摘要：Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio miestai tapo vienomis sudėtingiausių ir dinamiškiausių ekonominių, socialinių ir ekologinių sistemų, kurios yra atviros, priklausomos ir pažeidžiamomis. Dėl spartaus urbanizacijos proceso, šiandien miestai tampa svarbiausi tiek šalių, tiek ir atskirų regionų ekonominio aktyvumo, inovacijų ir kultūros centrais, žmonių ir investicijų traukos objektais. Mokslinėje literatūroje pripažįstama teigiama miestų įtaka ekonomikos plėtrai, rinkų augimui ir naujų verslo galimybių atsiradimui. Ekonomikos globalizacija suteikia galimybių vis didesniam miestų skaičiui dalyvauti pasaulinėje ūkinėje veikloje, taip stiprinant urbanizuotų ir silpninant periferinių teritorijų vaidmenį. Straipsnio autorių tyrimai parodė, kad miestai ir regionai tarpusavyje konkuruoja skirtinguose ekonominiuose sektoriuose ar veiklos rūšyse (pramonė, paslaugos, aukštosios technologijos, turizmas ir pan.) ir skirtingais lygiais (regioninis, nacionalinis, tarptautinis) dėl žmogiškojo kapitalo, investicijų, naujų technologijų, turistų, eksporto rinkų, nacionalinių ir tarptautinių projektų ir renginių, vyriausybės politinio palankumo ir pan. Ir kiekvienais metais ši konkurencinė kova intensyvėja, todėl miestų konkurencingumo problematikos analizė tampa vis aktualesnė globalizacijos laikotarpiu. Tačiau dėl tos pačios globalizacijos proceso, daugelis miestų supanašėja ir jų strateginiuose plėtros dokumentuose akcentuojamos tos pačios ar panašios ekonominio proveržio kryptys bei prioritetai. Tai panaikina miestų išskirtinumus ir nesukuria konkurencinių pranašumų, o tai mažina miestų konkurencingumą tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje rinkoje. Tai dar labiau pagrindžia nagrinėjamos problematikos aktualumą ir savalaikiškumą. Mokslinėje literatūroje dažnai pristatomi ir praktiškai taikomi įvairūs metodai ir būdai, leidžiantys vertinti įmonių, regionų ar šalių konkurencingumą tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Tačiau pasigendama platesnio akademinio požiūrio ir analizės apie šių metodų pritaikymo miesto lygmeniu galimybes ir praktinį taikomumą. Metodologinių priemonių ir gairių, vertinant miesto konkurencingumą tarptautiniu ir šalies lygmeniu nebuvimas tampa viena iš kliūčių, mažinančių miestų konkurencingumo didinimo ir konkurencinių pranašumų vertinimo galimybes bei konkurencines perspektyvas lyginant su kitais miestais – pagrindiniais konkurentais. Darbo objektas – miestų, kurie yra regionuose, pagal teritorinių statistinių vienetų nomenklatūrą priskiriamuose trečiajam lygiui (NUTS 3), konkurencingumas tarptautiniu ir nacionaliniu mastu. Darbo tikslas – identifikuoti miestų konkurencingumo vertinimo ypatumus ir suformuluoti metodologines gaires, pagrįstas teorinio ir empirinio miestų konkurencingumo vertinimo tarptautiniu bei nacionaliniu mastu rezultatais. Tyrimo metodai : sisteminė, lyginamoji ir loginė mokslinės literatūros analizė; empirinis tyrimas atliktas naudojant išorinių antrinių duomenų sisteminę analizę. Straipsnio autorių atlikti tyrimai parodė tiesioginį ryšį tarp ekonominės urbanizacijos proceso, miestų ekonominio augimo ir konkurencingumo. Pabrėžtina, kad šie ekonominiai reiškiniai gali veikti ir priešinga kryptimi, jei miestas neprisitaikys prie kintančių sąlygų ir bus pasyvus diegiant darnią plėtrą daugelyje miestui svarbių sričių, tokių kaip ekonomika, socialinė aplinka, aplinkos kokybė. Taigi, spartėjantis urbanizacijos procesas reikalauja vis didesnio dėmesio miestų ekonominės plėtros ir konkurencingumo problemos nagrinėjimui, tai dar labiau pagrindžia analizuojamos temos aktualumą ir reikalingumą. Mokslinėje literatūroje pateikiami įvairūs konkurencingumo vertinimo metodai, kuriuos galima suklasifikuoti į tris grupes: ekonometrinius, neekonometrinius - kokybinius ir mišrius, sujungiančius prieš tai įvardintus metodus. Tyrimai parodė, kad tie patys metodai naudojami vertinti šalių, regionų ar miestų konkurencingumui. Tyrimai parodė, kad ekonometrinių ir neekonometrinių - kokybinių metodų taikymas gali leisti plačiau ir išsamiau apibūdinti miestų ar regionų konkurencinę būklę ir įžvelgti jų perspektyvas ateityje. Straipsnio autoriai plačiai pristatė miestų ir regionų konkurencingumo vertinimo indeksu ypatumus, jų privalumus ir trūkumus kituose savo straipsniuose bei pagrindė šio metodo tinkamumą vertinant teritorijų konkurencingumą. Tačiau mokslinėje literatūroje, ypač lietuvių autorių, pasigendama išsamesnių ir tikslinių neekonometrinių - kokybinių metodų taikymo, vertinant miestų konkurencingumą, tyrimų, o tai reikalauja didesnio dėmesio šiai sričiai. Mokslinės literatūros ir įvairių miestų strateginių planų analizė leido išskirti dažniausiai naudojamus neekonometrinius - kokybinius metodus, taikomus vertinant miestų konkurencingumą: SSGG, problemos analizės, konkurencinio pranašumo identifikavimo ir scenarijų identifikavimo. Kiti mokslininkai ir praktikai taiko kitus, tačiau labiau adaptuotus ir empiriškai pagrįstus regionų, pramonės šakos ar įmonės lygmeniu, metodus (svarbiausių konkurencinių stiprybių analizė, sisteminio konkurencingumo analizė, daugiasektorė kiekybinė analizė, regiono konkurencingumo kubas, subalansuoto verslo kortelė, esminių kompetencijų/baltųjų vietų analizė ir kt.), apie kurių taikomumą miesto lygmeniu mokslinėje literatūroje tyrimų randama mažai. Tai reikalauja papildomo akademinio dėmesio šiai sričiai:. Empiriniame tyrime analizuotas antras pagal dydį Lietuvos miestas – Kaunas. Kauno miesto pasirinkimą lėmė tai, kad straipsnio autorių atlikti tyrimai parodė, kad nors šio miesto konkurencingumas pagal rangus 2007-2009 m. nuolat keitėsi su trečiu pagal dydį Lietuvos miestu – Klaipėda, tačiau atotrūkis pagal indeksus kasmet mažėjo. Tai perspėja apie galimą miesto konkurencinių pozicijų praradimo grėsmę ateityje. Siekiant išlaikyti miesto konkurencingumą Lietuvos miestų hierarchijoje, svarbu analizuoti dabartinį jo potencialą ir identifikuoti jo panaudojimo galimybes konkurencingumui užtikrinti ir sustiprinti ateityje. Šiam tikslui pasiekti svarbu analizuoti ne tik nacionalinį, bet ir tarptautinį miesto konkurencingumą. Nacionaliniu lygmeniu Kauno miesto konkurencingumas vertintas, lyginant jį su kitais pagrindiniais Lietuvos miestais – šalies sostine Vilniumi ir Klaipėda, naudojant 2007 - 2010 m. statistinius duomenis. Oficialių duomenų regioniniu lygmeniu pateikiamumas parodė, kad miestų, kurie yra regionuose, pagal teritorinių statistinių vienetų nomenklatūrą priskiriamuose trečiajam lygiui (NUTS 3), tarptautiniu lygmeniu konkurencingumui vertinti reikėtų prilyginti pačiam regiono konkurencingumui. Kauno miesto ir regiono konkurencingumo tarptautiniu lygmeniu vertinimas pagrįstas 2007 - 2011 m. statistiniais duomenimis. Atlikta teorinė ir empirinė miestų konkurencingumo vertinimo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu analizė straipsnio autoriams leido suformuoti metodologines gaires, kuriomis remiantis siūloma vertinti miestų, (kurie yra regionuose, pagal teritorinių statistinių vienetų nomenklatūrą priskiriamuose trečiajam lygiui (NUTS 3)) konkurencingumą: - Apibrėžti ekonominę sistemą, kurioje kaip viena iš sudėtinių dalių funkcionuoja pats miestas. Nes nei vienas miestas, o ypač mažos šalies, nėra savarankiškas ir jo konkurencingumas taip pat priklauso nuo ekonominės sistemos ir ją sudarančių subjektų konkurencingumo. - Apibrėžti nacionalinio ir tarptautinio konkurencingumo ribas, t.y. kokių miestų, regionų ir šalių atžvilgu vertinamas konkurencingumas. - Aiškiai pristatyti ir metodologiškai pagrįsti konkurencingumo vertinimo metodologiją. - Išsamiai įvertinti kiekvieną konkurencingumo veiksnį ir identifikuoti bei į miesto strateginio planavimo procesą traukti tik tuos, kurie daro didžiausią įtaką konkurencingumui ir miesto ekonomikai. Kitu atveju dėl konkurencingumo veiksnių gausos ir įvairovės bus apsunkintas ir komplikuotas pats strateginio planavimo procesas. - Miesto konkurencingumą vertinti dinaminiu požiūriu, t.y. derinti statinius ir dinaminius konkurencingumo vertinimo metodus. Miestų konkuravimo strategijos, pagrįstos tik vienu metodu, yra per siauros ir nepakankamai išsamios aršios konkurencijos tarp miestų dėl tų pačių veiksnių (investicijų, turistų, žmogiškojo kapitalo ir pan.) atveju. - Esamą miesto konkurencingumą lyginti su kitų panašių pagal specifiką miestų konkurencingumu, t.y. miesto konkurencines „stiprybes ir silpnybes“ lyginti su kitų miestų „stiprybėmis ir silpnybėmis“. Svarbu miesto konkuravimo strategijas pagrįsti unikaliomis miesto „stiprybėmis“. - Vertinime naudoti ir derinti tiek kiekybinę, tiek ir kokybinę informaciją. Jei miestų konkuravimo strateginiai sprendimai yra nepagrįsti kiekybiniais ar kokybiniais duomenimis, tai atsiranda rizika, kad miestų strategija pagrįsta tik prielaidomis ir spėlionėmis. - Vertinti ateities tendencijas ir prognozuoti miesto konkurencingumą ateityje. Akcentuotina, kad dabartiniai miesto konkurencingumą didinantys veiksniai ne visada išliks konkurencingumą didinančiais veiksniais ateityje. Svarbu identifikuoti fundamentinius veiksnius, kurie užtikrins miesto konkurencingumą ir stiprins jo konkurencines pozicijas ateityje, nepriklausomai nuo pokyčių ateityje. - Analizuoti, ar miesto konkurencingumą didinantys veiksniai yra tinkami ir pakankami miesto užsibrėžtai vizijai ir strateginiams prioritetams pasiekti. - Jei įmanoma, ekonomiškai vertinti miesto konkurencingumo didinimo ir atnešamos naudos efektą, t.y. atlikti kaštų/naudos analizę. Pabrėžtina, kad tokios sąlygos kaip įvairių sričių ekspertų įtraukimas, kūrybingi ir kvalifikuoti ekspertai, patirtį turintys moderatoriai, kurie moderuotų darbą grupėse, kompromiso paieškos tarp skirtingų interesų, kompetencija, pačios analizės atlikimas per kelias sesijas (nes vienos dienos darbas ne visada atneša norimų rezultatų) palengvintų patį miestų konkurencingumo vertinimo ir strateginio planavimo procesą bei padidintų jo efektyvumą.
其他摘要：The article involves analysis of urban competitiveness from the national and international perspective. The analysis is focused on possibilities of application of different methods, widely used for the assessment of both the company‘s, national and regional competitiveness, as well as on identification of advantages and disadvantages of such methods. The article also involves introduction of methodological guidelines on the assessment of urban competitiveness from the national and international perspective, based on results of theoretical and empirical analysis. The empirical study is based on analysis of the sample of Kaunas, the second largest city of Lithuania. From the national perspective the assessment of Kaunas city competitiveness is based on comparing it with other major cities of Lithuania – the country‘s capital Vilnius and Klaipeda, by employing statistical data of 2007-2010. The availability of official data at the regional level revealed that the assessment of international competitiveness of the cities, located in regions which, based on the territorial statistics units nomenclature, are attached to the third level (NUTS 3), should be equaled to the regional competitiveness itself. Measurement of Kaunas city and region competitiveness from the international perspective is based on statistical data of 2007-2011. The identification of specifics of measurement the urban competitiveness at the national and international level, presented in the article, is one of the ambitions to promote the methodological background for urban governance and improvement of competitiveness of Lithuanian cities. The article presents the continuity of the research work of the authors in the sphere of urban competitiveness measurement. DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.23.3.1272
关键词：nacionalinis ir tarptautinis konkurencingumas;miestų konkurencingumas;miestų konkurencingumo vertinimas
其他关键词：national and international competitiveness;urban competitiveness;measurement of urban competitiveness
