The transformational aspects of modern democracy/Siuolaikines demokratijos transformacijos aspektai.

Eidukiene, Dalia

Ivadas

Dar pries keleta desimtmeciu atrode, kad XX a. ir XXI a. riba atvers zmonijai horizontus, kurie leis pamatyti naujus orientyrus, o sie pades sustiprinti visuomeneje naujus bendro gyvenimo principus. Deja, globaliniu procesu analize patvirtina visuotine demokratijos krize, o kartu ir Samuelio Huntingtono prognozes apie "demokratizacijos globalines revoliucijos" plitimo banguojanti pobudi: pirmoji banga (1828-1926 m.) dave pasauliui dvidesimt devynias demokratijas, antroji (1943-1964 m.)--trisdesimt sesias. Taciau abi demokratizacijos bangos baigesi atotvyniais, sumazinusiais demokratiju skaiciu pasaulyje: pirmasis atotvynis pasiglemze dvylika demokratiju, antrasis--sesias ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2006: 79). Siandien yra akivaizdus treciosios demokratizacijos bangos, prasidejusios 1970 m. viduryje, laipsniskas slugimas, ir jeigu mes nenorime tradicines schemos pasikartojimo ir siekiame isvengti eilinio atotvynio, turime issiaiskinti, kodel demokratija prarado savo efektyvuma, kas "suluzo" jos mechanizme ir kodel jis nebeveikia. Problema aktualizuoja demokratijos fenomeno ir jos veikimo mechanizmo tyrima, daugiau demesio skiriant jos raidos kokybes, o ne kiekybes klausimams. Siuo atveju Teodoras Lowie pataria politologams buti patologais: "Mes neisvengiamai esame funkcionalistai, bet mus turi jaudinti visu pirma disfunkcijos; < ... > priestaravimai ir salutines sistemos pasekmes bei jos funkcionavimo mechanizmas" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 1999: 108-109).

Demokratijos netobulumu tema

Si tema nera nauja. Dar antikos autoriai, pradedant Pitagoru, Herakleitu, Sokratu ir Demokritu, nelaike demokratijos idealia valstybes valdymo forma. Pseudo Ksenofontas teige, kad "Tie, kas < ... > pirmenybe teikia demokratinei, o ne oligarchinei valstybei, turi nusikalstama uzmacia, nes mano, kad sukciui demokratineje valstybeje geriau pasislepti ir islikti nepastebetam" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]). Platono nuomone, "kai laisves istroskusi demokratine valstybe turi blogus vyno pilstytojus, ji per daug prisigeria neatmiestos laisves" (Platonas 2000: VIII, 562d) ir is demokratijos atsiranda tironija. Aristotelis demokratija vadino "neteisinga" ir "despotiska" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2002: III, 1279a). Pasak Polibijaus, demokratija, kaip ir bet kuri kita valstybes valdymo forma, "turi irimo seklu, < ... > nuo kuriu ji gali zuti be jokios isorines invazijos, < ... > is prigimties demokratijai budingas < ... > nezabotas jegos isigalejimas" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 1995: VI: 10).

Musu dienu demokratijos tyrejai taip pat negaili jai kritikos. Nors pakankamai ilga laika buvo manoma, kad "visos demokratijos ligos yra gydomos tik vienu vaistu--dar didesne demokratija" (Dewey 2004: 265), taciau politine praktika irode, kad demokratijos perteklius nera "panaceja" nuo visu demokratijos negalavimu, atvirksciai, jis gali tapti rimtu jos defektu. Be to, "gana ilgai terminas "demokratija" cirkuliavo politikos rinkoje kaip nepadengta valiuta" (Schmitter et al. 1991: 6). Patys ivairiausi teoretikai ir politikai kabino jai savo poziurius kaip etiketes. Tai labai komplikuoja situacija, nes nagrineti demokratijos netobulumus be termino "demokratija" turinio konceptualinio aiskumo yra neimanoma. Taciau politikos mokslas stengiasi iveikti ir sia distancija. Visu pirma buvo prieita prie nuomones, kad butina visiskai atsisakyti "aklo prisirisimo" prie klasikiniu demokratijos teoriju ir definiciju, kurios del ivykusios demokratijos vidines transformacijos negeba apciuopti esminiu jos pozymiu; kad negalima traktuoti demokratijos kaip tam tikros unifikuotos ir neevoliucionuojancios duotybes. Daimondo nuomone, demokratija--tai savarankiskai besipletojantis fenomenas, ir ji "gali ne tik kokybiskai blogeti, bet ir visiskai isnykti, ir ne tik del formaliu valdzios instituciju zlugimo, bet labiau del uzsleptu vidiniu procesu irimo" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2006: 33). Tad "siuolaikiniame pasaulyje neegzistuoja ir niekada neegzistavo tobulos demokratijos, prie kurios visi pilieciai turetu lygius politinius resursus ir prie kurios valdzia pilnai arba is dalies pilnai butu atsakinga pries visus piliecius" (Ten pat: 32). Linzo nuomone, "politine demokratija neuztikrina bent is dalies to, ka mes vadiname demokratine visuomene--visuomene su reiksminga lygybe galimybiu visose srityse" (Linz 1978: 96-97). Robertas Dahlis, siekdamas didesnio tikslumo netgi nesekmingai bande ivesti nauja termina demokratijai reiksti--"poliarchija", kuris reiskia ne valdzios sistema, ikunijancia visus demokratijos idealus, o valdyma, kuris optimaliu budu siekia priarteti prie tokiu idealu. Tai pabrezia politini siuolaikines demokratijos institutu pliuralizma ir gebejima uztikrinti individu ir grupiu tarpusavio saveika bei koordinavima, neprarandant jiems savarankiskumo ir principines lygybes ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2006: 40-44). Taigi mintys apie demokratijos netobulumus provokuoja tolesni sio fenomeno kokybes problemu tyrinejima.

Demokratijos defektai ir disfunkcija

Demokratijos defektai--tai jos negebejimas funkcionuoti pagal savo taisykles ir visiskai atitikti savo normatyviniu pradu; demokratijos disfunkcija tai jos funkcines sistemos sutrikimas. Demokratijos defektai ir demokratijos disfunkcija--tai is dalies prigimtiniai, is dalies--suformuoti ydingos, taip pat is prigimties netobulu zmoniu praktikos demokratijos pozymiai. Demokratijos disfunkcija, is vienos puses, yra teorijos ir praktikos neatitikmens rezultatas. Tai ir neissipildziusiu lukesciu bei demokratijos idealizavimo tema, kuria Giovannis Sartoris laiko ypac pavojinga del "grynos" ir tobulos demokratijos reikalavimo (Sartori 1987: 46). Is kitos puses, demokratijos disfunkcija--tai ydingos politines praktikos, nulemtos daugelio subjektyviu ir objektyviu veiksniu, rezultatas. Demokratijos defektai ir disfunkcija yra tarpusavyje susije. Kai kuriais atvejais demokratijos defektai yra butina jos disfunkcijos pasekme, taciau demokratijos disfunkcija nebutinai sukelia jos defektus. Be to, demokratijos defektams ir disfunkcijai budingas vidinis daugiamatiskumas ir salygotumas, kai vienas defektas gali sukelti kita ar kitus defektus, o disfunkcija gali tapti kitos ar kitu disfunkciju priezastimi.

Demokratijos defektu ir disfunkcijos atsiradimo priezastis galima traktuoti ir Aristotelio terminais ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2002: VII KH.) kaip tam tikros politines "aktualizuotos materijos" judejima, nulemta politiku ir valstybes vyru veiklos ir visuomenes tikslo visuotines geroves siekimo. Akivaizdu, kad atstovaujamosios demokratijos defektai ir disfunkcija--"galimybe buti". Si galimybe gali buti aktualizuojama arba neaktualizuojama, ir sis judejimas yra valdomas konkrecios demokratines valdzios gebejimo tarnauti auksciausiam tikslui bendrai gerovei. Tarnauti ne bet kaip, o protingai, nes, pagal Aristoteli, protinga veikla--pati savaime yra tiksline. Tokiu budu negatyvius demokratijos pozymius galima neutralizuoti. Tam reikalinga kompetentinga valdzia ir valstybes instituciju veikla. Institucijos turetu uzpildyti demokratijos spragas ir uztikrinti visuomenes demokratine organizacija, o kompetentinga valdzia privalo zinoti kur ir kaip tai daryti.

Kai kurie demokratijos defektai yra lengvai pastebimi. Jie isryskeja klastojant rinkimu rezultatus; neteisetai nusalinant kandidatus ir net partijas nuo dalyvavimo rinkimuose; balsuojant partiniu sarasu; akivaizdziai darant administracini spaudima opozicijai ir t. t. Taciau yra ir sunkiau pastebimu demokratijos defektu, kaip ir demokratijos disfunkcijos atveju, reikalaujanciu specialaus demesio. Panagrinekime keleta is ju.

Demokratija ir despotizmas

Apie si demokratijos defekta kalbejo dar Alexis de Tocqueville'is, vadindamas ji despotizmo forma, atsirandancia del dvasios laisves ir zodzio laisves apribojimo, kai demokratineje valstybeje "viskas pajungta tik vienai valdziai, ir tik ji viena yra jegos ir sekmes salyga". Is pirmo zvilgsnio gali pasirodyti, kad nera salygu demokratijos despotizmui tarpti, nes daugumos apibrezta mintines veiklos teritorija yra nepaprastai plati. Jos ribose tiesa sakantis zmogus yra laisvas, taciau "beda tam, kuris isdris jas perzengti. Aisku, jam negresia autodafe, taciau < ... > jo nepalaiko niekas, visi tyli. Pagaliau po krusos smugiu jis pasiduoda ir nutyla, tarsi ji kamuotu sazine, kad jis pasake tiesa" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 1992: 200). Despotiska dvasine jega net "atima troskima veikti" (Ten pat: 199), diktuoja tam tikra daugumai palankia zmoniu savidrausme ir konformizma, zlugdo horizontaline valdzios kontrole.

Nicolas Tenzeris, perfrazuodamas Tocqueville'i, demokratijos despotizma vadina "nesiskundzianciu pesimizmu" (Tenzer 2012). Tai yra intelektualo uzciaupimas. Jis--baisus ir tarsi ciniskai kuzda: "Tu gali nepritarti mano mintims, tau bus issaugotas turtas ir gyvybe, taciau nuo siol tu--svetimas tarp musu. Tau liks pilietines teises, taciau jos tau bus bevertes. < ... > Taves niekas nerinks ir negerbs < ... >, tu liksi tarp zmoniu, taciau prarasi teise bendrauti su jais. < ... > Netgi tie, kurie tiki tavo teisumu, nusisuks nuo taves, nes priesingu atveju ju lauktu toks pat likimas. < ... > As tau palieku gyvenima, taciau jis bus baisesnis negu mirtis" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 1992: 200).

Tocqueville'io nuomone, sis demokratijos defektas, pasireiskiantis kaip tam tikras "nemoksiskumo despotizmas", yra ypac pavojingas. Del jo politineje arenoje galima pamatyti tik nedideli intelektualu skaiciu. Taciau demokratijos despotizmas paliecia ne tik juos. Jis daug smarkiau demoralizuoja eilinius demokratiniu respubliku pavaldinius, del kuriu zemo svietimo lygio ir bendrojo dvasinio nuopuolio "rumu dvasia" placiai paplinta visuomeneje ir isibrauna i visas klases. Pavaldiniai patys savo valdovams "aukoja isitikinimus ir savo noru parsiduoda jiems" (Ten pat: 201-202). Kadangi valdzia nepakencia ne maziausios ironijos ar priekaisto, o visi privalo ja liaupsinti, tai taip ir gyvena liaupsese.

Apie siandienines demokratijos tocqueville'isko "svelniojo despotizmo" sindroma kalba Charles Tayloras. Jo nuomone, issilaisvinti is jo spastu "prireiks nauju mobilizacijos budu ir naujos politines vaizduotes" (Taylor 2011). Giovannis Sartoris siandienini demokratijos despotizma priskiria ne visuomenes daugumai, o mazumai, kuri naudojasi demokratines sistemos silpnumu ir suteikia jai uzdara oligarchini pobudi (Sartori 1987: 96).

Demokratija ir politines partijos

"Nera demokratijos be politikos ir politikos be partijos",--teigia Clintonas Rossiteris (Rossiter 1960: 1). Tai tinka bet kuriai valstybei. Politines partijos yra viena svarbiausiu grandziu demokratijos mechanizme, be ju, pasak Fareedo Zakaria'os, politika taptu konkreciu asmenybiu, interesu grupiu ir diktatoriu zaidimu" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2004: 92). Taciau jos tiesiogiai prisideda prie demokratijos defektu ir disfunkcijos atsiradimo. Tocqueville'is teigia, kad "partijos--tai blogis, budingas demokratiniam valdymui". Ju pobudis skirtingais periodais yra nevienodas. Po giliu sukretimu ir net po visuomenines santvarkos zlugimo ateina dideliu partiju kurimo periodas. "Dideles partijos sukrecia visuomene, mazos ja jaudina; pirmosios pleso ja i gabalus, antrosios ja demoralizuoja; dideles partijos, sukresdamos visuomene, tuo paciu neretai ja gelbeja, o mazos be matomos naudos seja neramuma ir nesantaika" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 1992: 144).

Mazos partijos kuriasi ypatingomis, porevoliucines ramybes epochomis, kurias Tocquevil-le'is vadina "intrigu periodu", kai po revoliucijos ateina ramybes periodas, politines strukturos pokyciai vyksta labai letai ir nepastebimai. Tad atrodo, tarsi visuomene pasieke tam tikra savo evoliucijos riba ir visuomenes pagrindai yra nepajudinami. Politinio gyvenimo praktika "formuoja ispudi, kad didus zmones staiga dingo, o zmoniu sielos uzsisklende savyje". Intrigu periodu mazas politines partijas labiau domina globalios idejos, o ne konkretus zmones. Paprastai jos, "neturedamos apibreztu politiniu nuostatu, siekia didziu tikslu, ir ju skiriamasis bruozas yra egoizmas. < ... > Uz ju liepsningu kalbu slepiasi nauda; jos grieztai pasisako, taciau veikia nedrasiai ir netvirtai. Ju formuluojamas tikslas ir priemones jam pasiekti yra labai menki" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 1992: 144-145). Tuo tarpu dideles partijos paprastai demonstruoja savo kilnius siekius, tvirtus isitikinimus, ju veiksmai atviresni ir ryztingesni. Siu partiju veikloje privatus interesai, visada vaidinantys svarbiausia vaidmeni politineje kovoje, yra meistriskai maskuojami kaip visuomeniniai.

Zakaria kritikuoja siandieniniu politiniu partiju buti, teigdamas, kad ju sekme labai priklauso nuo jos lyderiu, o pacios partijos "atsiranda ju seselyje" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2004: 195). Partijos neoficialiai net vadinamos ju vardu. Be to, pastebi, kad "pagal tai, kaip partijos degraduos toliau, turtas arba isgarsejimas taps iprastomis priemonemis isrinkimui i auksciausius postus" (Ten pat: 165). Tad "liaudies demokratijos" lieka tik pavadinimas, ir tai jau aristokratine liberaline demokratija" (Ten pat: 215).

Demokratija ir socialinis teisingumas

Tai viena svarbiausiu demokratijos disfunkciju. Demokratijos negebejima tarnauti socialiniam teisingumui galima ivardyti kaip "nenora pagelbeti ekonomiskai silpniesiems visuomenes sluoksniams ir apskritai sumazinti nelygybe visuomeneje, del ko demokratija degraduoja i turtinguju visuomenes sluoksniu valdzios legitimacijos iranki, uztikrinanti status-quo, ir <...> nustoja tarnauti "demui" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2011). Demokratijos negebejimo tarnauti socialiniam teisingumui priezasciu yra keletas, tarp kuriu svarbiausios--ekonomine raida ir politinis vadovavimas. Kaip teigia Hiuntingtonas, "ekonomine raida daro demokratija galima; politinis vadovavimas--realia" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2006: 83). Tai vercia grizti prie demokratijos ir kapitalizmo rysio, kaip teorines problemos, tyrimo.

Demokratija ir kapitalizmas--ne porines kategorijos ir butu absurdiska laikyti jas viena kitos salyga. Taciau istorijos raidoje kapitalizmas ir demokratija tarsi atomai sukibo ir tapo visuomenes materijos judejimo forma. Sis sukibimas nera spontaniskas ar kokio nors specialaus istorinio projekto igyvendinimo rezultatas. Jis--konkreciu ivykiu pasekme, o tiksliau, isimtinai nulemtas kapitalizmui budingoms masiu pasipriesinimo isnaudojimo formoms. Taigi "tam tikroje pasaulio dalyje kapitalizmas, reaguodamas i masiu pasipriesinima, formavo palankias salygas socialiniam teisingumui tarpti ir, laipsniskai imontuodamas tam tikrus elementus, demokratizavo visuomenes formacija". Si procesa galima stebeti nuo kovos uz lygia rinkimu teise iki socialines valstybes susiformavimo ir suklestejimo po Antrojo pasaulinio karo. "Is esmes demokratija yra ta kaina, kuria kapitalizmas pasirodo buvo priverstas uzmoketi besipriesinancioms masems uz savo sauguma. Aisku, kaina skirtingais istorijos etapais vis kita esant ivairioms kapitalizmo versijoms". Nuolaidas zemesniems sluoksniams kontroliavo valdancios klases, ir < ... > si kapitalistine demokratija vienaip ar kitaip, vienu ar kitu laipsniu modifikavo kapitalizma" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2011). Taciau kapitalizmo ir demokratijos "sukibimas" buvo neilgalaikis. Tai gal mes galime konstatuoti demokratijos ir teisingumo skyrybas?

Tad kyla dar kiti klausimai. Kas leme sia demokratijos disfunkcija? Kas leido siuolaikiniam kapitalizmui pereiti i kontrpuolima ir net susigrazinti kai kurias svarbias nuolaidas, padarytas demokratijai praeityje? Visu pirma tai leme kapitalizmo transformacija. Jis, nusimetes nuo saves gamybines funkcijas ir nustojes buti gamybos budu, gebejo pakeisti, o tiksliau, sutrumpinti pagrindine dar Karlo Marxo suformuluota ekonomines egzistencijos formule {Pinigai-Preke-Pinigai} i {Pinigai-Pinigai} ir kurti siandien visiskai nauja pasauli. Marxo laikais ji reiske ypatingos kapitalo rusies--finansinio kapitalo, vis dar ijungto i kapitalistines gamybos logika ir nuo jos priklausancio, judejimo forma. Siandien {Pinigai--Pinigai} tapo visuotine finansinio kapitalizmo formule, kuriam gamyba--tik pavaldumo ir pajungimo momentas, o finansine spekuliacija normali judejimo forma. Siandien skubios finansines transakcijos, dalyvaujant milijardams doleriu, vyksta tiesiog per kelias sekundes; daznai spekuliatyvios savo pobudziu ir neturincios santykio nei su inovaciju technologijomis, nei su naujomis uzimtumo formomis jos akimirksniu sukuria neprecedentiniu apimciu turta nedaugeliui isrinktuju. Investicijos ir galimybes uzimtumo srityje uzsienyje, daugiausia stumiamos oportunistiniu savanaudisku interesu, dabar pralenkia nacionalinius interesus.

Visuomenes turtine diferenciacija demonstruoja milziniska atskirti tarp nedideles labai turtingu visuomenes nariu ir gyvenanciuju zemiau skurdo ribos. "Siandienineje Amerikoje 1 proc. paciu turtingiausiu seimu rankose yra 35 proc. viso salies turto, kai tuo tarpu 90 proc. gyventoju--tik 25 proc. nacionalinio turto. <...> O dar didesnio susirupinimo priezastimi turi buti faktas, kad dauguma dabartiniu kongresmenu ir senatoriu ir analoginiu budu didzioji dalis vadovaujanciu vykdomosios valdzios valdininku priklauso labai turtingu kategorijai (is to 1 proc. dalies)" (Brzezinski 2011).

Demokratija atsidure naujovisko kapitalizmo terpeje. Kapitalizmo mutacija rimtai pakirto visuomenes jegas, anksciau galejusias efektyviai priesintis kapitalizmui, kas dare demokratija funkcionalia. Kapitalas, "neissilaisvines nuo darbo", buvo priverstas ieskoti su ja kompromisu. Deja, "issilaisvines nuo darbo" kapitalas nusimete nuo saves socialinius isipareigojimus. Kompromisu ieskojimas socialineje erdveje jam tapo antraplanis dalykas. Sis kapitalizmas sukure postindustrine, anot Ulricho Becko,--"riziku visuomene" (Beck 1986), kurioje, skirtingai nuo industrines visuomenes, daugiau akcentuojamas ne gerybiu, o riziku paskirstymo klausimas. Taciau kartu su riziku paskirstymu bei ju pletra atsiranda ir socialiai pavojingu situaciju, kurios yra socialines nelygybes pasekme. Modernizacijos riziku paskirstymui budingas "bumerango efektas. Anksciau ar veliau jis paliecia ir tuos, kas jas kildina, ir tuos, kas isgauna is ju nauda" (Ten pat: 48-49). Nuo bumerango efekto neapsaugoti visi visuomenes nariai, tarp ju ir turtingieji bei galingieji.

Riziku visuomeneje gamybiniu jegu problema ir gerybiu paskirstymas igyja "uzsleptu salutiniu veiksniu" (Beck 1986: 32) kokybe ir traktuojami kaip sistemingai atsirandancios modernizacijos proceso rizikos, kurias butina nukenksminti ir nusalinti nuo modernizacijos kelio. Tokiu budu riziku visuomeneje islieka socialinio teisingumo tema, kaip ir valdzios pazadai islaisvinti zmogu nuo nepelnytos skurdo priespaudos" (Ten pat: 48). Transformuotas kapitalizmas finansinio kapitalo pavidalu siekia visomis isgalemis pasitraukti is rizikos zonu, todel visuomeneje pagaminto produkto paskirstymas, vykdomas ne apaciu naudai, pavercia demokratija disfunkcionalia.

Tokiu budu keiciasi poziuris i socialinio teisingumo paradigma, besiremiancia "utilitaristiniu kriterijumi, kuris vadovavosi "sausais bendrojo vidaus produkto skaiciais". Martha Nussbaum siulo kaip alternatyva senajam--nauja "galimybiu kriteriju", kuris atspindetas Zmogaus socialines raidos indekse * (Nussbaum 2011a: 64). Dabar vienam zmogui tenkantis BVP neatspindi tikrosios daiktu tvarkos, nes problemos esme ne ekonominis augimas, kuris yra tik sudetine valstybes apdairios politikos dalis, tik vienas sios politikos instrumentas tarp daugelio kitu. Svarbiausia--tai zmoniu interesai, o pajamos--tik instrumentas zmogaus gyvenimui uztikrinti. Siuolaikines raidos (tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu) uzduotis--suteikti galimybe zmonems gyventi visaverti kurybinga gyvenima, lavinant savo potenciala ir tvarkant savo egzistencija. Kitaip tariant, tikrasis pletros tikslas yra zmogaus pazanga kantiskaja prasme, visa kita--tik priemones jos pasiekti. "Deja, ne visi tai suvokia, todel vis dar populiarus skaiciavimas pagal BVP vienam gyventojui, < ... > nors jis toli grazu neatspindi zmoniu gyvenimo kokybes" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2011b). Juolab kad pagarba zmonems apima tam tikrus nacionalinius prioritetus, kurie negali buti redukuoti tik i VBP rodiklius. "Negalima vaikytis ekonominio augimo, kitu isipareigojimu tautai saskaita" (Ten pat). Taciau dar daug kas laikosi vadinamosios "prasiskverbimo" teorijos--tarsi ekonominis augimas pats savaime del turto prasiskverbimo i zemutinius socialines hierarchijos aukstus pagerins vargsu gerove, leis pakelti gyvenimo kokybe visose svarbiausiose gyvenimo srityse, tokiose kaip sveikatos apsauga, svietimas ir politines laisves. Empiriniai tyrinejimai rodo: ekonominis augimas automatiskai neformuoja teisingesnio gerybiu paskirstymo. Geriausias to pavyzdys yra Kinija.

Nauja socialinio teisingumo filosofija sutelpa gyvenimo kokybes erdveje, atsakant i klausima: Ka sioje visuomeneje gali daryti konkretus zmogus ir kuo jis gali tapti? Kitaip tariant, cia kalbama ne apie vidutini geroves lygi ir abstrakcius VBP rodiklius, o apie kiekvieno zmogau galimybes. "Demesio centre atsiduria pasirinkimas arba laisve: pagrindine gerove, kuria gali pasiulyti zmogui visuomene, tai galimybiu arba substancialiu laisviu rinkinys, kuriuo zmones laisvi veiksmingai pasinaudoti arba nepaisyti jo" ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2011b).

Naujas socialinio teisingumo standartas neatmeta isisaknijusios neteisingumo ir nelygybes problemos, kuri atsiranda del diskriminacijos arba marginalizacijos. Skurdo problema naujos socialinio teisingumo paradigmos fone atrodo visai kitaip. Nobelio premijos laureatas Amartya Senas teigia, kad skurda visu geriausia traktuoti kaip galimybiu trukuma (Sen 1981: 32). Galima situacija, kai visuomenes eliminuojami zmones paprasciausiai negeba panaudoti savo pajamu visavertei egzistencijai. Tad pajamas vargiai galima laikyti geru galimybiu buvimo rodikliu. Pajamos--tai priemone tikslui pasiekti, o tikslas yra galimybiu gavimas. Demokratijos ir galimybiu paradigmos dialektika reiskiasi per politiniu laisviu lygybe, be kuriu neimanomas teisingumas. Demokratija nera paprasta mazoritarine sistema. Demokratijoje turi buti vieta ir teisems, kurios negali buti panaikintos daugumos valia (Ten pat).

Isvados

1. Demokratijos fenomenui budinga nuolat besikeicianti ir tampanti esybe.

2. Demokratijos transformacija nevisiskai priklauso nuo valstybes evoliucijos. Jos kitimas vyksta ir pagal jos savarankiska "plana".

3. Demokratijos defektai ir disfunkcija visada bus budingi demokratinei visuomenes organizacijai. Is vienos puses, tai patvirtina, kad ji nera ideali. Is kitos puses,--jos defektu ir funkcines sistemos sutrikimu taisymas, priverciant ja veikti atitinkant savo normatyvinius pradus, reiskia ne tik demokratijos involiucijos sustabdyma, bet ir jos evoliucini pobudi.

Literatura

Beck, U. 1986. Risikogesellschaft. Auf dem Weg in eine andere Moderne. Frankfurt am Main: Suhrkamp.

Brzezinski, Z. 2011. Receives Jury du Prix Tocque-ville Prize Oct 14, 2011. [Cited 12 December 2011]. Available from Internet: http://csis.org/publication/ zbigniew-brzezinskis-de-tocqueville-prize-speech

Dewey, J. 2004. Democracy and education. Courier Dover Publications, N.Y. Available from Internet: http://books.google.lt/books?id=19ajcXf4MCYC& printsec=frontcover&dq=Dewey,+J.+Democracy+a nd+education.+Courier+Dover+Publications,+N.Y .&hl=lt&sa=X&ei=XVxFUp21No_M0AWb0oCQA Q&ved=0CDIQ6wEwAA#v=onepage&q&f=false

Linz, J. J. 1978. The breakdown of democratic regimes: crisis, breakdown, and reequilibration. Baltimore: Johns Hopkins University Press.

Nussbaum, M. 2011a. Creating capabilities: The human development approach. Harvard: University Press.

Platonas. 2000. Valstybe. Vilnius: Pradai.

Rossiter, C. 1960. Parties and politics in America. Ithaca, New York: Cornell University Press.

Sartori, G. 1987. The theory of democracy revisited. Part II. Chatham, New York: Chatham House.

Sen, A. 1981. Poverty and famines: an essai on entitlemen and deprivation. Oxford: Oxford University Press.

Schmitter, P. C.; Karl, T. L. 1991. "What Democracy Is... And Is Not", Journal of Democracy 3 (Summer): 12-23.

Taylor, Ch. 2011b. The depoliticization of politics. [Cited 18 October 2012]. Available from Internet: http://www.eurozine.com/articles/2011-11-10-sierakowski-en.html

Tenzer, N. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] [Cited 1 November 2012]. Available from Internet: http://www.project-syndicate.org/commentary/ tocqueville-s-lessons-in-democracy/russian

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII].

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

Dalia Eidukiene

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas politologija@vgtu.lt