Status of communication perspective in social sciences/ Komunikacines perspektyvos statusas socialiniuose moksluose.

Kirtiklis, Kestutis

Ivadas

Komunikacija ir su ja susije dalykai neabejotinai yra viena is populiariausiu siuolaikiniu socialiniu ir humanitariniu mokslu temu. Kaip siek tiek ironiskai yra pastebejes Florianas Crameris, "nuo desimtojo praeito amziaus desimtmecio kiekvienas mokslininkas humanitaras siek tiek didziuodamasis teigia, kad medi-jos yra viena is jo tyrimo sriciu" (Lovink 2009: 217). Toks mediju ir komunikacijos problematikos isplitimas turi labai ivairiu padariniu: viena vertus, jis teikia nauju vertingu teoriniu izvalgu i savaime suprantamais laikomus kasdienybes fenomenus, antra vertus visapusiskumas ir visuotinis susidomejimas grasina pati tyrimu objekta--komunikacija--istirpdyti ivairiausiu jos aspektu, neatskiriamai sumisusiu su kitais socialiniais reiskiniais, daugyje. Nenuostabu, jog tokiu atveju kyla nemazai klausimu del paciu komunikacija studijuojanciu mokslu prigimties ir statuso bendrojoje mokslu sistemoje. Sis straipsnis analizuoja du pasiulymus nustatyti komunikacijos kaip moksliniu tyrimu objekto santyki su ji tirianciais mokslais, vienas is ju siulo komunikacijos ir informacijos mokslus laikyti tam tikru metamokslu, kitas--interpretaciniu socialiniu mokslu dalimi. Taciau straipsnyje tvirtinama, jog, nepaisant platesnio antrojo poziurio paplitimo, jo siuloma interpretaciniu komunikacijos mokslu ideja taip pat yra tik daline ir nepakankama placiam komunikacijos tyrimu laukui integruoti.

Komunikacijos ir informacijos mokslai kaip metamokslas?

Sparti pastarojo laikotarpio komunikaciniu ir informaciniu technologiju pletra uztikrino ne maziau sparciai auganti mokslininku susidomejima informacija, jos apdorojimu, saugojimu ir perdavimu--komunikacija. Pavyzdziu, pagrindzianciu sia pletra, toli ieskoti nereikia, vien Lietuvoje tiek komunikacijos mokslu (moksliniu tyrimu prasme), tiek studiju augimas yra gana akivaizdus (Glosiene 2004) (1). Vargu ar tai aiskintina postsovietine lietuviskosios akademijos, vis bandancios pavyti Vakaru akademini pasauli, specifika. Veikiau pokyciai Lietuvoje atliepia bendras pasaulines tendencijas, linkusias dometis moderniuju, visu pirma komunikaciniu, technologiju pletra ir galimomis ju itakomis siuolaikiniam zmoniu bendrabuviui.

Kaip nurodo Audrone Glosiene (2004), komunikacijos tyrimams priskiriamos ne tik to paties pavadinimo mokslo ar studiju kryptys, jie apima gerokai platesni mokslu spektra. Tokiu atveju visiskai teisetai kyla klausimas, kas yra tie komunikacijos ir informacijos mokslai, kokia ju tyrimu sfera, specifika, ribos? Siuolaikiniai komunikacijos ir informacijos mokslai i si klausima atsako is keleto poziciju, is kuriu neabejotinai vyrauja teigiancioji, jog komunikacijos mokslai yra daugiadiscipline socialiniu mokslu saka, nepaisant nenuilstanciu jos atstovu pastangu niekaip neigaunanti apibrezto disciplininio "pavidalo". Taciau tokia pozicija anaiptol ne vienintele, esama ir kitu, tegu ir ne taip placiai diskutuojamu atsakymo variantu, teigianciu, jog "komunikacijos ir informacijos problematika perauga socialiniu-humanitariniu mokslu sriciu ribas; integruodama ivairiu sriciu zinija, [komunikacijos ir informacijos mokslu] sistema jau dabar pletojasi kaip savarankiska specifine mokslo sritis greta visuomenes, humanitariniu, technikos, tiksliuju, gamtos mokslu" (Glosiene 2004: 162).

Siuo atveju kalbama ne apie komunikacinius mokslo aspektus, kuriuos Johnas Durhamas Petersas yra pavadines retoriniais, --"mokslininkai visada uzsiiminejo ne visuomet svariais darbeliais itikinedami skaitytojus, studentus, kolegas, virsininkus ir priesininkus visomis imanomomis priemonemis" (Peters 1990: 224). Taip pat cia neginama radikali konstruktyvistine teze, jog mokslas tesas tik tam tikra diskurso forma (nors, kaip paaiskes netrukus, implicitiskai gludincia sia teze cia nesunkiai galima uzciuopti).

Komunikacijos ir informacijos tyrimai aptariamuoju atveju regimi kokybiskai skirtingoje perspektyvoje, tai ne tiek savita mokslo saka ar net sritis, o tam tikras metamokslas. Bene svarbiausias sios pozicijos proponentas Lietuvoje Arunas Augustinaitis savo straipsniuose (1994, 1995, 1997) kalba "apie informacijos mokslo kaip, su-permokslo klostymasi" ir apie "komunikacijos ir informacijos mokslu sistemos kaip metamokslinio darinio klostymasi", taciau tuo pat metu pripazista, jog "tai--hipotetinis teiginys, kadangi remiasi labiau metodologinemis prielaidomis, nei teorija ar teoriju sistema" (Augustinaitis 1997: 80).

"Supermokslo" ideja bendriausiu poziuriu remiasi tuo, jog kiekvienas mokslas visu pirma yra informacijos apdorojimo sistema, sia prasme jis nera skirtingas nuo kasdienio zinojimo. Tad mokslas, uzsiimantis pacios informacijos tyrimais, ne tik kreipia zvilgsni bendriausiuju mokslu pagrindu link, bet ir iesko mokslinio bei kasdienio zinojimo vienybes prie bendruju zinojimo tyrimu. Toki bendriausia moksla dera traktuoti, "kaip idealia zmogaus, visuomenes, technikos ir gamtos pazinimo vienove, pasireiskiancia ivairiais integruojanciais veiksniais bei poziuriais (mokslo metakalbu, metateoriju klostymosi tendencijos, konceptualiniu ziniu sistemu kurimas bei technologiju suartejimas skirtingose veiklos srityse)" (Augustinaitis 1994: 9-10), netgi kaip tam tikra sudabartinta antikinio ar renesansinio zinojimo idealo sugrizima. Nenuostabu, jog tolesniuose savo tyrimuose Augustinaitis nutolo nuo komunikacijos ir informacijos mokslu metodologijos, imdamasis bendrosios siuolaikinio zinojimo teorijos (Augustinaitis 1998, 1999).

Siame straipsnyje nesiekiama rekonstruoti galimo komunikacijos ir informacijos mokslu kaip metamokslo modelio ar jo issamiau analizuoti. Tokio metamokslo kurimo atveju paciai komunikacijos ir informacijos mokslu tapatybei iskiltu tam tikra gresme. Tapdami bendrojo zinojimo metamokslu, komunikacijos ir informacijos mokslai prarastu savo specifika: priemus prielaida, jog viskas yra faktiska ar bent jau potenciali informacija, kurios priemima ir siejima tarpusavyje tiria naujasis metamokslas, pastarojo objektas taptu pavojingai platus ir, uzuot virte universaliu mokslu, informacijos mokslai potencialiai virstu mokslu apie sunkiai apibreziama viska.

"Supermokslo" idejoje gludi ir dar vienas keblumas: joje dingsta komunikacijos demuo, visiskai uzleisdamas vieta informacijos mokslu demeniui. Galimas hipotetinis tokios situacijos paaiskinimas remtusi Lietuvos ar net apskritai postsovietines erdves komunikacijos mokslu specifika: skirtingai nei Vakaruose, kur komunikacijos mokslai (angl. media and communication sciences) save kildina is Tarybu Sajungoje varzytu socialiniu mokslu disciplinu (sociologijos, antropologijos, politikos mokslu ir kt.), komunikacijos mokslu raidai Lietuvoje didziules itakos turejo bibliotekininkystes ir informacijos mokslai (angl. library and information sciences). Is pastarosios mokslines tradicijos ir kyla informacijos mokslu kaip metamokslo ideja (Augustinaitis 1995: 35, 49, 77; Glosiene 2004: 164), del lietuviskos siu mokslu specifikos (sujungimo i dvinari darini komunikacijos ir informacijos mokslai) siulanti ir komunikacijos tyrimu laukui jam is principo nebudingas idejas (2).

Komunikacija kaip socialiniu mokslu problema

Komunikacijos mokslu poziuriu komunikacijos tyrimai--tai savarankiska socialiniu mokslu saka, be integruojanciuju ar metamoksliniu aspiraciju, taciau aktyviai ieskanti savosios tapatybes ir siekianti nusistatyti savo vieta bendresneje socialiniu (ir humanitariniu) mokslu sistemoje.

Tokiu komunikacijos mokslu isitvirtinima deretu sieti ne su instituciniu ju isitvirtinimu XX a. viduryje JAV universitetuose, bet veikiau su XX a. septintajame-astuntajame desimtmeciuose kilusiu socialiniu mokslu atstovu pasipriesinimu vyraujanciai "pozityvistinei" mokslo sampratai ir is to pasipriesinimo kilusioms teorinems kryptims, tokioms kaip etnometodologija, simbolinis interakcionizmas, Anthony'o Giddenso strukturizacijos teorija, Erwingo Goffmano dramaturgine teorija ir kt. (Valantiejus 2004: 738-890). Ne isimtis ir komunikacijos mokslai, kuriuose tuo metu vyravo bihevioristine tradicija ir jos atmainos. Juose kilusi opozicija daznai vadinama tiesiog "alternatyvia" paradigma (Hall 1989: 40; Giddens 1989: 53; Gitlin 1978: 207; McQuail 1994: 41-49; Krippendorff 1989: 68-73), kuria nusako keletas bruozu (McQuail 1994: 48):

1) kritinis poziuris i visuomene ir vertybinio neutralumo atmetimas;

2) transmisinio (siuntejo-gavejo) komunikacijos modelio atmetimas;

3) nedeterministinis poziuris i mediju technologijas ir pranesimus;

4) kulturine ir kokybine metodologija;

5) prioritetas kulturinems ir politinems-ekonominems teorijoms;

6) demesys nelygybei ir visuomenines opozicijos saltiniams.

Sekdamas bendresne socialiniu mokslu tradicija, tyrimu metodo atzvilgiu Karlas Erikas Rosengrenas siulo sia tyrimu mokykla vadinti kiekybine perspektyva, grista tokiomis filosofinemis nuostatomis, kaip antipozityvistine epistemologija, ideografine metodologija, nominalistine ontologija, voliuntaristine antropologija (Rosengren 1989: 26). Taip si alternatyvi komunikacijos tyrimu prieiga atsisako ieskoti komunikacijos procesus aprasanciu desniu ir, orientuodamasi i konkrecius komunikacijos atvejus, itin pabrezia konstruktyvistini socialinio bendrabuvio aspekta bei determinis-tinio mediju poveikio nebuvima ir veikeju aktyvuma.

Alternatyvioji komunikacijos tyrimu prieiga remesi ne vien bendrosiomis metodologinemis socialiniu mokslu nuostatomis, bet ir jai specifisku poziuriu i komunikacija. Siuo poziuriu kaip alternatyva transmisiniam (vadinamajam Shannono modeliui (Shannon 1948)) buvo pasiulyta nemazai nauju komunikacijos modeliu, kurianciu alternatyvias komunikacijos sampratas: tai ritualinis modelis (Carey 2009: 15), konstruktyvistinis modelis (Krippendorff 1989, 1994), konstitutyvusis modelis (Craig 1999: 125) ir kt.

Alternatyvieji modeliai pirmiausia atmete transmisiniam modeliui budinga griezta siuntejo/priemejo perskyra ir su ja susijusia pranesimo, kaip nuo pastaruju nepriklausomai egzistuojancio objekto, samprata. Trumpai juos apzvelgsime.

Jameso Carey'io ritualiniame modelyje komunikacija buvo suvokiama ne kaip pranesimu perteikimas, o kaip bendruomene kurianti interakcija, kurioje pranesimas ir jo prasme egzistuoja tik visos bendruomenes kuriami. Sekdamas Johnu Dewey'iu, Carey'is atkreipia demesi i zodziu bendravimas (communication) ir bendruomene (community) ne tiek etimologini, kiek prasmini artimuma (Carey 2009: 15).

Klausas Krippendorffas taip pat priestarauja transmisiniam komunikacijos modeliui. Jis akcentuoja, kad komunikacija yra nuolat kuriama, konstruojama, ji nevyksta pagal nusistovejusias schemas (tokias, kaip pavyzdziui, transmisinis modelis). Si konstravima komunikacijos dalyviai, pasak Krippendorffo, atlieka remdamiesi penketu imperatyvu, apibudinanciu sios komunikacijos sampratos specifika:

--estetiniu imperatyvu: "susikonstruok savo matoma tikrove" (Krippendorff 1989: 76);

--empiriniu imperatyvu: "isrask kiek galima daugiau alternatyviu konstrukciju ir veik tikrindamas ju igyvendinamuma" (Krip-pendorff 1989: 80);

--savireferencijos imperatyvu: "itrauk save, kaip savo konstrukciju sudetine dali" (Krippendoff 1989: 83);

--etiniu imperatyvu: "suteik kitiems, atsidurusiems tavo konstrukcijose, ta pacia autonomija, kuria tu naudojiesi juos kurdamas" (Krippendorff 1989: 88);

--socialiniu imperatyvu: "komunikuodamas su kitais, palaikyk arba plesk galimu pasirinkimu rata" (Krippendorff 1989: 93).

Is Krippendorffo imperatyvu matyti, jog komunikacijos procesai kuria tiek pacia komunikacine bendruomene ir jos socialini pasauli, tiek ir komunikacijoje dalyvaujancias prasmes. Komunikacija Krippendorffui, kaip ir Carey'ui, yra neabejotinai bendruomeninis veiksmas.

Robertas T. Craigas raso apie konstitutyvu komunikacijos modeli, tiesiogiai nurodydamas, jog tai esas kitas Carey'io ritualinio modelio pavadinimas (Craig 1999: 124). Sis modelis, anot Craigo, "konceptualizuoja komunikacija kaip konstitutyvu procesa, kurio metu yra kuriamos ir atkuriamos bendros prasmes" (Craig 1999: 125). Craigas is esmes pakartoja Carey'io pateikta komunikacijos apibrezti: "komunikacija yra simbolinis procesas, kurio metu tikrove yra kuriama, palaikoma, atkuriama, keiciama" (Carey 2009: 19).

Is sios trumpos transmisiniam modeliui alternatyviu komunikacijos modeliu apzvalgos matyti, jog skirtumai tarp ju nera esminiai (o Craigo konstitutyvaus modelio atveju--grynai nominalus, tik pavadinime). Sie skirtumai atsiranda is skirtingu autoriu akcentuojamu skirtingu modelio savybiu (Krippendorffui ir Craigui pabreziant konstrukcinius aspektus, Carey'ui--bendruomenini pranesimo priemima ir dalyvavima). Visi minetieji modeliai pabrezia komunikacijos svarba, kuriant bendruomene ir bendruomenes svarba, kuriant komunikacija, komunikuojamas prasmes. Todel sie modeliai nelaikytini skirtingais komunikacijos modeliais, bet vieno modelio skirtingomis versijomis. Tad toliau aptariamasis modelis vadinamas ritualiniu arba konstitutyviuoju, siuodu zodzius vartojant sinonimiskai.

Transmisinio komunikacijos modelio atzvilgiu ritualinis modelis turi keleta pranasumu (Craig 1999: 125):

--jis yra artimesnis tam, kaip komunikacijos ideja pletojosi kulturineje ir intelektualineje istorijoje, kur komunikacija buvo laikoma stipriu bendruomenes vienijanciu veiksniu;

--komunikacijos teorijos yra refleksyvios, jos atsizvelgia i esama situacija, maza to, pacios kuria arba veikia komunikacija. Transmi-sinis modelis sia savybe palieka nuosalyje;

--ritualinis (Craigo vadinamas konstitu-tyviuoju) modelis parankesnis pliuralistinems demokratinems politinems vertybems, kai tuo tarpu transmisinis buvo palankus ekspertinei galiai itvirtinti, nurodant ekspertus, kaip patikimos informacijos saltini;

--ritualinis modelis ir interpretacine komunikacijos samprata suponuoja, kad komunikacija gali buti lygiaverte socialiniu mokslu disciplina, turinti savo komunikacine socialiniu fenomenu aiskinimo prieiga.

Visi sie komunikacijos tyrimu pokyciai, antrojoje XX a. puseje prasideje kaip bihevioristines komunikacijos tyrimu krypties kritika, galiausiai issivyste i savarankiska interpretacine komunikacijos mokslu prieiga su savita komunikacijos samprata. Skiriamieji sios komunikacijos sampratos bruozai yra neatsiejami nuo jos genezes. Vadinasi, interpretacines sampratos siuolaikiniuose komunikacijos moksluose istaku reikia ieskoti XX a. viduryje vykusiose socialiniu mokslu transformacijose. Remiantis Carey'io ir kitu interpretacines komunikacijos tyrimu prieigos atstovu ir tyrinetoju nuorodomis,--interpretacineje Geertzo socialiniu mokslu sampratoje.

XX a. astuntajame desimtmetyje Carey'io ritualines komunikacijos modelis buvo formuluojamas kaip alternatyva tuomet vyravusiam transmisiniam modeliui ir juo paremtai komunikacijos tyrimu tradicijai. Carey'is neisrado ritualinio komunikacijos modelio, veikiau isverte (sekant Cliffordo Geertzo terminija) ji is kitu socialiniu mokslu (kuriuose interpretacine prieiga taip pat sparciai populiarejo) konceptualinio aparato i komunikacijos tyrimu sriti (Hay 2006: 30). Pats Carey'is teigia (Carey 2009: 31), jog tai, ka jis atliko, buvo savotiskas "importas" ir kad jis vyko visu pirma is to meto amerikietisko socialiniu ir humanitariniu mokslu diskurso, ypac antropologijos, siuo konkreciu atveju atstovaujamos Geertzo, ir literaturos kritikos (Carey 2009: 52), kuriems itin didele itaka dare hermeneutikos ir fenomenologijos filosofines mokyklos (Carey 2009: 52). Carey'is sieke suderinti Geertzo teorija su amerikietisko pragmatizmo tradicija, Cikagos mokykla (Hay 2006: 37). Kartu tokia komunikacijos tyrimu transformacija, pasak jos salininku, buves posukis, priartines pacius administraciniu tyrimu valdomus komunikacinius mokslus prie klasikines ir tuometines socialines minties (Soderlund 2006: 102), nukreipes juos i tokias temas, kaip visuomenes ir bendruomenes perskyra, rupejusias socialiniu mokslu klasikams, kaip antai Weberiui, Tonniesui bei Durkheimui (Hay 2006: 33).

Pasak socialiniu mokslu virsmu XX a. antrojoje puseje tyrinetojos Doris Bachmann-Medick, vadinamasis interpretacinis posukis siuose moksluose datuotinas astuntuoju desimtmeciu (Bachmann-Medick 2006: 58), o vienu is jo pradininku laikytinas butent Geertzas (Bachmann-Medick 2006: 59).

Tyrinetojai interpretacini posuki ir ji sekusias transformacijas (3) tiek kulturos sampratoje, tiek kulturos moksluose sieja su lingvistiniu posukiu (Bachmann-Medick 2006: 36), kurio radikaliausia pamatine nuostata tvirtina, jog anapus kalbos nesama jokios pamatines tikroves (Bachmann-Medick 2006: 34).

Jei interpretacine komunikacijos samprata laikysime bendresnio posukio socialiniuose moksluose dalimi, tuomet ir jos filosofiniu pagrindeju tenka ieskoti tarp sio posukio pagrindeju. Teoriniais interpretacinio posukio pirmtakais laikytini Gadamerio hermeneutika, Frankfurto mokykla ir Paulis Ricoeuras (Bachmann-Medick 2006: 60).

Tokioje terpeje susiformavusi naujoji komunikacijos tyrimu mokykla susidure su problema: is bihevioristiniu socialiniu mokslu ateje komunikacijos tyrimu lauko kurejai instituciskai itvirtino komunikacijos tyrimus kaip atskira disciplina, taciau intelektualiai, kaip atskiros zinojimo srities, komunikacijos mokslu isteigti nepavyko (Peters 1986). Interpretacines pozicijos sekejai intelektualinio itvirtinimo viltis susiejo butent su naujaja prieiga (Craig 1999: 124, 155).

Komunikacijos mokslai kaip socialinis mokslas

Taigi, del hermeneutines filosofijos ir ypac jos veikiamu interpretaciniu socialiniu mokslu itakos susiformavo interpretaciniai komunikacijos mokslai. Kas jiems budinga, kokie svarbiausi ju bruozai?

Pirmiausia, zinoma, tai is hermeneutikos perimta orientacija i supratimo problematika. Pasak Gadamerio, "sugebejimas suprasti--pamatine zmogaus galia, kuria remiasi jo bendras gyvenimas su kitais ir kuri dazniausiai realizuojasi per kalba ir pokalbyje su kitu" (Gadamer 1999a: 171).

Hermeneutines minties klasikams (Schleier-macheriui, Dilthey'ui) buves metodologine humanitariniu mokslu nuostata, XX a. hermeneutikoje supratimas isplito i platesne filosofiniu refleksiju sriti. Heideggeris, pagilines supratimo savoka iki egzistencialo, iki zmogaus buties pamatines apibrezties, ir tai buves akstinas, paskatines Gadameri perzengti metodine diskusija ir isplesti hermeneutine problema taip, kad ji atsizvelgtu ne tik i moksla, bet ir i meno bei istorijos patirtis (Gadamer 1999a: 172). Interpretacine komunikacijos samprata ir ja gristos komunikacijos teorijos supratima paverte komunikacijos pagrindu. Taciau supratimas cia anaiptol nera, kaip transmisiniu modeliu paremtoje komunikacijos sampratoje, adekvatus siuntejo intencijoms pranesimo atkodavimas. Supratimas veikiau yra komunikacijos dalyviams bendros prasmes sukurimas.

Gadameris neigia, jog prasme yra esama ir atrandama (Gadamer 1999a: 174). Interpretacija yra veikiau prasmes idejimas, o ne jos radimas. Tokia nuostata leidzia itarti reliatyvizma, o tai is esmes apsunkintu pacias komunikacijos galimybes. Taciau interpretacija niekuomet nebuna visiskai individuali ir reliatyvizmo galimybe naikina tai, jog ji nuolat remiasi tam tikru saltiniu, pavyzdziui, konkreciu tekstu (Gadamer 1999a: 180). Tad nors prasmes yra kuriamos, visgi jos kuriamos pagal tam tikras taisykles, remiantis konkreciu interpretuojamu tekstu, dalyvaujamu pokalbiu ar kitu komunikacijos aktu, ribojanciu interpretacijos lauka.

Veikale "Tiesa ir metodas" Gadameris raso: "dialektika, kaip menas vesti pokalbi, kartu yra menas matyti vieno poziurio vienybeje, t. y. ji yra savoku sudarymo, kaip bendrai ismastytu dalyku, ispletojimo menas. Butent tai charakterizuoja pokalbi--priesingai sustingusiai istaros formai, siekianciai rastisko fiksavimo, -cia klausiant ir atsakant, duodant ir gaunant, kalbant ir prasilenkiant, taip pat pasiekiant bendra sutarima, kalba igyvendina ta prasmine komunikacija < ... >" (Gadamer 2006: 195).

Ieskodamas supratimo, interpretuojantysis iesko savo paties turimu prielaidu patvirtinimo (Gadamer 1999a: 180). Antra vertus, tos prielaidos pacios yra nuolat formuojamos tiek interpretuojamojo objekto, tiek tokiu objektu visumos, sudarancios tradicija. Tad gadameriskas supratimas nuolat juda herme-neutiniu ratu nuo interpretuojamojo objekto prie konteksto ir atgal objekto link, nuo konkretaus pokalbio dalyviu prie ju pokalbio turinio bei konteksto ir atgal pokalbio dalyviu link, nuo interpretuojanciojo individo prie tradicijos ir atgal individo link.

Geertzas sia kalbine-interpretacine kalbos filosofijos problematika ikomponuoja i socialinius mokslus. Prasme yra reiksminis zodis tiek Geertzo kulturos, tiek ja tyrinejanciu mokslu koncepcijoms suprasti. Jis raso: "Kaip ir Maxas Weberis, tikiu, kad zmogus--tai savo paties suregztuose prasmiu voratinkliuose pakibes gyvunas; manau, kad tie voratinkliai--tai kultura, tad ir jos analize turetu buti ne koks nors desningumu ieskantis eksperimentinis, o reiksmiu ieskantis interpretacinis mokslas" (Geertz 2005a: 5). Santykis su prasmemis -interpretacija, tad tiek individai pazista savo kultura ir joje buvoja interpretuodami, tiek ir socialiniai mokslininkai, tyrinedami ir individus, ir kulturas, atlieka ta pati--interpretavimo veiksma. Faktiskai socialiniu mokslu tekstai yra antrosios ar treciosios eiles interpretacijos (Geertz 2005a: 16).

Interpretaciniu keliu pasuke socialiniai mokslininkai socialine tikrove regi kaip zaidima (Geertz 2005b: 57), teatra (Geertz 2005b: 60), teksta (Geertz 2005b: 65), o kultura konceptualizuojama kaip tekstas, komunikacija, skirtis, diskursas, kasdienybe ir t. t. (Bachmann-Medick 2006: 10). Tokia metodine nuostata atitinka ir Carey'is, savo komunikacija konceptualizuojantis kaip rituala.

Amerikietiskoje kulturoje, pasak Carey'o, nuolat gyvavusios dvi komunikacijos sampratos. Pirmoji, transmisine, dominuoja moderniu industriniu valstybiu zodynuose. Ji apibudinama tokiais sinonimais, kaip "perteikimas" (imparting), "siuntimas" (sending), "perdavimas" (transmission) ar "informacijos pateikimas kitiems" (giving information to others) (Carey 2009: 12). Antroji, nors dazniausiai laikoma gretutine, ritualine komunikacijos samprata apibudinama terminais "dalijimasis" (sharing), "dalyvavimas" (participation), "asociacija" (association), "draugija" (fellowship) ar "bendras tikejimas" (possesion of common faith) (Carey 2009: 15). Is jos kyla komunikacijos, kaip bendravimo, bendrumo, bendruomenes (commonness, communion, community), ideja (Carey 2009: 15). Panasius zodyno skirtumus pastebi ir Radfordas, kai transmisineje komunikacijos sampratoje vartojami terminai "siuntejas", "gavejas", "uzkoduoti", "atkoduoti", "transmisija", interpretacineje sampratoje susiduriame su "interpretavimu", "supratimu", "pokalbiu" (Radford 2005: 154). Tad ritualiniu modeliu paremta interpretacine komunikacijos samprata, kaip mineta, komunikacija visu pirma regi kaip bendru dalyviams prasmiu kurima ir atkurima (Craig 1999: 125).

Carey'o nurodomi reiksminiai zodziai komunikacijai suprasti akcentuoja, kad komunikacinis prasmiu kurimas vyksta ne tik erdveje, bet ir laike. Interpretacines komunikacijos teorijos neneigia paties pranesimu perdavimo, taciau, ivesdamos papildoma matmeni, jos gerokai keicia jo samprata. Vietoje transmisinio modelio, akcentuojamo perdavimo erdveje, ritualinis modelis akcentuoja pranesimo perdavima laike (Hay 2006: 32). Institucionalizuotu komunikacijos mokslu atzvilgiu issakytina ta pati kritika: jie gerokai labiau domisi pranesimu perdavimu erdveje is cia i ten, is tasko A i taska B, taciau tas perdavimas, kuriuo domisi empiriniai tyrimai, butinai vykstas dabar. I komunikacijos reiskiniu, formu ir instituciju raidos istorinius matmenis visiskai nekreipiamas demesys. Pasak Hay metaforos, siandien vyraujanciuose komunikacijos tyrimuose geografija dominuoja istorijos atzvilgiu (Hay 2006: 34).

Interpretacines komunikacijos sampratos atsigrezimas i istorija taip pat kyla is hermeneutines Gadamerio filosofijos. Joje teigiama, kad istoriskumas suprastinas dvejopai: "< ... > "istoriskumo" terminas pirmiausia turejo parodyti, kad ivykis tikrai buvo ir kad tai nera tik legendine tradicija. < ... > Sia prasme "istoriskas" reiskia "ne mitinis". Taciau uz sios paprastos istoriskumo savokos atsiveria kita zodzio prasme, susijusi veikiau su filosofine terminija. Istoriskumas yra esmine zmogaus dvasios saranga; priesingai negu begalinis protas, zmogus ne aprepia vienu zvilgsniu visa, o isisamonina savo istorine situacija" (Gadamer 1999b: 210). Hermeneutine filosofija, o ja sekdama ir interpretacine komunikacijos samprata, didesne svarba teike antrajam istoriskumo aspektui, regedama ji veikiau ne kaip isgyventu tikrai vykusiu ivykiu grandine, bet kaip pamatini zmogaus buvimo pasaulyje principa. Zmogus yra istoriskas, jo supratimas yra nusidriekes laike, jo prasmes ir ju interpretacijos nuolat yra veikiamos sios trukmes. Tad istoriskumas, taip svarbus interpretacinei komunikacijos sampratai, yra ne konkreti faktine raida, o veikiau pakankamai abstrakti metodologine prielaida.

Itin svarbus skirtumas nuo transmisines komunikacijos sampratos yra tas, kad interpretacineje (taip pat ir kritineje) komunikacijos sampratoje nera atskirai isskiriami pranesimu siuntejai ir gavejai. Komunikacija neo-durkheimiskoje (Soderlund 2006: 102-103) Carey'o teorijoje suvokiama kaip bendruma, tam tikros bendruomenes egzistavima palaikantis ritualas. Sis bendrumas kuriamas naudojant bendras grupes nariams prasmes. Individai cia suvokiami ne kaip pranesimu siuntejai ir priemejai, bet kaip tam tikru komunikaciniu bendruomeniu dalys, o pati komunikacija -bendruomenes konstituojancioji jega (Mumby 1997: 7). Tad svarbiausias komunikacijos veikejas ir yra komunikuojancioji bendruomene. Tokios bendruomenes nariu tampama per bendra supratima, kur suprasti reiskia ne suprasti siunteja, bet suprasti save ir savo santyki su tuo, kas yra pasakyta (Radford 2005: 173).

Pabreziant bendruomeniska komunikacijos pobudi, aiskeja dar vienas itin svarbus skirtumas nuo realistines komunikacijos sampratos: interpretacines krypties tikslas--deindividua-lizuoti prasme. Interpretacines sampratos salininkai siekia sukurti komunikacijos teorija be nuorodu i individualia samone (Radford 2005: 135), kurioje komunikacijos saltinis butu ne subjektas siuntejas, bet intersubjektyvus "siuntejas/ gavejas". Tokia ideja pirmiausia remiasi aptartaja nuostata, jog interpretacineje komunikacijos sampratoje pagrindinis vaidmuo tenka ne individams, bet komunikacinei bendruomenei.

Dalyvavimas bendrose prasmese leidzia susikalbeti, juk pazodines issakytosios prasmes problema iskyla tik sutrikus supratimui (Gadamer 1999a: 182). Vadinasi, iki tol komunikacijoje dalyvaujantieji subjektai dalyvauja bendroje prasmiu sistemoje, kurioje bendrosios prasmes laikomos savaime suprantamomis ir, tik siai sistemai sutrikus, iskyla susikalbejimo ir prasmes problema. Komunikacines bendruomenes nariams ne "zodziai zymi daiktus, bet veikiau daiktai zodzius. Kalba, komunikacija eina pirma ir kuria pasaulio vaizda" (Carey 2009: 20). Suvokta, remiantis ritualiniu modeliu, komunikacija yra ne informacijos perdavimo, bet bendrosios pasaulio sampratos kurimo procesas (Carey 2009: 17).

Jei komunikacija--supratimas, dalyvaujant bendrose prasmese, tai pagrindiniu jo kanalu ir terpe faktiskai tampa tai, kas transmisineje sampratoje laikoma komunikacija iskreipianciais triuksmais (istorija ir tradicija, iskaitant ir kiekvienam individui skirtingas asmenines istorijas, isankstines nuostatos, turimos prasmes strukturos ir pan.), trukdanciais pasiekti adekvatu perteikiamojo pranesimo supratima. Interpretaciniu komunikacijos mokslu atstovams, priesingai, noredama paveikti adresata, komunikacija turi atliepti sias isankstines strukturas (Langsdorf 2007: 52).

Kitaip tariant, kadangi prasmes laikomos pamatinemis sudedamosiomis kulturos dalimis, interpretacineje sampratoje tvirtinama, jog pranesimai ir ju prasmes nera priklausomi nuo konkreciu individu, komunikacijos dalyviu, bet yra duoti kulturos (McQuail 1994: 51). Komunikacijos procesus formuoja isitikinimai, suformuoti bendruomenes istorijos ir jos kulturos sudedamuju daliu (Langsdorf 2007: 52).

Priemus ritualine komunikacijos samprata, komunikacijos tyrimai virsta ne isskirtinai komunikaciniu procesu, bet platesnio masto kulturos tyrimais, apimanciais daug didesni problematikos lauka nei transmisiniu modeliu paremti komunikacijos efektyvumo auditorijos atzvilgiu tyrimai (Carey 2009: 34).

Interpretacineje komunikacijos sampratoje sekminga komunikacija sukuria judejima hermeneutiniu ratu. Viena vertus, komunikacija yra kuriama ne informacijos perteikimo is siuntejo gavejui, is vieno individo kitam, o visos komunikacines bendruomenes inter-akcijos (4), antra vertus, butent komunikacijos metu si bendruomene ir yra kuriama (Pilotta, Mickunas 1990: 48). Bendraudami individai sukuria konteksta, kuris strukturuoja budus, kuriais individai kalba ir dalyvauja interakcijoje (Radford 2005: 161). Faktiskai kalba (logas), kaip komunikacijos kanalas sukuria pasauli, itvirtina konteksta, o kartu ir pacius komunikacijos dalyvius (Pilotta, Mickunas 1990: 57, 59, 71).

Komunikacijos kuriamos bendruomenes nebutinai yra nedideles, lokalines, paremtos tiesiogine komunikacija. Komunikacija gali kurti visuomenes tikraja to zodzio prasme. Pavyzdziui, JAV, nors Carey'is ir kiek atsargus deterministiniu tokio teiginio implikaciju atzvilgiu, jos buvo sukurtos del rastingumo, naudojant pigu popieriu, del greito ir nebrangaus transportavimo ir mechaninio zodziu reprodukavimo (spaudos), konkreciai gebejimu perduoti pacia kultura dideliais erdves ir laiko atstumais (Carey 2009: 2). "Komunikacija yra socialiniu praktiku visuma, i kuria ieina savokos, israiskos formos ir socialiniai santykiai. Sios praktikos sukuria tikrove (ar priesingai, ja neigia, transformuoja ar tiesiog slovina (celebrate)). Komunikacija naturalizuoja dirbtines formas, kurias igauna zmogiski santykiai, atskirdama jose technikas (technique) nuo savoku." (Carey 2009: 65).

Ar interpretacine komunikacijos tyrimu perspektyva yra disciplinine?

Poziuris i komunikacijos mokslus kaip i atskira socialiniu mokslu disciplina kol kas akivaizdziai vyrauja poziurio, laikancio komunikacijos ir informacijos tyrimus metamokslu, atzvilgiu, mat pastaroji pozicija Vakaru akademineje erdveje daugiau sietina su bibliotekininkystes ir informacijos mokslais, o diskusijose del komunikacijos mokslu tapatybes retai dalyvauja.

Komunikacijos mokslu buvima socialiniu mokslu srityje akcentuojanciu interpretaciniu komunikacijos mokslu atstovu manymu, ju prieiga teikia pakankama intelektualini pagrinda savarankisku komunikacijos mokslu tapatybei, taciau optimizmas, jog interpretacinis komunikacijos modelis ir is jo isplaukianti komunikacijos samprata bus pakankami disciplinai pagristi, susiduria su keletu keblumu.

Viena vertus, laikant komunikacijos mokslus isskirtinai interpretaciniu socialiniu mokslu saka, neleistinai ignoruojamas klasikines bihevioristines komunikacijos tyrimu tradicijos indelis i siandienos komunikacijos mokslus, o jos atstovai, kuriu vis dar yra nemazai, tarsi atsiduria uz siu mokslu ribu.

Antra vertus, budami interpretacinio posukio socialiniuose moksluose israiska, interpretaciniai komunikacijos mokslai kazin ar gali pretenduoti i autonomiskuma. Keblumas tas, kad bendruomene ir komunikacija atsiduria ir kai kuriu kitu socialiniu mokslu (ypac sociologijos ir antropologijos) atstovu demesio centre. Nemaza demesi komunikacijai skiria ir naujuju postdisciplininiu studiju (mediju, lyciu ir pan.) atstovai. Galbut demesys komunikacijai laikytinas ne isskirtinai disciplininiu dalyku, o bendresne tendencija, permastancia klasikines socialiniu mokslu temas is naujos perspektyvos? Vargu ar i siuos klausimus galima vienareiksmiskai atsakyti, taciau jie neabejotinai teikia perspektyvas tolesniems komunikacijos ir apskritai socialiniu mokslu teoriniams ir metodologiniams tyrimams.

Literatura

Augustinaitis, A. 1994. Informacine mokslo integracija, Informacijos mokslai 2(1): 9-21.

Augustinaitis, A. 1995. Bibliotekininkystes bendroji teorija, is Raguotiene, G. (sud.). Teoriniai bibliotekininkystes pagrindai. Vilnius: Stepono leidykla, 28-80.

Augustinaitis, A. 1997. Komunikacijos ir informacijos mokslai--teorines integracijos prielaidos, is Filosofija: mokslo darbu rinkinys. Kaunas: Technologija, 80-90.

Augustinaitis, A. 1998. Informacines visuomenes mokslo bruozai, Sociologija, Mintis ir veiksmas 2: 95-108.

Augustinaitis, A. 1999. Siandiena kaip transin-formatiskumas, Sociologija, Mintis ir veiksmas 6: 28-43.

Bachmann-Medick, D. 2006. Cultural Turns: Neuo-rientierungen in den Kulturwissenschaften. Rein-beck bei Hamburg: Rowohlts Enzyklopadie.

Carey, J. W. 2009. Communication as Culture: Essays on Media and Society. Revised Edition. New York and London: Routledge.

Craig, R. T. 1999. Communication Theory as a Field, Communication Theory 9(2): 119-161.

Gadamer, H.-G. 1999a. Tekstas ir interpretacija, is H.-G. Gadamer. Istorija, menas, kalba (sudare ir verte A. Sverdiolas). Vilnius: Baltos Lankos, 171-198.

Gadamer, H.-G. 1999b. Istoriskumas, is H.-G. Ga-damer. Istorija, menas, kalba (sudare ir verte A. Sverdiolas), Vilnius: Baltos Lankos, 210-222.

Gadamer, H.-G. 2006. Hermeneutine klausimo pirmenybe (istrauka is "Tiesos ir metodo"). Verte M. Gutauskas, Baltos Lankos 23: 188-197.

Geertz, C. 2005a. Tirstasis aprasymas: interpretacines kulturos teorijos link, verte A. Danielius, is C. Geertz. Kulturu interpretavimas (sud. A. Sver-diolas). Vilnius: Baltos Lankos, 3-33.

Geertz, C. 2005b. Sumise zanrai: socialines minties pokyciai, verte E. Platelis, is C. Geertz. Kulturu interpretavimas (sud. A. Sverdiolas). Vilnius: Baltos Lankos, 52-70.

Giddens, A. 1989. The Orthodox Consensus and the Emerging Synthesis, in B. Dervin; L. Grossberg; B. J. O'Keefe; E. Wartella (Eds.). Rethinking Communication. Vol. 1. Paradigm Issues. Newbury Park, London, New Delhi: SAGE Publications, 53-65.

Gitlin, T. 1978. Media Sociology: The Dominant Paradigm, Theory and Society 6(2): 205-253. http://dx.doi.org/10.1007/BF01681751

Glosiene, A. 2004. Komunikacijos ir informacijos mokslai, is G. Viliunas (sud.). Lietuvos humanitariniu ir socialiniu mokslu pletros problemos. Vilnius: LII leidykla.

Hay, J. 2006. Between Cultural Materialism and Spatial Materialism: James Carey's Writing About Communication, in J. Packer; C. Robertson (Eds.). Thinking with James Carey: Essays on Communications, Transportation, History. New York: Peter Lang Publishing, Inc., 29-56.

Hall, S. 1989. Ideology and Communication Theory, in B. Dervin; L. Grossberg; B. J. O'Keefe; E. War-tella (Eds.). Rethinking Communication. Vol. 1. Paradigm Issues. Newbury Park, London, New Delhi: SAGE Publications, 40-52.

Krippendorff, K. 1989. On the Ethics of Constructing Communication, in B. Dervin; L. Grossberg; B. J. O'Keefe; E. Wartella (Eds.). Rethinking Communication. Vol. 1. Paradigm Issues. Newbury Park, London, New Delhi: SAGE Publications, 66-96.

Krippendorff, K. 1994. Der verschwundene Bote. Metaphern und Modelle der Kommunikation, in K. Merten; S. J. Schmidt; S. Weischenberg (Hrsg.). Die Wirklichkeit der Medien. Opladen: Westdeuts-cher Verlag, 79-113.

Langsdorf, L. 2007. Calicles Parlor: Revisiting the Gorgias after Dwelling with Gadamer, in P. Arneson (Ed.). Perspectives on Philosophy of Communication, West Lafayette: Purdue University Press, 47-59.

Lovink, G. 2009. Vokieciu mediju teorijos vieta, verte K. Kirtiklis, is V. Michelkevicius (sud.). Mediju kulturos balsai: teorijos ir praktikos. Vilnius: MENE, 213-229.

McQuail, D. 1994. Mass Communication Theory: An Introduction. Third Edition. London, Thousand Oaks, New Delhi: Sage Publications.

Mumby, D. K. 1997. Modernism, Postmodernism, and Communication Studies: A Rereading of an Ongoing Debate, Communication Theory 7(1): 1-28. http://dx.doi.org/10.1111/j.1468-2885.1997.tb00140.x

Peters, J. D. 1986. Institutional Sources of Intellectual Poverty in Communication Research, Communication Research 13(4): 527-559. http://dx.doi.org/10.1177/009365086013004002

Peters, J. D. 1990. Rhetoric's Revival, Positivism's Persistence: Social Science, Clear Communication, and the Public Space, Sociological Theory 8(2): 224-231. http://dx.doi.org/10.2307/202207

Pilotta, J. J.; Mickunas, A. 1990. Science of Communication: Its Phenomanological Foundation. Hillsda-le, New Jersey: Lawrence Erlbaum Associates.

Radford, G. P. 2005. On Philosophy of Communication. Belmont, CA: Thompson Wadsworth.

Rosengren, K. E. 1989. Paradigms Lost and Regained, in B. Dervin; L. Grossberg; B. J. O'Keefe; E. Wartella (Eds.). Rethinking Communication. Vol. 1. Paradigm Issues. Newbury Park, London, New Delhi: SAGE Publications, 21-39.

Shannon, C. E. 1948. A Matematical Theory of Communication, The Bell System Technical Journal 27: 379-423, 623-656.

Soderlund, G. 2006. Communication Scholarship as Ritual: An Examination of James Carey's Cultural Model of Communication, in J. Packer; C. Robertson (Eds.). Thinking with James Carey: Essays on Communications, Transportation, History. New York: Peter Lang Publishing, Inc., 101-116.

Valantiejus, A. 2004. Kritinis sociologijos diskursas: tarp pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: VU leidykla.

Kestutis Kirtiklis

Lietuvos socialiniu tyrimu centras, Sociologijos institutas, Gostauto g. 11, LT-01108 Vilnius, Lietuva

El. pastas: kestas_kirtiklis@yahoo.com

(1) Dera atkreipti demesi i tai, kad A. Glosienes (2004: 168) 2004 m. pateikti duomenys jau yra kiek sensteleje. Greta jos nurodytu studiju programu esama dar keleto: VDU PMDF jau vykdoma ne tik magistro, bet ir komunikacijos bakalauro programa, komunikacijos mokslu bakalauro ir magistro kvaliikacija teikiama baigusiems VGTU Kurybiniu industriju programa. Negalima nepamineti ir KTU vykdomos mediju ilosoijos bakalauro ir magistro programu. Tad komunikacijos ir informacijos mokslu pletra isties akivaizdi.

(2) Taciau si hipoteze apie informacijos mokslu vyravima ir lietuviskuju komunikacijos studiju modeliavima pagal juos, kaip ir bendroji komunikacijos mokslu istorija Lietuvoje, dar laukia issamiu tyrimu.

(3) Bachmann-Medick savo veikale "Kulturos posukiai: naujos kryptys kulturos moksluose" (Bachmann-Medick 2006) analizuoja ir daugiau pastarojo laikmecio humanistikoje ir socialiniuose moksluose ivykusiu posukiu. Greta interpretacinio, kartu su lingvistiniu padejusio pagrindus tolimesnems kulturos mokslu transformacijoms, autore dar skiria performatyvuji, releksyvuji/literaturini, pokolonijini, vertimo (translational), erdvini bei ikoniskaji (iconic) kulturos posukius.

(4) Komunikacija kuria ne tik visa komunikacine bendruomene kaip visuma, bet ir atskirus ja sudarancius individus, kurie, remdamiesi komunikacija, strukturuoja savo patirtis, savokas, vertybes (Pilotta, Mickunas 1990: 46).