摘要：Rašmenų medžiaga iš Simono Daukanto Žodrodžio (1838), papildomai remiantis lietuviškų Epitome Historiae Sacrae antraščių duomenimis bei Daukanto vadovėlių Prasmą łotinû kałbos (1837) ir Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842) atitinkamomis taisyklėmis, analizuota taikant aprašomąjį metodą bei lyginant ją su teorija. Straipsnyje ištirta sudėtinių grafemų <é>, <è>, <ê>, <ë>, <ē> vartosena 1838 metais Sankt Peterburge išleistame Simono Daukanto Žodrodyje toie kningelieie essontiu żodiù. Nustatyta, kad šiame darbe yra daugiau aptartųjų grafemų vartojimo atvejų, nei numato vadinamoji Daukanto taisyklė. Su Žodrodžiu tame pačiame leidinyje esančiose Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse vartota mažiau grafemų – tik <è>, <é>. Dažniausiai grafemomis žymėti ilgieji ar trumpieji garsai [e·], [ĕ], tarminiai jų variantai. Tokia rašmenų vartosena rodo Daukanto ankstyvąjį rašybos kūrimosi etapą, ypač spausdinto žodyno rašybos ypatybes. Rašybai turėjo įtakos ir nevienalypė sudėtinių grafemų rašymo tradicija, perimta iš Mažosios Lietuvos ir Mikalojaus Daukšos raštų, kurta ir paties Daukanto. Esminiai žodžiai: Žodrodys, sudėtinės grafemos, grafemų vartosena, Daukanto rašyba.
Loading...
