Edmund Burke: traditionalism as the occasion of political communication/Edmundo Burke'O tradicionalizmas kaip politines komunikacijos atvejis.

Eidukiene, Dalia

Ivadas

Politiniu komunikaciju baze laikoma politine visuomenes sistema, kurioje ivairiu ideologiju, jausmu, vertybiu, doktrinu, oficialiu normu ir opoziciniu vertinimu bei skirtingu aktoriu nuomoniu formavimas ir funkcionavimas sudaro ypatinga politini procesa. Karlas Wolfgangas Deutschas (Deutsch 1970) pirmasis politine sistema apibreze kaip informacine-komunikacine. Jo nuomone, politines sistemos erdveje informacijos reprodukcija bei keitimasis ja padeda realizuoti ir tobulinti politini valdyma, todel politines sistemos funkcionavimui butinas kokybiskos ir nuolatines informacijos srautas (Deutsch 1963). Deutschui pritaria Gabrielis Almondas ir Jamesas Samuelis Colemanas, teigdami, kad politines sistemos funkciju realizavimas isimtinai vykdomas naudojantis politinemis komunikacijomis (Almond et al. 960), kur galima isskirti mikro-ir makrolygius. Mikrolygis siejamas su individu, makro--su politine sistema.

Siuolaikiniuose kibernetiniuose politiniu komunikaciju modeliuose politine sistema pateikiama ivairiai. Pirmojo tokio modelio autorius Davidas Eastonas politine sistema traktuoja kaip kibernetine "juodaja deze", esancia besikeiciancioje socialineje aplinkoje ir saveikaujancia su sia aplinka per informacijos iejimu ir isejimu sistema. I "juoda'a deze" patenka dvieju rusiu informacija: konstruktyvioji ir destruktyvioji. Sios informacijos palaikymas priklauso nuo situacijos "dezes" viduje. Bet koks stresas gali ja pazeisti ir net susprogdinti, todel politine sistema privalo gebeti adekvaciai i ji reaguoti (Easton 1979: 142, 112). Eastono nuomone, cia daug kas priklauso nuo valdzios apgalvotu ir efektyviu veiksmu, kurie vienaip ar kitaip priklauso nuo gautos informacijos turinio kokybes.

Deja, politiniu komunikaciju tyrejai neskiria reikiamo demesio siai problemai. Akivaizdu, kad politiniu komunikaciju erdveje naudojamas informacinis produktas daznai neturi jokio teorinio ar kitokio pagrindimo, del ko politineje praktikoje tiek daug megdziojimo, konformizmo ir iracionalumo. Be to, skirtingi recipientai skirtingai suvokia (gauta is komunikatoriaus) informacija ir skirtingai ja iskoduoja. Tai pavojinga kalbant apie informacija, kuri prisideda prie kardinalios politines sistemos transformacijos ir net gali lemti jos strategines evoliucijos kryptis. Rysium su tuo kyla politines informacijos vartotojo kurybiniu iniciatyvu klausimas. Cia daug kas priklauso nuo intelektines jo potencijos, perautorizuojant gauta informacija, pritaikant ja konkrecioje nacionalineje ar tarpnacionalineje terpeje. Turint omenyje, kad "gauta informacija yra tik prielaida, bet ne politiniu veiksmu faktorius" (ConoBbeB 2001: 394), darytina isvada ne tik apie politines informacijos turinio kokybe, bet ir objektyvia tam tikros intelektines jegos, gebancios inicijuoti politini veiksma, butinybe. Problema aktualizuoja politines sistemos strategines transformacijos klausimas. Siame politiniu komunikaciju vyksme ypatinga vieta tenka politiniu teoriju kurejams, nuo kuriu gebejimo intelektualiai apdoroti informacija, kurti naujus komunikaciniu rysiu kanalus daugiausia priklauso praktinis politines informacijos efektyvumas, galiausiai koncentruojantis i tiksline politines sistemos transformacija. Tokiu budu pasikeitimas informaciniais srautais nera beveidis ir tiktai grynai techninis dalykas. Politines teorijos kurejo vaidmuo cia isskirtinis--jis tarsi perautorizuoja gauta informacija ir jo intelektine produkcija yra simboliskai "ikrautu" isitikinimu bei ju raiskos priemoniu sistema, kuri vaizduoja, interpretuoja ir vertina pasauli padedama kurti, telkti, orientuoti ir iteisinti tam tikrus veiklos budus arba kryptis, kartu visiskai atmesdama kitokius veiklos budus ar kryptis.

Sveiko proto politika ir Prancuzijos revoliucijos "infekcija"

Politiniu komunikaciju erdveje zymu pedsaka paliko vienas zymiausiu XVIII a. politines minties kureju Edmundas Burke'as, politiniu komunikaciju informacijos turiniui suteikes tradicionalizmo atspalvi. Jis--politikas praktikas, dvidesimt metu (1774-1794) Didziosios Britanijos Bendruomeniu Rumuose atstovaves liberaliai vigu partijai ir gebejes "britiskai" ikunyti Svieciamaji amziu, t. y. unikalia politines filosofijos ir praktines politikos sintezes forma, demonstruojant "mazosios" (einamuju kasdienes politikos klausimu) ir "didziosios" (normatyviniu politikos nuostatu formulavimo) politiku pusiausvyra ir tarpusavio rysi. Sia britu politines minties tradicija Burke'as vadino "sveiko proto politika" (BepK (1777) 2001: 148), kai tauta valdoma laikantis nuostatos: "jokiu aktualiu zemisku interesu neversti i dangu orientuotas abstrakcijas" (ibidem: 186). Valstybes valdymo menas yra isimtinai praktinis dalykas ir ne viena metafizine schema negali apimti visos socialiniu realiju daugybes, todel jos realizavimas gali sukelti neprognozuojamas pasekmes (Burke 1774: 432). Is cia isplaukia: "Planai turi buti priderinti prie zmoniu. Mes negalime tiketis, kad pagal savo uzmacias perdirbsime zmogu ir priversime jo prigimti sekti paskui jas" (BepK (1791) 2001: 54).

Burkeo nuostabai, Prancuzijos revoliucija pabande tai daryti ir net "visiskai pakeisti moraline zmogaus sandara" (ibidem: 384). Si revoliucija, nors ir vykstanti Zmogaus ir Proto epochoje, jam atrode ne tik kaip priestaraujanti sveikam protui, nieksiska ir zema. Ji padejo Burke'ui prisiminti Sv. Augustino minti, kad zmogaus protui neduota galutinai pazinti objektyvaus desnio, valdancio visuomenes gyvenima. Todel aptarineti karalysciu nuopelnus ir nusizengimus ar nurodineti priezastis, neisvengiamai lemiancias valstybes likima, yra per drasu, tai virsija zmogaus jegas (Burke 1770). Prancuzu revoliucija Burke'as dar vertino kaip labai pavojinga projekta, grasinanti suardyti isigalejusia Europos civilizacijos sandara. Jis labai bijojo, kad spekuliatyvieji prancuzu projektai ir radikalios idejos nepasklistu kaip pavojinga "infekcija", kuria gali uzsikresti visos Europos tautos, o kartu ir britai.

Deja, tuo metu Anglijoje buvo gana daug politinio elito zmoniu, apzavetu informacijos apie revoliucinius ivykius Prancuzijoje. Londono dzentelmenu Revoliucijos draugijos (1) nariai net nusiunte Prancuzijos Nacionaliniam susirinkimui sveikinima igytos laisves proga, ragindami Anglija sekti prancuzu pavyzdziu ir uzbaigti tai, ko nepadare anglu 1688 m. Slovingoji revoliucija. Burke'as, isitikines, kad revoliuciniai ivykiai Prancuzijoje yra elito samokslas pries monarchija, laike savo pareiga demaskuoti piktadariska prancuzu "laisves triumfo" projekto esme ir ragino britu politikus "buti stabilumo isikunijimu <...>, o ne fliugeriu, del pavirsutiniskumo ir apsukrumo iskeltu virs pastato ir netinkanciu niekam kitam, kaip tik konstatuoti eilini madinga vejo gusi" (Burke 1780: 246).

Savo tautieciams Burke'as pareiskia, kad prancuzu revoliucinis projektas--joks ne pavyzdys anglams. Sis projektas--visuomenes pertvarkos "ydinga praktika", paremta "absurdiska teorija". Jo nuomone, "bet koks bandymas--nepriklausomai nuo formos--slopinti, atimti titulus, niokoti, rekvizuoti turta ir naikinti aukstuomene, <...> neturi pateisinimo". O "didziules imperijos pavertimas <...> parapiju bendruomeniu susirinkimu <...> yra didziausia beprotyste" (BepK (1791) 2001: 350-351). Burke'as nenori tyleti, nes tai reikstu dalyvavima sioje piktadarysteje. Jo nuomone, veiksmingiausias ginklas pries prancuzu revoliucionieriu kvailybe yra "ju politiniu principu demaskavimas, atskleidziant ju pasekmes, kurios griauna statinius, kurie remiasi tais principais" (idem: 354).

Politikas meta issuki Londono dzentelmenu Revoliucijos draugijai ir konkreciai jos tribunui radikalui morales filosofui ir pamokslininkui Richardui Price, pareiskusiam, kad Prancuzijos revoliucija akivaizdziai demonstruoja, jog karaliu viespatavima pakeite istatymu ir proto valdzia. Burke'a ypac piktino jo dogmatiski tvirtinimai, kad pagal revoliucijos principus Anglijos liaudis igijo tris pagrindines teises: pasirinkti savo valdovus, nusalinti juos uz bloga valdyma ir patiems formuoti sau tinkama valdzia (Price 1790: 34). Burke'as si ligi siol negirdeta teisiu bili, nors ir sukurta visos liaudies vardu, vadina teisine apgaule ir teigia, kad "anglu tauta ne trupucio prie jo neprisidejo ir priesinsis praktiniam jo igyvendinimui, net jei tektu paaukoti gyvybe ir turta grieztai pagal savo salies istatymus, sukurtus tos pacios revoliucijos, i kuria apeliuoja jos vardu piktnaudziaujanti draugija (Burke 2009: 27).

Burke'o nuomone, negalima suplakti i viena 1688 m. Anglijos Slovingosios revoliucijos ir dabartines Prancuzijos revoliucijos. Visu pirma siu revoliuciju principai yra uzfiksuoti is esmes skirtinguose dokumentuose: anglu--"Teisiu deklaracijoje", prancuzu--"Zmogaus ir piliecio teisiu deklaracijoje". Prancuzu "Zmogaus ir piliecio teisiu deklaracija", sukurta "vos apsilusiu ir nepatyrusiu entuziastu" proto, Burke'as vertina kaip dirbtini dokumenta, neisplaukianti is naturalios daiktu tvarkos. Deklaracijos esme destruktyvi ir ateistine, o treciasis jos straipsnis skelbia, kad suverenios valdzios saltinis yra tauta. Butent is cia ir kyla Price deklaruojamos dogmos.

Anglu deklaracija, rezorbavusia daugiaamzes anglu nacionaliniu laisviu tradicijas ir atitinkancia protestantizmo dvasia, Burke'as apibudina kaip ismintingiausia, blaiviausia ir geriausiai apgalvota, sukurta didziu teisininku ir valstybes vyru. "Teisiu deklaracija" yra anglu konstitucijos "kertinis akmuo, kuris ja itvirtina, paaiskina, patobulina ir amziams nustato pagrindinius jos principus". Sis dokumentas pavadintas taip: "Istatymas, skelbiantis pavaldiniu teises bei laisves ir nustatantis karunos paveldejimo tvarka" (Burke 2009: 27). Sie du juridiskai skirtingi dalykai skelbiami viename dokumente, siekiant pabrezti neatsiejamas ju sasajas. Cia nera net menkiausios uzuominos apie visuotines teises, apie kurias kalba Price.

1688 m. revoliucija ivyko siekiant issaugoti anglu "senovines, negincijamas teises ir laisves bei ta senovine valdziu saranga, kuri vienintele <...> teikia teisiu ir laisviu garantijas" (Burke 2009: 37). Burke'as didziuojasi Anglijos konstitucija, kartu. ir politika, kuri vyravo tais didybes laikais ir islaike testinuma. Jo nuomone, reikalavimas sukurti sau tinkama valstybe neatitinka anglu iprociu ir troskimu: "Pati mintis apie naujo valdymo budo steigima mums kelia pasibjaurejima ir baime. Per Revoliucija anglai, kaip ir mes dabar, geide visame, ka turime matyti savo proteviu pavelda. I si paveldeta kamiena vengeme skiepyti bet kokius poskiepius, priesingus pagrindinio augalo prigimciai. Visos iki siol musu vykdomos reformos buvo grindziamos istikimybe senovei principais. Ir tikiuosi--ne, ne tikiuosi, o tikiu, kad visos reformos, kurios bus daromos veliau, taip pat bus pagrindziamos analogijomis ir pavyzdziais." (Burke 2009: 38). Prancuzu revoliucijos esme visai kita. Tai ejimas pries gamta.

Prancuzai elgiasi taip, lyg niekada nebutu buve suvienyti i civilizuota visuomene, tarsi turetu viska pradeti is naujo. Jie eme nekesti visko, ka turi, niekinti visus savo pirmtakus, bendraamzius ir net pacius save. Prancuzu revoliucija prievarta, griovimu, anarchija ir teroru nutrauke sasajas su praeitimi bei vykdomu arba numatomu zmogzudysciu, skerdyniu ir konfiskavimu ikarstyje kuria tobulos ateities visuomenines santvarkos projektus. Ju autoriai "neturi ne seselio tevisko rupestingumo, bijancio eksperimentuojant sukapoti kudiki i dalis" (Burke 2009: 133). Jie grindzia senos pasaulio tvarkos griovima tik tuo, kad ji sena, ir "visiskai nesijaudina del naujos tvarkos, kaip paskubomis suresto statinio, tvarumo, nes objekto tvarumas nesvarbus tiems, kas nevertina to, kas buvo sukurta iki ju, ir sudeda visas viltis i naujo atradima" (Burke 2009: 136). Todel Prancuzijos revoliucija reiskia ne individualaus proto triumfa ir naujos visuomenes sukurima, bet apgailetina nusigrezima nuo tradicijos isminties pazenklintu ir apdairiai ismeginamu visuomenes permainu kelio. Sitaip yra netenkama kompaso, rodancio evoliucijos krypti, ir susiklosto palanki situacija tironui atsirasti.

Siu samprotavimu pagrindu Burke'as ragina nusiraminusi politini elita liautis tapatinus dvi skirtingas revoliucijas ir pataria isminties ieskoti ne prancuzu filosofu abstrakciuose valstybes ir pilietines visuomenes perkurimo projektuose, o "senoves nusviestuose principuose, kai kalba eina apie didziules imperijas, kur gerbiama laisve. <...> sie principai tebeegzistuoja tobula forma, kokia ji buvo nuo pat pradzios <...>, kai buvo kuriama valstybe <...>, kuriu pagrindu ji buvo tobulinama. <...> tai bendra visoms valstybems <...> ir neverta rizikingai eksperimentuoti" (BepK (1791) 2001: 412). Burke'as siekia isgryninti siuos principus, glaudziai siedamas savo tradicionalizma su gilesne Prancuzijos konkrecios politines padeties analize. Jis siekia suformuluoti valstybes islikimo ir taisymo principus, ypatinga vieta ir prasme suteikdamas vyraujanciai politines erdves savokai--laisvei.

Prigimtiniu teisiu ir visuomenes sutarties traktavimas

Valstybes valdzia, Burke'o nuomone, neatsiranda is prigimtiniu teisiu, kurios gali egzistuoti ir egzistuoja visiskai nepriklausomai nuo jos. Prigimtines teises Burke vadina tobulomis abstrakcijomis, kurios patekusios i visuomenine terpe "nutolsta nuo savo pirmykstes kryptingos tiesos", ir "butent tas tobulumas praktikoje virsta ju yda". Is cia atsiranda tikrosios ir tariamos zmogaus teises, ir tikrosios gali buti visiskai sunaikintos tariamuju. Is cia ir kyla mechanizmo zmoniu aistroms valdyti butinybe. Juo tampa valstybes valdzia, patenkinanti zmoniu troskimus ir savo funkcijas vykdanti nepaisydama ju aistru ir noru, kuriems riboti ir valdyti ji ir buvo sukurta. "Zmogus turi teise reikalauti, kad jo troskimai butu patenkinti kaip tik tos isminties poziuriu" (Burke 2009: 58). Cia kalbama tik apie pilietines visuomenes troskimus, tarp kuriu yra noras uzkirsti kelia kitu zmoniu aistroms. Taciau jokia tiesmuka valdzios strategija netinka siam reikalui. Valdzia zmogaus teisiu viseta, t. y. jo teise buti paciam sau ponu, gali riboti tik istatymu, atsizvelgdama i gyvenamaji laika, aplinkybes ir derindama daugybe budu, kuriu negalima pagristi kazkokiu abstrakciu principu.

Zmogaus teises Burke'as vadina mina, kuria uzkase zmones, niekinantys patirti, laikydami ja prascioku ismintimi. Si mina vienu kartu turetu issprogdinti salies konstitucija ir ju laikoma neteiseta valdymo sistema, visas chartijas ir parlamento aktus. Sios idejos salininku nuomone, "zmogaus teisems negalioja jokia senatis; jokia joms priestaraujanti sutartis nera privaloma; sios teises nepripazista jokiu daliniu priemoniu, jokio kompromiso, o ju ribojimas laikomas apgaule ir neteisybe". Burke'as mano kitaip. Jeigu pilietine visuomene yra sukurta susitarus, tai tas susitarimas ir turi tapti jos istatymu pagrindu ir nustatyti ribas bei apibrezti visus jos pagrindu kuriamu istatymu aspektus. Vienas is pirmuju principu, paskatinusiu ja kurti, ir yra jos pamatine taisykle, kad "niekas negali buti teisejas savo paties byloje". Pripazistant ja, atsisakoma pirmosios pagrindines susitarimo nesaistomo zmogaus teises, t. y. teises spresti ir siekti savo teisiu savarankiskai. Tad "zmogus negali vienu metu naudotis ir civilizuoto, ir necivilizuoto buvio teikiamomis teisemis" (Burke 2009: 57-58).

Burke'as pritaria, kad visuomene yra sutartis, taciau mano, jog "valstybes negalima traktuoti tik kaip prekybos partneriu susitarimo del pipiru ir kavos, <...> ar kito panasaus nereiksmingo reikalo <...>. Tai viso mokslo bendrija; viso meno bendrija; kiekvienos dorybes ir tobulumo bendrija. Kadangi tokios bendrijos tikslu negalima pasiekti per daugelio kartu gyvenima, ji tampa bendrija ne tik gyvuju, bet jungia ir gyvuosius, ir mirusius, ir gimsiancius." Kiekvienos valstybes sutarti Burke'as supranta tik kaip paragrafa amzinosios visuomenes sutarties, kuri jungia zemesniaja ir aukstesniaja prigimti, matoma ir nematoma pasaulius, yra sudaryta pagal nekintama susitarima, sankcionuota nelauzomos priesaikos, kuri "islaiko visas fizines ir moralines prigimtis joms skirtose vietose" (Burke 2009: 83-84). Si sutartis yra virsesnes galios istatymas, nepriklausomas nuo ipareigotuju valios. Todel zmogus savo noru ar per prievarta privalo nusilenkti Visatos karalystes moralinei ir fizinei daiktu sarangai. Bet koks maistas pries ja reikstu pasipriesinima prigimciai, o jo iniciatoriai atsidurtu uz istatymo ribu.

Valstybes islikimo ir taisymo principai

Siuos du valstybes pertvarkos principus Burke'as laiko tarpusavyje glaudziai susijusiais, nuolat veikiancias tobula forma, bendra visoms valstybems. Valstybes pertvarka, jo nuomone, nera griovimas. Tai kuryba laikantis nuostatos, "kad reformuojant valstybe yra butina naudotis tik turima medziaga" (BepK 2001: 416). Priesingu atveju "valstybe, neturinti priemoniu vykdyti kai kurias permainas, neturi priemoniu islikti pati". Prie tokiu priemoniu Burke'as priskiria visu pirma tradicija, kuri yra visuomenes vidines visumos pagrindas. Tradicija--tai kulturos modelis, is auksciau padiktuota daiktu tvarka, pagal kuria turi buti atliekami visuomene stabilizuojantys veiksmai. Tradicija yra atvira pokyciu, lemianciu politines sistemos gyvybingumo issaugojima, galimybe ir perspektyva. Tradicijos sunaikinimas reikstu visuomenes zlugima. Todel bet kokiomis salygomis yra butina issaugoti "politini darini". Permainos, net ir vykstant revoliucijai, turi buti ribojamos ir "apimti tik jautriausia dali, ta, kuri leme butina nukrypima <...>, nesiekiant is pirminiu visuomenes demenu sukurti nauja pilietine tvarka". Tad veikti Burke'as rekomenduoja vadovaujantis "senoves valstybiu organizacijos formomis, o ne per organiskas molekules--isskaidytus zmones" (Burke 2009: 31). Tokia kryptis jam atrodo kaip giliu apmastymu, sekmingo sekimo prigimtimi padarinys. Ji neatmeta patobulinimu ir yra nepriklausoma nuo gudragalviskumo, ir todel uz ja tobulesne, "leidzia laisvai rinktis, is ko galima rinktis, taciau tuo pat metu saugo, kas igyta, nuo sunaikinimo. Kad ir kaip sekmingai vystytusi valstybe, sukurta siuo pagrindu, visi jos turtai bus issaugoti kaip seimos palikimas, kaip amziais nelieciama nuosavybe" (Burke 2009: 39). Neapgalvotu naujoviu dvasia, pagal Burke'a, dazniausiai atsiranda is savimeiles ir ribotos pasauleziuros. Zmones, kurie niekados neprisimena savo proteviu, nesusimastys ir apie savo palikuonis.

Tarp politines sistemos ir pasaulines tvarkos amzinos buties Burke'as izvelgia simetrija: "butis skirta amzinam organizmui, sudetam is laikinu detaliu <...>, auksciausiojo proto deka <...> paslaptingai nebuna nei sena, nei vidutinio amziaus, nei jauna; ji visa laika buna nekintamai pastovi ir tesia savo kelione per kintama nuolatine gyvenimo tekme--suirima, nuosmuki, atsinaujinima ir pazanga". Burke'as didziuojasi anglu patirtimi tvarkant valstybes reikalus, kai isiklausoma i gamtos balsa. Todel "anglu patobulinimai niekada nebuna visiskai nauji, o tai, ka issaugojame, niekada nebuna visiskai nusene. Tuo budu ir tomis prielaidomis, kuriuos paveldejome is savo proseniu, zengiame ne antikvaru keliu, o tuo keliu, kuriuo skatina eiti filosofine analogija" (Burke 2009: 39-40).

Burke'as pataria buti labai atsargiems nustatant valstybes trukumus ir iskraipymus, niekada net nesvajoti pradeti jos pertvarkos nuo ardymo, i valstybes klaidas zvelgti "kaip i tevo zaizdas, su pagarbia baime ir virpanciu nerimu. Tas ismintingas prietaras moko mus su siaubu zvelgti i krasto vaikus, neapgalvotai raginamus sukapoti ta senstanti teva i gabalus ir sukisti i burtininku katilus, tikintis, kad nuodingos ju zoles ir laukiniai uzkalbejimai gali atkurti teviska santvarka ir atnaujinti tevo gyvenima" (Burke 2009: 83). Kitaip tariant, issaugoti ir kartu reformuoti--du skirtingi dalykai. Reikia issaugoti naudingas senu potvarkiu dalis, o tai, kas pridedama veliau, turi nepriestarauti issaugotoms dalims.

Valstybes pertvarka, Burke'o nuomone, nera griovimas. Jau mineta, kad tai yra kuryba, laikantis principo, "jog reformuojant valstybe yra butina naudotis tik turima medziaga" (BepK (1791) 2001: 415). Visu pirma tai visuomenes patirties pagrindu gyvuojanti tradicija, kurios sunaikinimas reikstu visuomenes zlugima. Burke'o tradicija--tai modelis, pagal kuri turi buti vykdoma stabilizavimo ir norminimo funkcija visuomeneje. Tradicija yra tarsi atvira pokyciu, kuriu tikslas-galimybe ir perspektyva issaugoti politines sistemos gyvybinguma. Burke'as priesina tradicijai ne pokycius apskritai, o tik tuos, kurie ignoruoja tradicija kaip tapsma, taigi kelia pavoju laisvai evoliucijai. Tad individu veiksmai yra sekmingi, jeigu tik jie nepriestarauja Dievo nustatytai daiktu tvarkai.

Burke'o nuomone, mokslo apie valstybes kurima, atnaujinima arba reformavima negalima igyti d priori (kaip ir bet kurio kito eksperimentais grindziamo mokslo). Tam neuztenka mazos patirties. Tvarkant valstybes reikalus, daznai esti neaiskiu, beveik nematomu priezasciu, dalyku, panasiu i smulkmenas, nuo kuriu gali labai priklausyti jos suklestejimas arba zlugimas. "Butent del to tik be galo atsargiai turi elgtis tas, kas ryztasi ardyti pastata, per amziu amzius bent jau patenkinamai tarnavusi bendriems visuomenes reikalams, ar nori ji perstatyti, neturedamas pavyzdziu ir eskizu, kuriu nauda jau yra zinoma." (Burke 2009: 59). Cia butina vadovautis guviu protu, nesilpstanciu demesiu, gebejimu lyginti, derinti ir pasirinkti reikiamas priemones. Jos yra butinu ir tikslingu sumetimu rezultatas, "retai sugalvojamos, remiantis kazkokia teorija, greiciau teorijos sukuriamos vadovaujantis tokiomis priemonemis." Burke'o nuomone, "politinius tikslus galbut geriau atitinka patirties nulemtos priemones <...>, bet galima tiketis, kad naujoje ir grynai teorineje sistemoje atsiras daugybe isradimu, turinciu tarnauti jos tikslams, ypac ten, kur planuotojai ne kiek nesivarzo megindami nauja pastata pritaikyti prie seno--nei prie jo sienu, nei prie pamato" (Burke 2009: 137).

Laisve nera "gryna ir vienisa metafizine abstrakcija"

Laisve, apie kuria sneka Svieciamojo amziaus ir Prancuzijos Didziosios revoliucijos ideologai, neturi nieko bendra su tikra laisve, dovanota anglu tautai tradicijos ir paprociu. Anglai savo laisve "visada grinde kaip pavelda, gauta is proteviu, kuri privalu perduoti palikuonims kaip turta, priklausanti <...> karalystes liaudziai". "Uz jos stovi galybe garsiu proteviu. Jie zengia su savo herbais, veliavomis, seimos portretu galerijomis, mauzoliejais, dokumentais, iamzinimais ir garbes vardais." (Burke 2009: 39). Burke'o nuomone, laisves kaip paveldo suvokimas suteikia dideliu pranasumu. Proteviu dvasia--tai sventas laisves jausmas, saugantis nuo izuliu issisokeliu. Apsaugos ji ir nuo Revoliucijos draugijos skleidziamu ereziju, kad anglu tauta nelaisva ir "kad dabartinis laikas yra ypac palankus visoms pastangoms iskovoti laisvei". Taciau Burke'as laisves lobi laiko "nuosavybe, kuria reikia saugoti, o ne trofejumi, del kurio reikia kovoti" (Burke 2009: 54-55). Laisve nera "gryna ir vienisa metafizine abstrakcija" (Burke 2009: 20). Ja galima stebeti, kai ji tikroveje suteikia politiniams principams isskirti pobudi ir skirtinga reiksme. Cia labai svarbu, kaip laisve dera su valdymu ir viesumu, drausme ir paklusnumu, mokesciu rinkimu, efektyviu ir tinkamu ju panaudojimu, morale ir religija, bendruomenes ir visuomenes interesais. Tik is sito galima nustatyti politinio projekto naudinguma ar zalinguma.

Reikia tureti omenyje, kad zmones laisve supranta kaip galimybe daryti tai, ko uzsigeidzia. Taciau "laisve, zmonems veikiant kolektyviai, tampa galia" (Burke 2009: 20), kritinemis aplinkybemis ji gali tapti netvarkos ir griovimu saltiniu. Todel, Burke'o nuomone, laisve turi buti tvirta, morali ir reguliuojama. Cia neina kalba apie absoliutu Hobbeso individo laisves pajungima valdzios autoritetui. Sia ideja Burke'as sieja su anglu tradicionalizmu, tiksliau, su proteviu dvasia, suteikiancia pagarbaus rimtumo ir prislopinancia laisves jausma, kuris pats savaime lemia suirute ir nesaikinguma. Konservatizmo doktrinos kurejas didziuojasi, kad anglu laisve "pati kilniausia", yra didinga ir ispudinga. Jo manymu, negalima sukurti nieko geresnio, kas saugotu laisve, negu tas veikimo budas, "kai pasirenkame savo prigimti" (Burke 2009: 40). Is cia isplaukia, kad visuomenes tikslas yra turimu laisviu, kurios remiasi tradicija, apsauga ir gynyba, o ne nenaturaliu, pramanytu laisviu, galinciu pavirsti visuotine anarchija, kurimas.

Burke'as nemano, kad laisve turi buti besalygiska: "Zmones verti pilietines laisves lygiai tiek, kiek jie pasirenge moraliai suvarzyti savo spontaniskus troskimus <...>. Visuomene negali egzistuoti be valdzios, kontroliuojancios valia ir naturalius instinktus, ir kuo maziau tokios valdzios mumyse, tuo didesne ji turi buti is isores. <...> Amzina daiktu lemia, kad nesaikingos naturos negali buti laisvos. Ju aistros joms kala grandines" (BepK (1791) 2001: 419-420). Pagal Burke'a, prancuzai savo kailiu patikrino sios sentencijos teisinguma.

Laisves bylai nereikalingi "erskeciuoti keliai"

Prancuzams nebuvo butina bristi per krauja ir sumaisti i ramu nepriekaistingos ir klestincios laisves kranta. Burke'o nuomone, Prancuzija turejo galiu ir vidiniu resursu "pateikti pasauliui laisves byla, tinkama kiekvienam ismintingam protui visose tautose". Taciau Prancuzija nepanaudojo turimos potencijos savo naudai ir "kaip prostitute ispardave savo dorybes, uzmirsusi savo interesus ir, sekdama melagingais svyturiais, pasirinko "erskeciuotus kelius" (Burke 2009: 42). Jos revoliucija reiske apgailetina nusigrezima nuo nuosekliu, tradicijos patikrintu ir apdairiai isbandomu pazangiu visuomenes permainu kelio. Prancuzai ismete protingus prietarus i istorijos siukslyna ir leido zmonems vadovautis ribotais savo proto istekliais. Jie nesugebejo ivertinti priesingu visuomenes interesu kuriamosios galios darniai visuomenei formuoti. Negebejo suvokti, kad priesingi interesai yra glaudziai susije, kad ju veiksmai ir atoveiksmiai kuria visatos harmonija. Del priesingu interesu "visi pasikeitimai tampa kompromiso klausimu, o jis savaime lemia nuosaikuma <...> ir visam laikui uzkerta kelia <...> valdzios <...> piktnaudziavimui." Stai del tokios nariu ir interesu ivairoves bendroji laisve turi tiek pat sargu, kiek yra ivairiu luomu nuomoniu, o ir "tikrosios monarchijos svoris, prislegdamas visuma, neleistu atskiroms dalims deformuotis ar nutolti nuo joms skirtos vietos" (Burke 2009: 41). Prancuzai elgesi taip, lyg niekada nebutu susivienije i civilizuota visuomene ir turetu pradeti viska kurti is naujo. Taciau prancuzai nebuvo "vakarykstes dienos" ar "zemakilmiu pataikunisku nieksu tauta", kuriuos butinai reikejo islaisvinti 1789 metais. Visu pirma Prancuzija turejo gana tobula konstitucija, kuri nenaudojama "apsiuro ir apgriuvo; taciau is dalies isliko jos, garbingos ir godotinos pilies, sienos ir beveik visi pamatai" (Burke 2009: 41), kuriais, Burke'o nuomone, dar buvo galima remtis. Deja, Prancuzijos Konstitucijos galiojimas buvo sustabdytas dar pries ja patobulinant.

Antrasis resursas, kuriuo negebejo pasinaudoti Prancuzija,--tai jos Generaliniu luomu susirinkimas. Ji susaukiant buvo atsisakyta luomu lygaus atstovavimo tradicijos ir treciojo luomo deleguotu atstovu padvigubejo. Todel sios institucijos galios ir visa valstybes valdzia pateko i treciojo luomo, t. y. "baznycios seniunu, konstebliu ir panasiu valdininku, kurie vadovaujasi samdomu advokatu ir birzos spekuliantu <...> protingumu, kurstomu begedisku ir krastutinai puolusiu moteru, viesbuteliu, tavernu, viesuju namu savininku, pameistriu, klerku, kurjeriu, kirpeju, gatves smuikininku ir teatro sokeju rankas" (BepK (1791) 2001: 351). Burke'ui kele nuostaba, kad ne visi treciojo luomo atstovai moka skaityti ir rasyti. Jis neneigia, kad Generaliniu luomu susirinkime buvo ir garsiu, talentingu teoretiku, bet tarp ju nebuvo ne vieno, turincio patirties valdyti valstybe. Is tokios sudeties susirinkimo negalima buvo laukti nieko ismintingo ir pozityvaus. Tad buvo tarsi logiska, kad Prancuzijoje proto trukuma buvo butina kompensuoti jega.

Burke'as teigia, kad Paryziuje vyraujanti patobulintos laisves mada anglams yra nepriimtina: "Jei tai panaceja, tai jos nenorime. Zinome nebutino gydymo pasekmes. Jei tai maras, tai jis tokios rusies, kad norint apsisaugoti reikia griebtis paties griezciausio karantino, nes isiutes inirtis per pusvalandi nusluos daugiau negu protingumas, apdairumas ir toliaregiskumas pastatys per simtmeti" (Burke 2009: 134).

Isvados

1. Burke'o gebejimas pasinaudoti politiniu komunikaciju informacija ir ja remiantis sukurti viena is triju pagrindiniu moderniuju politiniu ideologiju yra tam tikra nuoroda, kad: a) politiniu komunikaciju erdveje pasikeitimas informaciniais srautais nera beveidis ir tiktai grynai techninis dalykas. Politines teorijos kurejo vaidmuo cia yra isskirtinis; b) siekiant kokybes ir praktinio efektyvumo, politiniu komunikaciju informacine materija turi buti persijojama per lyginamosios ir kritines refleksijos sieta, vertinama atsizvelgiant i konkrecia situacija ir kurybiskai taikoma; c) nera gatavu receptu ir tiesu visiems laikams ir visoms tautoms.

2. Burke'o tradicionalizmas--tai konserva-tizmas, ginantis Europos tautu tradicine politine tvarka. Jis modernus nerimu del esamu visuomenes rysiu racionalizavimo padariniu ir nera praeities nostalgijos apraiska. Burke'as liberaliojo konservatiz-mo koncepcija kurybiskai derina politini pavelda ir naujo pazinima. Nors ir grynai situacine, ji kartu reiske nuoseklia Angli jos politines ir socialines modernizacijos strategija, galincia padeti isvengti ne tik prazutingu revoliuciniu sukretimu, bet ir esamo rezimo sustabarejimo.

Literatura

Almond, G.; Coleman, J. S. 1960. The Politics of the Development Areas. Princeton, N. J.: Princeton University Press. Burke, E. 2009. Apmastymai apie Prancuzijos revoliucija. Vilnius: Zara.

Burke, E. 1774. Speech on American Taxation. Prieiga per interneta: http://www.ourcivilisation.com/ smartboard/shop/burkee/extracts/chap3.htm [ziureta 2011-03-01].

Burke, E. 1770. Thoughts on the Cause of the Present Discontents. Prieiga per interneta: http://books. google.lt/books?id=yrEBAAAAYAAJ&printsec= frontcover&hl=lt#v=onepage&q&f=false [ziureta 2011-12-12].

Price, R. 1790. A Discourse on the Love of our Country, delivered on Nov. 4, 1789, at the MeetingHouse in the Old Jewry, to the Society for Commemorating the Revolution in Great Britain. London. Prieiga per interneta: http://www.constitution.org/ price/price_8.htm [ziureta 2011-11-07].

Deutsch, K. W. 1970. Politische Kybernetic: Modelle und Perspektiven. Freiburg im Breisgau: Verlag Rombach.

Deutsch, K. W. 1963. The Nerves of Government: Models of Political Communication and Control. London, Free Press of Glencoe.

Easton, D. 1979. A Framework for Political Analysis. Chicago: University of Chicago Press.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (1777). 2001. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], 135-221.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (1791). 2001. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], 347-425.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] (1756). 2001. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII], 45-135.

[TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII] 2001. [TEXT NOT REPRODUCIBLE IN ASCII].

Dalia Eidukiene

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kurybiniu industriju fakultetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Sauletekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva

El. pastas polit@vgtu.lt

(1) Revoliucijos draugija, isteigta 1788 m. Slovingajai revoliucijai (1688 m.) atminti.