turi itakos tarpkulturinei komunikacijai--konfliktus, kurie ta komunikacija griauna.

Konfliktai turi dinamini pobudi, jie kyla is ivykiu, kuriuos skatina besikeiciancios aplinkybes. Konflikto kilima galima nusakyti tokia schema: dalyku, reiskiniu padetis--problemos kilimas--konfliktas.

Konfliktas nereiskia, kad nutruksta santykiai tarp individu, greiciau sudaroma galimybe pakeisti komunikacijos modeli, o veliau pletoti santykius tiek pozityvia, tiek negatyvia linkme. Bendraujant su kitos kulturos atstovais, pagrindines itampu ir konfliktu atsiradimo priezastys buna tokios:

--isankstines nuostatos vertinant partnerio elgesi;

--nepakankamas kitos kulturos ypatumu zinojimas;

--kitos kulturos vertybiu, normu ir elgesio ypatumu vertinimas per savo "kulturinius akinius";

--perdetas pasitikejimas savo nuomone ir savosios kulturos svarbumu, reiksmingumu;

--prietaru gajumas ir kt.

Kaip vyksta perejimas is konfliktines situacijos i konflikta, nera aiskiai ivardijama ir specialioje mokslineje literaturoje. Ivairus autoriai si perejima aiskina savaip. Antai A. Sadochinas nurodo, kad perejimas is konfliktines situacijos i konflikta vyksta per dalyvaujanciuju bendravimo procese suvokima, kad sie ju santykiai yra priestaringi, o interesai skirtingi ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2004: 187). Tokiu budu konfliktas tampa isisamonintu priestaravimu, kuris kelia itampa, galiausiai peraugancia i konflikta. Is cia isplaukia, kad konfliktu sukelejai yra socialiniai aktoriai, kai patys situacija apibudina kaip konfliktine. Todel galima kalbeti apie tai, kad ju komunikacijos (bendravimo) procese atsirado itampa, kuri tapo konfliktine.

Daugelis tyreju nurodo tokias atsiradusios itampos tarpkulturinio bendravimo procese pagrindines priezastis:

--diferencijuojantis kulturiniu vertybiu rinkinio skirtingose kulturose pobudis -kiekviena atskirai paimta kulturiniu vertybiu sistema yra budinga nustatytai socialinei grupei (todel jos atstovas visada bus isskirtinis ir kels rupesciu bendraujant);

--socialiniu santykiu konfiguracijos netikslumas--vienas ir tas pats zmogus yra skirtingu socialiniu grupiu narys, ir kiekvienos atskirai paimtos individu poros santykis negali buti tiksliai apibreztas, ziurint is socialinio statuso puses. Todel tai gali tapti itampu bendraujant priezastimi;

--dominuojancios ideologijos buvimas kulturinese grupese--tai gali apsunkinti bendravima.

Galima butu isskirti tokias 3 pagrindines tarpkulturiniu konfliktu kilimo priezastis:

1) asmenines--komunikantu asmenines savybes, ju asmens bruozai, charakteris;

2) socialines--socialiniai santykiai (tarpasmeniniai santykiai);

3) organizacines--organizaciniai santykiai.

Asmenines priezastys. Tai asmens savybes prietarai, pasiputimas, nelankstumas, karjerizmas, valdzios siekimas. Zmones, kuriems budingi sie bruozai, neretai ir sukelia konfliktus.

Socialines priezastys. Konfliktus skatina stipri konkurencija, nepakankamas gabumu pripazinimas ir nepakankamas palaikymas ar pasirengimas kompromisams, priestaravimas tarp tikslu ir priemoniu jiems pasiekti.

Organizacines priezastys. Tai per didelis apkrovimas darbu, netikslios instrukcijos, neaiskios kompetencijos ar atsakomybe, priestaravimai tarp keliamu tikslu, pastovus taisykliu bendraujant su partneriu keitimas, gilus pokyciai ar poziciju ir vaidmenu perstrukturizavimas.

Konfliktai dazniausiai kyla tarp zmoniu, kurie yra glaudziai tarpusavyje susije ivairiais rysiais ir interesais (pvz., verslo partneriu, draugu, kolegu). Kuo tie santykiai yra glaudesni, tuo didesne tikimybe, kad kils konfliktai. Tai pasakytina tiek apie formalius, tiek ir neformalius santykius. Taigi tarpkulturinio bendravimo procese konfliktus gali provokuoti ne tik kulturiniai skirtingumai, bet ir minetosios asmenines, socialines ir organizacines priezastys.

Neretai kaip esmine tarpkulturiniu konfliktu priezasti itin megstama pabrezti kulturu skirtinguma. Taciau akivaizdu ir tai, kad realiame gyvenime, nors kulturiniai skirtumai neabejotinai reiksmingi, konfliktus sukelia ir patys bendraujantys individai. Jie skiriasi savo charakterio savybemis, kulturiniu ir intelektualiniu lygiu. Tie dalykai savo ruoztu ir tampa rimtu kliuviniu efektyviai komunikacijai uztikrinti. Iskilusius konfliktus butina spresti. Tai reiskia uzimti ju atzvilgiu tam tikra pozicija.

Konfliktu sprendimo strategijos alternatyvos

Siuolaikines konfliktologijos teorijose ir praktikoje yra taikoma nemazai konfliktu sprendimo budu bei ju valdymo metodu. Dazniausiai nurodomos tokios konflikto sprendimo strategijos alternatyvos sprendziant konfliktus:

1. Stengtis isvengti konflikto (palikime tai kol kas ramybeje). Kada nera asmeninio noro bendradarbiauti su kitais sprendziant problemas. Tai pasyvus bendravimo budas, kuriuo nesiekiama bendrauti, bet ieskoma galimybes konflikta nutyleti, apeiti, tikintis, kad anksciau ar veliau jis issispres savaime. Siuo atveju pralaimi abi puses.

2. Griebtis jegos metodu (kas stipresnis, tas ir teisus). Kada egzistuoja didelis suinteresuotumas greitu ir teigiamu problemos sprendimu, neatsizvelgiant i kitos salies pozicijas. Tai aktyvus, agresyvus metodas, nesiekiantis bendradarbiavimo, bet greito ir sau naudingo problemos, konflikto sprendimo, neatsizvelgiant i teisetus kitos puses norus. Toks spaudimas neretai padeda pasiekti tiksla, bet tik trumpam. Be to, ilgainiui jis kenkia reputacijai ir seja nepasitikejimo seklas.

3. Siekti bendradarbiavimo (spreskime tai bendromis jegomis). Tai aktyvus, orientuotas i bendradarbiavima budas. Siuo atveju abi puses siekia savu tikslu, keiciasi informacija, nuomonemis ir iesko kompromiso. Kiekvienas konflikto dalyvis cia turi lygias teises, kiekvienas gali pareiksti savo nuomone, kiekvienam rodomas pasitikejimas.

4. Nuolaidumas (tebunie jusu teisybe). Tai pasyvus, bet orientuotas i bendradarbiavima metodas, kai darant nezymias nuolaidas partneriui netgi savu interesu saskaita, stengiamasi nuraminti jo nepasitenkinima, islaikyti bendradarbiavimo dvasia ir ji testi, tikintis ilgainiui didesnio supratimo ir dividendu ateityje.

5. Ieskoti kompromisinio sprendimo (nuolaida uz nuolaida). Deretis, daryti nuolaidas, reikalauti nuolaidu is kitos puses, kol galiausiai bus rastas abiem pusems priimtinas sprendimas. Tai konstruktyviu abipusiu nuolaidu metodas. Atsisakant savu kategorisku reikalavimu, siekiama abiem pusems priimtino sprendimo. Siuo atveju pralaimejusiuju nera.

6. Bandyti pazvelgti i situacija is kitos salies pozicijos. Stengtis suvokti tos salies situacija, jos veikimo laisves ribas ir atsizvelgti i tai keliant savo reikalavimus.

Svarstant minetasias konfliktu sprendimo alternatyvas, patariama laikytis desimties konfliktu dekalogo taisykliu:

1) bendrauti su partneriu aiskiai ir ramiai;

2) atskirti savo "As" (Ego) nuo konfliktines situacijos, pasirengti draugiskai, abieju saliu pasirinktu budu isspresti nesutarimus;

3) paskirti problemai, konfliktui tiek laiko, kiek butina ji suvokti ir isijausti i partnerio padeti;

4) nesigincyti del smulkmenu ir su tuo, su kuo gincytis beviltiska;

5) vengti buti kategoriskam;

6) siekti ne nugaleti, bet rasti tiesa;

7) pripazinti savo klaidas;

8) nekerstauti;

9) sprendziant konfliktus, kur imanoma, panaudoti humora kaip priemone itampai sumazinti ir zmogiskiesiems santykiams palaikyti;

10) buti doram ir jautriam, nes tikra stiprybe--tai pasikliauti paciu savimi, o ne susidariusia padetimi.

Tarpkulturiniu konfliktu sprendimas labai priklauso nuo dalyvaujanciu konflikte asmenu kulturos ypatumu. Suprantama, kad tokiu atveju ju elgesys konkrecioje konfliktineje situacijoje labai skirsis. Jam itakos tures ne tik asmenines savybes (temperamentas, charakteris ir pan.), bet ir kulturiniai determinantai (vertybes, tradicijos, paprociai ir pan.). Todel, siekiant konstruktyvaus ir efektyvaus bendravimo, butina ne tik juos pazinti, bet ir uzimti ju atzvilgiu tam tikra pozicija, kuria lemia tarpkulturines kompetencijos turejimas ar neturejimas.

Kompetencijos savoka ir jos aiskinimai

Didziajame lietuviu kalbos zodyne pateikiamos dvi zodzio kompetencija reiksmes: klausimu ar reiskiniu sritis, kuria kas gerai ismano ir darbuotojo ar istaigos veikimo sritis ir igaliojimu apimtis (Dabartines lietuviu kalbos zodynas 2000: 322). Sios abi reiksmes nedaug nutolsta nuo pirmines su lotyniskaja zodzio kilme susijusios reiksmes (lot. competentia--priklausomybe pagal teise), taciau cia atsiranda "gero ismanymo" kategorija. Kompetentingas (lot. competens--atitinkantis, sugebantis, gerai ka zinantis, nusimanantis, turintis teise ka spresti ir daryti (Tarptautiniu zodziu zodynas 1985). Kaip veiksmazodis lot. competo, competare reiskia kartu siekti ko nors, atitikti, susiderinti, buti tinkamu, gebeti. Todel neatsitiktinai kompetencija V. Vaitkeviciutes Tarptautiniu zodziu zodyne (Vaitkeviciute 2001: 245) apibreziama kaip funkcinis gebejimas adekvaciai atlikti tam tikra veikla, tureti jai pakankamai ziniu, igudziu ir energijos bei kurio nors organo ar pareiguno teisiu ir pareigu, kurias numato to organo statutas ar nuostatai, visuma. Be to, autore pazymi, kad asmens statusas lemia jo kompetencijos reiksminguma. Kompetencijos reiksminguma pabrezia ir V. Zydziunaite. Ji isryskina tris kompetencijos dimensijas: fizine sveikatos dimensija (funkcinis asmens pajegumas, energingumas); profesines veiklos dimensija (zinios ir igudziai, lemiantys profesines veiklos adekvatuma); igalinimo dimensija (asmens socialinis statusas, lemiantis kompetencijos vystyma) (Zydziunaite 2005: 287).

L. Jovaisa kompetencija nusako kaip gebejima pagal kvalifikacija, zinias, igudzius gerai atlikti veikla, galiojimu turejima ka nors daryti ir kvalifikuota zinojima (Jovaisa 1993: 32). Platesnis kompetencijos savokos prasmiu spektras pateikiamas Profesinio rengimo terminu aiskinamajame anglulietuviu kalbu zodynelyje praktikams (1998). Jame isskiriamos sios kompetencijos savokos:

--gebejimas pagal kvalifikacija, zinias, igudzius gerai atlikti veikla;

--butinu ziniu ir gebejimu turejimas, gebejimas atlikti praktinius veiksmus darbo vietoje;

--gebejimas atlikti ka nors gerai ir efektyviai;

--gebejimas taikyti zinias, igudzius ir supratima, atliekant darba pagal darbdaviu reikalaujamus standartus (Profesinio rengimo terminu aiskinamasis anglu-lietuviu kalbu zodynelis praktikams 1998).

Sios pateiktos prasmes atskleidzia svarbu aspekta: kompetencija visada siejama su veikla, kurioje atsiskleidzia zmogaus zinojimas, igudziai, ir mokejimas juos pritaikyti igyvendinant praktines uzduotis (Grebliauskiene, Veckiene 2004: 29).

Tarp uzsienio tyreju taip pat egzistuoja nuomoniu pliuralizmas bei atotrukis tarp savokos naudojimo bendrineje ir mokslineje kalboje. Kembridzo tarptautiniame zodyne (1995) kompetencija apibudinama kaip gebejimas kazka atlikti priimtinu lygiu.

Amerikieciu mokslininku D. R. Moore, M. I. Cheng ir R. J. Dainty (2002) teigimu, kompetencija galima apibrezti kaip sugebejima ir pasirengima (willingness) atlikti uzduoti. Jie kompetencija laiko pagrindine asmens charakteristika, kuri pasireiskia efektyviu veiklos atlikimu darbe.

Mokslininkai G. Krogh ir J. Roos (1996), remdamiesi loginio, matematinio mastymo principais, pazymi, kad kompetencija yra zmogiskojo kapitalo dalis. Kompetencijos ir zmogiskojo kapitalo rysys grindziamas ziniu kokybes lygiu. Kitaip tariant, kuo daugiau individas turi ziniu, tuo yra didesne jo kompetencija ir todel yra aukstesne jo zmogiskojo kapitalo kokybe.

Atsizvelgiant i ziniu sudetinguma, sie mokslininkai kompetencija klasifikuoja i neapibreztasias tacit ir apibreztasias explicit zinias (1 pav.).

Is sio kompetencijos modelio matomos apibreztuju ir neapibreztuju ziniu formos.

Apibreztosios zinios yra lengvai koduojamos, isreiskiamos, kaupiamos, santykinai lengvai perduodamos. Sios zinios yra pakankamai lengvai prieinamos. Dar kitaip jos yra vadinamos teminemis, isreikstomis, migracinemis, artikuliuotomis. Apibreztosios--tai zinios, isreikstos simboliais, kuriais jos gali buti perduodamos zmonems (pvz., knygos, paskaitu lankymas, duomenu baziu panaudojimas ir t. t.). I apibreztuju ziniu samprata ieina tokie elementai kaip zinoti ka (know--what) ir zinoti kodel (know--why).

Neapibreztuju (neapciuopiamuju) ziniu samprata kompetencijos modelyje pateikiama kaip patirtis, poziuriai ir vertybes. Kitaip tariant, nuo individo kompetencijos vienoje ar kitoje srityje priklauso jo atliekamu funkciju kokybe. Neapibreztos zinios yra igyjamos darbo ir mokymosi proceso metu, todel yra nusakomos kaip patirtis. Prie neapciuopiamuju ziniu grupes priskiriama zmogaus intuicija, talentas, kazkas daugiau nei gali buti suvokiama protu. Jas galima traktuoti kaip pazinima, kuriam reikalinga patirtis, tam tikras mastymo budas, ismintis ir t. t. (Krogh, Roos 1996: 110). Neapibreztosios zinios apima igudziu ir sugebejimu visuma.

[FIGURE 1 OMITTED]

Pasak amerikieciu mokslininku A. Troter ir N. Ellison (1997), kompetencija yra igudziai, gebejimai ir charakteristikos, isryskejantys zmoniu veikloje, siekiant sekmingo rezultato, kai jie atlieka tam tikras uzduotis ir veikia tam tikromis salygomis. Taigi kompetencija apima dvi is esmes skirtingas reiksmes.

Tyrinetojai kalba apie dviguba kompetencijos fenomeno prasme. Viena vertus, tai yra elgsena, kuria suskaldzius i atskiras dalis (fragmentuota kompetencija) galima stebeti ir ivertinti darbo vietoje. Kitaip tariant, ivertinti zmogaus pasirengima ir gebejima atlikti tam tikras uzduotis. Kita vertus, tai holistine kompetencija, t. y. gebejimas ivertinti nauja situacija (neprognozuojama, netiketa), pasirinkti tinkamus veiklos metodus ir nuolat integruoti dalykines ir profesines zinias. Kompetencijos holistiskumas pabrezia zmogaus savybes ir vertybes, poziuri i save kaip profesionala ir gebejima veikti neapibreztoje veiklos situacijoje. Kaip pastebi P. Juceviciene ir A. Liepaite, holistine kompetencijos samprata akcentuoja gebejima perkelti zinias ir igudzius i naujas situacijas ir jose kompetentingai veikti (Juceviciene, Liepaite 2000).

Pagal sia koncepcija kompetencija sudaro trys sudedamieji elementai:

--zinios, gebejimai, igudziai;

--asmenines savybes;

--poziuriai ir vertybes.

Jiems budingi glaudus tarpusavio rysiai ir saveika. Si koncepcija pateikia gana aiskia kompetencijos struktura, atitinkancia, kaip veliau matysime, ir tarpkulturines kompetencijos samprata, nors del pacios tarpkulturines kompetencijos apibrezties tarp tyreju nera vienos nuomones.

Tarpkulturine kompetencija ir pagrindiniai jos elementai

Mokslineje literaturoje sutinkami ivairus tarpkulturines kompetencijos ivardijimai. Zymus sio fenomeno tyrejai R. L.Wiseman ir J. Koester (1993: 26-27) tarpkulturines komunikacijos elementais ivardija zinias, igudzius ir nuostatas. Kiti autoriai (Samovar, Porter 1997: 25-26) sia tarpkulturines kompetencijos reiksme apibudina taip:

--komponentu rinkinys, kuri sudaro ivairios kilmes ivairiai pasireiskiancios zinios, gebejimai, savybes, nuostatos, veikiantys pazintinius ir elgsenos procesus tarpkul-turiniame kontekste;

--individo gebejimas efektyviai dirbti ivairialypeje aplinkoje;

--remiantis ziniomis, igudziais ir nuostatomis igytas individo gebejimas efektyviai dirbti skirtingu kulturu saveikos kontekste, kuris pasiekiamas sekmingai tarpininkaujant (mediacija) ir tobulinant gebejimus.

R. D. Moore, M. I. Cheng ir R. J. Dainty (2002: 34-37) pateikia tokius pagrindinius tarpkulturines kompetencijos komponentus, kurie gali buti laikomi tarpkulturines kompetencijos pagrindu: kognityvus samoningo elgesio komponentai--zinios; efektyvus samoningo elgesio komponentai--emocijos. Tarpkulturine kompetencija jis apibudina kaip pusiausvyros paieska tarp savo ir kitu interesu bei poreikiu, kurie kyla is skirtingu kulturiniu kontekstu.

Taigi tarpkulturine kompetencija, anot jo, yra gebejimas atpazinti kitu kulturu aspektais isplestas elgesio ribas, tarp kulturu esancius skirtumus bei bendrumus ir visa tai sekmingiau panaudoti interakcijai, kylant tarpkulturiniams susikirtimams. Kad sekmingai vyktu tarpkul-turinis bendradarbiavimas, butinas supratimas apie kitas kulturas. Galima tarti, kad pirmoji tarpkulturines kompetencijos turinio dalis galetu buti ivardijama kaip pasirengimas ir gebejimas suprasti kita kultura, o pastaroji visada lyginama su savaja, stengiantis surasti bendrumus ir skirtumus.

Antroji tarpkulturines kompetencijos turinio dalis galetu buti ivardijama kaip gebejimas pries tiesiogini kontakta su kitos kulturos atstovu gauti informacija apie jo kulturoje priimtus mastymo ir veikimo budus, kad butu galima elgtis adekvaciai tai kulturai.

Apibendrinus daugelio tyreju issakytas mintis, galima teigti, kad individas tarpkulturinio bendravimo procese turi gebeti:

--adekvaciai priimti ir interpretuoti skirtingas kulturines vertybes;

--samoningai stengtis iveikti kulturas skiriancias kliutis ir matyti svetimoje kulturoje ne tik skirtumus, bet ir bendrumus, bendrus bruozus su savaja kultura;

--zvelgti i skirtingus kulturinius reiskinius ir kitu kulturu atstovus geranoriskai, siekiant juos suprasti;

--gebeti palyginti egzistuojancius etnokulturinius stereotipus su asmenine patirtimi ir daryti savarankiskas isvadas;

--gebeti kritiskai ivertinti ir keisti savo poziuri i svetimas kulturas, kaupiantis tarpkulturinio bendravimo igudziams ir patirciai;

--stengtis geriau pazinti svetima kultura, kad butu galima giliau bei kritiskiau ivertinti savaja kultura ir atsisakyti vyraujanciu stereotipu bei prietaru;

--sisteminti kulturinio gyvenimo faktus;

--sintetinti ir apibendrinti savo asmenine tarpkulturinio dialogo patirti.

Tarpkulturineje kompetencijoje galima isskirti tris lygmenis: kalbine komunikacija, komunikacine ir kulturine. Taciau tik vienybeje sios trys kompetencijos gali uztikrinti sekminga tarpkulturini dialoga.

Kalbine kompetencija. Tarpkulturineje komunikacijoje kalbine kompetencija reiskia gebejima bendraujant pasirinkti tinkamas kalbines priemones ir gebeti, susidarius analogiskoms situacijoms, pakartoti gauta patirti. Kalbine kompetencija tarpkulturineje komunikacijoje, nors ir svarbi, taciau vaidina santykini vaidmeni del keleto aplinkybiu.

Pirma, vertindami kalbines kompetencijas, skirtingu kulturu atstovai naudoja skirtingus kriterijus. Pavyzdziui, britai gana jautriai reaguoja i kalbos svaruma, tuo tarpu amerikieciams tai nera svarbiausias dalykas. Jiems kur kas svarbesnes zmogaus rodomos pastangos kalbeti ir susikalbeti.

Antra, ivairiose kulturose gali nesutapti isivaizdavimas, kas yra teisingas ar neteisingas kalbos vartojimas.

Trecia, nedera uzmirsti ir tai, kad gimtosios kalbos vartojimui keliami reikalavimai visada yra aukstesni nei svetimos (uzsienio) kalbos vartojimui. Tai reiskia, kad svetimos kalbos mokejimas niekada neprilygs gimtosios kalbos mokejimui: visada egzistuos igimtas savosios kalbos prioritetas.

Ketvirta, taip pat skiriasi ir kompetencijos lygio vertinimai: zmogus gali puikiai vartoti uzsienio kalba buityje, taciau netureti kompetencijos bendrauti su kolegomis profesiniame lygyje. Esant tokiai situacijai, neturedamas tinkamos kalbines kompetencijos profesiniame lygyje zmogus priverstas naudoti buitines savokas, tuo mazindamas komunikacijos efektyvuma. Todel, siekiant efektyvaus bendravimo, yra svarbus tobulas kalbu mokejimas. Butina moketi bendrauti su pasnekovu. Kalbine kompetencija turi papildyti komunikatyvine kompetencija.

Komunikacine kompetencija nusako budus ir strategijas, butinas efektyviam bendravimui uztikrinti. Kitaip tariant, butina ne tik gerai ismanyti zmogaus bendruosius gyvenimo desningumus, bet ir jautriai reaguoti i menkiausius partnerio elgesio pokycius bendraujant.

Komunikacines kompetencijos elementus sudaro:

--gebejimas interpretuoti specifinius konkrecios kulturos atstovu signalus, kuriais jis reiskia nora bendrauti (ar nebendrauti);

--sugebejimas orientuotis, kokia laiko dali, bendraujant su partneriu, reikia skirti klausymuisi ir kokia dali kalbejimui, atsizvelgiant i situacija ir kulturines bendravimo normas;

--mokejimas adekvaciai reiksti mintis ir suprasti pasnekova;

--mokejimas nukreipti kalba reikiama linkme;

--gebejimas teikti ir interpretuoti komunikaciniu vaidmenu ir bendravimo uzbaigimo signalus;

--issaugoti malonia ir priimtina tai kulturai komunikacine distancija;

--gebejimas pasinaudoti verbalinemis ir neverbalinemis kulturos priemimo priemonemis;

--sugebeti prisitaikyti prie komunikantu socialinio statuso ir tarpkulturiniu skirtingumu:

--gebejimas laiku koreguoti savo elgesi, bendraujant su partneriais.

Suprantama, kad minetieji komunikacines kompetencijos raiskos elementai reikalauja nemazu pastangu ir laiko. Kita vertus, komunikacines kompetencijos lavinimo sekme labai priklauso nuo individo sugebejimo absorbuoti svetima kultura, ja isisavinti, paversti instrumentu, siekiant savu tikslu. Taigi butina ir tai, ka vadiname kulturine kompetencija.

Kulturine kompetencija. Ji reiskia sugebejima absorbuoti naujas zinias, vertybines nuostatas, budingas bendravimo kulturinei aplinkai. Tam butina gebeti istraukti is ivairiu kulturiniu saltiniu (knygu, filmu, politiniu reiskiniu ir t. t.) reikiama kulturine informacija ir pagal reiksminguma komunikacijai diferencijuoti saltinius. Tai rodo pasnekovo kulturini rastinguma. Jei abieju partneriu kulturinis rastingumas daugmaz vienodas, tai tik paskatina efektyvu bendravima. Taciau ne visada partneriu kulturinio rastingumo lygis sutampa. Esant zenkliam nesutapimui, komunikacijos efektyvumas prasteja ir partneriai jaucia tam tikra nepatoguma. Tuomet kulturines kompetencijos stoka paprastai bandoma kompensuoti gera kalba ir komunikaciniais gebejimais. Taciau ne visada tai pavyksta padaryti.

Kartais kylanti kulturine itampa yra realybe, i kuria reikia atsizvelgti. Kita vertus, nedera pamirsti, jog visos tautos ir kulturos gali gyvuoti tik tuo atveju, jei laikysis tolerancijos principo. Globalizacijos salygomis tolerancijos reikalavimas objektyvi butinybe, nes pasaulis pernelyg ivairus, o jame vykstantys procesai ivairiu kulturu skirtingai vertinami. Tokia teise turi kiekviena kultura ir sia teise reikia gerbti. Taigi, ir toleruoti--pripazistant teise buti "kitoniskam". Tolerantiskas poziuris i tarpkulturine komunikacija reiskia, kad vieni ar kiti kulturiniai individo ar grupes pozymiai yra vieni is daugelio ir negalima ju absoliutinti, sureiksminti ir aukoti jiems kitu grupiu pozymiu.

Daugelis tyreju nurodo, kad tolerantiskas poziuris i svetima kultura grindziamas tokiomis nuostatomis:

--vertink kita kultura, kaip tu noretum, kad butu vertinama tavo gimtoji kultura;

--nespresk apie kitos kulturos vertybes, paprocius per savosios kulturos vertybiu ir paprociu prizme;

--stenkis suprasti svetimos kulturos vertybiu pagrinda;

--niekada nelaikyk savos religijos virsesne uz kitas;

--bendraudamas su kitos religijos atstovais, stenkis suprasti ir gerbti ta religija;

--stenkis suprasti kitu tautu maisto ruosimo ir sveciu priemimo paprocius, susiklosciusius del specifiniu ju gyvenimo salygu ir istekliu;

--gerbk kitose kulturose priimta apranga;

--nerodyk nepasitenkinimo del kvapu, kurie kitos kulturos atstovams gali buti malonus;

--neziurek i zmogu is auksto, jeigu jo akcentas skiriasi nuo tavojo;

--nevertink zmogaus pagal odos spalva;

--suprask, kad kiekviena kultura, kokia maza ji bebutu, turi ka pasiulyti pasauliui, nera tokios kulturos, kuri turetu monopoli nustatyti pasaulines kulturos standartus;

--nebandyk pasinaudoti savo aukstu statusu, siekdamas paveikti kitu kulturu atstovu elgesi tarpkulturinio bendravimo metu;

--visada atmink, kad jokie moksliniai duomenys nepatvirtina vienos etnines grupes virsenybes pries kita.

Minetuju tolerantisku nuostatu kitu kulturu atzvilgiu buvimas tarpkulturinio bendravimo procese rodo individo turimu kompetenciju branda. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad tarpkulturine kompetencija skirtingoms grupems gali buti skirtinga. Vieni reikalavimai gali buti keliami vadybininkui, kiti--destytojui ar vadovui. Skirtingi ir minetuju kompetenciju lygiai, reikalingi siekiant visavercio bendravimo ir supratimo su kitu kulturu atstovais.

Tarpkulturines kompetencijos dimensiju lygiai ir ju raiska

Galima isskirti tris tarpkulturines kompetencijos dimensijas: kalbine komunikacija, komunikacine ir kulturine. Taciau tik vienybeje sios trys tarpkulturines kompetencijos dimensijos gali uztikrinti sekminga tarpkulturini dialoga.

Savo ruoztu kiekviena is minetuju kompetenciju dimensiju turi tris lygius.

Pirmasis lygis--tai bendras svetimos kulturos kitoniskumo kaip fakto suvokimas ir to kitoniskumo atpazinimas.

Antrasis lygis--tai bandymas ta kitoniskuma palyginti su savaja kultura, isskiriant panasumus ir skirtumus.

Treciasis lygis--tai bandymas suprasti kita kultura ir jos vertybes, ieskant budu pelnyti palankuma, bendraujant su kitos kulturos atstovais.

Taigi kiekviena is triju minetuju kompetenciju gali buti ivardijama ir nusakoma jos raiska trijuose lygmenyse (zr. 1 lentele).

Suprantama, kad tarpkulturines kompetencijos ugdymasis yra kiekvieno individo, siekiancio efektyviai bendrauti su kitos kulturos atstovais, nuolatinis rupestis, reikalaujantis ir laiko, ir pastangu. Jis gali tapti veiksminga priemone, padedancia uztikrinti visaverti ir pagarbu bendravima ir buvima drauge pliuralistineje visuomeneje, sumazinti stereotipinio elgesio raiska ir uztikrinti sekminga tarpkulturini dialoga.

Isvados

Kiekvienos salies kultura sudaro savotiska etniniu ir ivairiu subkulturu mozaika. Be to, kiekviena is siu kulturu turi savo vertybiu ir normu sistemas, elgesio ir pasaulio priemimo modelius. Tad nenuostabu, kad zmones, atstovaujantys ivairioms kulturinems grupems, neisvengiamai sueina i konflikta. Tarpkulturiniu konfliktu kilimo priezasciu diapazonas gana platus--isankstines nuostatos, vertinant partnerio elgesi, nepakankamas kitos kulturos ypatumu zinojimas, kitos kulturos vertybiu, normu ir elgesio ypatumu vertinimas per savo "kulturinius akinius", ypatingas pasitikejimas savo nuomone ir savosios kulturos svarbumu, reiksmingumu.

Daznai kulturu skirtinguma megstama pabrezti, kaip esmine tarpkulturiniu konfliktu priezasti. Taciau akivaizdu ir tai, kad nors realiame gyvenime kulturiniai skirtumai neabejotinai svarbus, konfliktus sukelia ir patys bendraujantys individai, nes skiriasi ju charakterio savybes, kulturinis ir intelektualinis lygis.

Kita vertus, iveikiant konfliktus, vis didesne reiksme igyja tarpkulturines kompetencijos ugdymas (-sis), apimantis visas tris jos dimensijas kalbine, komunikacine ir kulturine. Ju ugdymas (asis) yra svarbi kiekvienos kulturos atstovo priederme. Tai savo ruoztu gali sumazinti ne tik tarpkulturiniu konfliktu kilimo pavoju, bet ir sudaryti palankias bendradarbiavimui salygas, ieskant racionaliu ir abiem pusems priimtinu sprendimu.

Caption: 1 pav. Kompetencijos modelis

Literatura

Berry, J. W.; Poortinga, Y. H.; Segal, M. N.; Dasen, P. R. 1992. Cross-cultural psychology. Research and Applications. Cambridge: Cambridge University Press.

Cerey, J. W. 2006. Communication as culture. Boston: Unwin Hyman.

Chery, J. 1998. Communication as culture. Boston: Unwin Hyman.

Dabartines lietuviu kalbos zodynas. 2000. Vilnius: Vaga.

Fisher-Yoshiba, B. 2010. Reframing conflict: intercultural conflict as potential transformation. Washington: Columbia University press.

Grebliauskiene, B.; Veckiene, N. 2004. Komunikacine kompetencija. Vilnius: Zara.

Jovaisa, L. 1993. Pedagogikos terminai. Kaunas: Sviesa.

Juceviciene, P.; Liepaite, D. 2000. "Kompetencijos sampratos erdve", Socialiniai mokslai 1(22): 6-18.

Krogh, G.; Ross, J. 1996. Managing knowledge. Chicago: Chicago University Press.

Maureen, G. 1999. Communication across cultures. London: West Lafayette.

Moore, D. R.; Cheng, M. I.; Dainty, R. J. 2002. "Compertence, competency and competencies: performance assessment in organizations", Work Study 51(6): 56-72.

Profesinio rengimo terminai aiskinamajame anglulietuviu kalbu zodynelyje praktikams. 1998. Vilnius: Mintis.

Samovar, L.; Porter, R. 1997. Intercultural communication: A Reader. Belmont: Sage.

Tarptautiniu zodziu zodynas. 1985. Vilnius: Mintis.

Troter, A.; Ellison, N. 1997. Competencies. New York: New York university press.

Zydziunaite, V. 2005. Komandinio darbo kompetencijos ir ju tyrimo metodologija. Kaunas: Judex.

Vaitkeviciute, V. 2001. Tarptautiniu zodziu zodynas. Vilnius: Zodynas.

Wiseman, R. L.; Koester, J. 1993. Intercultural communication competence. New York: Newbury Park.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

Valdas Pruskus

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-100223 Vilnius, Lietuva

El. pastas politologija @vgtu.lt

1 lentele. Tarpkulturines kompetencijos dimensijos ir ju lygiu
raiska

Tarpkulturines   Lygis   Dimensijos lygio raiska
kompetencijos
dimensijos

Kalbine            1     Zmogus sugeba vartoti kalbines priemones,
                         kuriomis siekia uzmegzti bendravimo rysius
                         su svetimos kulturos atstovais. Jo svetimos
                         kalbos mokejimas remiasi bendruoju
                         pagrindiniu dalyku ismanymu. Kitaip tariant,
                         jis zino svetimos kalbos pagrindus, taciau
                         tas zinojimas neleidzia jam laisvai
                         perteikti visu niuansu.

                   2     Gerai ivaldes svetima kalba, stengiasi kiek
                         imanoma tiksliau perteikti minties niuansus,
                         aiskiai skiria savaja kalbine erdve nuo
                         svetimos.

                   3     Puikiai ivaldes svetima kalba, visus jos
                         niuansus ir gerai ne tik pats jauciasi
                         bendraudamas su svetimos kulturos atstovais,
                         bet ir sie ji priima kaip saviski. Kitaip
                         tariant, lingvistiniu poziuriu jis visiskai
                         isikulturina i nauja kulturine terpe.

Komunikacine       1     Gebejimas atpazinti specifinius svetimos
                         kulturos atstovo siunciamus bendravimo
                         signalus.

                   2     Gebejimas adekvaciai reiksti mintis bei
                         suprasti pasnekova ir, atsizvelgiant i
                         situacija ir kulturines bendravimo normas,
                         valdyti pokalbi.

                   3     Gebejimas pasinaudoti verbalinemis ir
                         neverbalinemis priemonemis, siekiant laiku
                         koreguoti savo elgesi su partneriais,
                         issaugoti malonia ir svetimai kulturai
                         priimtina komunikavimo distancija ir taip
                         pelnyti palankuma.

Kulturine          1     Gebejimas ieskoti ir rasti informacija apie
                         svetima kultura, su kurios atstovu teks
                         bendrauti, naujas zinias, vertybines
                         nuostatas, reikalingas bendrauti su svetimos
                         kulturos atstovu.

                   2     Gebejimas aiskiai atskirti savos ir svetimos
                         kulturos ypatumus, juos suvokti ir ivardyti.

                   3     Gebejimas pasinaudoti verbalinemis ir
                         neverbalinemis priemonemis, siekiant laikui
                         koreguoti savo elgesi su partneriais,
                         issaugoti malonia ir svetimai kulturai
                         priimtina komunikavimo distancija ir taip
                         pelnyti palankuma.