Butis ir laikas.

Heideggeris, M.

[section] 44. Ciabutis, atvertumas ir tiesa

Filosofija nuo seno gretino tiesa su butimi. Pirmasis--Parmenido--buvinio buties atskleidimas "identifikuoja" buti su nuovokiu buties supratimu: [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (1). Aristotelis [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (2) atskleidimo istorijos apzvalgoje pabrezia, kad pirma jo filosofai,

/213/ esa vesti "paciu daiktu", buvo priversti klausti toliau: [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (3). Ta pati dalyka jis pazymi ir zodziais: [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (4), jis (Parmenidas) buvo priverstas sekti tuo, kas jam paciam pasirodydavo. Kitoje vietoje sakoma: [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (5), jie tyre priversti pacios "tiesos". Aristotelis si tyrima nusako kaip20, "filosofavima" apie tiesa arba kaip [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (7), nurodancia matuma atsizvelgiant i "tiesa" ir jos srityje. Pati filosofija apibreziama kaip [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (8), mokslas apie "tiesa". Taciau kartu ji apibudinta kaip [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (9), mokslas, kuris buvini traktuoja kaip buvini, kitaip tariant, atsizvelgiant i jo buti.

Ka cia reiskia "tirti tiesa'", "tiesos" mokslas? Siame tyrime "tiesa" tematizuojama pazinimo ar sprendimo teoriju prasme? Aiskiai ne, nes "tiesa" reiskia ta pati kaip "save pati rodanti" "reikala". Taciau tuomet ka reiskia israiska "tiesa", jei ja terminologiskai galima vartoti kaip "buvini" ir "buti"?

Taciau jei tiesa teisetai pirmapradiskai susijusi su butimi, tuomet tiesos fenomenas nustumiamas i pamatines ontologines problematikos sriti. Taciau ar tuomet sis fenomenas neturi irgi rastis jau parengiamojoje pamatineje analizeje, ciabuties analitikoje? Kaip "tiesa" ontiskai-ontologiskai susijusi su ciabutimi ir jos ontine apibreztybe, kuria vadiname buties suprastimi? Ar si leidzia pasirodyti pagrindui, kodel butis butinai eina drauge su tiesa, o si--su ja?

Sie klausimai neapeitini. Kadangi butis is tikruju "eina drauge" su tiesa, tiesos fenomenas juk jau buvo tematizuotas ankstesnese analizese, nors ir neryskinant siuo pavadinimu. Nuo siol verta, atsizvelgiant i buties problemos paastrinima, raiskiai nustatyti tiesos fenomeno ribas ir fiksuoti cia gludincias problemas.

/214/ Kartu neturi buti vien apibendrinta tai, kas anksciau isskleista. Tyrinejimas pasipildys naujais aspektais.

Analizes iseities taskas bus tradicine tiesos savoka ir pabandys atkasti jos ontologinius pamatus (a). Is siu pamatu bus matomas tiesos pirmapradis fenomenas. Is jo pasirodys tradicines tiesos savokos isvestumas (b). Is tyrinejimo paaiskes (macht deutlich), kad tiesos "esmes" klausimui butinai kartu priklauso tiesos butiskumo klausimas. Drauge bus isaiskinta ontologine prasme posakio "tiesa duota" ir butinybes budas, kuriuo "privalome suponuoti", kad tiesa "duota" (c).

a) Tradicine tiesos savoka ir jos ontologiniai pamatai

Trys tezes apibudina tradicine tiesos esmes koncepcija ir nuomone del jos pirmosios definicijos:

1. Tiesos "vieta" yra istara (spresmas).

2. Tiesos esme gludi spresmo atitiktyje objektui.

3. Aristotelis, logikos tevas, tiek priskyre tiesa sprendimui kaip jos pirmapradei vietai, tiek ir dave eiga tiesos kaip "atitikties" definicijai.

Tiesos savokos istorija, kuria tegalima butu pavaizduoti ontologijos istorijos dirvoje, cia nenumatyta. Kai kurias budingas nuorodas i tai, kas zinoma, turi ivesti analitiniai svarstymai.

Aristotelis sako: [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (10), sielos "isgyvenimai", [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] ("vaizdiniai"), yra prisiderinimai prie daiktu. Si istara, kuri jokiu budu nepateikta kaip raiski esmes definicija, drauge tapo dingstimi ispletoti velesne tiesos esmes, kaip adaequatio intellectus et rei, formuluote. Tomas Akvinietis (11), kuris nurodo definicija Avicennos, kuris ji savo ruoztu pereme is Isaako Israelio "Apibrezimu knygos" (X a.), tam adaequatio (prisiderinimas) vartoja ir terminus cor-respondentia (atitikimas) bei convenientia (susitarimas).

/215/ Neokantine XIX a. pazinimo teorija daug kartu pazymedavo sia tiesos definicija kaip metodiskai atsilikusio naivaus realizmo israiska ir paskelbe ja nesuderinama su klausinija, kuri esa patyrusi Kanto "koperniskaji posuki". Cia praziurima--i ka jau Brentano atkreipe demesi,--kad ir Kantas laikosi sios tiesos savokos taip tvirtai, kad jis jos net nesvarsto: "Kas yra tiesa? Stai senas ir garsus klausimas, kuriuo tiketasi suriesti logikus i ozio raga ... Nominalinis tiesos apibrezimas, pagal kuri ji yra butent pazinimo ir jo objekto atitiktis, cia yra dovanotas ir numatomas is anksto ..." (12)

"Jei tiesa yra pazinimo ir jo objekto atitiktis, tai kartu sis objektas turi buti atskirtas nuo kitu objektu, nes pazinimas yra klaidingas, jei jis neatitinka to objekto, su kuriuo yra susijes, nors jame ir butu kazkas, kas galetu buti teisinga kitu objektu atzvilgiu." (13) Ir Transcendentaliosios dialektikos ivade Kantas sako: "Tiesa arba regimybe yra ne objekte, kiek jis stebimas, bet sprendinyje apie objekta, kiek jis mastomas." (14)

Tiesos kaip "atitikties", adaequatio, bfio iwsie apibudinimas, tiesa, labai bendras ir tuscias. Taciau jis juk kazkuo teisetas, jei vis delto issilaiko nesugadintas ivairiausiu pazinimo, kuris vis laikosi sio isskirtinio predikato, interpretaciju. Dabar paklausime apie sio "sarysio" pamatus. Kas neraiskiai priimta sarysiu visuma--adaequatio intellectus et rei? Koki ontologini pobudi turi pats priimtasis?

Ka apskritai suponuoja terminas "atitiktis"? Kazko atitiktis kazkam turi formalu kazko sarysio su kazkuo pobudi. Kiekviena atitiktis, kartu ir "tiesa" yra sarysis. Taciau ne kiekvienas sarysis yra atitiktis. Zenklas rodo rodmeni. Rodymas yra sarysis, taciau ne zenklo ir rod-mens atitiktis. Taciau aisku, kad ir ne kiekviena atitiktis suponuoja tarsi tiesos definicijoje fiksuota convenientia. Skaicius 6 atitinka 16-10. Skaiciai atitinka, jie

/216/ lygus, atsizvelgiant i ta "kiek". Lygybe yra vienas atitikties budu. Jai strukturiskai priklauso kazkas panasaus i "atsizvelgima". Kas yra atsizvelgimas i tai, kas susije, atitinka tuo adaequatio? Aiskinant "tiesos sarysi", privalu atkreipti demesi i sarysio narius. Ar intellectus ir res atitinka atsizvelgima i ka? Ar jie pagal savo butiskuma ir savo esmes turini apskritai kazka prideda, atsizvelgiant i tai, ka jie gali atitikti? Jei lygybe del trukstamo judvieju vienodumo negalima, ar tuomet jiedu (intellectus ir res) panasus? Taciau pazinimas juk turi taip "pateikti" reikala, kaip jis yra. "Atitiktis" turi santykio pobudi: "taip-kaip". Kokiu budu sis sarysis galimas kaip sarysis tarp intellectus ir res? Is siu klausimu aiskeja: tiesos strukturai isaiskinti nepakanka tiesiog suponuoti sia sarysiu visuma, bet privalu jos atsiklausti del buties sasajos, kuri palaiko sia visuma kaip tokia.

Taciau tam reikia isskleisti "pazinimo teorijos" problematika, atsizvelgiant i subjekto-objekto-sarysi, ar analize gali apsiriboti "imanentines tiesos samones" interpretacija, taigi likti subjekto "sferoje"? Pasak bendros nuomones, pazinimas yra teisingas. Taciau pazinimas yra sprendimas. Sprendziant privalu skirti: sprendimas kaip realus psichinis vyksmas ir sprendinys kaip idealus turinys. Apie si sakoma, jis esas "teisingas" (wahr). Realus psichinis vyksmas, priesingai, esamas arba ne. Taigi idealaus sprendimo turiniui budingas atitikties sarysis. Tad sis liecia sasaja tarp idealaus sprendimo turinio ir realaus daikto kaip to, apie kuri sprendziama. Derme pagal savo butiskuma yra reali, ideali ar jokia is ju? Kaip turi buti ontologiskai pagautas sarysis tarp idealaus bu-vinio ir realaus esamojo? Jis vis delto susidaro, o susidaro faktiniame sprendinyje ne tik tarp idealaus turinio ir realaus objekto, bet kartu tarp idealaus turinio ir realaus issprendimo; ir akivaizdu, kad cia dar "glaudziau"?

Nejaugi negalima klausti apie sarysio tarp realiojo ir idealiojo (tos [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]) ontologine prasme? Sarysis juk turi susidaryti. Ka ontologiskai reiskia sandas?

Kodel sis klausimas turi buti neteisetas? Ar tai atsitiktinumas, kad si problema nepajudejo is vietos jau daugiau kaip

/217/ du tukstancius metu? Ar klausimas neiskreipiamas jau pridejus ontologiskai neisaiskinta realiojo ir idealiojo atskyrima?

Ir ar apskritai nepateisintas realaus vyksmo ir idealaus turinio atskyrimas, atsizvelgiant i "tikra" sprendinio sprendima? Ar neperlauziama pazinimo ir sprendimo tikrove i du buties budus ir "sluoksnius", kuriu pazinimo butiskumas niekada nesudeda? Ar psichologizmas nera teisus, priesindamasis siam atskyrimui, nors jis pats ontologiskai nei paaiskina mastinio mastymo butiskumo, nei pazista to kaip problemos?

Klausiant apie adaequatio butiskuma, atograza i issprendima ir sprendimo turinio perskyra nestumia svarstymo priekin, bet tik paaiskina, kad pazinimo butiskumo isaiskinimas tampa neapeinamas. Tam privalu pabandyti iskelti pries akis butinas analizes, kartu ir pazinima apibudinanti tiesos fenomena. Kada fenomenaliai raiski tiesa tampa paciu zinojimu? Tuomet, kai zinojimas save nurodo kaip teisinga (wahr). Savinuoroda jam uztikrina tiesa. Todel fenomenalioje demonstravimo sasajoje atitikties sarysis privalo tapti matomas.

Tegu kas nors atsigrezes i siena teisingai istaria: "Paveikslas ant sienos kaba kreivai." Si istara nurodo save tuo, kad tariantysis pasisukes tiesiai suvokia kreivai kabanti ant sienos paveiksla. Kas nurodoma sia nuoroda? Kokia yra istaros patvirtinimo prasme? Ar nustatoma, tarkime, "pazinimo", kitaip tariant, "pazintinio" atitiktis daiktui ant sienos? Taip ir ne, ziurint ar deramai (angemessen) fenomenaliai interpretuojama, ka reiskia israiska "pazintinys". Su kuo susijes tariantysis, kai jis, paveiksla ne tiesiai suvokdamas, bet "vien vaizdydamas"--sprendzia? Ar, tarkime, su "vaizdiniais"? Zinoma, ne, jei vaizdinys cia turi reiksti: vaizdijimas kaip psichinis vyksmas. Jis nesusijes su vaizdiniais ir vaizdinio prasme, kiek tuo numanomas realaus daikto "vaizdas" ant sienos. Veikiau tai tera "vaizdijanti" istara--savo nuosava prasme,--susijusi realiu paveikslu ant sienos. Tai numanoma ir nieko kito. Kiekviena interpretacija, istumianti cia kazka kita, kas turi buti numanoma vien vaizdijancia

/218/ istara, suklastoja fenomenalia sudeti to, apie ka istariama. Istara yra butis link paties esancio daikto. Tai kas nurodoma suvokimu? Nieko kito, kaip tai, kad tai yra pats buvinys, kuris buvo numanomas istara. Pasitvirtina, kad istarianti butis link istarinio yra buvinio parodymas taip, kad ji atskleidzia buvini, kurlink jis yra. Nurodoma istaros atskleidzianti butis. Kartu zinojimas nurodymo vyksmu lieka susijes vien su paciu buviniu. Juo paciu tarsi vyksta patvirtinimas. Numanytas buvinys pats pasirodo taip, kaip jis pats sau yra, tai reiskia, kad jis [savo] patybe taip yra, kaip jis parodomas, atskleidziamas istara kaip esantis. Vaizdiniai nelyginami nei tarp saves, nei sarysiu su realiu daiktu. Demonstruojama ne zinojimo ir objekto ar net fiziskojo ir psichiskojo atitiktis, bet ir ne "samones turiniu" tarp saves atitiktis. Nurodoma vien pati buvinio atskleis-tybe (Entdeckt-sein), jis savuoju atskleistumo (Entdeckheit) "kaip". Sis pasitvirtina tuo, kad istarinys, kuris yra pats buvinys, pasirodo kaip tas pats. Patvirtinimas reiskia: pasirodyti buviniui savo patybe (15). Patvirtinimas vyksta bu-vinio savirodos pagrindu. Tai tegalima taip, kad istariantis ir pasitvirtinantis pazinojimas pagal savo ontologine prasme pats yra atskleidzianti butis link realaus buvinio.

Istara yra tiesi, reiskia: ji atskleidzia buvini prie (an) jo paties. Ji istaria, ji parodo, ji "leidzia matyti" buvini savo atskleistumu. Istaros tiesybe (Wahrsein) (tiesa) privalu suprasti kaip buti-atskleidziant (entdeckendsein). Taigi tiesa turi visai ne atitikties tarp zinojimo (Erkennen) ir objekto (Gegenstand) strukturos

/219/ buvinio (subjekto) priderinimo prie kito (objekto (Objekt)) prasme.

Tiesybe kaip butis-atskleidziant ontologiskai tegalima buties-pasaulyje pagrindu. Sis fenomenas, kuriame atpazinome ciabuties pagrindine sandara, yra tiesos pirmapradzio fenomeno pamatas. Dabar sis turi buti isnagrinetas nuodugniau.

b) Tiesos pirmapradis fenomenas ir tradicines tiesos savokos isvestumas

Tiesybe (tiesa) reiskia buti-atskleidziant. Taciau ar tai nera pati savavaliskiausia tiesos definicija? Su tokiomis prievartinemis savoku apibreztimis gali pasisekti pasalinti atitikties ideja is tiesos savokos. Ar uz si abejotina laimejima neprivalu moketi tuo, kad sena "gera" tradicija nustumta niekyben? Vis tik tariamai savavaliska definicija teapima (enthalt) butina interpretacija to, kas nujaute ir taip pat pries-fenomenologiskai suprato antikines filosofijos seniausia tradicija. To [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] kaip [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] budu: buvini--istraukiant is paslepties--leisti matyti savo nepasleptimi (atskleistimi). [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], kuri Aristotelio cia nurodytose vietose prilyginama [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], reiskia "pacius daiktus", tai, kas rodo save, buvini tuo savo atskleistumo, kaip'. Tai atsitiktinumas, kad viename is fragmentu Herakleitas (16), seniausiuose filosofiniuose pamokymuose, kuriais raiskiai nagrineja [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], apzvelgia iskelta tiesos fenomena atskleistumo (nepaslepties) prasme? Tam [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] ir tam, kas ji taria ir supranta, priespastatomi neprotingieji. Jis sako, [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], kaip buvinys elgiasi. Neprotingiesiems, priesingai, [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], lieka paslepta, ka jie daro; eniXavdavovtai, jie pamirsta, vadinasi, jiems vel nugrimzta pasleptin. Taigi tam [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] priklauso nepasleptis, [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]. Sios israiskos vertimas zodziu "tiesa" ir juolab teorines savokos apibreztys paslepia prasme to, ka graikai "savaime suprantamai" laike tos [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] terminologinio vartojimo pagrindu kaip priesfilosofine suprasti.

/220/ Tokiu argumentu pritraukimas privalo apsisaugoti nuo nevarzomos (hemmungsloser) zodzio mistikos; vis delto galiausiai filosofijos reikalas, elementariausiu zodziu, kuriais issikalba ciabutis, jega apsaugotina nuo to, kad jie sveiku protu (gemeinen Verstand) butu niveliuojami iki nesuprastumo, kuris savo ruoztu tarnauja kaip tariamuju problemu saltinis.

Kas anksciau (17) dogmiskai interpretuojant buvo isdestyta apie [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] ir [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], dabar islaike savo fenomenalu demonstravima. Pateikta tiesos "definicija" yra ne tradicijos nusimetimas, bet pirmapradis isisavinimas: juolab, jei pavyks parodyti, kad ir kaip teorija pirmapradzio tiesos fenomeno pagrindu privalo priarteti prie dermes idejos.

Tiesos, kaip atskleistumo ir atskleistybes "definicija", taip pat nera vien zodziu paaiskinimas, jis isauga is ciabuties, kuria pirmiausia rupinomes pavadinti "teisinga", elgsenu analizes.

Tiesybe kaip buti-atskleidziant yra ciabuties buties budas. Tai, ka sis atskleidimas pats igalina, butinai privalu pavadinti dar pirmapradiskesne prasme "tiesiu". Paties atskleidimo egzis-tenciniai-ontologiniai pamatai vien parodo pirmapradiskiausia tiesos fenomena.

Atskleidimas yra buties-pasaulyje buties budas. Apdairus arba ir liekantis izvalgiu rupinimasis atskleidzia ipasauliska buvini. Sis tampa atskleistiniu. Jis "tiesus" antraja prasme. Pirmine prasme "tiesi"--tai yra atskleidzianti, yra ciabutis. Tiesa antraja prasme reiskia ne buti-atskleidziant (atskleistis), bet buti-atskleistam (atskleistumas).

Taciau anksciau analizuojant pasaulio pasauliskuma ir ipasauliska buvini buvo parodyta: ipasaulisko buvinio atskleistumas pagristas pasaulio atvirybe. Taciau atvirybe yra ciabuties pagrindinis budas, pagal kuri yra jos ,stai'. Atvirybe konstituojama esamumu, supratimu bei sneka ir vienodai pirmapradiskai liecia pasauli, i-buti ir savasti. Rupescio kaip savipir-mumo--jau buti pasaulyje --struktura kaip butis pas ipasauliska buvini slepia savyje ciabuties atvirybe. Su ja ir per ja yra atskleistumas, todel tik su ciabuties atvirybe pirmapradiskiausias fenomenas

/221/ pasiekia tiesa. Kas anksciau buvo parodyta atsizvelgiant i to ,stai' (18) egzistencine konstitucija ir to ,stai' (19) kasdiene buti, liete ne ka kita, kaip pirmapradiskiausia tiesos fenomena. Kiek ciabutis esmiskai yra savo atvirybe, kaip atvertas atveria ir atskleidzia, ji esmiskai yra "tiesi". Ciabutis yra "tiesoje". Si istara turi ontologine prasme. Ji suponuoja ne tai, kad ciabutis ontiskai visada arba ir vien kaskart esanti ivesta i "bet kokia tiesa", bet tai, kad jos egzistencinei sandarai priklauso jos saviskiausios buties atvirybe.

Isisavinant anksciau minetus dalykus, teiginio "ciabutis yra tiesoje" egzistencine prasme gali buti apibreziama sitaip:

1) ciabuties buties sandarai priklauso atvirybe apskritai. Ji apima buties strukturos, kuri tapo eksplicitine del rupescio fenomeno, visuma. Rupesciui priklauso ne tik butis-pasaulyje, bet butis pas ipasauliska buvini. Ciabuties buciai ir jos atvirybei vienodai pirmapradiska ipasaulisko buvinio atvirybe;

2) ciabuties buties sandarai, butent kaip jos atvirybes konstitutyvui, priklauso imestumas. Juo atsidengia tai, kad ciabutis kaskart jau yra kaip mano ir sitokia yra apibreztame pasaulyje ir prie apibreztu ipasaulisku buviniu apibreztos srities. Atvirybe yra esmingai faktine;

3) ciabuties buties sandarai priklauso apmatas: atverianti butis savo gebai buti. Ciabutis gali save suprasti kaip suprantanti is "pasaulio" ir kitu arba is savo saviskiausios gebos buti. Si autentiska atvirybe rodo pirmapradiskiausios tiesos fenomena autentiskumo modusu. Pirmapradiskiausia, butent tikriausia atvirybe, kuria ciabutis kaip geba buti gali buti, yra egzistencijos tiesa. Ji igyja savo egzistencini-ontologini apibreztuma vien siejant su ciabuties autentiskumo analize;

4) ciabuties buties sandarai priklauso nuopuolis. Pirmiausiai ir dazniausiai ciabutis pamesta savo "pasaulyje". Supratimas

/222/ kaip buties galimybiu apmatas persikele ten. Issisijojimas tule reiskia vieso aiskinamumo viespatyste. Atskleistinys ir at-vertinys turi iskreiptumo ir uzdarumo modusa del snekalu, smalsulio ir dviprasmybes. Butis buvinio link ne uzgesinta, bet israuta. Buvinys yra ne visiskai pasleptas, bet kaip tik atskleistas, o kartu pakeistas; jis pasirodo, bet regimybes modusu. Panasiai pries tai atskleistasis vel nugrimzta i pakeistuma ir pasleptuma. Ciabutis, budama esmingai nupuolusi, pagal savo buties sandara yra "netiesoje". Sis pavadinimas, kaip ir israiska "nuopuolis", cia pavartotas ontologiskai. Bet koks ontiskai neigiamas "vertinimas" atmestinas vartojant nuopuoli egzistenciskai-analitiskai. Ciabuties faktiskumui priklauso uzvertumas ir uzdengtumas. Teiginio "ciabutis yra tiesoje" pilna egzistencine-ontologine prasme kartu byloja: "ciabutis yra netiesoje". Taciau tik tiek, kiek ciabutis atverta, ji yra ir uzverta; o kiek su ciabutimi kaskart jau atskleistas ipasauliskas buvinys, panasiai uzdengtas (pasleptas) arba pakeistas buvinys kaip galimas ipasauliskai sutiktasis.

Todel ciabutis privalo esmingai raiskiai isisavinti ir jau atskleistaji pries regimybe bei pakeitima, vis uzsitikrindama atskleistuma. Juolab bet kokia nauja atskleistis vyksta ne visisko pasleptumo pagrindu, bet iseinant is atskleistumo regimybes modusu. Buvinys atrodo kaip ..., jis, vadinasi, zinomu budu jau atskleistas ir vis tik dar iskreiptas.

Tiesa (atskleistuma) visada privalu pirma atkovoti is buvinio. Buvinys isplesiamas is pasleptumo. Kiekvienas faktinis atskleistumas visada yra tarsi apiplesimas. Ar tai atsitiktinumas, kad graikai apie tiesos esme issisakydavo privatyvia israiska ([TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII])? Ar taip issikalbant ciabuciai, neapsiskelbia pati pirmaprade buties suprastis, tegu vien priesontologinis supratimas to, kad butis-netiesoje sudaro esminga buties-pasaulyje apibrezti?

Tai, kad tiesos deive, vedanti Parmenida, ji pastato pries abu kelius--atskleisties ir paslepimo--reiskia ne ka kita kaip: ciabutis kaskart yra jau tiesoje ir netiesoje. Atskleisties kelias telaimimas tuo [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]

/223/ [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], suprantancia judvieju skirtimi ir apsisprendimu vienam ju (20).

Egzistencine-ontologine salyga to, kad butis-pasaulyje apibrezta "tiesa" ir "netiesa", gludi toje ciabuties sandaroje, kuria pazymejome kaip imesta apmata. Ji yra rupescio strukturos kons-titutyvas.

Tiesos fenomeno egzistencine-ontologine interpretacija pateike:

1) tiesa pirmapradiskiausia prasme yra ciabuties atvirybe, kuriai priklauso ipasaulisko buvinio atskleistumas;

2) ciabutis vienodai pirmaprade tiesoje ir netiesoje. Sie teiginiai gali buti pilnai izvelgti tradicines tiesos fenomeno interpretacijos horizonte tik tada, kai pasirodys:

1) tiesa, suprantama kaip derme, kilusi is atvirybes, butent apibreztos modifikacijos budu;

2) atvirybes butiskumas pats veda i tai, kad pirmiausia pries akis iskyla jos isvestines modifikacijos, vadovaujancios tiesos strukturos teorinei eksplikacijai.

Istara ir jos struktura, apofantinis ,kaip' funduoti aiskinimu ir jo struktura, herme-neutiniu ,kaip' ir toliau supratimu, ciabuties atvirybe. Taciau tiesa galioja kaip isskirianti taip isvedamos istaros apibreztis. Todel istaros tiesos saknys atsiekia supratimo atvirybe (21). Taciau anapus sio istaros tiesos kilmes rodmens dabar privalu raiskiai parodyti dermes fenomena savo isvestumu.

Butis pas ipasauliska buvini, rupinimasis, yra atskleidzianti. Taciau ciabuties atvirybei esmingai priklauso sneka (22). Ciabutis issikalba apie save; apie save (sich)--kaip atskleidzianti butis link buvinio.

/224/ Ir ji issikalba kaip tokia apie atskleista istaroje buvini. Istara pranesa buviniui tuo savo atskleistumo ,kaip'. Suvokdama komunikacija nuovoki ciabutis save perkelia i atskleidziancia buti link aptarto buvinio. Issakyta istara tuo savo "apie ka" turi savyje buvinio atskleistuma. Sis issaugotas israiska. Israiska tarsi tampa ipasaulisku parankiniu, kuris gali buti isisavintas ir toliau issakytas. Atskleistumo saugos pagrindu paranki israiska pati turi rysi su buviniu, apie kuri israiska kiekviena karta yra istara. Atskleistumas kaskart yra atskleistumas ko ... Ir kartote kartojanti ciabutis izengia i buti link paties aptarianciojo buvinio. Taciau jis yra ir laiko save atleistu nuo atskleidimo pirmaprades atlikties.

Ciabuciai nereikia saves iskelti pries buvini "originaliu" patyrimu, bet ji vis tik atitinkamai lieka susijusi su juo butimi. Atskleistumas isisavinamas placiu mastu ne kiekvienu nuosavu atskleidimu, bet to, kas pasakyta, girdejimu ir sakymu. Issisijojimas tame, kas pasakyta, priklauso tulo butiskumui. Tai, kas pasakyta, kaip toks perima buti link istaroje atskleisto buvinio. Taciau jei sis raiskiai isisavinamas, atsizvelgiant i savo atskleistuma, tuomet tai reiskia: istara turi buti demonstruojama kaip atskleidzianti. Taciau issakyta istara yra parankinys, butent taip, kad jis--issaugantis kaip atskleistumas--savyje paciame turi rysi su atskleistu buviniu. Savo buties-atskleidziant demonstravimas dabar reiskia atskleistuma issaugancios istaros link bu-vinio rysio demonstravima. Istara yra paranki-nys. Buvinys, su kuriuo ji kaip atskleidzianti turi rysi, yra ipasauliskai parankus, t. y. esamas. Pats rysys pateikia save tokiu budu kaip esamas. Taciau rysys yra tas, kad istaroje issaugotas atskleistumas kaskart yra atskleistumas ko ... Sprendimas "turi savyje kazka, kas galioja objektams" (Kantas). Taciau pats rysys persijungdamas i sarysi tarp esamojo dabar igyja esamumo pobudi. Atskleistumas ko ... tampa esamu esamojo--issakytos istaros--atitikmeniu (GemaEheit) esamajam, aptartam buvinio. Ir jei si atitiktis tematoma dar daugiau kaip sarysis esamuju, t. y. jei sarysio nariai neskiriant suprantami kaip vien esami, tuomet pasirodo rysys kaip turima dvieju esamuju atitiktis.

/225/ Buvinio atskleistumas istaros israiskumu (Ausgesprochenheit) atsigrezia i ipasaulisko parankinio butiskuma. Taciau kiek gi jame issilaiko rysys su esamuoju kaip atskleistumasko ..., atskleistumas (tiesa) savo ruoztu tampa esamu sarysiu tarp esamuju (intellectus ir res).

Ciabuties atvirybe funduotas atskleistumo fenomenas tampa esama, dar rysio pobudi savyje slepiancia savybe ir kaip si suyra i esama sarysi. Tiesa, kaip atvirybe ir atskleidzianti butis link atskleisto buvinio, tapo tiesa, kaip atitiktis tarp ipasauliskai esamo. Tuo parodytas ontologinis tradicines tiesos savokos isvestumas.

Taciau, kas yra paskutinis egzistencineje-ontologineje fundavimo sasaju tvarkoje, ontiskai-faktiskai galioja kaip pirmasis ir artimiausias. Taciau sis faktas, atsizvelgiant i jo butinybe, pagristas pacios ciabuties butiskumu. Rupestingai issisklaidziusi ciabutis supranta save is ipasaulisko sutiktojo. Atskleisciai priklausantis atskleistumas pirmiausia ipasauliskai aptinkamas israiskoje. Taciau ne tik tiesa sutinka kaip esama, bet buties suprastis apskritai pirmiausia supranta bet koki buvini kaip esamaji. Artimiausia ontologine ontiskai sutinkancios "tiesos" nuovoka (Besinnung) supranta [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (istara) kaip [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (istara apie ..., atskleistuma ko ...), taciau fenomena interpretuoja kaip esamaji savo galimu esamumu. Taciau kadangi sis apskritai prilygintas buties prasmei, klausimas, ar sis tiesos butiskumas ir jos artimiausiai sutinkanti struktura pirmapradiskai yra ar ne, apskritai gali tapti negyvybingas. Pirmiausia viespatavusi ir dar siandien is principo ir ra iskiai neiveikta ciabuties buties suprastis pati uzdengia pirmapradi tiesos fenomena.

Taciau kartu negalima praziureti, kad pas graikus, kurie sia artimiausia buties suprasti pirma (zuerst) moksliskai ispletojo (ausgebil-deten) ir padare viespataujancia, drauge buvo gyvybinga pirmaprade, nors priesontologine, tiesos suprastis ir net isitvirtino--bent jau Aristotelio atveju (23)--pries jos ontologijoje gludincia uzdanga.

/226/Aristotelis niekada negyne (verfochten) tezes, kad pirmaprade tiesos "vieta" esanti sprendimas. Veikiau jis sako, [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] yra ciabuties buties budas, kuris gali buti atskleisdamas arba uzskleisdamas (verdeckend). Si dviguba galimybe yra Xbgoe tiesybes isskirtinumas (Auszeichnende), jis yra elgsena, kuri irgi gali uzskleisti. Kadangi Aristotelis minetosios tezes niekada neapgyne (behauptete), jis niekada ir neistenge "isplesti" [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] tiesos savokos iki grynos [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII]. Tos [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] ir "ideju" matymo "tiesa" yra pirmaprade atskleistis. Ir tik todel, kad vb^sie pirminiu budu atskleista, ir [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] kaip [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] gali tureti atskleidimo funkcija.

Teze, kad tinkama (genuine) tiesos "vieta" esanti sprendimas, ne tik neteisetai apeliuoja i Aristoteli, bet pagal savo turini ji neisamonina tiesos strukturos. Pirmine tiesos "vieta" yra ne istara, bet, priesingai, istara kaip atskleistumo isisavinimo modusas ir kaip buties-pasaulyje budas, pagristas atskleistimi, tai yra ciabuties atvirybe. Pirmapradiskiausia "tiesa" yra istaros "vieta" ir galimybes, kad istaros gali buti tiesios arba klaidingos (atskleidziancios arba uzskleidziancios), ontologine salyga.

Tiesa, suprantama pirmapradiskiausia prasme, priklauso pagrindinei ciabuties sandarai. Pavadinimas reiskia egzistenciala. Taciau tuo jau nuzymetas atsakymas i tiesos butiskumo ir prielaidos, kad "tiesa duota (es gibt)", butinybes prasmes klausima.

a) tiesos butiskumas (Seinsart) ir tiesos prielaida

Ciabutis, kaip konstituota, yra esmingai tiesoje atvirybe. Atvirybe yra esmingas ciabuties butiskumas. Tiesa "teduota" (gibt es), kiek ir kol yra ciabutis. Buvinys tera atskleistas tuomet ir tol teatvertas, kol apskritai yra ciabutis. Newtono desniai, priestaros taisykle, kiekviena tiesa apskritai tera tol tiesus, kol ciabutis yra. Pries bunant ciabuciai apskritai ir nebebusiant ciabuciai apskritai nebuvo jokios tiesos ir jokios nebus, nes ji tuomet negali buti kaip atvirybe, atskleistis ir atskleistumas. Pries atrandant Newtono desnius, jie nebuvo "tiesus"; is to neseka, kad jie buvo klaidingi, ir juolab kad jie, ontiskai nebesant galimam atskleistumui, taptu klaidingi.

/227/Lygiai taip mazai siame "apribojime" gludi "tiesos" tiesybes sumenkinimas.

Tai, kad Newtono desniai pries ji nebuvo nei tiesus, nei klaidingi, negali reiksti, kad buvinio, kuri jie atskleisdami parodo, pries tai nebuvo. Newtono deka desniai tapo tiesus, jais buvinys tapo prieinamas ciabuciai pats sau. Buvinio atskleistumu sis pasirodo butent kaip buvinys, kuris pries tai jau buvo. Taip yra atskleistinas "tiesos" butiskumas.

Tai, kad esama "amzinuju tiesu", bus pakankamai irodyta tik tada, jei pavyks nurodyti (Nachweis), kad ciabutis per amzius buvo ir bus. Kol sio irodymo truksta, sis teiginys lieka fantastiniu tvirtinimu, kuris netampa teisetas del to, kad juo paprastai "tiki" filosofai.

Bet kokia tiesa pagal savo esminga ciabutiska butiskuma yra reliatyvi ciabuties buties atzvilgiu. Ar sis reliatyvumas reiskia, kad bet kokia tiesa yra "subjektyvi"? Jei "subjektyvi" interpretuojama kaip "palikta subjekto nuoziurai", tuomet tikrai ne. Nes atskleidimas pagal savo saviskiausia prasme atima istara is "subjektyvios" savivales ir iskelia atskleidziancia ciabuti pries pati buvini. Ir tik todel, kad "tiesa", kaip atskleidimas, yra ciabuties butiskumas, ji gali buti isimta is jo savivales. Ir tiesos "visuotinio galiojamumo" saknys tegludi tame, kad ciabutis gali atskleisti ir islaisvinti buvini pati sau. Tik taip sis buvinys geba pats sau susieti kiekviena galima istara, tai yra savo parodyma. Ar teisingai suprastai tiesai ne kiek negresia tai, kad ji ontiskai tegalima "subjekte" ir su jo butimi laikosi bei krenta?

Juk is egzistenciskai suvokto tiesos butiskumo tampa suprantama ir tiesos prielaidos prasme. Kodel privalome suponuoti, kad esama tiesos? Ka reiskia "suponuoti"? Ka numano "privalome"? Ka reiskia: "yra tiesa"? Tiesa iskeliame kaip prielaida, nes "mes", budami ciabuties butiskumu, esame "tiesoje". Mes neiskeliame jos kaip "isoreje" ir "anapus" musu, su kuo mes santykiaujame salia kitu "vertinimu". Ne iskeliame "tiesa", bet ji yra tai, kas ontologiskai apskritai igalina, jog mes taip galime buti,

/228/ kad kazka "suponuojame". Tiesa igalina pirmasyk kazka panasaus i prielaida.

Ka reiskia "suponuoti"? Kazka suprasti kaip kito buvinio buties pagrinda. Panasus buvinio jo buties sasajomis supratimas tera galimas del atvirybes, tai yra ciabuties atskleistybes (Entdeckendseins). Tuomet suponuoti "tiesa" reiskia (meint) ja suprasti kaip kazka, del ko yra ciabutis. Taciau ciabutis tai gludi buties kaip rupescio sandaroje--yra kaskart jau pirma saves. Tai buvinys, savaja butimi susijes su saviskiausia geba buti. Buciai ir ciabuties gebai buti kaip buciai-pasaulyje esmingai priklauso atvirybe ir atskleidimas. Ciabutis turi reikala su savo geba-buti-pasaulyje ir ja su ipasaulisko buvinio apdairiai atskleidzianciu rupinimusi. Ciabuties, kaip rupescio buties sandaroje, butyje-pirma-saves (Sichvorwegsein) gludi pirmapradiskiausias "suponavimas" (Voraussetzen). Kadangi sis savisuponavimas (Sichvoraussetzen) priklauso ciabuties buciai, "mes" privalome ir "mus", kaip apibreztus atvirybe, suponuoti. Sis ciabuties butyje gludintis "suponavimas" santykiauja ne su neciabutisku buviniu, kuris, maza to, duotas (es gibt), bet vien su savimi paciu. Suponuota tiesa, t. y. tas "duotas", kuriuo turi buti apibrezta jos butis, turi pacios ciabuties butiskuma, t. y. buties prasme. Tiesos prielaida privalome "padaryti", nes ji jau yra "padaryta" su to "mes" butimi.

Mes privalome suponuoti tiesa, ji privalo buti kaip ciabuties atvirybe taip, kaip si pati privalo buti kaip kaskart mano ir sioji. Tai priklauso esmingam ciabuties imestumui pasaulin. Ar ciabutis kaskart laisvai nuspresdavo ir ar gales ji kaskart nuspresti, nori ji ar ne ieiti i "ciabuti"? "Savaime" visiskai neizvelgtina, kodel buvinys turi buti atskleistas, kodel tiesa ir ciabutis privalo buti. Iprastas skepticizmo, buties, t. y. "tiesos" pazinumo neigimo atmetimas lieka pusiaukeleje. Tai, ka jis parodo formalia argumentacija, tera tai, kad sprendziant tiesa suponuota. Tai nuoroda to, kad istarai priklauso "tiesa", kad parodymas pagal savo prasme yra atskleidimas. Kartu lieka neisaiskinta, kodel taip privalo buti, kur gludi ontologinis pagrindas siai butinai istaros ir tiesos buties sasajai. Lygiai taip lieka visiskai tamsi tiesos butiskumo ir suponavimo bei jo ontologinio pamato pacioje ciabutyje prasme. Be to,

/229/ neisisamoninama, kad ir niekam nesprendziant tiesa jau suponuojama, kiek ciabutis apskritai yra.

Skeptikas negali buti paneigtas, lygiai kaip tiesos butis negali buti "irodyta". Skeptiko, jei jis faktiskai yra, neigdamas tiesa, ir nereikia paneigti. Kiek jis yra ir save suprates sia butimi, jis uzgesines savizudybes neviltimi ciabuti ir kartu tiesa. Tiesa nesileidzia irodoma savo butinybe, nes ciabutis sau paciai negali buti iskelta irodymu (unter Beweis). Kaip mazai irodyta (erwiesen), kad esama "amzinu tiesu", taip mazai irodyta, kad kada nors--kuo, atmetant skepticizma, nepaisant savo sumanymo is principo tikima--buvo "duota" "tikru" skeptiku. Turbut dazniau tiketa nei noreta buti teisingam, bandant naiviai sutriuskinti "skepticizma".

Taigi taip klausiant apie tiesos buti bei tiesos prielaidos butinybe lygiai kaip apie pazinimo esme, pridedamas "idealus subjektas". Raiskus arba neraiskus tam motyvas gludi pateisintame, bet vis tik vien ontologiskai pagristiname reikalavime, kad filosofija tematizavusi ta "apriori", bet ne "empirinius dalykus (Tatsachen)" kaip tokius. Taciau ar tokio reikalavimo uztenka nustatant "idealu subjekta"? Ar tai nera fantastiskai idealizuotas subjektas? Ar su tokio subjekto savoka nepasiekiamas butent vien "dalykinio" (tatsachlichen) subjekto, ciabuties, ,apriori'? Ar tam faktinio subjekto ,apriori', tai yra ciabuties faktiskumui, nepriklauso apibreztybe, kad jis vienodai pirmapradis tiesoje ir netiesoje?

"Grynojo As" ir "samones apskritai" idejos turi taip mazai to "tikrojo" subjektyvumo ,apri-ori', kad jos persoka ontologinius faktiskumo bei ciabuties buties sandaros bruozus, tai yra apskritai nemato. "Samones apskritai" atsisakymas nereiskia to ,apriori' neigimo, lygiai kaip idealizuoto subjekto nuostata mazai laiduoja ciabuties dalykiskai pagrista aprioriskuma.

"Amzinuju tiesu" itvirtinimas, kaip ir fenomenaliai pagristu ciabuties "idealumo" painiojimas su idealizuotu absoliuciuoju subjektu, priklauso toli grazu neradikaliai isvarytiems krikscioniskosios teologijos filosofineje problematikoje likuciams.

/230/ Tiesos butis pirmapradiskai susijusi su ciabutimi. Ir tik todel, kad ciabutis kaip konsti-tuota atvirybe, tai yra supratimu, yra, apskritai gali buti supranatama kazkas panasaus i buti, galima buties suprastis.

Butis--ne buvinys--"duota" (gibt es) tik tiek, kiek yra tiesa. Ji yra tik tiek, kiek ir kol yra ciabutis. Butis ir tiesa "yra" vienodai pirmapradiskai. Ka tai reiskia: butis "yra", juk jai turint skirtis nuo bet kokio buvinio, tegalima konkreciai paklausti, isaiskinus buties prasme ir buties suprasties masta. Tik tada taip pat pirmapradiskai isnagrinetina, kas priklauso buties kaip tokios mokslo savokai, jos galimybems ir pavidalams. Atsiribojant nuo sio tyrimo ir jo tiesos, tyrimas bus ontologiskai apibreztinas kaip buvinio atskleidimas ir jo tiesa.

Atsakyti i buties prasmes klausima dar neuztenka. Ka paruose iki siol ispletota ciabuties pamatine analize minetuju klausimu issklaidai? Atkasant rupescio fenomena, buvo isaiskinta buvinio, kurio buciai priklauso kazkas panasaus i buties suprasti, buties sandara. Tuo ciabuties butis buvo kartu atribota nuo buties modusu (paran-kumo, turimumo, realybes), kurie apibudina neciabutiska buvini. Buvo paaiskintas pats supratimas, kuo drauge laiduota buties interpretacijos suprantancios-aiskinancios proceduros metodine skaidra. Jei rupesciu turi buti laimeta pirmaprade ciabuties buties sandara, tuomet siuo pagrindu privalu galeti isavokinti ir rupestyje gludincia buties suprasti, tai yra suteikti ribas buties prasmei. Taciau ar su rupescio fenomenu yra atverta pirmapradiskiausia ciabuties egzistencine-ontologine sandara? Ar rupescio fenomene gludinti strukturine ivairove teikia faktines ciabuties buties pirmapradiskiausia visybe? Ar ligsioliniai tyrinejimai apskritai iskele pries akis ciabuti kaip visuma?

Is vokieciu k. verte

Tomas Kacerauskas

Versta is Heidegger, M. 2006. Sein und Zeit.

Tubingen: Max Niemeyer Verlag, 212-230.

(1) Diels, Fragmente, 5.

(2) Met. A.

(3) Ibid, 984a 18 sq.

(4) Ibid, 986b 31.

(5) Ibid, 984b 10.

(6) Ibid, 983b 2, plg. 988a 20.

(7) Ibid, 993b 17.

(8) Ibid, 993 b 20.

(9) Ibid, G1 1003a 21.

(10) De interpr. 1, 16 a, 6.

(11) Plg. Quaest. disp. de veritate qu. I, art 1.

(12) Grynojo proto kritika. 2-asis leid. (B), 82 p. (liet. leid. 1982: 102, 103 p.)

(13) Ibid. 83 p. (liet. leid. 1982: 103 p.)

(14) Ibid. 350 p. (liet. leid. 1982: 263 p.)

(15) Apie nuorodos kaip "identifkavimo" ideja plg. Husserl, Logische Untersuchungen (Loginiai tyrinejimai). 2. A. t. II, 2-oji dalis, VI. tyrinejimas. Apie "Akivaizdybae ir tiesa" ten pat [section] 36-39, 115 p. ir kt. psl. Iprastai vaizduojant fenomenologine tiesos teorija, apsiribojama tuo, kas pasakyta kritiniuose Prolegomenuose (1 t.) ir pabreztinai susije su Bolzano teiginiu teorija (Satzlehre). Atvirksciai, pozityviosios fenomenologines interpretacijos, kurios is pagrindu skiriasi nuo Bolzano teorijos, paliekamos ramybeje. Vienintelis, kuris anapus fenomenologinio tyrimo pozityviai prieme minetuosius tyrinejimus, buvo E. Laskas, kurio "Logik der Philosophie" ("Filosofjos logika") (1911) lygiai taip pat apibrezta VI tyrinejimo (Uber sinnliche und kategoriale Anschauungen 128 p. ir kt. psl.), o jo "Lehre vom Urteil" ("Sprendimo teorija") (1912)--minetais skyriais apie akivaizdybe ir tiesa.

(16) Plg. Diels, Fragmente der Vorsokratiker (Priessokratiku fragmentai), Heraklit Fr. 1.

(17) Plg. 32 p. ir kt. psl.

(18) Plg. 134 p. ir kt. psl.

(19) Plg. 166 p. ir kt. psl.

(20) K. Reinhardtas knygoje Parmenides und die Geschichte der griechischen Philosophie (Parmenidas ir graiku flosofjos istorija) (1916) pirmakart suvoke ir issprende daug nagrineta Parmenido eiliuotos teorijos abieju daliu sasajos problema, nors jis neraiskiai parodo sasajos tarp [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] ir [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] ontologini pamata bei ju butinybe.

(21) Plg. auksciau [section] 33, 154 p. ir kt. psl. Istara kaip isvestinis aiskinimo modusas.

(22) Plg. [section] 34, 160 p. ir kt. psl.

(23) Plg. Nikomacho etika Z ir Metafizika Q 10.