摘要：Šiuolaikinė globali, sparčiai kintanti ekonominė aplinka turi didelę įtaką darbo rinkos struktūros pokyčiams tiek nacionaliniu, tiek ES šalių lygiu. Darbo rinkos rodikliai atspindi šalies ekonominę būklę ir atskleidžia silpnąsias vietas. Ekonominės recesijos sąlygomis įmonėms, siekiančioms išlikti rinkoje bei gebėti konkuruoti, teko optimizuoti savo veiklą, kartu intensyviai mažinti dirbančiųjų asmenų skaičių. Įvairių šalių ūkio raidos retrospektyva rodo, kad vienas skaudžiausių ir ilgalaikių ekonomikos recesijos padarinių - sparčiai didėjantis nedarbas. Pripažįstama, jog asmuo, netekęs darbo, patiria ne tik finansinius nepriteklius, bet susiduria su socialinėmis-psichologinėmis problemomis, kurioms spręsti valstybė dažnai turi skirti nemenkus finansinius išteklius. Tyrimais pagrįsta, jog nedarbo problema priežasties ir pasekmės ryšiais susijusi su BVP mažėjimu, darbo jėgos emigracija, didėjančiu skurstančių asmenų bei socialinių išmokų skaičiumi ir kitais šalies ekonomikos neigiamas tendencijas identifikuojančiais rodikliais (Laskienė, 2009; Pocius, Okunevičiūtė-Neverauskienė, 2005; Blanchflower, 2007; Ukpere, Slabbert, 2009 ir kt.).Nedarbui mažinti taikomos įvairios priemonės. Kaip atsakas į ekonominę recesiją šalyje buvo priimtos Užimtumo rėmimo įstatymo pataisos, kurių tikslas - sušvelninti ekonominio sunkmečio įtaką nedarbo augimui sudarant prielaidas išsaugoti darbo vietas ir didesniam asmenų skaičiui dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Šalių patirtis rodo, kad egzistuoja darbo rinkos reguliavimo ir užimtumo rėmimo priemonių įvairovė, tačiau teigiamą efektą vienose šalyse turėjusios darbo rinkos priemonės nebūtinai bus aktyvios kitų šalių grupėje. Teigiama, kad liberalizavus darbo rinką būtų daugiau galimybių atsirasti naujoms darbo vietoms, kad tai atitiktų ir praradusiųjų darbą interesus, o pokyčiai būtų naudingi ir darbdaviams, ir darbuotojams. Vis dėlto darbo rinkos liberalizavimas šalyje vertinamas gana prieštaringai. Nors darbo rinkos problemų sprendimo klausimais itin aktyviai domisi tiek mokslininkai, tiek praktikai, tačiau nepakankamai dėmesio skiriama taikomų darbo rinkos priemonių poveikiui analizuoti. Atsižvelgiant į tai, straipsnyje mokslinė problema formuluojama klausimais: kokį poveikį nedarbui turi skirtingos darbo rinkos politikos priemonės; ar darbo rinkos reguliavimo mažinimas turės teigiamą poveikį darbo rinkos rezultatams.Straipsnyje, siekiant išspręsti minėtą problemą, keliamas tikslas - įvertinti ir pagrįsti skirtingų darbo rinkos priemonių poveikį nedarbui. Tikslui realizuoti iškelti uždaviniai: pagrįsti darbo rinkos funkcionavimo sąlygas ir reguliavimo poreikį; įvertinti skirtingų darbo rinkos priemonių poveikį nedarbui.Pirmajai problemai spręsti buvo atlikta mokslinės literatūros šaltinių analizė, kuri leido pagrįsti prielaidą, jog problemos darbo rinkoje itin aktualios tiek ekonominio augimo, tiek recesijos sąlygomis. Įvairius darbo rinkos klausimus nagrinėjo nemažai Lietuvos ir užsienio autorių. Gyventojų užimtumo ir nedarbo vertinimo bei metodologiniai klausimai aptarti Beržinskienės (2005, 2006), Pociaus (1999), Pociaus, Okunevičiūtės-Neverauskienės (2007) darbuose, darbo jėgos pasiūlos ir paklausos skirtumų įvairių šalių grupėse susidarymo prielaidas analizavo Beržinskienė ir Stoškus (2006), Martinkus, Stoškus ir Beržinskienė (2009), Dubra ir Gulbe (2008), Dubra, Kasalis ir Purmalis (2008), darbo rinkos problemų depresiniuose Lietuvos regionuose identifikavimo problemos analizuotos Šileikos ir Andriušaitienės (2006) darbuose. Daugėlienės ir Marcinkevičienės (2009) tyrimuose pagrįstos protų nutekėjimo ir telkimo problemos, darbo jėgos mobilumo priežastis bei poveikį šalių ekonomikai analizavo Dobson ir Sennikova (2007), skirtingų darbo rinkos grupių situaciją darbo rinkoje tyrė Grundey ir Sarvutytė (2007), šalies darbo rinkos politikos raidos ypatumus analizavo Gruževskis ir Gražulis (2008). Skirtingų veiksnių poveikį asmenų integracijos į darbo rinką procese tyrė Čiutienė ir Adamonienė (2009), Kazlauskaitė ir kt. (2009), Kumpikaitė (2007, 2008, 2009), Kumpikaitė ir Čiarnienė (2008), Startienė ir Remeikienė (2009), Simanavičienė ir Užkurytė (2009), Korpysa (2010) ir kt. Darbo rinkos stuktūrinius pokyčius skirtinguose ekonomikos raidos etapuose analizavo ir vertino Simanavičienė, Užkurytė (2009). Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, jog darbo rinka yra sudėtinga savo morfologiniu turiniu, funkcionuoja skirtingomis ekonominėmis sąlygomis, kurios lemia tiek darbdavių, tiek darbo ieškančių asmenų preferencijas įsidarbinant. Šios priežastys leidžia pagrįsti darbo rinkos neapibrėžtumą, kuris apsunkina asmenų įsidarbinimo galimybes. Disproporcijos, susidarančios tarp darbo jėgos pasiūlos ir paklausos, lemia nedarbo problemas, kurioms spręsti panaudojamos įvairios priemonės: aktyvios, pasyvios bei institucinės darbo rinkos politikos priemonės.Darbo rinka jautriai reaguoja į ekonominės aplinkos pokyčius, todėl šių priemonių poreikis itin suaktyvėja ekonominės recesijos sąlygomis. Vis dėlto ES šalys teikė skirtingus prioritetus realizuojant darbo rinkos priemones nedarbo didėjimui stabilizuoti. ES darbo rinkose siekiant atsverti sumažėjusią paklausą pirmiausia į krizę buvo reaguota koreguojant gamybą ir bendrą darbo laiką, o ne mažinant darbuotojų skaičių. Europos užimtumą nuo pirminio ekonominės recesijos poveikio apsaugojo sutrumpinto darbo laiko kompensavimo programos, pagal kurias darbdaviai galėjo kreiptis dėl laikinos valstybės paramos, kompensuojant sutrumpintas darbo valandas dirbančių asmenų darbo užmokestį. Santykinis ES darbo rinkos atsparumas buvo grindžiamas padidėjusiu vidaus koregavimo priemonių realizavimu (sutrumpinto darbo laiko tvarkos, trumpesnių darbo valandų, laikino įmonės uždarymo ir kt.), siekiant išsaugoti esamas darbo vietas ir didinti darbuotojų galimybes įsidarbinti (Airijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kipre, Lietuvoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Vengrijoje, Vokietijoje) bei remiant perėjimą iš vienos darbo vietos į kitą (Čekijoje, Ispanijoje, Kipre ir Nyderlanduose). Šios priemonės buvo veiksmingiausios tuomet, kai į jas būdavo įtrauktos atitinkamos nuostatos, susijusios su darbo pobūdį atitinkančiu mokymu, siekiant pagerinti darbuotojų galimybes įsidarbinti (Čekijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje). Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sparčiai populiarėjo aktyvios darbo rinkos politikos priemonės (ADRP): 2008 m. beveik kas penktas darbo biržoje registruotas bedarbis turėjo galimybę pasinaudoti ADRP priemonėmis ir taip padidinti savo galimybes įsidarbinti. Atlikta koreliacinė regresinė analizė patvirtino prielaidas, jog įtrauktų į ADRP asmenų skaičius teigiamai koreliuoja su įsidarbinusių asmenų skaičiumi, tačiau tik ekonominio augimo laikotarpiu (2004-2008 m. r = 0,77, kai p = 0,05). Tai būtų galima paaiškinti tuo, jog naujų įgūdžių įgijimas, persikvalifikavimas leidžia greičiau užimti laisvas darbo vietas rinkoje, o darbdaviai teigiamai vertina galimybę įdarbinti subsidijuojamus asmenis. Vis dėlto esant trūkumui laisvų darbo vietų dalyvavimas ADRP priemonėse leidžia palaikyti profesinius įgūdžius ir neprarasti motyvacijos įsidarbinti. Analizuojant dalyvavusių ADRP priemonėse ir šalies nedarbo rodiklius, stipraus tiesioginio ryšio nenustatyta. Pastebimas tiesioginis ryšys, kuris nustatytas tarp nedarbo lygio rodiklių ir pasyvių darbo rinkos politikos priemonių finansavimo beveik visose EU šalyse (Lietuvos atveju r = 0,683, kai p = 0,05).Greitai kintančios ekonomikos sąlygos verčia prisitaikyti prie naujų darbo modelių, savo profesinio statuso pokyčių, taip pat būti pasirengusiems mokytis visą gyvenimą. Kitaip tariant, darbo rinka turi tapti lanksti bei saugi užimtumo požiūriu (angl. flexicurity). Darbo rinkos lankstumas siejamas su darbo santykių liberalizavimu ir valstybės vaidmens darbo rinkoje mažinimu. Užimtumo garantijos plėtojamos naudojant užimtumo saugumo priemones, taikant socialinio draudimo bei socialinio dialogo principus, naudojant aktyvią darbo rinkos politiką ir jos priemones, padedančias darbuotojams prisitaikyti prie pokyčių darbo rinkoje ir skatinančias profesinį mobilumą. Remiantis atliktų tyrimų rezultatais, pastebėta, kad darbo rinkos reguliavimas Lietuvoje nėra pakankamai lankstus ir nėra pritaikytas šiandienos ekonominiams iššūkiams. Gana prieštaringai vertinama ir pati darbo rinkos politika liberalizavimo požiūriu. Pritariama nuostatai, kad darbo rinkos liberalizavimas sudarytų daugiau galimybių atsirasti naujoms darbo vietoms, kad tai atitiktų ir praradusių asmenų darbą interesus, kad pasikeitimai būtų naudingi ir darbdaviams, ir darbuotojams. Prieštaringai vertinama nuostata visas darbo sutartis pakeisti terminuotomis, iki minimumo trumpinti atleidimo iš darbo laiką ir mažinti atleidimo kompensacijas. Šios nuostatos gal ir palankios darbdaviui, tačiau labai suvaržo darbuotojo darbo motyvacines ir saugumo galimybes. Atsižvelgiant į tai ir sprendžiant nedarbo problemas, tikslinga pasirinkti tokį darbo rinkos priemonių derinį, kuris būtų lankstus darbdavio požiūriu ir kartu socialiai saugus darbo ieškančiam asmeniui. http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.2.315
其他摘要：The paper analyses the impact of labour market measures on unemployment. It defines institutional and active labour market measures (ALMSs) as well as passive (unemployment benefits) labour market policies. Considering the fact that labour market is an open system, its function is influenced by many external and internal factors. Labour market answers the changes of the economic environment, therefore the decrease of general production volume, production exports and investment flows during the economic recession reduce vacancies and increase unemployment. It is claimed that the person, who lost his job, experiences financial shortage as well as faces the social - psychological problems, which often have to deal with the State devoted financial resources. The situation in the labour market is proposed to improve applying some different measures. The experience of some countries shows that there is a variety of labour market regulation and unemployment support measures, but the measures determined the positive effect on labour market in one countries not definitely appear as active in the other group of countries. It is argued that the labour market liberalization can create more opportunities to establish new working places, which would satisfy the needs of people who lost their job, and the changes would be beneficial for both employers and employees. Still, the labour market liberalization in the country is rather controversial. Although a lot of researchers and practitioners deal with the problems of labour market, still there is lack of an analysis on the effects of labour market measures. The paper generalizes the experience of labour market liberalization and the impact of labour market measures on unemployment in the country as well as in other foreign countries. http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.2.315
关键词：darbo rinka;nedarbas;aktyvios darbo rinkos politikos priemonės;pasyvios darbo rinkos politikos priemonės;darbo rinkos liberalizavimas
其他关键词：labour market;unemployment;active labour market measures;passive labour market measures;labour market liberalization
