The narrative-based enhancement methodology for the cultural property and the cultural institution/Naratyvine kulturos objektu ir instituciju identiteto praturtinimo metodika.

Rudokas, Kastytis

Ivadas

Modernizmo laikotarpis i miestu planavima inese dar daugiau strukturos nei buta pries tai. Taikydamasi prie pramonines gamybos poreikiu dar 1933 m. CIAM organizacija padejo pamata Atenu chartijai, kuri jau pokariu ivirtino miesto teritoriju funkcinio zonavimo koncepcija praktikoje, suskirsciusi miesto teritorijas i keturias pagrindines sekcijas: transporta, rekreacija, darba ir gyvenamaja aplinka. Kita vertus, pritarta net ir atskiru miestu grieztam zonavimui, kada miestas pletoja viena pagrindine savo funkcija (Frampton, Mumford 2000: 81-89). Tiesa, funkcinio zonavimo koncepcija praktikoje pasirode nesanti tokia tobula, kaip teige ja siule architektai, o nykstanti pramones reiksme miestu ekonomikai ir paslaugu sferos iskilimas visiskai nuneige modernistu teorijas. Septintajame ir astuntajame praejusio amziaus desimtmetyje Vakaru pasaulyje iskyla vietos ivaizdzio ir identiteto praturtinimo ar sukurimo problematika akademineje literaturoje ir praktiniame miestu gyvenime. Suvokta, kad postindustrinis miestas gali generuoti daugiau nei viena funkcija. Tiesa, gamybos persikelimas i treciasias pasaulio salis, kaip tiesioginis ekonomines paradigmos kaitos katalizatorius, inspiravo dabar neigiamais laikomus suburbanizacijos procesus, kurie leme miestu ekonomines galios smukima, o nauju identitetu paieskos ne visada buvo lengvos (Rogers, Power 2004).

Taigi nauju identitetu medziokles ir senuju praturtinimas tapo vienu is svarbesniu miestu planavimo aspektu. Iskyla naratyvo, kaip galimybes modeliuoti istorine laiko juosta, svarba. Kita vertus, visuomene tampa daugialype struktura, todel nebelieka vieno pasakojimo virsenybes pries kitus, o vietoj iprastos ziurovo, kaip pasyvaus stebetojo, sampratos, svarbesne yra ziurovo--aktyviai veikiancio subjekto samprata. Pagrindinis straipsnio tikslas, remiantis kulturiniais (architekturiniais) pavyzdziais, nustatyti, kaip naudojami naratyvai vietos ivaizdzio ir identiteto konstravimo aspektais. Pateikiami pavyzdziai is Vakaru Europos miestu, lietuviskajam kontekstui atstovauja Kaunas.

Ivaizdzio praturtinimas ir sukurimas

Anot itakingos C. Gunn (1972: 21-25) teorijos, kuri suskirste holistini vietos ivaizdi pagal dvi kategorijas: istoriskai susiformavusi ir indu-kuotaji, kas ir paskatino vienus miestus savo regeneraciju procesams naudoti esama infrastruktura del gero zinomumo globaliu ir lokaliu diapazonais (pvz.: Barselona, Stoke on Trent), o kitus (Liverpulis, Bilbao)--kurti nauja savo veida, paremta nauju objektu (taip pat ir nauju identitetu)--svyturiu statyba. Vis delto svarbiausia cia yra tai, kad jau 8ojo desimtmecio pradzioje buvo suvokta idiegiamos tapatybes galimybe, leidusi industriniams miestams konkuruoti postindustrineje erdveje su kitais, didesni simbolini kapitala iki tol sukurusiais miestais. Taigi, prasidejus minetosioms regeneracijoms, Vakaru pasaulio miestuose masiskai imami perkonstruoti ir vietos identitetai, iskilo tokios savokos, kaip vietos rinkodara ir ivaizdis. Siu procesu kontekste istoriniai pramonines architekturos objektai buvo konvertuojami, suteikiant jiems naujas, neretai kulturines funkcijas, kaip antai zymi Alberto doko konversija i Tate galerija Liverpulyje, o kulturiniai, antai baznycios, katedros ar istoriniai anklavai praturtinami viesuju rysiu ir komunikacijos metodais. Zvelgiant is siandienines perspektyvos, poststrukturalizmo ir ziniu visuomenes epocha padare didele itaka ne tik ekonominiams ar bendriniams sociokulturiniams procesams, bet paveike ir monumento (architekturos objekto, skulpturos ir pan.) samprata. Antai paveldo vadybininkai pastebi, jog: "Estetines, menines, istorines paveldo objektu vertes daznai yra perdem subjektyvios ir hipotetiskos, tad tikraja verte jam [paveldui] suteikia juo besirupinanti bendruomene" (Bertoldi et al. 2008: 45). Taigi, galima konstatuoti fakta, kad bet kokio objekto ar ju grupes verte lemia komunikacija--santykis tarp materialiosios substancijos ir subjekto tampa reliatyvus, priklausas nuo daugelio aplinkybiu. Lietuvoje vis dar egzistuoja savaiminiu architekturos (ir apskritai kulturos) paveldo verciu sindromas, implikuojantis paminklocen-trizma, kurio egzaltavimas neretai uzkerta kelia darniai miestu ir vietoviu raidai.

Tesiant minti architekturos paveldo komunikacijos ir verciu tema, kaip savaime istoriskai per kelias epochas susiformavusio ivaizdzio pavyzdi galime isskirti Luvro pastata, kuriame isikures zinomiausias ir populiariausias muziejus pasaulyje, eksponuojantis garsiausias pasaulio meno kolekcijas. Kartu su Eifelio bokstu, Dievo Motinos katedra ir Monmartro rajonu, sis objektas yra svarbiausias ir reiksmingiausias kulturinis svyturys Prancuzijoje ir neabejotinai vienas svarbiausiu pasaulyje. Taciau, jei zvelgsime is architekturines menotyrines puses, tai pastebesime, kad sio muziejaus architektura nera isskirtine XIX a. "hausmanizuoto" Paryziaus centro pastatu kontekste. Vienintelis sprendimas, isryskinantis pastato svarba mieste--tai klasikinis urbanistinis variantas. Cia orientyras uzdaro placios magistralines gatves perspektyva, taciau panasiu sprendimu Paryziaus centre tikrai ne vienas. Per daugeli amziu susiformavo vietos naratyvas: nuo Karaliu rumu iki visuomenei atviro muziejaus ir garsiausiu pasaulio autoriu kuriniu. Miestas laikomas pasaulio meno sostine, nors siuolaikiniai esminiai procesai jau vyksta Londone ir Niujorke. Taigi pastato zinomuma lemia istoriniai naratyvai ir siuolaikine komunikacija, isnaudodama objekta ir jo turini kaip semantine ir semiotine pasaulio kulturos talpykla. Generuojant tokiais simboliniais ir materialiais istekliais, nesunku is naujo aktualizuoti sia vieta, sukuriant naujus, didiji vietos naratyva papildancius pasakojimus. Stai priestaringai vertinama, taciau del to didziulio populiarumo sulaukusi D. Brown knyga "Da Vincio kodas" neabejotinai tapo dar viena kurybine industrija, prisidejusia prie Luvro, kaip reiksmingo, paslaptingo ir itraukiancio paveldo objekto, sklaidos visuomeneje. Kita vertus, tradicinio muziejaus etikete turintis Luvras nevengia ir tiesiogine veikla gristu viesuju rysiu vadybiniu strategiju: J. Koons komercine paroda, sukelusi didziules diskusijas visuomeneje, taip pat D. Brown knygos ekranizacijos procesai autentiskoje aplinkoje, uzdirbe muziejui daugiau nei 2,7 mln. JAV doleriu (Matlack 2008).

Siuo atveju Lietuvos miestai neturi tokia didziule ir globalia reiksme turinciu kulturiniu architekturos paveldo objektu, nes jiems "atsirasti" labiausiai trukdo semantinio pagrindo nebuvimas. Vis delto musu valstybeje netruksta istoriniu naratyvu ir ju reprodukcijos dabartineje epochoje. Kita vertus, tokioms salims, kuriu tarptautinis ivaizdis nera itin gerai isvystytas, pravartus butu kurybiskumu gristas miestu, vietu ar atskiru pastatu identitetu perkonstravimo metodas. Rytu Berlyne po Vokietijos unifikaci-jos iskilo ne tik socialines ir ekonomines poliarizacijos problemos, bet ir klausimas, ka daryti su socialistinio laikotarpio paveldu (Schwiontek 2011). Tiesa, prie bendros nuomones, kaip, beje, ir Lietuvoje, neprieita, taciau svarbiau tai, kad kai kurie vokiski socialistines architekturos pavyzdziai pasizymi saviregeneracijos procesais. Vokieciu antropologe M. van der Hoorn (2004: 89-126) savo straipsnyje issamiai apraso siuo procesus, kada daugybe menininku, architektu, dizaineriu, prodiuseriu, mados ir grozio industrijos atstovu issikrauste gyventi ir dirbti i rytine Berlyno dali, butent i socialistinio modernizmo stilistikos pastatus, daznai daugiabucius. Negana to, pastatu ir butu interjerus naujakuriai stengdavosi issaugoti ir prireikus "rekonstruoti" pagal socialistinius pavyzdzius, interjeru nuotraukas publikuodavo zymiuose to meto Vakaru Vokietijos interjero dizaino zurnaluose (van der Hoorn 2004: 101). Ironiska, kad tokios kapitalistines kompanijos kaip Coca-Cola, Movenpick, Vodafone ir Volkswagen filmuodavo reklaminius vaizdo klipus siose socialistinese dekoracijose. Taigi, existenzminimum avangardiniu teoriju inspiruoti socialistiniai daugiabuciai bent jau kuriam laikui tapo madingi. Tiesa, anot A. While (2006: 2415; Short, While 2011: 4-15), tokie identitetai yra laikini, taciau svarbu tai, kad komunikacija atkreipia visuomenes ir valdzios instituciju demesi.

Kurybines visuomenes veikla--nesvarbu, ar jau susiklosciusio stipraus identiteto vietoveje, ar kulturineje tustumoje, kuria naujas prasmes ir naujas pasakojimo linijas, taip praplesdama materialaus ir statisko objekto prasmes. Kita vertus, Vokietijos pavyzdys aiskiai byloja ir apie socialines interakcijos idejas, kulturiniu ir buitiniu dimensiju niveliacija. Poststruktu-ralistine pasauleziura indukuoja marginaliu, modernybeje parastese buvusiu reiskiniu ak-tualizacija. Randasi nauju tapatybiu, subjektas gali isbandyti bent kelis simbolinius pasaulius, todel nebeimanomas ir objektu savitiksliskumas (Mazeikis 2012: 369-371). Tuo tarpu Lietuvoje vis dar sureiksminamas minetasis paminklo-centriskumas, kuris visuotineje sociokulturineje terpeje atpazistamas kaip vieno didziojo naraty-vo puoselejimas valstybiniu lygmeniu (1).

"Zalgirio" mitas

Pastaruoju metu sportas ir su juo susije kulturos paveldo artefaktai imami suvokti kaip ir kitos kulturos paveldo formos. Kaip teigiama: "Sporto paveldas itraukia daug tradiciniam kulturos paveldui budingu artefaktu, kaip antai sociokulturinius, istorinius, atminties ir tradicijos aspektus, tam, kad patenkintu siandieninio zmogaus poreikius" (Wakefield 2012: 288). Si teigini iprasmina daug sporto kulturos artefaktu, kaip antai "ultrizmas", ar sporto varzybu stebejimas tradicinis seimos laisvalaikio leidimo budas. Sporto komunikacija pasizymi intensyvumu. Nors tai yra didziule verslo industrija, taciau ji, kaip ir kulturos paveldo vadyba, neabejotinai grista individu identitetu manipuliacija. Didziosios Britanijos, Vokietijos, Ispanijos miestuose vietines futbolo komandos rungtynes yra viena is kertiniu genius loci dedamuju.

Kaune didziausias sporto klubas, taip pat ir vienas svarbiausiu miesto naratyvu--krepsinio klubas "Zalgiris". Tai nera paprasta komanda, nes jos istorija tapatinama (nebutinai pagristai) su sovietmecio rezistencija, kaip nacionalines kulturos ir identiteto raiska. Panasiai kaip FC Barcelona vienas is Katalonijos separatistu inspiracijos saltiniu ar Leeds United--vienas is postindustrinio Lydso atributu, taip ir Kauno "Zalgiris" yra vienas svarbiausiu miesto reprezentantu. Svarbu tai, kad komanda pastaraji desimtmeti nerodo ypatingu rezultatu. Dar daugiau, dazniausiai tarptautiniuose turnyruose ji zaidzia nesekmingai, taciau sirgaliai ir miestieciai vis tiek nenusisuka nuo klubo. Taigi is esmes Zalgirio tradicija, istorija ir kolektyvines atminties aspektai--tai identiski bet kuriam kitam kulturos paveldo objektui budingi artefaktai.

Kitas svarbus aspektas, nagrinejant krepsinio, klubo kaip Kauno miesto kolektyvinio identiteto ir genius loci formanto kategorijas, -tai klubo santykis su konkrecia vieta. Kaip apibreziama vietos dvasiai skirtoje Kvebeko deklaracijoje (Quebeck 2008), taip ir siuo atveju itin svarbus konsensuso tarp vietos ir tradicijos, materialaus ir neapciuopiamo islaikymas. Galima teigti, jog "Zalgirio" vieta placiaja prasme yra Kaunas. Svarbu tai, kad daugiau nei 60 metu komandos "namais" buvo Kauno sporto hale isskirtinis Lietuvos modernizmo architekturoje pavyzdys. Sis pastatas vertingas ne tik del savo architekturos--tai yra pirmoji arena, pastatyta specialiai krepsiniui visoje Europoje, cia Lietuvos krepsinio rinktine 1939 m. tapo Europos cempione. Pastatymo laikmeciu sis objektas vertintas priestaringai, stai Naujojoje Romuvoje (Del Kauno statybos neplaningumo 1939: 527) apie hale buvo rasoma: "Vargu ar rasis kas nors, galis tvirtinti, kad ji butu puosmena". Begant laikui, pakito ir architekturinis vertinimas, o atsiradus "Zalgiriui", Sporto hale tapo gyvos krepsinio tradicijos buveine. Taigi, bene didziausia sporto hales vertingoji savybe --"Zalgiris" kaip reiskinys: komanda, kovojusi uz Lietuvos garbe Sovietu sajungos cempionate, veliau stipriausioje Europos lygoje. Tai komanda, kuria sudaro ne tik zaidejai ar treneriai, bet ir Kauno miesto visuomene. "Zalgiris" buvo tai, kas suteike halei kasdienisko aktualumo.

Pastacius "Zalgirio" arena ir komandai ten issikelus, Kauno sporto hales reiksme stipriai nunyko. Netekus svarbiausio nuomininko, didziule finansine nasta uzgule pastata administruojanti Dariaus ir Gireno sporto centra. Taciau kulturos paveldo animacijos atzvilgiu, pastatas prarado savo besitesusi didiji naratyva, arba, "geisma", sukelta cia zaidusios komandos. Architekturiniu ir istoriniu verciu paketas savaime negeneruoja socialines vertes. Taciau sis paketas gali tapti puikia medziaga holistinei vertei atsirasti. Siuo atveju Kauno sporto hales tradicines kulturos paveldo disciplinos apibreziamos vertes buvo susintetintos ir ju kompiliacija atskleista per "Zalgirio" komandos istorijos linija. Dabar, Sporto hales, matyt, laukia sunki uzduotis: isnaudojant savo istorini potenciala, susikurti nauja funkcija, leidziancia pritraukti pastovius zmoniu srautus, kad pavyktu islaikyti savo semantine ir semiotine reiksmes miesto kulturinio karkaso kontekste.

Taigi nekeista, kad sporto ir pramogu industrijos migracija is Zaliakalnio i miesto centra nesukele visuomeneje neigiamos reakcijos. Kovoti uz sporto hale, kaip "Zalgirio" namus, nesujudo nei visuomeniniai judejimai, nei nevyriausybines organizacijos ar komandos sirgaliai. Cia nebuta panasiu protestu, isejusiu net i tarptautini lygi, kaip kino teatro "Lietuva" atveju (Harrison 2005). Visai kitokia visuomenes elgsena buvo uzfiksuota, kai pati "Zalgirio" komanda buvo ant isnykimo ribos. Tad cia galima sujungti dvi giminingas teorines kryptis: 1) vietos, kaip identitetu gamybos fabriko, aspekta; 2) individualaus identiteto nustatymo teorija pagal E. Wu konsumerizmo tyrimus (Wu et al. 2011: 296-308): "koks as esu, priklauso nuo to, ka as vartoju". Sujunge siuos du poziurius su "Zalgirio" fenomenu Kaune, pamatysime, kad, viena vertus, krepsinio klubas tai vietos rinkodaros produktas, savo komunikacijai pavadinime naudojantis viena svarbiausiu Lietuvos valstybes istorijos archetipini ivyki--"Zalgirio musi" (2), taip pat pasitelkia ir minetaja klubo istorija, kaip sovietmecio rezistencijos objekta. Taigi, sintetinant archetipinius ivaizdzius, formuojamas visuomenes kolektyvinis identitetas--didziavimasis savo miestu del komandos, taciau ne grynai kulturines talpyklos--Kauno sporto hales. Cia ir pasireiskia tai, kaip teigia P. Magnusson (2007: 500), kad: "Prekes zenklo verte yra centrinis aspektas, leidziantis suprasti, kokioms prekems vartotojas teikia pirmenybe". Kita vertus, besire-miant psichologine teorija, apibreziancia individo identiteta per tai, ka vartotojas linkes vartoti, suprasime, kad "Zalgirio" naratyvas--tai gerai "ikomunikuota" prekes zenklu sistema, kurianti individu identitetus, daranti itaka genius loci kategorijai ir is kartos i karta perimama ar perkama kaip svari miesto ivaizdzio dalis. Kitaip tariant, "Zalgiris"--tai aukstos kokybes, placiai vartojamas prekes zenklas, nes pirkejas perka ne tik bilieta i rungtynes, bet ir galimybe buti tradicijos dalimi.

Apibendrinant, reikia pamineti, jog sporto socialine reiksme pradeta nagrineti 8-ojo desimtmecio pradzioje, kada, nunykstant modernybei, imta greztis ir i tada marginaliniais laikytus kulturinius reiskinius. Svarbu isskirti tai, kad kiekvieno sporto klubo identitetas susiformavo modernybeje, o dabar--globaliame pasaulyje tuos identitetus stengiamasi zutbut islaikyti kaip tradicijos testinumo garanta. Taigi "Zalgirio" klubas yra savotiskas lokalus sociokulturinis Kauno Luvras su organiskai susiformavusiu savo ivaizdziu, apimantis siuolaikines rinkotyros ir rinkodaros strategijas, todel laikomas vienu svarbiausiu miesto atributu. Cia daug prisideda ir sportui, kaip reiskiniui, budingos socialines interakcijos strategijos, aprasytos J. D. Sharman ir I. Rogott (2004: VI-III-XX)--zymiu muziejininkystes tyrinetoju, kur pabreziama suvokejo itraukimo svarba, norint uztikrinti tradiciniu paveldo objektu muzieju produktyvia ir efektyvia veikla. Kita vertus, svarbu pamineti ir platesni Kauno kulturos istorijos konteksta: sis miestas stengiasi buti atpazintas kaip turintis gilias tradicijas, t. y. nevengia sekti formalaus istorijos atvaizdavimo dabartyje. Tarpukariu ieskota tautinio stiliaus architekturoje, remiantis Vilniui budingu baroko stiliumi, sovietmecio modernizmas remesi tarpukario modernistu pasiekimais, o stai dabar naujojo "Merkurijaus" projektas vis dar ketina "cituoti" Pienocentro rumus. Taigi "Zalgiris", kaip nemateriali tradicija, yra miesto semanti-niokulturinio klimato atspindys.

Kulturos sampratos slinktis. Nuo eksponavimo link itraukimo

Kauno "Zalgirio" klubo kaip gyvos sociokulturines tradicijos Kaune analize atskleide, kaip kurybiskai sintetinant ivairius archetipinius naratyvus ir istorine atminti sukuriami ivairus pridetine varte igyjantys produktai (genius loci ar individualus ir kolektyviniai visuomenes identitetai dabartyje). Cia, kaip jau apibrezta, buvo svarbus ir socialinio itraukimo koncepciju panaudojimas, kuriu veikimas postmodernioje eroje tapo visuotinai suvokiamu ir vartojamu kanonu. Stai Hans-Thies Lehmann'as (2010: 158), kalbedamas apie ivykio ir situacijos svarba 7-8 amerikieciu teatro trupiu veikloje, teige, kad: "Dalyvavimas ir galimybes komunikuoti buvo svarbesnes uz vaizduojamus ivykius". Pramogu sferoje panasiu reiskiniu galima laikyti 1974 m. rasytojo G. Gygax ir zaidimu kurejo D. Arneson sukurta RPG zaidimo D&D (3) versija, kuri leido zaidejams buti kurybingiems--mintyse formuoti ne tik savo charakteri, bet ir urbanistine bei socialine aplinka. Sis revoliucinis zaidimo be grieztu taisykliu ar remu tipas greitai ispopuliarejo visame pasaulyje. Tokie posukiai gamintojas [right arrow] vartotojas atspindi bendra postmodernizmo paradigmos krypti--vartotojiskuma (consumerism), kada pats vartotojas tampa objektu, teikianciu pridetine verte bet kokiam reiskiniui.

Autonomisko ir aktyvaus suvokejo savoka architekturineje aplinkoje nubreze J. Hill (2003), skirstydamas butent miesto erdves vartotojussuvokejus i tris reiksmines grupes: 1) pasyvusis vartotojas; 2) aktyvusis vartotojas; 3) kurybingasis interpretuotojas. Architektura ir jos fizines ypatybes neleidzia suvokejui iki galo buti kurybingam. Taciau galima prisiminti futuristinius K. Tange ir japonu metabolistu, taip pat grupes "Archigram" pasiulytus miestu pertvarkymo modelius. Kita vertus, kurybiskas architekturos santykis su suvokeju pasiekiamas ir tvariosios raidos principais pertvarkant erdve, itraukiant vietine bendruomene i planavimo procesus. Vienas geriausiu to pavyzdziu --tai architekto Migelio Turrobiano projektas "La Violeta", kai XIX a. pabaigos pastatas buvo pertvarkomas i kulturos centra, paverciant pastato stoga visuomenines paskirties terasa (Perez 2009).

Kauno miesto urbanistiniame audinyje nera gausu panasaus pobudzio projektu, taciau minetinos gerosios patirtys, panaudojant miesto industrini palikima, pvz., Lituanicos pastato panaudojimas "Fluxus" ministerijai. Siuo atveju galima izvelgti savotiska vietos naratyvo perpasakojimo diskursa. Jei Lituanicos fabrika pagal S. Shamai (1991: 352) vietos dvasios schema laikysime vieta, kuria suvokejas atpazista emociskai--siuo atveju kaip pastata, esanti prie Kauno pilies viesojo transporto stoteles, taciau neturi asmeninio rysio su tuo objektu, tai "Fluxus" ministerijos ikurima cia galima traktuoti kaip savotiska identiteto suteikima pastatui, patobulinus senamiescio zonos visuomenines funkcijas. Miesto ivaizdzio aspektu tai yra lokalios reiksmes projektas, taciau itin svarbus vietiniam individu identitetui puoseleti ir didziavimasi sociokulturinais miesto vyksmais skatinti. Kita vertus, kulturine veikla gristas "Fluxus" ministerijos kulturinis anklavas (Butkus 2008: 87-88) yra ryskus zmoniu srautus traukiantis orientyras. Toks pastato naratyvo poslinkis, panasiai kaip ir Kauno "Akropolio" konversija, identifikuoja filosofines paradigmos kaita, tik cia slinktis pastebima ne tarp "gamintojo ir vartotojo", bet tarp "gamintojo ir kurybines visuomenes atstovo".

Taigi, socioekonominei situacijai izengus i ziniu vadybos paradigma, kinta ir kulturos funkcija bei samprata. Todel naujosios kulturos formos, gristos socialinio itraukimo ir dalyvavimo principais bei orientuotos i pramoga bei laisvalaiki, pamazu perima dominuojancias pozicijas kulturos lauke. Siuo atveju iskyla tradiciniu kulturiniu instituciju, kaip antai muzieju, vis dar atliekanciu tik "kaupti, tirti, saugoti" funkcijas, kulturinio persiorientavimo probleminis diskursas. Dar 2002 m. Lietuvos kulturos darbuotoju tobulinimosi centro rengtoje mokslineje konferencijoje uzfiksuota, kad muziejai turi tapti viesaja erdve visuomenei, o salia paveldo saugojimo funkcijos reikalinga ir kulturines pramogos paslauga (Kamarauskiene 2002). Taigi, cia iskyla muziejaus, kaip institucijos ivaizdzio kurimo klausimas (Blinstrubas et al, 2012: 16-27). Tokie muziejai kaip Luvras ar MoMA generuoja begales istoriskai susiformavusiu naratyvu, eksponuoja garsiausiu pasaulio menininku darbus, taip tapdami itin zinomu prekes zenklu. Mazesnes salys ar miestai imasi grandioziniu nauju muzieju statybos projektu, kur didelis demesys skiriamas rinkodarai ir vesiesiems rysiams. Cia pravartu pacituoti J. Zulaika (2007: 158), kuris nagrineja muziejaus, kaip siuolaikines katedros, architekturini fenomena: "Jie [visuomene--aut. past.] nori kazko kito, butent to krensifikuoto muziejaus, viliojancio minias, troskimus zadinancio statinio, kuris taip pat galetu funkcionuoti ir kaip muziejus". Taigi, siuolaikinio sekmingo muziejaus veikla neatsiejama arba nuo gilios tradicijos, arba nuo novatoriskos starchitekturos. Kita vertus, zvelgiant i Kauno miesto didziuju muzieju veikla, galima teigti, jog net salygiskai ilgas tradicijas turintis Nacionalinis M. K. Ciurlionio dailes muziejus ir Vytauto Didziojo karo muziejus yra uzstrige modernybeje ir vis dar nesugeba persiorientuoti prie muziejaus -viesosios erdves modelio. Taip pat menkas IT teikiamu galimybiu panaudojimas. Antai nepatrauklus internetinis puslapis yra vienas is indikatoriu, rodanciu, kad sis muziejus dar negyvena postmodernizmo epochoje, taip pat nedalyvauja visuomenes gyvenime. Kita vertus, architekturos paveldo poziuriu pastebime tai, kad priesingai nei Kauno sporto hales atveju, cia daug svarbiau ne veikla, o pastatas ir vardas, kurie lietuviu tautos atmintyje yra istrige giliau nei muziejaus tradicija.

Priesingas siam yra Kauno paveikslu dailes galerijos pavyzdys, kurios dalis yra viesoji erdve kavine "Kultura". Ji ne tik atlieka tradicine maitinimo istaigos veikla, bet ir rengia filmu perziuras, performansus, teminius pokalbiu vakarus. Kita vertus, pastebima, kad veiksmas dazniausiai vyksta tik kavineje ir pastato terasoje. Taip pat svarbu, kad galerija is dalies vykdo strategiska viesuju rysiu programa, bandydama pritraukti suvokeja garsiomis ir Lietuvai svarbiomis meno istorijos ekspozicijomis, kaip antai "Fluxus" kabinetas, kuriame eksponuojami sios sroves menininku darbai, galima perziureti filmuota medziaga apie Jurgi Maciuna. Is esmes tai yra lokalus globalios patirties pritaikymo metodas arba bandymas ikomunikuoti kultura kaip kasdienio gyvenimo reiskini, atmetant modernybei budinga normatyviniu strukturu modeli, anot kurio, kultura tebutu didesnes sistemos posisteme.

Apibendrinant yra svarbu isryskinti, kad architekturos paveldo objektai, o kartu ir ju respektavimas visuomeneje, lemiantis islikima ir pazinima, visada yra susijes su naratyvine to pastato linija, t. y. esama ir buvusia veikla, idomiais ir reiksmingais istoriniais ivykiais ar reiskiniais, aktyviai reflektuojamais dabartyje (pvz., Hanza dienu renginiai, Napoleono armijos persikelimo per Nemuna svente ir kt.). Kita vertus, kaip matyti is Lituanicos pastato laikinos funkcines kaitos analizes, tradicija ir identiteta bei suvokejo percepcija galima pakeisti naudojant kurybinius sprendimus. Nenaudojamas ir nekomunikuojantis dabartyje architekturos paveldo objektas, kad ir kokias estetines ar istorines vertes talpintu, praranda savo semantine reiksme. Kaune siuo atveju i tokia situacija gali patekti legendine Kauno sporto hale, kurios komunikacija dabartyje uztikrino Kauno "Zalgirio" krepsinio klubas. Panasiai kaip ir Vilniuje, kai buvo pastatyta "Siemens" arena, o futbolas salyje isgyvena krize, tiek Zalgirio stadionas, tiek architekturiniu, tiek inzineriniu aspektais vertingi Vilniaus koncertu ir sporto rumai, nesugebant ju reabilituoti, pamazu nyksta is miesto semantinio zemelapio. Tad globalioje visuomeneje viena svarbiausiu architekturos paveldo issaugojimo priemoniu yra ju aktualumo islaikymas ir (ar) sukurimas bei kulturinis praturtinimas.

Isvados

Galima teigti, kad indukuoto ir istoriskai susiformavusio ivaizdzio vietovems ateityje bus budinga didesne tarpusavio konkurencija, kuria per pavydo kategorija, tik kiek kitu aspektu jau yra aptares R. Florida (2005). Nors tai is dalies yra atskira moksline problema, taciau tyrimas leidzia pastebeti esmini siuolaikines epochos bruoza kulturos atzvilgiu--tai lengvai perkuriamos, sukonstruojamos ir idiegiamos bei istrinamos vertes, lemiancios taip pat ir visuomenes kaita. Senosios kulturines vietoves, antai straipsnyje aptartasis Paryzius, taip pat nebegali likti pasyvios rinkodaros klausimais, todel taip pat vykdo strategine rinkodaros programa. Nors straipsnyje neaptariami naujai iskile stipriu identitetu ir ivaizdziu globaliaja prasme pavyzdziai, taciau pabreziama, jog visuomene kaip niekada anksciau yra veikiama itraukimo, pramogu ir poilsio taktikos kulturos vartojimo aspektu. Todel ir naujo identiteto konstravimo uzduotys tampa labiau priklausomos nuo komunikacijos ir rinkodaros strategiju nei nuo specialistu pripazintos kulturines vertes.

Nagrinejant Kauno miesta sociokulturiniu aspektu ir aptariant Kauno "Zalgirio" krepsinio klubo reiksme miestui ir visuomenei, pastebima, jog komanda yra populiari daugiausia del gilios, galbut net pervertinamos istorines reiksmes. Kita vertus, klubas manipuliuoja istorija, kuria pasakojima, kuriuo pabrezia savo, kaip sovietmecio rezistento, vaidmeni. Kaip matyti, svarbiau cia yra situacijos suvokimas dabartyje nei gilinimasis i "Zalgirio" reiksminguma rezistencineje kovoje. Mitas apie "Zalgiri" perduodamas is lupu i lupas, o tai garantuoja komandos populiaruma ir tradiciju testinuma. Kita vertus, ir siuo atveju matyti, kad vien tradicijos neuztenka. Pasitelkus pavyzdziais grynesnes kulturos artefaktus, pastebima, kad daug silpnesne istorine linija turincios institucijos sugeba pritraukti didesne dali visuomenes nei, pavyzdziui, Lietuvos laisves ir valstybingumo simbolis Vytauto Didziojo karo muziejus. Taigi, zvelgiant is kulturos paveldosaugos poziciju, prasminga butu plesti paveldo tvarkybos savoka, naudojant ivairias komunikacijos ir rinkodaros strategijas.

Literatura

Bertoldi, B.; Cerutti, E.; Russo, G. 2008 "Managing cultural heritage thinking to community benefits", in Torino and Reasearch Olympics, 43-66.

Blinstrubas, A.; Lacyte, A.; Dromaitaite, J. 2012. "Ziniu vadybos taikymo situacija ir galimybes Siauliu "Ausros" muziejaus veikloje", Studies in Modern Society, 17-29.

Braham, P.; Wagg, S. 2009. Sport, leisure and culture in the postmodern city. Leeds: Leeds Metropolian University Press.

Butkus, T. 2008. "Baziniai kulturines miesto funkcijos modeliai. Miesto kulturinio karkaso metmenys", Urbanistika ir architektura [Town Planning and Architecture] 32(2): 86-102.

"Del Kauno statybos neplaningumo". 1939. Naujoji Romuva, 25-26: 526-528.

Florida, R. 2005. The flight of the creative class. The new global competition for talent. New York: HarperBusiness, HarperCollins press.

Frampton, K.; Mumford, E. 2000. CIAM: Discourse on urbanism 1928-1960. Boston: Massachusetts: University of Technology press.

Gunn, A. C. 1972. Vacationscape: Designing tourist environments. New York: Routledge.

Harrison, N. 2005. The and of Lietuva cinema, the death of community culture [interaktyvus], [ziureta 2012 m. balandzio 3 d.]. Prieiga per interneta: http://www.baltictimes.com/tools/print_article/12887/

Hill, J. 2003. Actions of architecture. Architects and creative users. London: Routledge.

Kamarauskiene, D. 2002. "Muziejaus isoriniai ir vidiniai rysiai", Muzieju vadyba: teorija, praktika, seminarai. Vilnius: Lietuvos kulturos darbuotoju tobulinimo centras, 6-13.

Lehmann, H.-T. 2010. Postdraminis teatras. Vilnius: Menu spaustuve.

Magnusson, P. 2007. "Social identity and brand equity formation: a comparative study of collegiate sports fans", Journal of Sports Management 21: 497-520.

Matlack, C. 2008. "Welcome to the Louvre Inc", Spiegel [interaktyvus], [ziureta 2012 m. spalio 30 d.]. Prieiga per interneta: http://www.spiegel. de/international/business/the-business-of-artwelcome-to-the-louvre-inc-a-568466.html

Mazeikis, G. 2012. Po pono ir tarno. Lyderystes ir meistrystes dialektika. Kaunas: Kitos knygos.

Perez, S. 2009. "Miguel Turrobiano awarded Hounorable Mention by Barcelona Town Hall", Archinnovations [interaktyvus], [ziureta 2012 m. gruodzio 4 d.]. Prieiga per interneta: http://www. archinnovations.com/contribution/architecture/ miguel-torrubiano-awarded-honourable-mentionby-barcelona-town-hall

Rogers, R.; Power, A. 2004. Mazos valstybes miestai. Vilnius: VDA.

Quebeck Declaration on Preservation of the Spirit of Place. 2008. Qeubeck.

Schwiontek, E. 2011. Demolish or Preserve [interaktyvus], [ziureta 2012 m. kovo 24 d.]. Prieiga per interneta: http://www.goethe.de/kue/arc/pan/ en6690127.htm

Shamai, S. 1991. "Sense of place: an empirical measurement", Geoforum (2): 347-358.

Sharman, J. D.; Rogott, I. 2004. Museum culture: histories, discourses, spectacles. London: Routledge.

Short, M.; While, A. 2011. "Place narratives and heritage management: the modernist legacy in Manchester", Area 43(1): 4-13.

Van der Horn, M. 2004. Consuming the "Platte" in East Berlin: the New Popularity of Former GDR Architecture, Home Cultures 1(2): 89-126.

Wakefield, S. 2012. "Falconry as heritage in the United Arab Emirates", World Archeology 44(2): 280-291.

While, A. 2006. "Modernism vs urban Renessaince: Negotiating post-war heritage in English City Centres", Urban Studies 43(3): 2399-2419.

Wu, E.; Keista, C.; Fitzsimons, G. 2011. "How Asking "Who I am?" Affects What Consumers Buy: The Influence of Self-Discovery on Consumption", Journal of Marketing Reasearch 48: 296-308.

Zulaika, J. 2007. Desiring bilbao: the krensification of the museum and its discontents. Stuttgart: Nuerttembergischer Kunstverein Verlag.

Kastytis Rudokas

Kauno technologijos universitetas, Architekturos ir statybos institutas, Mokslo centras "Architekturos ir urbanistikos tyrimu centras", Tunelio g. 60, LT-44405 Kaunas, Lietuva

El. pastas rkastytis@yahoo.com

(1) Zr. http://www.youtube.com/watch?v=Y5MkNAcMwWg

(2) Cia pabreztinas ne tik klubo pavadinimas. Svarbu ir tai, kad 1999 m. "Zalgiriui" laimejus Eurolyga pasirode Jan Mateiko paveikslo "Zalgirio musis" reprodukcijos, paveikslo heroju veidus pakeitusios i tuometiniu zalgirieciu veidus. Nepaisant to, kad Lietuva tada dar buvo menkai issivysciusi IT srityje, tos reprodukcijos tapo itin populiarios.

(3) Pasaulyje itin paplites stalo, o veliau ir kompiuteriniu zaidimu tipas. RPG--role playing game [liet.--zaidimas vaidmenimis]; D&D--dongeons and dragons.

(4) Terminas, naudojamas subudvardinant Thomas Krens--SRGF direktoriaus pavarde.