Butis ir laikas.

Heideggeris, M.

[section] 42. Ciabuties kaip rupescio egzisten-cialios interpretacijos patvirtinimas priesontologine ciabuties savisklaida

Ankstesnese interpretacijose, kurios galiausiai atvede prie rupescio kaip ciabuties buvimo iskelimo, svarbiausia buvo deramai ontologiskai pagristi buvini, kuriuo mes kaskart patys esa-me/197/ ir kuri vadiname "zmogumi". Tam analize is pat pradziu privalejo buti atgrezta kreipiant nuo perduotos, taciau ontologiskai neisaiskintos ir is principo abejotinos nuostatos, tradiciskai apibreziant zmogu. Ja taikant, egzistencialiai-ontologine interpretacija gali stebinti, ypac tada, kai "rupestis" suprantamas vien tik ontiskai kaip "susirupinimas" ir "rupestingumas". Todel dabar turi buti pateiktas priesontologinis liudijimas, kuris, tiesa, irodo "vien istoriskai".

Taciau pamastykime: ludijime ciabutis issisako "pirmapradiskai", neapibrezta teorinemis interpretacijomis ir ju nesiekdama. Be to atkreipkime demesi: ciabuties buvimas apibudintas istoriskai, tai, zinoma, pirma privalu irodyti ontologiskai. Jei ciabutis del savo buvimo yra "istorine", tada istara, kylanti is ciabuties istorijos bei griztanti i ja ir, be to, gludinti pries bet koki moksla, turi ypatinga svori, kuris, zinoma, nera grynai (rein) ontologinis. Pacioje ciabutyje gludinti buvimo suprastis issisako priesontologiskai. Toliau pateiktas liudijimas turi paaiskinti, kad egzistenciali interpretacija yra ne israsta, bet kaip ontologine "konstrukcija" turi savo dirva ir kartu save elementariai nuzymejusi.

Tolesne ciabuties kaip "rupescio" savisklaida pateikta sename padavime (1):

Cura cum fluvium transiret, videt cretosum lutum sustulitque cogitabunda atque coepit fingere. dum deliberat quid iam fecisset, Jovis intervenit. rogat eum Cura ut det illi spiritum, et facile impetrat. cui cum vellet Cura nomen ex sese ipsa imponere, Jovis prohibuit suumque nomen ei dandum esse dictitat. dum Cura et Jovis discep-tant, Tellus surrexit simul suumque nomen esse volt cui corpus praebuerit suum. /198/ sumpserunt Saturnum iudicem, is sic aecus iudicat: "tu Jovis quia spiritum dedisti, in morte spiritum, tuque Tellus, quia dedisti corpus, corpus recipito, Cura enim quia prima finxit, te-neat quamdiu vixerit. sed quae nunc de nomine eius vobis controversia est, homo vocetur, quia videtur esse factus ex humo."

"Karta brisdamas per upe "Rupestis" pamate molinga grunta: pasvarstes paeme jo gabala ir pradejo lipdyti. Jam galvojant, ka jis sukure, priejo Jupiteris. "Rupestis" jo paprase, kad jis suteiktu dvasia nulipdytam molio gabalui. Jupiteris mielai patenkino jo prasyma. Taciau vos jam uzsimanius savo lipdiniui suteikti savo varda, Jupiteris tai uzdraude ir pareikalavo, kad jam butinai duotu Jupiterio varda. "Rupesciui" ir Jupiteriui gincijantis del vardo, isiterpe ir Zeme (Tellus) troksdama, kad lipdiniui butu suteiktas jos vardas, nes ji juk pasiuliusi jam savo kuno gabala. Besigincijantieji pasikviete Saturna teiseju. Ir Saturnas prieme jiems toki, matyt, teisinga spendima: "Tu, Jupiteri, daves dvasia, turi atgauti dvasia jam mirstant, tu, zeme, padovanojusi kuna (Korper), turi atgauti kuna (Korper). Kadangi "Rupestis" is pradziu nulipde sia butybe, ji, kol gyva, teturi "Rupestis". O kadangi gincas kiles del jo vardo, tesivadina jis "zmogumi" (homo), nes jis padarytas is zemes (humus)."

Sis priesontologinis liudijimas turi ypatinga reiksme ne tik del to, kad jis apskritai mato "rupesti" kaip tai, kam "visa gyvenima" priklauso zmogaus ciabutis, bet kad sis "rupescio" pirmumas iskyla siejant tai su zinoma zmogaus kaip kuno (Leib) (zemes) ir dvasios junginio koncepcija. Cura prima finxit: sio buvinio buties "istaka"--rupestis. Cura teneat, qua-mdiu vixerit: buvinys ne paleidziamas nuo sios istakos, bet jos laikomas, jos uzvaldomas, kol sis buvinys "yra pasaulyje". "Buvimas-pasaulyje" turi "rupescio" butiska ispauda. Sis buvinys gauna varda (homo) ne atsizvelgiant i jo buti, bet i tai, is ko jis susideda (humus). Saturnas, "laikas" (2) nusprendzia, kur turetu buti matoma sio lipdinio "pirmaprade" butis. Taigi padavime isreiksta /199/ priesontologine zmogaus esmes apibreztis is anksto iskele pries akis ta butiskuma, kuris uzvalde jo laikiska kisma pasaulyje.

Ontines savokos "cura" reiksmes istorija leidzia permanyti netgi tolesnes ciabuties pamatines strukturas. Burdachas7 atkreipia demesi i termino "cura" dvejopa prasme, pagal kuria ji reiskia ne tik "baiminga pastanga", bet ir "rupestinguma", "atsidavima". Seneka savo paskutiniame laiske (ep. 124) raso taip: "Is keturiu egzistuojanciu prigimciu (medis, zveris, zmogus, Dievas) abu pastarieji, vien tik kurie apdovanoti protu, skiriasi tuo, kad Dievas nemirtingas, o zmogus mirtingas. Juose gi vieno, butent Dievo, geri isbaigia (vollendet, perficit) jo prigimtis, kito, zmogaus, rupestis (cura): unius bonum natura perficit, dei scilicet, alterius cura, hominis."

Zmogaus perfectio, tapsmas tuo, kuo jis savo laisvybe gali buti savo saviskiausioms galimybems (apmatui), yra "rupescio" "pasiekimas". Taciau lygiapradiskai jis apibrezia sio buvinio pamatiskuma, kuriuo jis atiduodamas rupimam pasauliui (imestumas). Tos "cura" "dviguba prasme" numano viena pamatine saranga jos imesto apmato esminga dviguba struktura.

Egzistencialiai-ontologine interpretacija, palyginti su ontine issklaida, nera, tarkim, vien teoriskai-ontinis apibendrinimas. Tai reikstu vien tik tai: ontiskai visos zmogaus elgsenos yra "prispaustos rupesciu" ir nukreiptos "atsidavimo" kazkam. "Apibendrinimas" yra aprioriskai-ontologinis. Jis numano ne nuolat iskylancias ontines savybes, bet kaskart jau grindziancia buvimo saranga. Vien sioji ontologiskai igalina tai, kad sis buvinys gali buti ontiskai prakalbintas kaip cura. Egzistencialia "gyvenimo rupescio" ir "atsidavimo" galimybes salyga privalu suvokti pirmaprade, t. y. ontologine prasme kaip rupesti.

Kita, rupescio fenomeno ir visu fundamentaliu egzistencialu transcendentali "bendrybe" yra tokia plati, kad ja /200/ ispurenta dirva, kurioje vesi kiekviena ontiskai-pasauleziurine ciabuties issklaida, suprantanti ciabuti kaip "gyvenimo rupesti" ir varga ar atvirksciai.

Is egzistencialiu strukturu ontiskai besisiulanti "tustuma" ir "visuotinumas" turi nuosava apibreztuma ir gausa. Todel pati ciabuties sarangos vieninga visuma yra ne paprasta, bet rodo strukturini skaidyma, kuris isreiskiamas egzistencialia rupescio savoka.

Ontologine ciabuties interpretacija nukele sio buvinio kaip "rupescio" priesontologine savisklaida i rupescio egzistencialia savoka.

Taciau ciabuties analitika taikosi ne ontologiskai pagristi antropologija, jos siekiamybe--fundamentaliai ontologine. Sis apibreze, nors nebyliai, ligsioliniu samprotavimu eiga, fenomenu atranka ir analizes sklaidos ribas. Taciau, atsizvelgiant i kreipianti buties prasmes klausima ir jo pletote, dabar tyrinejimas privalo raiskiai uztikrinti tai, kas ligsiol laimeta. Vis delto nieko panasaus negalima pasiekti isoriskai apibendrinant tai, kas svarstyta. Veikiau tai, ka egzistencialios analitikos pradzioje tegalima buvo parodyti aptakiai, su to, kas laimeta, pagalba privalu uzastrinti iki skvarbesnes problemos suprasties.

[section] 43. Ciabutis, pasauliskumas ir realumas

Buties prasmes klausimas apskritai teimanomas, jei yra kazkas panasaus i buties suprasti. Buvinio, kuri vadiname ciabutimi, butiskumui priklauso buties suprastis. Kuo deramiau ir pirmapradiskiau galejo pasisekti sio buvinio eksplikacija, tuo uztikrinciau pasieks tiksla tolesne fundamentaliai-ontologines problemos issklaidos eiga.

Sekant ciabuties preliminarios analitikos uzduotimis, isaugo supratimo, prasmes ir issklaidos interpretacija. Be to, ciabuties atver-tumo analize parode, kad atveriama ciabutis pagal savo buvimo-pasaulyje pamatine saranga lygiapradiskai atidengta pasaulio, i buties ir savasties atzvilgiu. Be to, faktiniu pasaulio atver-tumu kartu atskleistas ipasauliskas buvinys. Cia gludi tai, kad sio buvinio butis visada jau suprantama tam tikru budu, tegu suvokiama ontologiskai nederamai. Nors buvimo /201/ priesontologine suprastis apima bet koki buvini, esmingai atverta ciabutyje, pati buties suprastis vis delto dar neartikuliavo saves pagal ivairius buvimo modusus.

Supratimo interpretacija drauge parode, kad jis pirmiausiai ir dazniausiai jau perkelia sau "pasauli" pagal nuopuolio butiskuma. Ten, kur kalbama ne tik apie ontini patyrima, bet ir apie ontologine suprasti, buvimo issklaida pirmiausiai orientuojasi i ipasaulisko buvinio buti. Taip persokama pirmiausiai parankiojo butis ir is pradziu suvokiamas buvinys kaip esama daiktu (Ding, res) sasaja. Butis igauna prasme is realumo (4). Buties pamatinis apibreztumas tampa substancialumu. Pagal sia buvimo suprasties perkelti ir ciabuties ontologinis supratimas atsigrezia i sios buvimo sampratos horizonta. Ciabutis, kaip ir kitas buvinys, yra realiai esama. Taigi taip butis apskritai igauna realumo prasme. Todel realumo savoka ontologineje problematikoje turi savita pirmuma. Si perkelia kelia link ciabutes prigimtines egzistencialios analitikos, netgi zvilgsni i ipasauliskai pirmiausiai parankiojo buti. Pagaliau ji isstumia buties problematika apskritai link klystkelio. Kiti buvimo modusai apibreziami, negatyviai ir privatyviai atsizvelgiant i realuma.

Del to privalu ne tik ciabuties analitika, bet ir buties prasmes klausimo pletote isplesti is vienpuses orientacijos i buti realumo prasme. Reikia irodyti, kad realumas nera tik vienas butiskumas is kitu, bet tam tikra funduojancia sasaja ontologiskai susijusi su ciabutimi, pasauliu ir parankumu. Sis irodymas reikalauja principinio realumo problemos, jos salygu ir ribu apsvarstymo.

Del pavadinimo "realumo problema" painiojasi ivairus klausimai: 1) ar buvinys, menamai "transcendentiskas samonei", apskritai esas; 2) ar sis "isorinio pasaulio" realumas gali buti pakankamai irodytas; 3) kiek sis buvinys, jei jis yra realus, esas pazintinas pats budamas-sau; 4) ka apskritai reiskianti sio buvinio realumo prasme. Tolesnis realumo problemos svarstymas, atsizvelgiant i fundamentaliai ontologini klausima, /202/ apims tris dalykus: a) realuma kaip buties ir "isorinio pasaulio" irodomumo problema, b) realuma kaip ontologine problema, c) realuma ir rupesti.

a) realumas kaip buties ir "isorinio pasaulio" irodomumo problema

Tarp isvardytu realumo klausimu ontologinis--ka apskritai reiskiantis realumas?--yra pirmasis. Taciau kol stinga grynos (reine) ontologines problematikos ir metodikos, sis klausimas, jei jis apskritai buvo raiskiai iskeltas, turetu persipinti su "isorinio pasaulio problemos" svarstymu, nes realumo analize tegalima del deramos prieigos prie realiojo. Taciau kaip realiojo pagavos tipas nuo seno buvo laikomas stebintis pazinojimas. Sis "yra" kaip sielos, samones elgsena. Kadangi realumui priklauso to ,sau' ir nepriklausomybes pobudis, su realumo prasmes klausimu susikabina galimos realiojo nepriklausomybes "nuo samones", t. y. samones galimos transcendencijos realiojo "sferoje" klausimas. Realybes pakankamos ontologines analizes galimybe priklauso nuo to, kaip placiai tai, is ko turi susideti nepriklausomybe, kas turi buti tran-scenduojama, yra pats isaiskintas savo buties atzvilgiu. Tik taip ontologiskai pagaunamas ir transcendavimo butiskumas. Ir pagaliau privalu uztikrinti pirmini prieigos prie realumo tipa, issprendziant klausima, ar pazinojimas apskritai gali perimti sia funkcija.

Sie tyrinejimai, aplenkiantys galima realybes ontologini klausima, igyvendinti ankstesneje eg-zistencialioje analitikoje. Pagal juos pazinojimas yra prieigos prie realiojo funduojantis modusas. Realusis esmingai teprieinamas kaip ipasauliskas buvinys. Bet kokia prieiga prie tokio buvinio yra ontologiskai funduota ciabuties pamatine saranga, buvimu-pasaulyje. Sis turi pirmapradiskesne rupescio buvimo saranga (pirma saves--jau buti pasaulyje--kaip buvimas pas ipasauliska buvini).

Klausimas, ar pasaulis apskritai esas ir ar jo buvimas galetu buti irodytas, yra beprasmis nelyginant klausimas, iskeliantis ciabuti kaip buvima-pasaulyje--o kas kitaip turetu ji iskelti? Maza to, jis lieka dviprasmis. Pasaulis kaip i-buties, kuriame ir "pasaulis" kaip ipasauliskas buvinys, tas rupestingo /203/ pasinerimo ,pas ka' yra painiojami, atitinkamai pirma net neatskirti. Taciau pasaulis esmingai atvertas su ciabuties buvimu; "pasaulis" kaskart jau atskleistas ir su pasaulio atvertumu. Zinoma, kaip tik ipasauliskas buvinys realiojo, prasme gali likti dar uzdengtas tik esamojo. Taciau ir realusis atskleidziamas tik del jau atverto pasaulio. Ir vien del to realusis gali dar likti pasleptas. Keliamas "isorino pasaulio" "realumo" klausimas, is anksto neisaiskinus pasaulio fenomeno kaip tokio. Faktiskai (faktisch) "isorinio pasaulio problema" nuolat orientuojasi i ipasauliska buvini (daiktus (Dingen) ir objektus (Objekten)). Taip sie svarstymai stumia i ontologiskai beveik neispainiojama problematika.

Klausimu sampyna, painiojimas to, ka norima irodyti, su tuo, kas irodoma, ir tuo, kaip irodoma, pasirodo Kanto "Idealizmo paneigime"9. Kantas "filosofijos ir bendraz-mogisko (allgemeinen) proto skandalu10" vadina tai, kad dar vis stinga itikinamo (zwingend) ir sutriuskinancio bet koki skepsi "daiktu (Dinge) anapus musu ciabuties11" irodymo. Jis pats pateikia toki irodyma butent kaip "tezes" pagrindima: "grynas (blofie), bet empiriskai apibreztas mano nuosavos ciabuties isisamoninimas irodo objektu (Gegenstande) uz manes ciabuti12".

Pirmiausia raiskiai pastebetina, kad Kantas vartoja termina "ciabutis" zymeti butiskuma, kuris siame tyrinejime vadinamas "esamumu". "Mano ciabuties isisamoninimas" Kantui reiskia: mano esamybes isisamoninimas Descartes'o prasme. Terminas "ciabutis" numano tiek samones esamybe, tiek daiktu (Dinge) esamybe.

"Daiktu (Dinge) ciabuties anapus manes" irodymas remiasi tuo, kad laiko esmei lygiapra-diskai priklauso kitimas ir pastovumas. Mano esamybe, t. y. duotu vidine prasme vaizdiniu ivairoves esamybe yra esamas kitimas. Taciau laiko apibreztumas suponuoja kazka pastoviai esama. Taciau sis negali buti "mumyse", "nes kaip tik mano ciabutis laike gali buti apibrezta visu pirma siuo pasto-viuoju (9)". Todel su empiriskai nustatytu esamu /204/ kitimu "manyje" kartu butinai empiriskai nustatytas esamas pastovusis "anapus manes". Sis pastovusis yra kitimo "manyje" esamybes galimybes salyga. Vaizdiniu buties-laike patyrimas lygiapradiskai nustato tai, kas kinta "manyje", ir tai, kas pastovu "anapus manes".

Zinoma, sis irodymas nera kauzali isvada ir todel ne toks zalingas. Kantas pateikia tarsi "ontologini irodyma" is laikiskai buvanciojo idejos. Pirmiausiai atrodo, tartum Kantas atsisakas kartezines izoliuotai aptinkamo subjekto nuostatos. Taciau tai tera regimybe. Tai, kad Kantas apskritai persa irodyma "daiktu anapus manes ciabuciai", jau rodo, jog problematikos atramos taska jis randa subjekte, jo "manyje". Vis tik irodoma ir iseinant is empiriskai duoto kitimo "manyje". Taigi "laikas", kuris palaiko irodyma, patirtas tik "manyje". Laikas purena dirva irodanciam suoliui "anapus manes". Maza to, Kantas pabrezia: "Probleminis [idealizmas], kuris <...> tepateikia negebejima irodyti ciabuti anapus musiskosios betarpisku patyrimu, yra protingas ir dera su principiniu filosofiniu mastymo tipu; butent, pries randant pakankama irodyma, neleisti lemiamo sprendinio. (10)"

Taciau net atsisakius izoliuoto subjekto ontinio pirmumo ir vidinio patyrimo, vis tik ontologiskai liktu issaugota Descarteso pozicija. Tai, ka Kantas irodo--karta pripazinus irodymo ir jo bazes apskritai teisetuma,--yra neisvengiama kintancio ir pastovaus buvinio esamybe drauge. Taciau si vienoda dvieju esamuju tvarka vis delto dar nereiskia subjekto ir objekto (Objekt) esamybes drauge. Net tai irodzius, visada dar liktu uzdengta tai, kas ontologiskai lemiama: "subjekto", ciabuties kaip buvimo pasaulyje pamatine saranga. Fiziskojo ir psichiskojo esamybe drauge yra ontiskai ir ontologiskai visiskai skirtinga nuo buvimo pasaulyje fenomeno.

Kantas suponuoja to "manyje" ir "anapus manes" skirti bei sasaja faktiskai (faktisch) teisetai, taciau savo irodymo tendencijos prasme neteisetai. Panasiai neparodyta, kad tai, kas sudaroma del kintamumo ir pastovumo /205/ esamybes drauge, kreipiant laikui, teisinga ir to "manyje" bei to "anapus manes" sasajai. Taciau jei irodyme butu pamatyta "vidaus" ir "isores" skirties bei sasajos suponuota visuma, jei ontologiskai butu suvokta, kas sia prielaida numanyta, sugriutu galimybe "daiktu (Dinge) anapus manes ciabuties" irodyma laikyti dar neuztenkamu, bet neisvengiamu.

"Filosofijos skandalas" yra ne tas, kad sio irodymo lig siol neuztenka, bet tas, kad tokie irodymai vis laukiami ir isbandomi. Panasus lukesciai, ketinimai ir reikmes isauga ontologiskai nepakankamai nustatant tai, is ko "pasaulis", kaip esamas nepriklausomai ir "anapus", turi buti irodytas. Ne irodymai nepakankami, bet irodancio ir reikalaujancio irodymu bu-vinio butiskumas yra nepakankamai apibreztas. Todel gali iskilti regimybe, esa kazkas parodyta arba bent jau gali buti irodoma del ciabuties kaip buvimo pasaulyje, irodant (mit dem Nachweis) neisvengiamas dvieju esamuju esamybes drauge. Teisetai suprasta ciabutis priesinasi tokiems irodymams, nes ji pati budama kaskart jau yra tai, ka velesni irodymai vien laiko neisvengiamai jai pademonstruotina.

Norint is daiktu (Dinge) anapus musu esamybes irodymu negalimybes padaryti isvada, kad tai todel "priimtina vien tik kaip tikejimas (11)", problemos iskreipimas nebutu iveiktas. Liktu sudaryta isankstine nuomone, esa is principo ir idealiu budu privalu galeti kazkaip irodyti. Apsiribojant "tikejimu isorinio pasaulio realumu", patvirtinama nederama problemos nuostata ir tada, kai siam tikejimui raiskiai grazinama jo nuosava "teise". Is principo isgyvenama irodymo reikme, net jei bandoma ja patenkinti kitaip nei ipareigojanti (stringend) irodyma (12).

/206/ Net norint apeliuoti i tai, kad subjektas privaletu suponuoti ir nesamoningai visada jau suponuoja, jog "isorinis pasaulis" esas esamas, dar vis tik liktu itraukta izoliuoto subjekto konstruktyvi nuostata. Tuo buvimo pasaulyje fenomenas butu taip mazai apimtas, kaip ir irodant (mit Nachweis) fiziskojo bei psichiskojo esamybe drauge. Ciabutis su panasiomis prielaidomis visada jau "pavelavusi", nes ji kaip buvinys teikdama sia prielaida--o kitaip ji neimanoma, --kaip buvanti kaskart jau yra pasaulyje. "Anksciau" uz bet kokia ciabutiska prielaida ir elgsena yra tas buties sarangos "apriori" rupescio butiskume.

Tiketi "isorinio pasaulio" realumu, teisetai ar ne, irodyti si realuma, pakankamai ar nepakankamai, ja suponuoti, raiskiai ar ne--panasius bandymus, kurie visiskai skaidriai neispurena (machtigen) savo nuosavos dirvos, suponuoja pirmiausiai bepasaulis, atitinkamai savo pasauliu neuztikrintas, subjektas, kuris is principo privalo pirma uzsitikrinti kuri nors (einer) pasauli. Cia buvimas-kuriame-nors-pasaulyje (In-einer-Weltsein) is pat pradziu nustatytas suvokimui, numanymui, buvimui tikru ir tikejimui--elgsenai, kuri visada pati jau yra funduotas buvimopasaulyje modusas.

Klausimo, ar isorinis pasaulis esamas ir ar jis irodomas, "realumo problemos" prasme pasirodo kaip neimanoma ne todel, kad jos padarinys veda i neissprendzamas aporijas, bet kad pats buvinys, kuris tematizuojamas sia problema, tarsi atmeta tokia klausinija. Irodytina ne tai, kad ir kaip "isorinis pasaulis" esamas, bet nurodytina, kodel ciabutis kaip buvimas-pasaulyje turi tendencija "isorini pasauli" pirmiausia per "pazinimo teorija palaidoti niekume, kad tik tada jis butu irodytas. Tai pagrista ciabuties nuopuoliu ir juo motyvuota pirmines buties suprasties perkeltimi i buti kaip esamuma. Jei klausinija, sitaip ontologiskai orientuojantis, yra "kritiska", tuomet ji, kaip pirmiausiai ir isimtinai tikrai esama, randa vien tik "vidu". Sudauzius buvimo pasaulyje pirmapradi fenomena, del pasilikusios liekanos, izoliuoto subjekto, sujungiama su "pasauliu".

Ivairiapusiski "realybes problemos" sprendimo bandymai, suformuoti veikiant realizmui ir idealizmui bei ju tarpinems pozicijoms, negali buti issamiai aptarti siame tyrinejime. Nors visais atvejais tikrai /207/ rastinas tikrojo klausinejimo branduolys, ji butu iskreipta, norint ilgam isspresti problema, vis apsiskaiciuojant del to, kas teisinga. Tam veikiau reikia is principo izvelgti, kad ivairios pazinimo teorijos kryptys ne tiek isklysta kaip pazinimo teorijos, kiek praleisdamos ciabuties apskritai egzistencialia analitika, net neispurena dirvos fenomenaliai uztikrintai problematikai. Si dirva neispurenama ir veliau fenomenologiskai gerinant subjekto ir samones sampratas. Tai nelaiduoja, kad vis tik neliks nederamai sudarytos klausinijos.

Su ciabutimi kaip buvimu-pasaulyje ipasauliskas buvinys kaskart jau atvertas. Si egzistencialiai-ontologine istara, atrodo, sutaria su realizmo teze, kad isorinis pasaulis realiai esamas. Kadangi egzistencialioje istaroje ipasaulisko buvinio esamybe nepaneigiama, rezultatu ji atitinka--tarsi doksografiskai--realizmo teze. Taciau ji is principo skiriasi nuo bet kokio realizmo tuo, kad sis "pasaulio" realuma laiko irodytinu ir drauge irodomu. Ir viena, ir kita egzistencialioje istaroje kaip tik paneigta. Taciau kas siaja visiskai atskiria nuo realizmo, yra jo ontologine nesuprastis. Juk jis bando ontiskai paaiskinti realuma realiomis poveikio sasajomis tarp to, kas realu.

Palyginti su realizmu, idealizmas, koks jis bebutu priestaringas ir nepagristas savo rezultatu, turi principini pirmuma, jei pats saves klaidingai nesupranta kaip "psichologinio" idealizmo. Jei idealizmas pabrezia, kad butis ir realumas tera "samoneje", cia pasireiskia suprastis, kad butis negali buti aiskinama per buvini. Vis delto kadangi lieka nepaaiskinta, ka si buties suprastis pati ontologiskai reiskia, kaip ji imanoma ir kad ji priklauso ciabuties buvimo sarangai, idealizmas tusciai interpretuoja realuma. Tai, kad butis aiskinama ne per buvini, o realumas teimanomas suprantant buvima, juk neatleidzia nuo samones buties, pacios res cogitans klausinejimo. Del idealistines tezes nuzymeta pacios samones ontologine analize kaip neisvengiama pirmine uzduotis. Tik todel, kad butis yra "samoneje", tai yra suprantama ciabutimi, ciabutis gali suprasti bei isavokinti ir buvimo bruozus, kaip antai nepriklausomybe, ta "sau" realuma apskritai. Tik todel /208/ apdairiai prieinamas "nepriklausomas" buvinys kaip ipasauliskai sutinkantis.

Jei pavadinimas ,idealizmas' reiskia tiek, kiek suprastis to, kad butis visada paaiskinama ne per buvini, bet kiekvienam buviniui kaskart jau yra "transcendentalas", tada idealizme gludi vienintele ir teiseta filosofines problematikos galimybe. Tada Aristotelis buvo ne mazesnis idealistas nei Kantas. Jei idealizmas reiskia bet kokio buvinio suvedima i subjekta ar samone, kurie teissiskiria tuo, kad jie patys budami lieka neapibrezti ir apibudinami nebent neigiamai kaip "nedaiktiski" (undinglich), tada sis idealizmas metodiskai ne maziau naivus uz grubiausia realizma.

Dar lieka galimybe, kad realumo problematika pateikiama pries bet kokia "pozicijos" orientacija teze: kiekvienas subjektas yra, kas jis yra tik objektui, ir atvirksciai. Taciau sioje formalioje nuostatoje koreliacijos nariai, kaip ir ji pati, lieka ontologiskai neapibrezti. Vis delto is principo koreliacijos visuma juk neisvengiamai mastoma kaip "kazkaip" buvanti, taigi atsizvelgiant i apibrezta buties ideja. Zinoma, jei pries tai egzistencialiai-ontologine dirva uztikrinta nurodant buvima-pasaulyje, tada mineta koreliacija veliau galima atpazinti kaip formalizuota, ontologiskai indiferentiska sarysi.

Diskusija del vien "pazinimo teorijos" sprendimo bandymu neissakytu realumo problemos prielaidu rodo, kad tai kaip ontologine problema turi buti atsaukta i ciabuties egzistencialia analitika (13).

b) realumas kaip ontologine problema

Jei pavadinimas ,realumas' numano ipasauliskai esamo buvinio (res) buti--ir niekas kitas tuo nesuprantama,--tada analizuojant si buvimo modusa tai reiskia: ipasauliskas buvinys ontologiskai tesuvoktinas, isaiskinus ipasauliskumo fenomena. Taciau ipasauliskumas pagristas fenomenu pasaulio, savo ruoztu priklausancio ciabuties pamatinei sarangai kaip esmingo buvimo pasaulyje strukturinio momento. Buvimas-pasaulyje velgi yra ontologiskai sukabintas ciabuties buvimo strukturos visybeje, kuri buvo apibudinta kaip rupestis. Taciau tuo pazymeti fundamentai ir horizontai, kuriu isaiskinimas teigalina realumo analize. Vien sioje sasajoje tampa ontologiskai suprantamas ir to ,sau' pobudis. Orientuojantis i sia problemu sasaja buvo interpretuojama ipasaulisko buvinio butis ankstesnese analizese (14).

Isties, tam tikru mastu jau galima fenome-nologiskai apibudinti realiojo realuma be raiskios egzistencialiai-ontologines bazes. Tai pabande Dilthey'us anksciau minetame veikale. Realusis pazistamas is impulso ir valios. Realumas yra atspara, tiksliau, atsparumas. Atsparos fenomeno analitinis ispletojimas yra tai, kas pozityvu minetame veikale, ir geriausias "aprasancios ir skaidancios psichologijos" idejos konkretus pasitvirtinimas. Taciau atsparos fenomeno analizes teisetas poveikis sulaikomas pazinimo teorijos realumo problematikos. "Fenomenalumo principas (Satz)" neleidzia Dilthey'ui priarteti prie samones buties ontologines interpretacijos. "Valia ir jos sutrikdymas iskyla toje pacioje samoneje (15)". "Iskilimo" butiskumas, to "viduje" buties prasme, samones buvimo rysys su paciu realiuoju--visa tai reikia ontologiskai apibrezti. Tai, kad to nelieka, galiausiai susije su tuo, kad Dilthey'us ontologiskai indiferentisku leido buti "gyvenimui", "uz" kurio, zinoma, niekas negali trauktis. Taciau ciabuties ontologine interpretacija nereiskia ontinio pasitraukimo /210/ i kita buvini. Tai, kad pazinimo teorijoje Dilthey'us buvo atmestas, negali sutrukdyti vaisingai taikyti tai, kas jo analizese pozityvu; tai kaip tik liko nesuprasta, ji atmetus.

Stai pastaruoju metu Scheleris isisavino Diltheyaus realumo interpretacija (16). Jis atstovauja "voliuntatyvia ciabuties teorija". Ciabutis kartu suprantama kantiskaja prasme kaip esamybe. "Objektu (Gegenstande) butis betarpiskai teduota susijusi su paskata ir valia". Scheleris ne tik kaip Dilthey'us pabrezia, kad realumas niekada pirminiu budu neduodamas mastymu ir pagava, jis visu pirma nurodo tai, kad pats pazinojimas velgi nera sprendimas ir kad zinojimas yra "buvimo santykis".

Is principo ir siai teorijai galioja tai, ka jau butu privalu pasakyti apie Diltheyaus fundamentu ontologini neapibreztuma. "Gyvenimo" ontologines fundamentalios analizes negalima istumti ir veliau kaip atramos. Ji palaiko ir salygoja realumo analize, pilnatviska atsparumo eksplikacija ir jos fenomenalias prielaidas. Atspara sutinkama ne-pra-einumoje kaip norejimo-pra-eiti kliuvinys. Taciau norejimu-pra-eiti jau atverta kazkas, kieno atzvilgiu paskata ir valia siekia (aus sind). Vis delto sio ,kieno atzvilgiu' ontinis neapibreztumas negali buti ontologiskai praziuretas ar net pagautas kaip niekis. Siekis ko..., kuris susiduria ir unikaliai gali "susidurti" su atspara, pats yra jau pas aplinkybiu visybe. Taciau jos atskleistumas pagristas reiksmingumo nukreipciu visumos atver-tumu. Atsparos patyrimas, t. y. verzlus atspariojo atskleidimas, ontologiskai teimanomas del pasaulio atvertumo. Atsparumas apibudina ipasauliskai buvanciojo buti. Atsparos patyrimai faktiskai (fak-tisch) teapibrezia ipasauliskai sutinkancio buvinio atskleidimo apimti ir krypti. Ju sumavimas ne vien iveda pasaulio atverti, bet suponuoja ja. Tie "at" (Wider) ir "pries" (Gegen) savo ontologine galimybe yra palaikomas per atverta buvima pasaulyje. /211/ Atspara nepatiriama ir sau "iskylancia" paskata ar valia. Sie pasirodo kaip rupescio modifikacijos. Tik sio butiskumo buvinys geba susidurti su atspariuoju kaip ipasauliskuoju. Tad jei realumas apibreziamas per atparuma, tuomet lieka pastebetini du dalykai: viena, tai teapima viena realybes bruoza is daugelio, kita, atsparumui neisvengiamai jau suponuotas atvertas pasaulis. Atspara apibudina "isorini pasauli" ipasaulisko buvinio prasme, taciau niekada--pasaulio prasme. "Realumo samone" pati yra buvimo pasaulyje budas. Pas si egzistencialu pamatini fenomena neisvengiamai sugrizta bet kokia "isorinio pasaulio problematika".

Jei "cogito sum" tarnauja kaip ciabuties eg-zistencialios analitikos iseities taskas, tuomet jai reikia ne tik apgrezti, bet ir naujai ontologiskai-fenomenaliai pasitvirtinti savo turini. Tuomet pirmoji istara yra "sum", butent esu-pasaulyje prasme. Kaip taip buvantis, galimybemis buti "esu" link skirtingu elgsenu (cogitationes) kaip buvimo pas ipasauliska buvini budu. Vis delto Descartes'as sako: cogitationes yra esami, cia kartu esamas ego kaip bepasaulis res cogitans.

c) realumas ir rupestis

Realumas, kaip ontologinis pavadinimas, susijes su ipasaulisku buviniu. Jei jis tarnauja nusakyti siam butiskumui apskritai, tada parankumas ir esamumas veikia kaip realumo modusai. Taciau, palikus siam zodziui jo paveldeta reiksme, jis numano buti gryno (puren) daikto esamumo (Dingvorhandenheit) prasme. Vis delto ne kiekvienas esamumas yra daikto esamumas. Nors mus "apimanti" "gamta" yra ipasauliskas buvinys, taciau ji nerodo nei parankiojo, nei esamojo butiskumo "gamtos daiktiskumo" (Naturdinglichkeit) budu. Kaip bebutu visada interpretuojama si "gamtos" butis, visi ipasaulisko buvinio buties modusai yra ontologiskai funduoti pasaulio pasauliskumu ir drauge buvimo pasaulyje fenomenu. Is cia isplaukia izvalga: realumas nei turi pirmumo ipasaulisko buvinio buties modusuose, nei juolab gali sis butiskumas ontologiskai deramai apibudinti kazko panasaus i pasauli ir ciabuti.

Ontologiniu fundavimo sasaju ir imanomo kategorialaus bei egzistencialaus demonstravimo tvarkoje realumas sugrazino prie rupescio fenomeno. Tai, kad realumas /212/ ontologiskai pagristas ciabuties buvimu, negali reiksti, kad realusis tegaletu buti kaip tai, kas jis yra pats sau, kai ir tol, kol ciabutis egzistuoja.

Zinoma, butis "duota" tik tol kol ciabutis, kitaip tariant, buvimo suprasties ontine galimybe, yra. Jei ciabutis neegzistuoja, tada "nera" ir "nepriklausomumo" bei to "sau" (An-sich). Tada tokie dalykai nei suprantami, nei nesuprantami. Tada ir ipasauliskas buvinys nei atskleidziamas, nei galintis gludeti pasleptas. Tada negalima pasakyti nei kad buvinys esas, nei kad jo nesa. Dabar, kol yra buties suprastis, o drauge esamumo suprastis, galima turbut pasakyti, kad tada buvinys bus ir toliau.

Pazymetas ne buvinio, o buties priklausomumas nuo buvimo suprasties, tai yra ne realiojo, o realumo priklausomybe nuo rupescio, apsaugo tolesne ciabuties analitika nuo nekritiskos, bet vis isibraunancios ciabuties interpretacijos, kreipiant realumo idejai. Vien orientacija i ontologiskai pozityviai interpretuota egzistencialuma laiduoja, kad faktiskai analizuojant "samone", "gyvenima", nebus imama pagrindu kazkokia, tegu ir indiferentiska, realumo prasme.

Tai, kad ciabuties butiskumo buvinys negali buti suvokiamas is realybes ir substancialumo, isreiskeme teze: zmogaus substancija yra egzistencija. Taciau egzistencialumo kaip rupescio interpretacija ir jo atribojimas nuo realumo nereiskia egzistencialios analitikos pabaigos, o tik leidzia detaliau iskilti problemu raizginiams klausiant apie buti bei jos imanomus modusus ir tokiu modifikaciju prasme: tik jei buvimo suprastis yra, buvinys tampa prieinamas kaip buvinys; tik jei buvinys yra ciabuties butiskumu, buvimo suprastis imanoma kaip buvinys.

Is vokieciu k. verte

Tomas Kacerauskas

Versta is Heidegger, M. 2006. Sein und Zeit.

Tubingen: Max Niemeyer Verlag, 196-212.

(1) Autorius susidure su siuo priesontologiniu ciabuties kaip rupescio egzistencialiai-ontologines interpretacijos argumentu K. Burdacho straipsnyje 'Faust und die Sorge (Faustas ir rupestis)'. Deutsche Vierteljahrsschrif fur Literaturwissenschaf und Geistesgeschichte I (1923), 1 p. ir kt. p. Burdachas parodo, kad Goethe Cura padavima, kuris perduotas kaip 220-asis Hyginus padavimas, pereme is Herderio ir perdirbo savo "Fausto" antrajai daliai. Plg. ypac 40 p. ir kt. p.--Tekstas cituotas is F. Bucheler, Rheinisches Museum Bd. 41 (1886) 5 p., versta Burdacho, ibid 41 p. ir toliau.

(2) Plg. Herderio eilerastis "Das Kind der Sorge (Rupescio vaikas)" (Suphan XXIX, 75).

(3) Ibid, 49 p. Jau Stojoje mpi/mna buvo nusistovejes terminas, Naujajame testamente, Vulgatoje pasikartojantis kaip sollicitudo.--Sioje egzistencineje ciabuties analitikoje autorius kreipia zvilgsni i "rupesti" bandydamas interpretuoti augustiniskaja--tai yra graiku-krikscioniu--antropologija pagal principinius pamatus, pasiek-tus Aristotelio ontologijoje.

(4) Plg. auksciau 89 p. ir kt. psl. bei 100 p.

(5) Plg. "Grynojo proto kritika", 2 sk. [B], 274 p. ir kt. p., be to pataisyti priedai 2 leidimo pratarmeje, XXXIX p., pastaba; taip pat: "Apie grynojo proto paralogizmus", ibid, 399 p. ir kt. p., ypac 412 p.

(6) Ibid, Pratarme, pastaba.

(7) R. Pleckaitis Dasein vercia "egzistavimas".

(8) Ibid, 275 p.

(9) Ibid, 275 p.

(10) Ibid, 275 p.

(11) Ibid, Ivadas, pastaba.

(12) Plg. W. Dilthey, Beitrage zur Losung der Frage vom Ursprung unseres Glaubens an die Realitat der Aussenwelt und seinem Recht (Musu tikejimo isorinio pasaulio realumu istakos ir tikejimo teisetumo problema sprendziantys klausimai) (1890). Gesammelte Schriften. V, 1, 90 p. ir kt. p. Dilthey'us sio veikalo pacioje pradzioje nedviprasmiskai sako: "Taigi jei zmonems turi buti duota visuotinai galiojanti tiesa, mastymas turi nutiesti sau kelia nuo samones faktu (Tatsachen) link isorines tikroves Descarteso is pradziu pateiktais metodais.

(13) Pastaruoju metu Nicolaius Hartmannas, sekdamas Scheleriu, savo ontologiskai orientuota pazinimo teorija pagrinde pazinojimo kaip "buvimo santykio" teze. Plg. Grundzuge einer Metaphysik der Erkenntnis (Pazinimo metafizikos pamatiniai bruozai). 2 papildytas leid. 1925. Taciau Scheleris, panasiai kaip ir Hartmannas, nepaisant ju fenomenologines iseities bazes skirtingumo, neivertina, kad "ontologija" savo perduota pamatine orientacija atmeta ciabuti ir kad kaip tik pazinojime gludintis "buvimo santykis" (plg. auksciau 59 p. ir kt. psl.) vercia ja is principo revizuoti, ne tik kritiskai pataisyti. Tai, kad neivertinta nuostata, ontologiskai neisaiskinus buvimo santykio neissakyto paveikumo, spaudzia Hartmanna i "kritini realizma", kuris is principo visiskai svetimas jo eksponuotos problematikos lygiui. Apie Hartmanno ontologijos koncepcija plg. "Wie ist kritische Ontologie uberhaupt moglich?" (Kaip apskritai galima kritine ontologija?) jubiliejiniame rinkinyje, skirtame Pauliui Natorpui 1924. 124 p. ir kt. p.

(14) Plg. visu pirma [section] 16, 72 p. ir kt. p.: Ipasauliskam buviniui besiskelbianti aplinkos pasaulybe; [section] 18, 83 p. ir kt. p.: Aplinkybe ir reiksmingumas. Pasaulio pasauliskumas; [section] 29, 134 p. ir kt. p.: Ciabutis kaip esatis--Apie ipasaulisko buvinio buvima-sau plg. 75 p. ir toliau.

(15) Plg. Beitrage (Straipsniai), ibid 134 p.

(16) Plg. Die Formen des Wissens und die Bildung. Vortrag (Zinojimo formos ir lavinimas. Pranesimas) 1925. 24 ir 25 pastabos. Pastaba korekturoje: Scheleris dabar ka tik pasirodziusiame veikalu rinkinyje "Die Wissensformen und die Gesellschaft" (Zinojimo formos ir visuomene) 1926, paskelbe savo seniai zadeta tyrinejima apie "Pazinima ir darba" (Erkenntnis und Arbeit) (233 p. ir kt. p.). Sio veikalo VI skirsnyje (455 p.) detaliai perteikiama "voliuntatyvi ciabuties teorija" Dilthey'aus pripazinimo ir kritikos kontekste.