摘要：Teorinėje literatūroje, nagrinėjančioje žmogiškąjį kapitalą, aukštasis mokslas yra vertinamas kaip investicinis sprendimas. Investicijos į švietimą turi būti naudingos ekonominiu požiūriu. Lyginant su kitomis investavimo galimybėmis akivaizdu, kad investicijos į švietimą turi duoti didesnę investicijų grąžos normą. Sukaupti duomenys apie šių investicijų grąžą gali padėti priimti kompetentingus sprendimus, kurie turėtų ekonominę naudą ateityje. Vertinant investicijas į žmogiškąjį kapitalą (švietimą), kaip individo sprendimą, investicijų grąžos norma tampa vis svarbesniu vertinimo kriterijumi, nes didžioji dalis individų už įgyjamą išsilavinimą turi mokėti patys ir tik dalį kainos sumoka valstybė. Priimant investicinį sprendimą labai svarbu tinkamai paskirstyti lėšas. Galima daryti prielaidą, kad individams, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą, turėtų būti mokama daugiau, nei jo neįgijusiems asmenims. Vadinasi investicijos į aukštąjį išsilavinimą (žmogiškąjį kapitalą) yra naudingos tol, kol egzistuoja teigiamas skirtumas tarp ribinės naudos ir ribinių kaštų. Aukštasis išsilavinimas yra aukštesnės gyvenimo kokybės garantas, tačiau vien aukštojo išsilavinimo nepakanka, nes didelį vaidmenį turi ir individo gebėjimai, darbo našumas. Investicijos į žmogiškąjį ir į fizinį kapitalą ne tik skatina augti darbo rinką. Šios investicijos, taip pat mažesnis infliacijos lygis ir laisvesnė prekyba (mažiau apribojimų) skatina ir ekonomikos augimą. Gebėjimas greičiau suprasti technologinius pokyčius, jų svarbą didina darbo produktyvumą bei našumą. Išsilavinimas, mokymasis visą gyvenimą, rūpinimasis sveikata yra labai svarbios investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai parodo, kad asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą pajamos būna didesnės. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą yra naudingos, netgi įvertinus patirtas tiesiogines ir netiesiogines išlaidas. Išsilavinusių individų pajamos yra aukštesnės už vidutines. Išsilavinimas yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinės žinių ekonomikos plėtros veiksnių. Tačiau švietimo ir mokslo sričių plėtrai reikalingos ilgalaikės ir didelės investicijos. Šias investicijas reikia įvertinti ir socialiniu aspektu. Viena vertus, investicijos į žmogiškąjį kapitalą turėtų būti skatinamos, o kita vertus – kartu turėtų būti įvertinamas ir jų efektyvumas. Tačiau tokio vertinimo patirtis ir taikomi metodai vienareikšmio atsakymo neduoda, todėl investicijų į žmogiškąjį kapitalą vertinimas yra sudėtinga problema tiek praktiniu, tiek moksliniu požiūriu. Kalbant apie investicijas į žmogiškąjį kapitalą, labai svarbu įvertinti šių investicijų efektyvumą, nustatyti laiko tarpą, pinigų srautus: įplaukas, išplaukas. Globalizacijos procesų akivaizdoje vis aiškiau suvokiama, kad svarbiausias visuomenės ekonomikos veiksnys yra ne materialiniai ar finansiniai ištekliai, o žmogiškasis kapitalas, kurio sudėtinės dalys yra žinios, gebėjimai ir įgūdžiai. Nematerialus turtas: mokslo pasiekimai, išsilavinimo lygio kilimas, vis labiau įgyja pirmaeilę reikšmę. Sukauptas žmogiškasis kapitalas yra svarbus individo pajamų ir užimtumo perspektyvų veiksnys. Straipsnio aktualumas . Didelės lėšos skiriamos aukštajam mokslui, protai nuteka, todėl yra labai svarbu išsiaiškinti investicijų naudą į žmogiškąjį kapitalą tiek asmeniškai pačiam žmogui tiek ir valstybei. Tikslas: įvertinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą Lietuvoje. Tyrimo uždaviniai: • atlikti žmogiškojo kapitalo koncepcijos ir struktūros teorinę analizę; • identifikuoti rodiklius, charakterizuojančius investicijas į žmogiškąjį kapitalą; • remiantis atliktais teoriniais tyrimais įvertinti investicijas į aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, dispersinė analizė. Straipsnyje analizuojamos investicijų į žmogiškąjį kapitalą struktūros teorinės sampratos, atliekama šių investicijų vertinimo metodų analizė ir atliktų metodų empirinis pritaikomumas Lietuvoje. Išsilavinimas yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinės žinių ekonomikos plėtros veiksnių. Investicijos į aukštąjį išsilavinimą kaip pagrindinę žmogiškojo kapitalo formą, yra naudinga ne tik asmeniui, bet ir valstybei. Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis nuolat didinamos investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Šalies mastu žmogiškasis kapitalas sąlygoja ekonomikos augimą, didina nacionalinį konkurencinį pranašumą (Drucker, 1997; Nehru, Swanson, Dubey, 1995; Porter, 1998). Didėjant investicijoms labai aktuali yra investicijų grąža. Daugelyje šalių skaičiuojami investicijų į aukštąjį išsilavinimą, kaip pagrindinę žmogiškojo kapitalo formą, efektyvumo rodikliai (Lemelin, 1998; Blaug, 1972; Wahrenburg, Weldi, 2007; Psacharopoulos, 1995; Hiroshi Ono, 2001; Mincer, 1974; Appleby, Fougere, Rouleau, 2002). Remiantis investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumo rodikliais galima paaiškinti darbo užmokesčio diferenciaciją pagal amžių, profesiją, lytį. Taip pat galima reguliuoti išteklių paskirstymą mokslui, švietimui, profesiniam rengimui, nustatyti, ar efektyvios investicijos į vieną ar kitą mokslo kryptį. Investiciniame procese dalyvauja ne tik individas, bet ir valstybė, todėl investicijų efektyvumą reikia vertinti ne tik individo, bet ir valstybės mastu. Vertinant investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumą valstybės požiūriu, svarbu atsižvelgti ir į protų nutekėjimo problemą, kuri yra labai aktuali šių dienų ekonomikoje. Atlikus mokslinės literatūros analizę, išskirti trys pagrindiniai investicijų į aukštąjį išsilavinimą vertinimo metodai: Ø Vidinės grąžos normos (IRR); Ø Trumpalaikio periodo grąžos norma (ROR); Ø Pajamų funkcijos ( Mincer metodas). Naudojantis vidinės grąžos normos metodu įvertinami šie kintamieji: uždarbio skirtumas tarp asmenų turinčių ir neturinčių aukštąjį išsilavinimą, metų skaičius, kurį individas praleidžia studijuodamas, išėjimo į pensiją amžius, tiesioginės išlaido, skirtos aukštajam išsilavinimui įgyti. Naudojantis šiuo metodu efektyvumas paskaičiuojamas įvertinus individo gyvenimo ciklo amžių. Vidinės grąžos normos modelyje investicijų grąžos norma yra prilyginama diskonto normai, kuri suvienodina diskontuotos naudos srautą su kaštų srautu tam tikrame laiko taške. Trumpalaikio periodo metodo privalumas yra tai, kad skaičiuojant investicijų grąžos normą, galima pasinaudoti statistiniais duomenimis apie dirbančiųjų atlyginimus. Šis metodas užfiksuoja trumpo periodo atlyginimų skirtumą tarp turinčio aukštąjį išsilavinimą ir turinčio tik vidurinį. Individas, pasinaudodamas šiuo metodu ir statistiniais duomenimis, gali pasiskaičiuoti į kokį universitetą ir specialybę jam investuoti. Mincer metodas tai yra uždarbio funkcijos logaritmas, kuris įvertina studijuojant praleistus metus, per kuriuos įgyjama darbinė patirtis, taip pat jau išdirbtų metų skaičių ir kitus kintamuosius. Naudojant šį metodą reikia tikslių duomenų apie individo studijų ir darbinę patirtį, todėl šiame tyrime jis nebus taikomas. Epiriniam tyrimui pritaikyti vidinės grąžos normos ir trumpalaikės grąžos metodai. Apibendrinus gautus rezultatus darytinos tokios išvados: investicijos į aukštąjį išsilavinimą tiesiogiai priklauso nuo pradinių investicijų dydžio; nuo darbo užmokesčio dydžio įgijus aukštąjį išsilavinimą. Investicijos į aukštąjį universitetinį išsilavinimą yra efektyvesnės, nei investicijos į koleginį išsilavinimą. Egzistuoja darbo užmokesčio skirtumai vyrams ir moterims. Vyrų investicijos į aukštąjį išsilavinimą yra efektyvesnės nei moterų, nes vyrų darbo užmokestis visose profesijų grupėse yra didesnis už moterų (užimant tą pačią poziciją). Atliekant skaičiavimus nebuvo įvertintas darbo užmokesčio augimas. Gerėjant ekonomikai darbo užmokestis Lietuvoje turi augti, o tai turi padidinti investicijų grąžos normą ir grynąją esamąją vertę. Didėjant investicijų grąžos normai vis daugiau individų turėtų susidomėti išsilavinimu, kaip investicijų objektu.
其他摘要：According to human capital theory the higher education is considered as an investment decision. In order to be beneficial from economic point of view and in comparison with other investment opportunities, investment in education should give a higher rate of return on investment. Knowledge about the return on investment can help to make competent decisions, which would have an economic benefit in the future. Evaluating the investment in human capital (education) as an individual decision, since the vast majority of individuals for gained education should pay themselves and only a part of the price shall be covered by the state, the rate of return on investment becomes an increasingly important evaluation criterion. Making an investment decision it is very important to allocate resources properly. For the individual the costs of this investment include poor wages and direct costs. It can be assumed that individuals with higher education will be paid more than the others without education. Thus, the investment in higher education (human capital) is useful as long as there is a positive difference between marginal benefit and marginal costs. Higher education is a guarantee of a higher life quality. But, in order to ensure the higher life quality, such main factors as individual skills and labour productivity should be eximined. Investment in human and physical capital doesn’t only promote the growth of labour market. The investment such as lower inflation rates and freer trade (lower limits) also stimulates the economic growth. The ability to absorb easily technological change increases labour productivity and efficiency. Education, lifelong learning and health are very important investment in human capital. The foreign scientists performed researches and proved that income growth of individuals depends on the level or degree of education the individual has gained. Rate of return on investment in human capital is positive even after direct and indirect costs estimation. The individuals with higher education have higher incomes in comparison with individuals with college education. Education is one of the most important development factors of the modern knowledge based economy. However, educational and scientific development requires the long-term and huge investment. This investment also should be assessed from the social aspect. On the one hand investment in human capital should be stimulated; on the other aspect it should assess their effectiveness. As the investment in human capital is a complex problem from both practical and scientific aspect, so the practice of such evaluation and applied methods do not give an unambiguous answer. It is very important to evaluate the effectiveness of this investment, to estimate the detention of the time, the money flows: incomes (revenues) and outcomes (expenditures). DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.23.2.1541
