摘要：Daugelį metų įmonės veiklos finansinis vertinimas ir kontrolė buvo laikomi vieninteliu ir visiškai teisingu būdu veiklos efektyvumui įvertinti, valdymo sprendimams priimti ir rinkos poreikiams patenkinti. Todėl ir tradicinė kredito analizė buvo orientuota į firmos apskaitos duomenis (balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, pinigų srautus), norint nustatyti, ar firma yra pajėgi generuoti pakankamai lėšų, kad padengtų įsiskolinimus. Finansiniai rodikliai sudarė modeliavimo pagrindą nuo pat pirmųjų bandymų matematiškai aprašyti ir įvertinti skolininko nemokumo riziką. Ištirtuose modeliuose finansiniai rodikliai naudojami kaip atskaitos taškas esamai situacijai įvertinti, o jų kitimo tendencijos taikomos skolininko mokumo ateities prognozėms sudaryti. Nors finansiškai orientuota įmonės veiklos analizė yra svarbi, tačiau ji yra neišsami dėl šių priežasčių: neįvertinami svarbūs nefinansiniai rodikliai; į analizę neįtraukiami į ateitį orientuoti duomenys; finansiniai matai turi tendenciją analizuoti rezultatus, o ne priežastis. Apskaitos duomenyse neatsispindi įmonės intelektualūs ištekliai, jų potencialas, nors būtent vadovų ir darbuotojų iniciatyvumas, kūrybiškumas ir kitos savybės lemia sėkmingą įmonės veiklą. Todėl į skolininko nemokumo veiksnių analizę būtina įtraukti ir kitus duomenis. Užsienio pirkėjo galimybes atsiskaityti taip pat neabejotinai lemia ir jo šalies rizika. Tyrimo objektas – eksportuotojo teikiamo prekinio kredito rizikos veiksniai. Straipsnio tikslas – atlikus eksportuotojo teikiamo prekinio kredito rizikos veiksnių analizę, pasiūlyti šių rizikos veiksnių vertinimo modelį. Tyrimo tikslui pasiekti taikoma sisteminė ir lyginamoji publikuotų mokslinių tyrimų rezultatų analizė. Norint nustatyti pirkėjo veiklos situaciją, reikia tinkamai pasirinkti finansinius rodiklius. Analizuojant finansines atskaitas, siekiama įvertinti buvusią ir esamą įmonės finansinę situaciją ir veiklos rodiklius, nustatyti, kokia gali būti labiausiai tikėtina įmonės finansinė situacija ateityje. Jau esamuose skolininko nemokumo rizikos modeliuose dažnai naudojami ne tik apskaitos duomenys, bet ir rinkos koeficientai, pavyzdžiui, turto ar akcijos rinkos vertė ir kt. Tačiau reikia atsižvelgti į E. I. Altman (2002) ir J. E. Fernandes (2005) nuomonę, jog, naudojant rinkos koeficientus skolininko nemokumo rizikos modeliuose, ribojamas tokių modelių taikymas, nes rinkos koeficientai netinkami naudoti modeliuojant skolininkų, kurių akcijomis neprekiaujama VP biržose, nemokumą. Be finansinių koeficientų, autoriai naudoja ir kitus finansinius rodiklius, pavyzdžiui, grynojo pelno pokytį (Ohlson, 1980), bendruosius pardavimus absoliučia išraiška (Carling et al, 2007) ir kt. Taip pat dauguma autorių nagrinėtuose tyrimuose į analizę įtraukia firmos dydžio, paprastai matuojamo turto (išreikšto natūriniu logaritmu) rodiklį. Vertinant prekybos partnerio nemokumo tikimybę, be finansinių duomenų, naudojami tokie rodikliai: įmonės pirkėjos gyvavimo trukmė, komercinių sandorių dažnumas, pardavimo kanalo ilgis ir kt. (Pike, Cheng, 2001). Vienas iš tyrimuose dažniausiai naudojamų nefinansinių rodiklių, vertinant skolininko nemokumo riziką, firmos amžius, t. y. aktyvios veiklos trukmė nuo įsteigimo iki einamojo momento (Bardos, 1998; Shumway, 2001). Įmonės vadovybės duomenis su finansine sėkme sieja ir kiti autoriai (Peel, Peel, Pope, 1986; Erhardt et al., 2003; Hambrick et al., 1996 ir Knight et al., 1999). Kaip vienas iš svarbesnių nefinansinių rodiklių vertinant skolininko nemokumo riziką, išskiriamas rinkos dalies matmuo (Bardos, 1998). R. Pike ir N. S. Cheng (2001) išskyrė dar vieną eksportuotojo požiūriu svarbų nefinansinį skolininko vertinimo rodiklį – sandorių dažnumą . Straipsnio autorių manymu, kalbant apie pirkėjo patikimumą, reikia atsižvelgti ne tiek į sandorių dažnumą, kiek į atsiskaitymų savalaikiškumą. Pirkėjo įmonės stabilumui ir kreditingumui taip pat turi įtakos dalyvavimas atsakovu teisminiuose procesuose (Pridotkienė, Dapkus, 2010) . Atlikus mokslinių darbų analizę, eksportuotojo pirkėjo nefinansinių rodiklių analizėje siūloma naudoti šiuos pagrindinius nefinansinius rodiklius: pirkėjo įmonės aktyvios veiklos trukmę (firmos amžius); direktorių kaitą; vadovams priklausančio akcinio kapitalo sumažėjimą; finansinių ataskaitų paskelbimo punktualumą; įmonės vadovų įvairovę (lyties ir amžiaus požiūriu); pirkėjo užimamą rinkos dalį; sandorių dažnumą; pirkėjo atsiskaitymų su eksportuotoju savalaikiškumą; pirkėjo atsiskaitymų su banku savalaikiškumą; pirkėjo įmonės dalyvavimą atsakovu teisminiuose procesuose; pirkėjo įmonės nuosavybės formą; verslo kultūros suderinamumą; pirkėjo oficialaus ir pašto adreso tapatumą; interneto puslapį ir jo savybes; bendravimo punktualumą; elgesį derybų metu; kitus tyrėjo požiūriu reikšmingus rodiklius. Nors šalies riziką galima vertinti taikant įvairius metodus,r formuojant atitinkamą modelį ar taikant jau esamus įvairių autorių sudarytus modelius, tačiau taip pat priimtina kai kurių autorių (Baker, Mansi, 2002; Damodaran, 2003) pozicija, jog vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų šalies rizikai įvertinti – pasinaudoti šalies kredito reitingais. Remiantis atliktais literatūros tyrimais, pateikiama eksportuotojo teikiamo prekinio kredito rizikos vertinimo modelio schema, kurioje pateikti rizikos veiksnių vertinimo etapai ir jų tarpusavio sąryšis. Rizikos veiksniai vertinami šiais etapais: tikslo formulavimo; vidinių (finansinių ir nefinansinių rodiklių) ir išorinių (šalies rizikos) veiksnių vertinimo; rizikos veiksnių reikšmingumo nustatymo; kredito rizikos vertinimo metodo parinkimo; pirkėjų klasifikavimo ir sprendimo priėmimo nustatytajam tikslui pasiekti. Prekinio kredito rizikos veiksnių vertinimo tikslas formuluojamas atsižvelgiant į eksportuotojo esamus poreikius: tai gali būti esamo ir naujų pirkėjų mokumo rizikos vertinimas, pirkėjo šalies rizikos poveikio stiprumas; taip pat gali būti analizuojamas kredito laiko ir dydžio ribų nustatymas. Tolesnėje prekinio kredito rizikos analizėje, vertinant pirkėjo vidinius rizikos veiksnius, pagrindinis dėmesys tenka pirkėjo finansinių rodiklių analizei. Remiantis atliktais literatūros tyrimais, siūloma finansinius rodiklius pasirinkti iš pagrindinių finansinių rodiklių grupių: likvidumo, pelningumo, kapitalo struktūros, veiklos efektyvumo. Esant poreikiui, tyrėjas į analizę gali įtraukti ir kitus finansinius rodiklius. Remiantis kompleksiniu požiūriu į įmonės veiklą ir atliktais tyrimais, buvo nustatyta, kad pirkėjo nemokumą, atsirandantį dėl vidinių rizikos veiksnių, atspindi ne tik finansiniai, bet ir kiti kiekybiniai bei kokybiniai rodikliai: firmos veiklos trukmė (amžius), direktorių kaita, užimama rinkos dalis, atsiskaitymų su eksportuotoju (taip pat ir pirkėjo banku) savalaikiškumo istoriniai duomenys, įmonės nuosavybės tipas, verslo kultūros skirtumai ir kt. reikšmingi rodikliai. Šalies rizika lemia išorinių veiksnių įtaką eksportuotojo skolininko nemokumui. Ją siūloma vertinti atsižvelgiant į tarptautinių kredito reitingo agentūrų suteiktus kredito reitingus, įtraukiant juos į rizikos vertinimo procesą arba kokybine, arba kiekybine išraiška, pavyzdžiui, priskiriant tiesiškai kintančią skaitinę reikšmę. Kitame etape nustatomas visų nemokumui įtaką darančių rizikos veiksnių reikšmingumas. Rizikos veiksnių reikšmingumas gali būti nustatomas įvairiais metodais: apklausiant ekspertus arba atliekant surinktų statistinių duomenų apie bankrutavusias ir sėkmingai veikiančias įmones analizę vienu iš statistinės duomenų analizės metodu. Atlikus visų prekinio kredito rizikos veiksnių analizę, priimamas sprendimas dėl priimtino rizikos lygio, kuris priklauso nuo to, kiek įmonės vadovybė yra linkusi rizikuoti. Paskutiniame etape pagal gautus rezultatus priimamas sprendimas nustatytam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad šis eksportuotojo prekinio kredito rizikos veiksnių modelis yra grįžtamojo pobūdžio. Modelyje tai pateikta kontrolinio veiksnių stebėjimo ir vertinimo etapu. Pasikeitus kuriam nors rizikos veiksniui (ar veiksniams), reikia atlikti kontrolinį veiksnių stebėjimą ir iš naujo įvertinti ne tik pasikeitusias sąlygas, bet ir jų poveikį kitiems rizikos veiksniams. Pavyzdžiui, pasikeitę pirkėjo išorinės verslo aplinkos veiksniai gali paveikti ir pakeisti pirkėjo finansinius ir nefinansinius rodiklius. Todėl rekomenduojama šiuos rodiklius vertinti iš naujo. Finansinių ir nefinansinių pirkėjo rodiklių pokyčiai veikia abipusiškai ir nenutrūkstamai: nefinansinių rodiklių pokyčiai sąlygoja finansinių rodiklių pasikeitimus, ir atvirkščiai. Nors tariama, kad finansinių rodiklių pokyčiai yra nefinansinių rodiklių pasikeitimo rezultatas, tačiau finansinių rodiklių pasikeitimas savo ruožtu sąlygoja naujus nefinansinių rodiklių pokyčius. http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.5.966
其他摘要：When country‘s home market is quite small, companies develop exports in order to achieve greater sales volume and profit. Export is one of the ways to survive and develop business for companies of small open-economy countries. Such a tendency especially became evident during economic decline, when consumption in home market shrank. Recent Lithuania’s economic growth is based on increasing exports, as well. On the other hand, estimation of trade credit risk factors is getting more and more important for exporting companies as the most popular settlement mode in the world is trade on an open account. Exporters, aiming to be the first in rivalry struggle and make a contract with a customer, have to propose the most beneficial conditions to the customer they can, i.e. to provide the customer with a trade credit. Exporter, when providing a trade credit for a foreign customer, takes a risk to lose financial resources. Risk of provided trade credit is evaluated on purpose to avoid the risk, i.e. the factors determining credit non-repayment and factors envisaging the risk are identified. One of the main factors determining trade credit risk is customer’s insolvency, therefore designing a model to evaluate trade credits risk factors it is essential to analyse what predicts customer’s ability to repay the trade credit given. Two approaches may be found in literature: evaluation is based on the analysis of financial indicators or on the analysis of both financial and non-financial indicators. Usually only financial indicators are used. In a traditional credit analysis mainly a company’s accounting data is used aiming to assess if the company is able to generate cash enough to meet its liabilities. The research done shows, however, financial assessment is insufficient and does not give complete view about a company’s business. In literature researches are found to be aimed at choosing such non-financial indicators that would be able to predict a company’s insolvency, though a systematic approach to the use of certain indicators is scarce, especially which of them should be used to evaluate foreign customer’s reliability in the case of export. Providing a foreign customer with the credit, an exporter incurs impact of the foreign country environment forces, as well. This is true because, when an exporter provides a trade credit, crediting relations bind subjects from two different countries and those subjects are both affected by different countries’ forces. Country risk evidences for the exporter as the customer is another country; here country risk is understood as the manifestation of forces that affect customer only in the home business environment (customer’s home country). These forces may circumvent the exporter from getting repaid or affect customer in such a way that the latter will become insolvent. http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.5.966
