摘要：Temos aktualumas ir naujumas. Verslo vaidmens supratimas per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pakito. Nors įmonėms kasdienėje veikloje buvo suteikta daugiau laisvės mažinant valdžios intervencijos mastus, tačiau dabar antrepreneriams priskirta atsakomybė už tam tikrus socialinio gyvenimo aspektus, kurie anksčiau buvo laikomi iškirtinai valstybės įtakos ir interesų sritis (Gjelberg, 2009). Šiuo metu vis didėjant neapibrėžtumui dėl ateities politinių sprendimų, ekonomikos raidos tendencijų, ekologinių katastrofų, pasunkėja sprendimų priėmimo procesas tiek viešųjų institucijų, tiek ir įmonių ar privačių asmenų veikloje. Esant tokiam neapibrėžtumui, antreprenerystės idėja tampa rimtu iššūkiu ir riboja įmonių iniciatyvą plėtoti socialiai inovatyvias programas. Mokslinėje literatūroje plačiai diskutuojama apie įmonės principų diegimo įmonės lygmeniu pagrįstumą, galimybes ir perspektyvas. Daugelis mokslininkų, nagrinėjusių įmonės socialinės atsakomybės (ĮSA) koncepcinius klausimus, remiasi pozicija, jog ĮSA principų diegimo įmonėse paskatų ir motyvų spektras gana platus ir praktinio jų taikymo įmonėse rezultatai vienareikšmiškai pozityvūs. Antra vertus, įmonės, diegiančios ĮSĄ principus praktinėje veikloje, turi itin atsakingai vertinti pokyčius verslo aplinkoje kartu diagnozuodamos adekvačias strateginio valdymo korekcijų kryptis. Atsižvelgiama į tai, kad socialinėje aplinkoje lūkesčiai, siejami su socialinės atsakomybės raiška ir pozityviais pokyčiais, lemia augantį ĮSĄ idėjų populiarumą ir populiarinimą. Tikėtina, kad būtent šios aplinkybės skatina verslą persiorientuoti: tik akcininkų interesų tenkinimas (šia prasme „išreiškiamas" sistemingu pelno augimu ir įmonės vertės didinimu) keičiamas į verslą, paremtą suinteresuotųjų grupių vertybėmis. Šio straipsnio analizės objektas - suinteresuotųjų šalių vaidmuo diegiant ĮSA principus įmonėje. Mokslinio tyrimo problema - kaip įgyvendinti koncepcinius ĮSA tikslus įmonėje naudojant vadybines priemones, paremtas tvarios plėtros principais ir suinteresuotųjų vertybėmis. Mokslinio tyrimo tikslas - įvertinti suinteresuotųjų vaidmenį, diegiant ĮSA įmonėse, rengiant konceptualias strategijas, pasiūlant pastarųjų poveikio įmonėms intensyvinimo prielaidas bei galimybes tvaraus plėtojimo kontekste. Mokslinio tyrimo metodai: siekiant suvokti nagrinėjamą problemą, taikomi bendrieji mokslinės literatūros lyginamosios struktūrinės analizės, sintezės ir loginės analizės metodai. Šiame straipsnyje atliekama sisteminė teorijų analizė, taikomas praktinis teorinių perspektyvų konstravimo metodas. Siekiant išspręsti aprašytą problemą, taikytas aiškinamasis konstruktyvusis metodologinis principas, leidęs atskleisti subjektyvaus reiškinio įvertinimą, išryškinant atskiras koncepcijas. Straipsnio struktūrą lėmė suformuluotas mokslinės analizės tikslas ir iškelti uždaviniai, kurių sprendimo seka atsispindi trijuose straipsnio poskyriuose. Pirmajame poskyryje pateikiamas atliktos analizės mokslinis aktualumas, pagrįsta metodologija. Antrajame poskyryje atsakyta į klausimą, kaip įmonės apibendrina ĮSA koncepciją, tvarios plėtros principus ir jų raišką. Pagrindinė loginė suvokimo schema: Remiamasi pozicija, kad įmonių politika ir praktika, kai jos, laikydamosi įstatymų, tarptautinių susitarimų ir sutartų elgsenos normų, į savo veiklos vidinius procesus ir išorinius santykius savo noru įtraukia socialinius, aplinkosaugos ir skaidraus verslo principus. Įmonės kartu su visuomeniniais ir valstybinio sektoriaus partneriais ieško novatoriškų sisteminių socialinių, aplinkosaugos ir platesnių ekonominės gerovės problemų sprendimų būdų. Taip pat apibrėžiama tvarios enterprenerystės samprata, detalizuojant pusiausvyros tarp verslo siekių didinti pelną ir visuomenės gyvenimo kokybės pokyčių socialinės bei ekonominės raidos procese sąlygas. Šiame poskyryje taip pat aptariama, kiek pelno aukojimas visuomenės labui, verslininkų požiūriu, yra socialiai patraukli alternatyva. Trečiajame poskyryje svarstoma ĮSA sąnaudų ir socialinės naudos tematika. Tyrinėjant minėtas sąsajas, ypač akcentuojamas žmogiškasis veiksnys. Mokslinėje literatūroje (Spector, 2008; Parrisch, 2008; Lynes & Andrachuk, 2008; Tafel & Alas, 2009; Reinhard, 2008 ir kt.) pabrėžiama, kad ĮSA perspektyvos įmonėje glaudžiai susijusios su aukščiausiojo lygio vadovų pozicija, vertybine orientacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. asmenybei būdingomis savybėmis. Organizacinė kultūra taip pat yra svarbus veiksnys, įgyvendinant ĮSA. Taip pat svarbus įmonės dydis, rinkos aplinkos, kurioje veikia įmonė, ir kt. aspektai. Atlikti tyrimai taip pat parodė, jog ĮSA „kaina" įmonei gali būti nustatoma vartotojų pertekliaus kitimu, susiformuojančiu dėl įmonių, gaminančių mažiau produkcijos didesnėmis sąnaudomis (siekiant padengti patirtas išlaidas). Straipsnyje pagrįstas ĮSA „naudos " konceptas. ĮSA „nauda " apibrėžiama kaip inovacijų šaltinis, konkurencinio pranašumo didinimo prielaida, darbuotojų produktyvumo augimas, ekologinis efektyvumas, verslo pilietiškumas, mokesčių lengvatos. Kita vertus, yra pagrindas manyti, kad įmonėse, diegiant ĮSA principus, priimami inovaciniai sprendimai, kurie nėra socialiai optimalūs, nes pasigendama apibendrintų metodologinių principų, leidžiančių atskleisti visuomenės ir suinteresuotojų interesus (suinteresuotosios šalys suprantamos kaip asmenys arba grupės, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti įmonių veiklą (Gjelberg, 2009). Taip pat nustatyta, kad mokslinėje literatūroje pasigendama samprotavimų pačių suinteresuotųjų šalių skatinimo ir aktyvinimo tematika: atlikti empiriniai tyrimai įrodo, jog šios suinteresuotosios šalys aiškiai suvokia savo vaidmenį ĮSA įgyvendinimo įmonėse procese, kaip ir įvaldę poveikio toms įmonėms priemones ir būdus. Todėl tęsiant mokslinę diskusiją šiame poskyryje ne tik išskiriamos tiesioginių suinteresuotųjų grupės (darbuotojai, klientai, investuotojai, tiekėjai ir infrastruktūros), kurių dalyvavimas yra absoliučiai reikalingas verslui, ir netiesioginių suinteresuotųjų grupės (media, nevyriausybinės organizacijos, verslo asociacijos ir kt.), kurių veika tiesiogiai nesusijusi su įmonės funkcijomis. Straipsnio autorės pateikia konceptualią išvadą, kad, atsižvelgiant į sudėtingą suinteresuotųjų grupių struktūrą ir sąveiką verslo aplinkoje, derinti kiekvienos jų interesus su konkrečios įmonės veiklos principais itin sudėtinga, nors tvarumo principas to reikalautų. Toks suvokimas išryškina ir lemia tolesnes straipsnio autorių tyrimų gaires. Antra vertus, nėra aišku, ar suinteresuotųjų grupių interesų ir vertybių skalė yra teisingai suvokiama ir jų pačių apibrėžta. Tokios metodologinės kliūtys išryškėja analizuojant suinteresuotųjų grupių priemones ir būdus, nukreipiant įmonės veiklą konkrečiai tai grupei palankia kryptimi. Remiantis tokiu požiūriu, parengta struktūrograma, leidžianti sukonkretinti ne tik galimą suinteresuotųjų grupių įtaką ĮSA įgyvendinimo procese, bet ir nustatyti jos įgyvendinimo atskiruose įmonės gyvavimo cikluose būdus. Konceptualiai pagrįsti šeši etapai: grupės vertybių nustatymas - ĮSA sampratos konkretinimas grupės atžvilgiu - konkrečios įmonės naudos grupės atžvilgiu išaiškinimas - esamos poveikio įmonei praktikos įvertinimas - įmonės „spaudimas" - grįžtamojo ryšio įvertinimas. Straipsnio pabaigoje pateikiami apibendrinimai. Apibendrinus atliktos analizės rezultatus, pabrėžtina, jog aptartas socialinis reiškinys yra teoriškai ir praktiškai reikšmingas. Besiformuojanti postmoderni vadybos praktika rodo, kad santykiai tarp įmonių, socialinė atsakomybė ir verslo elgsenos korekcijos - pakankamai naujas ir rimtas visos verslo aplinkos iššūkis. Tikėtina, kad konceptualizacijos problemą gilina ir mokslinėje literatūroje neišryškinta ĮSA apibrėžtis. Esminis suvokimo aspektas apibrėžiamas tokia logine seka: įmonės siekia tvarios antrprenerystės tam, kad kiek įmanoma padidintų pelną ir kartu pagerintų suinteresuotųjų šalių padėtį, plėstų socialinės atsakomybės lauką. Atlikta atskirų metodologinių įžvalgų analizė parodė, kad verslo siekis dirbti pelningai, nepaisant visų kitų aspektų, yra natūraliai prioritetinis. Nors tvarios plėtros koncepcijų sklaidos poveikis verslo raidai yra neginčijamas, tačiau lieka neaišku, kaip tai įgyvendinti praktiškai. Gal todėl ir nėra daug taikomųjų tyrimų aptariama tema. Konceptualios įžvalgos leido išskirti nagrinėjamos problemos loginę išvestį: tvarios antreprenerystės idėja realizuotina (ilguoju laikotarpiu) ne šiaip tenkinant suinteresuotųjų šalių interesus, bet ir didinant įmonės vertę, kuri labiau apibrėžiama kaip „socialinė " vertė. Praktiniu požiūriu tai reiškia, jog įmonė, suvokdama savo socialinę atsakomybę, kaip veiklos pagrindą, kartu savo noru prisiimdama papildomus įsipareigojimus tobulinti verslo praktiką, diegdama modernias žmogiškųjų išteklių vadybos technologijas, naudodama gamtos išteklius tausojančias technologijas, žmogaus sveikatai nekenksmingas medžiagas bei gamybos procesus, kurdama verslo strateginius planus, numatydama galimas neigiamas gamtai ir socialinei aplinkai pasekmes, harmonizuodama darbo santykius bei aktyviai dalyvaudama socialiniame dialoge, planuodama savo veiklą, atsižvelgdama į suinteresuotų šalių išreikštas pozicijas bei visuomenės lūkesčius, užtikrindama skaidrų valdymą, taip pat plėtodama etiškus santykius su partneriais, užtikrina bendrą teigiamą verslo klimatą. Būtent šie įmonės veiklos aspektai turėtų būti skatinami ir remiami suinteresuotųjų šalių.
其他摘要：The paper reviews and constructs a comprehensive approach and presents the theoretical insights of the interaction between a corporate social responsibility and the performance of the stakeholders, through the introduction of the methodological framework of the diagnosis of corporal social responsibility motivations among stakeholders as well as developing strategic directions to encourage the former to achieve balanced and integrated orientation in providing the issues of social corporate responsibility. While many studies provide descriptions of a firm's CRS motivations both within and across sectors, there is a need to bring this literature together in a way that addresses, in a systematic way, the interaction of these influences at the level of the firm (Lynes, Andracuk, 2008). Though during decades numerous aspects of CRS have been the subject of the investigation in both academic and business studies. Apparently, this implicates a shift from the pure shareholder perspective of maximizing profits and corporate value towards a broader concept that encompasses multiple stakeholder concerns and values and, thus, involves various conflicting goals and objectives (Hediger, 2010). Neither the motives tools of an enterprise to operate in the manner are clear despite the fact that it is essential that business leaders assume responsibility in order to ensure the continuance of economic order and its sane evolution (Spector, 2008). Conceptually substantiated interaction between the corporate social responsibility and enterprise, high lightening motives through which the stakeholders are able makes it wealthy. Firms engage in CSR activities as a way to enhance their reputation, pre-empt legal sanction, respond to NGO action, and manage their risk and to generate customer loyalty. CSR can potentially decrease production inefficiencies, reduce cost and risk and at the same time allow companies to increase sales, increase access to capital, new markets, and brand recognition (Cruz & Wakolbinger, 2008). The analysis of scientific research has shown that academics are not scare in proposing insights helping describe the motivations for corporate social responsibility at the level of the enterprise, however, a generalizing view is still scare. This standpoint has a logical position: the construction of model helping to understand the construction of public relation and explain the potential influence in the process of CRS implementation and the role of stakeholders in it is needed. The constructed methodological framework could be useful continuing academic discussion on the topic. The findings of the article seek to influence public attitudes stressing the effect of corporate social responsibility. Basing on the article, public and industry as well as a social leader might determine essential strategic elements allowing achieving the mentioned objectives in the most efficient way. The logical structure of the article was determined by the aim and the objectives of the scientific research solution sequence which is reflected in three parts. In the Introduction the topic relevance, scientific problem and level of its analysis, object, the aim, and tasks of the scientific research were presented. The methods of the research, results analysis, scientific novelty and significance of the work are introduced there as well. The second part of the article is dedicated to the analysis of corporate social responsibility (CRS) in the market of virtue. The third part deals with - to the recognition of stakeholder values and pressure as well as the presentation of stakeholders' role in pursuit of CRS. This standpoint has a logical position: it can be constructed as a model helping to understand the construction of public relation and explains the potential influence in the process of CRS implementation and the role of stakeholders in it. The possible extension of the model and its application issues are presented in the last chapter of the paper. http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.3.520
关键词：corporate social responsibility; stakeholder analysis;social-environment reference;orientation
其他关键词：corporate social responsibility;stakeholder analysis;social-environment reference;orientation
