Benjamin Constant: the antinomies of liberty and popular sovereignty/Politine comunikacija: Benjamino Constanto atvejis.

Eidukiene, Dalia

Ivadas

Constantas irodineja, kad yra reiskiniu, galimu vienoje epochoje ir visiskai neimanomu kitoje. Cia kalbama apie bet kurio laikotarpio politines idejas, turincias pasauleziuros prada ir veikiancias tam tikros visuomenes laike ir erdveje. Constantas sutelkia demesi i pagrindine tuometines epochos ideja, t. y. individo laisve, tapusia pagrindine dvasine ir vertybine laikotarpio paradigma. Aptikes savita savo epochos politiniu akcentu poslinki nuo istorijos raidos nubreztos kreives, del ko jis visu pirma kaltina visuomenes sutarties teorijos kureja Rousseau (pranc. Jean-Jacques Rousseau, 1712-1778) ir jo sekejus, kad sie tapatina suvereniteta ir individo teises, Constantas visai kitaip isivaizduoja socialines vienybes uztikrinimo instrumentariju ir pirmini visuomenes pagrinda sieja su aktualiu visuomenes funkcionavimu. Jo nuomone, perspektyviniai visuomenes sutarties kureju horizontai neturi istoriniu parametru, o racionalus visuomenines organizacijos principai egzistuoja kaip abstrakcija, amzina duotybe. Cia slypi laikinas antikines politines vizijos ir naujo visuomenines tvarkos supratimo kompromisas. Constanto teigimu, tuometineje politineje praktikoje sis kompromisas virsta antagonizmu. Sitaip yra todel, kad politinis mastymas visuomenes sutarties pagrindu remiasi zmoniu istorijos pradzios ideja, budinga antikinio tipo politiniam filosofiniam diskursui. Taigi Rousseau "perkelia visuomenes valdzios ir kolektyvinio suvereniteto savokas, priklausancias kitoms epochoms, i musu dienu terpe" (Konstan 2000: 4, 29), nesuvokdamas, kad tikrove reikia nagrineti istoriniame kontekste.

Savo tyrinejimu strategija Constantas grindzia metodu, kuri Petersas (John Durham Peters) vadina "konstruktyvizmu" (Peters 2004: 9). Jis siekia perskaityti antikines epochos sukurta "komunikacini politines kulturos koda" (Fiske 1998: 36) ir islaisvinti ikirevoliucine liberalia minti nuo antikinio tipo politiniam mastymui budingu elementu. Constantui akivaizdu, kad nera universaliu komunikaciniu zenklu ir kodu, nes jie glaudziai susije su savo meto kultura, vystosi ir kinta joje pagal konkrecios visuomenes ar kulturos poreikius. Taigi Constantas veikia kaip aktyvus ir kurybingas kodu skaitytojas, komunikacines informacijos interpretatorius. Savo teorija jis teigia, kad kiekviena nauja epocha kuria nauja, tik jai budinga komunikacini dirbini, kad negali buti aklo kartu politinio komunikavimo pranesimo peremimo. Kodu perskaitymas--tai kurybiskas antikinio ir savo meto zenklu perpratimas. Tai ne tik perteikiamos informacijos suvokimas, bet ir gebejimas ja pritaikyti savo gyvenamajam laikotarpiui arba atmesti. Constantas mechaniskai nederina skirtingu epochu valdzios modeliu, vidines ir isorines ju veiklos dinamikos, neiesko vienalaikiskumo, kuris "reiskiasi ne tik erdveje, bet ir laike", o siekia pazinti dabarti "per sasaja su praeities momentu, su kuriuo turi slapto bendrumo". Constantas suvokia, kad "praeitis gyvuoja dabartyje atrankos budu. Istorija skleidziasi ne tieses, o ivairiu konsteliaciju pavidalu" (Peters 2004: 9). Vadinasi, ir konkretus politikos aspektai susidelioja skirtinga konfiguracija. Svarbiausia, kad keiciasi politikos principu ir net juos formuojanciu pasauleziuros dalyku kokybe, svarba ir net eiles tvarka. Tad tyrineti politine komunikacija, ivairias jos raiskos formas ir padarinius yra sudetinga, nes sie dalykai perzengia grieztas visuotinai pripazintu politiniu ir filosofiniu teoriju ribas ir sitaip aktualina vykstanciu politiniu transformaciju suvokimo svarba.

Constantui visiskai netrukdo seni stereotipai. Jis siekia suvokti pasauli pagal vertybes ir normas, egzistuojancias to meto kulturoje. Constantas formuoja savo gyvenamojo laikotarpio stereotipa "ne tik objektyvios realybes atspindejimo kontekste, bet ir komunikacijos procese" (Pruskus 2010: 31) ir sitaip suteikia siam fenomenui tikroves bruozu.

Individo laisve

Kaip jau mineta, Constanto tyrinejimo centre--individas, jo laisve ir santykis su visuomene. Individas yra svarbus visuomenei, kaip ir visuomene yra svarbi individui. Individas, jo dvasinis tobulejimas turi buti pagrindinis visuomenes ir valstybes rupestis ir uztikrinti laisve bei nepriklausomybe, be kuriu yra neimanomas individo, kartu ir visuomenes bei valstybes tobulejimas. Individas pirmiausia yra generatorius ideju, kurios formuoja visuomenes dvasia, socialinius ir politinius institutus. Kadangi idejas gali kurti tik laisvas zmogus, visuomene privalo garantuoti visokeriopa jo laisve: religine, filosofine, kurybine, verslo, politine. Be to, individo laisve yra svarbiausias zmogaus poreikis, "be jos zmones nezino nei taikos, nei savigarbos, nei laimes". Is cia isplaukia, kad laisve turi buti optimaliai teisingos ir tvirtos visuomenines tvarkos pagrindas, ir Constantas nemato priezasciu, del kuriu butu pateisinamas valstybes valdzios kisimasis i privaciu interesu sriti. Individo laisve jis supranta "kaip individo pergale pries valdzia, trokstancia valdyti prievarta, ir mases, siekiancias daugumos vardu pajungti sau mazuma" (Konstan 2000: n, 4, 29). Jis nurode pagrindine Rousseau klaida, kad sis, sutelkes visa demesi i politine laisve, ignoravo individo laisve, paaukodamas ja visuotinei valiai, t. y. kolektyvui. Pirmumas turi buti teikiamas individui ir jo laisvei, o tautos suverenitetas neturi buti ribojamas individo teisiu ir laisviu naudai, nes neribota auksciausia valdzia, nesvarbu, kam ji priklauso, yra despotizmas.

Constantas kritikuoja pagrindini Didziosios Prancuzijos revoliucijos ideologa Rousseau ir jo sekejus, kurie laisve supranta siaurai, vienpusiskai, t. y. tapatina ja su valdzia. Jie prisirise prie senu idealu, taciau sie negali buti primetami Naujuju laiku zmogui. Laisve, kuria galejo tenkintis senoves graikas, jam visiskai netinka. Antikoje buvo nezinomi individualus tikslai ir tenkintasi laisve, kuri reiskesi politinemis teisemis, t. y. teise dalyvauti valstybes valdyme. Naujoms tautoms, atvirksciai, svarbiausias poreikis yra individo laisve, o politine laisve yra individo laisves garantija, taciau jos pakeisti ji negali. Pagal Constanta, reikia skirti antikos ir Naujuju laiku zmoniu laisve. Ji vienodai svarbi, taciau is esmes skiriasi. To skirtumo nematymas yra visu Prancuzijos revoliucijos laikotarpio nelaimiu priezastis.

Constantas primena, kad antikos tautos laisve suprato kaip politine laisve, kuri susideda is kai kuriu auksciausios valdzios funkciju tiesioginio ir kolektyvinio atlikimo: dalyvavimo priimant istatymus, vykdant teisinguma, renkant pareigunus, sprendziant karo ir taikos klausimus, tikrinant magistratu islaidas, aktus ir kt. Taciau "individas, beveik suverenus visuomenes reikaluose, liko vergas privaciame gyvenime" (Konstan 2010: 8). Valdzia kisosi net i pacius banaliausius privacius reikalus, nes istatymai buvo virsesni uz paprocius, o kadangi jie apeme viska, tai nebuvo nieko, kas nebutu reguliuojama istatymu. Individas, pajungtas kolektyviniam politiniam organizmui, galejo lengvai netekti padeties, turto, vertingumo, buti prakeiktas arba nuzudytas bendrijos, kurios narys jis buvo.

Pasak Constanto, "zmones antikos laikais neturejo jokio supratimo apie individualias teises. Jie buvo tarsi masinos, kuriu eiga nukreipiama istatymais < ... >, zmogus buvo tarsi istirpes tautoje, pilietis--mieste-polyje" (Konstan 2010: 8). Tad senoves graiku ir romenu visuomene nezinojo individualios laisves ir tenkinosi tik politine laisve, tapatindami ja su tiesioginiu dalyvavimu valstybes valdyme. Tokia padetis XIX a. Zmogui yra nepriimtina. Constanto nuomone, individo laisve yra jo "pirmuciausias siuolaikinis poreikis" (Konstan 2010: 18). Pagrindine tokios transformacijos priezastis yra ta, kad valstybes tapo dideles ir vieno piliecio balsas nebeturi lemiamos reiksmes. Be to, vergoves panaikinimas ateme is laisvuju pilieciu laisvalaiki ir politiniams reikalams liko maziau laiko. Pagaliau karinga senuju tautu dvasia pakeite komercine dvasia. Siuolaikines tautos, uzsiemusios verslu, prekyba ir darbu, neturi galimybes uzsiimti dar ir valstybes valdymo klausimais. Jos labai liguistai reaguoja i bet koki valstybes kisimasi i pilieciu asmeninius reikalus. Be to, siuolaikinis privaciame gyvenime laisvas individas "suverenus politikoje tik isoriskai net paciose laisviausiose valstybese" (Konstan 2010: 9). Reikalauti is jo pagal senuju tautu tradicija paaukoti individo laisve del politines laisves, pasak Constanto, butu pats tikriausias budas priversti tautas atsisakyti individo laisves ir, jei sitai pavyktu, is ju netrukus butu pagrobta ir politine laisve. Tad "individo laisve yra siuolaikiniu tautu tikroji laisve < ... >, politine laisve yra tik jos garantas" (Konstan 2010: 25). Constantas kalba apie gresmes siam garantui, kuriu gali kilti, kai zmones, susirupine tik savo asmenine laisve ir privaciais interesais, gali lengvai atsisakyti teises dalyvauti igyvendinant politine valdzia. Si pavojinga politines laisves atsisakyma Constantas prilygina beprocio ketinimui pastatyti ant smelio nama be pamatu vien todel, kad jis ruosiasi gyventi tik antrame aukste.

Padeti astrina ir tai, kad pati valdzia nepraleidzia progos tuo pasinaudoti. Uzuot savo veiksmus apribojusi siekiu buti teisinga, ji skuba padeti savo pavaldiniams atsikratyti bet kokiu rupesciu, isskyrus mokesciu mokejima, ir aiskina, kad padeda siekti svarbiausio tikslo--laimes. Taciau laime negali buti vienintelis zmoniu gimines tikslas. "Siuo atveju musu veikla atrodytu labai ribota ir musu paskirtis--pernelyg menka < ... >, likimas mus saukia tobuleti ir ugdyti gebejimus", o "politine laisve yra pati galingiausia, pati ryztingiausia zmoniu tobulejimo priemone, duota mums dangaus. Politine laisve iskelia pilieciu tyrinejimui ir svarstymui ju pacius slapciausius interesus, lavina prota, taurina mintis, nustato savita visu zmoniu intelektine lygybe, sudarancia tautos galybe. Tauta tampa pranasesne, atsiradus pirmam institutui, daranciam galima nuolatini politines laisves igyvendinima" (Konstan 2010: 31). Taigi siuolaikines tautos privalo ismokti derinti individo ir politine laisve. Constanto nuomone, sito ismokyti piliecius turi visuomenes institutai, praktiskai rengdami juos aukstoms funkcijoms atlikti, tuo pat metu iskiepydami jiems nora ir suteikdami galimybiu sito imtis. "Jie tuo labiau pasiekia savo tikslu, kuo daugiau pilieciu pakyla iki dorinio saves vertingumo suvokimo aukstumu." (Konstan 2010: 32) Sie institutai turi veikti, gerbdami pilieciu teises, saugodami ju laisves, nesikisdami i ju veikla. Jie privalo daryti itaka visuomenei del jos geroves, kad paragintu piliecius pagelbeti ryztingumu ir balsavimu, igyvendinant valdzia.

Tautos suvereniteto aporija

Constantas dvejopai vertina Rousseau tautos suvereniteto ideja. Viena vertus, jis pripazista visuotines valdzios virsenybe pries bet kuria konkrecia valia ir teigia, kad "si principa sunku nugincyti" (Konstan 2000: 1, 1, 26-27). Kita vertus, "abstraktus tautos suvereniteto pripazinimas jokiu budu nepagausina individualiu laisviu; ir jeigu sis principas nepagristai ispleciamas, laisve gali buti prarasta ji paminant arba net laikantis jo" (Konstan 2000: 1, 2, 27).

Constantas kritikuoja asociacija, sukurta pagal Rousseau postuluojama visuomenes sutarti, pagal kuria zmones atsisako savo teisiu bendrijos labui ir "kur bendra jega gina ir apsaugo kiekviena asociacijos nari ir jo turta, kur kiekvienas, susijungdamas su visais, paklusta tik paciam sau ir lieka laisvas, kaip ir anksciau" (Russo 1998: 38-39). Constantui atrodo, kad Rousseau visuomenes sutarties atveju kyla pavojus palikti zmogu be svarbiausiu jo savisaugos priemoniu asmenines jegos ir laisves. Jis abejoja, kad del sutarties atsirades abstraktus "politinis organizmas" gebes kompensuoti asociacijos nariams prarastas teises ir suteikti daugiau jegu apsaugoti tai, ka jie turi. Constantas abejoja Rousseau teiginiu, "kad suverenas < ... > negali padaryti nieko blogo nei savo nariu visumai, nei kuriam nors jos nariui, < ... > kad kiekvienas bendrijos narys ne tik igyja tapacias teises, bet ir gauna ekvivalenta to, ka prarado". Taciau Rousseau pamirsta, kad suverenas yra asociacijos nariu visuma. Todel jis pats savarankiskai negali panaudoti savo galios praktinei valdzios organizacijai ir yra priverstas perduoti ja tiems, kurie veikia visu vardu. Kaip tik tie keli ir naudojasi isimtine teise, paaukota visu kitu. Tad kalbeti apie lygias visu asociacijos nariu salygas nebeverta, nes "ne visi jie gauna ekvivalenta to, kas prarasta, ir ju aukos isdava yra arba gali buti sustiprejimas jegos, kuri paima is ju viska, ka jie turi" (Konstan 2000: 1, 8, 29-30).

"Jokia valdzia zemeje nera beribe"

Constantas nesutinka su Rousseau ideja, kad siekiant sustiprinti valdzios legitimuma reikia maksimaliai isplesti visuotines valios ribas. Jis mano, kad siuo atveju bus labai ribojama individuali valia, nes yra zmoniu egzistencijos sriciu, kur ju valia yra visiskai individuali bei nepriklausoma ir teisetai lieka uz socialines kompetencijos ribu. Constanto nuomone, "suverenitetas egzistuoja tik ribotai ir santykiskai. Ten, kur prasideda nepriklausomybe ir individuali egzistencija, suvereniteto jurisdikcija baigiasi. Visuomene, perzengusi sia riba, yra kalta, kaip ir despotas, veikiantis vien baudzianciu kardu". Tad visuomene, Constanto supratimu, negali virsyti savo igaliojimu, ir svarbu suvokti, kad "daugumos pritarimo visiskai nepakanka jos veiksmams bet kuriuo atveju legitimuoti" (Konstan 2000: 1, 7, 28-29). Deja, Rousseau nesugebejo ivertinti sios tiesos ir si klaida, Constanto nuomone, paverte jo "visuomenes sutarti", kuria taip daznai remiasi laisves salininkai, paciu didziausiu visu rusiu despotizmo pagalbininku.

Constantas kritikuoja Rousseau suvereniteto koncepcija, nesutikdamas su tautos suvereniteto visagalybes butinumo teze. Jisai ja laiko milziniska klaida, kuri praktikoje reiskia stai ka--"vardan tautos suvereniteto ir tautos laisves pajungti piliecius ir paversti juos vergais" (Konstan 2010: 7). Constantas neribota liaudies valdzia mane esant ne maziau pavojinga negu absoliutaus monarcho suverenitetas. Jakobinu diktatura ir teroras akivaizdziai tai parode.

Tauta--suverenas vienu atzvilgiu, o pavaldinys--kitu, taciau praktikoje abu santykiai persipina. Valdziai labai lengva spausti liaudi kaip pavaldini, siekiant priversti ja, kaip suverena, pademonstruoti savo pacios jai padiktuota valia. Taciau, pagal Constanta, kol suverenitetas neapribotas, nera kaip suteikti individams galimybes apsiginti nuo valdzios kesinimosi i ju politine laisve: "Tusciai meginsite pajungti valdinius bendrai valiai. Juk jie ir diktuoja sia valia, ir visos atsargumo priemones tampa iliuzines" (Konstan 2000: 32). Jokia politine organizacija zemeje negeba panaikinti sio pavojaus. Tuscias dalykas ir valdziu padalijimas: "Jeigu bendra valdziu suma neribota, joms telieka sudaryti koalicija ir despotizmas bus neiveikiamas". Constanto nuomone, svarbu suvokti "svarbiausia tiesa, amzina principa", kad "jokia valdzia zemeje nera beribe" (Konstan 2000: 33). Ja "privalo riboti teisingumas ir individo teises" (Konstan 2000: 35), nepriklausomos nuo jokios socialines ar politines valdzios, ir bet kuri valdzia, pazeidzianti sias teises, tampa neteiseta.

Constantas naujai kelia valstybes valdymo formos klausima. Jis smerkia bet kuria valstybes valdymo forma, kur egzistuoja "pernelyg didelis valdzios laipsnis" ir nera individo laisves garantiju. Tokios garantijos, pasak Constanto, yra visuomenes nuomone, taip pat valdziu padalijimas ir pusiausvyra. Individo ir politines laisves reikalavimus labiausiai atitinka respublika ir konstitucine monarchija, kur virs pripazintos valdziu triados (istatymu leidziamosios, vykdomosios ir teismines) yra dar ir "neutrali monarcho valdzia" (Konstan 2000: 38), kuri pagal galiojancia konstitucija ir istatymus uztikrina bendra kitu triju valdziu veikla, pasalindama trinti tarp ju, spresdama galimus priestaravimus ir net konfliktus.

Isvados

1. Constantas nera nauju liberalizmo principu skelbejas, jam svarbiau atrode issiaiskinti jau esamas elementarias istorijos patikrintas visuomenes jegu saveikos salygas. Jis gebejo susumuoti ankstesnes raidos rezultatus ir padaryti pamokomas isvadas ateiciai. Constanto idejos paliko rysku pedsaka paskesneje prancuzu liberalizmo raidoje, leme jo modernuma, kartu ir dvilypuma, nepastovuma ir jautruma konservatizmui. Butent todel Constantas tyreju yra laikomas kontinentines Europos liberalizmo doktrinos autoriumi.

2. Constanto teorija liudija autoriaus gebejima pasinaudoti skirtingu zmoniu kartu politine komunikacija ir, ja remiantis, aptikti ne tik individo laisves ir tautos suvereniteto antinomija, bet ir isryskinti ankstyvuju liberalu nesuvoktas visuomenes pertvarkos intencijas ir metodus.

Literatura

Fiske, J. 1998. Ivadas i komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos.

Konstan, B. 2000. Principy politiki, prigodnye dlia vsiakogo pravleniia, in Frantsuzskij klassicheskij liberalizm: sbornik. Moskva: ROSSPEN ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Konstan, B. 2010. O svobode u drevnikh v sravnenii so svobodoj sovremennykh liudej. Moskva: Direkt-Media ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Peters, J. D. 2004. Kalbejimas vejams. Komunikacijos idejos istorija. Vilnius: Lietuvos rasytoju sajungos leidykla.

Pruskus, V. 2010. Stereotipai ir ju devizualizacija tarptkulturineje komunikacijoje, Filosofija. Sociologija 21(1): 30-37.

Russo, Zh. Zh. 1998. Ob obshchestvennom dogovore, ili Principy politicheskogo prava. Moskva: KANON-Press, Kuchkovo pole ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]).

Dalia Eidukiene

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kurybiniu industriju fakultetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva El. pastas politologija@vgtu.lt