摘要：Istorija kaip mokslas šiandienine jo prasme ėmė formuotis Italijoje XV-XVI a.,kai į istorijos areną išėjo buržuazija. Renesanso epochoje gimusi humanistinė istoriografija skyrėsi ir nuo senovės mokslininkų raštų ir nuo viduramžių metraštininkų kronikų. Humanistai - N. Makiavelis (N. Machiavelli),ž. Bodenas (J. Bodin) ir kiti -nebesitenkino vien istorinių įvykių aprašymu - jie stengėsi išaiškinti vidinius visuomeninių reiškinių dėsningumus,ieškodami jų politinėje,socialinėje kovoje,gamtos jėgų poveikyje ir pan. Istorikai humanistai daug dėmesio skyrė istoriniams šaltiniams,ieškojo senų dokumentų,bet juos vertino gan kritiškai,ypač viduramžių metraščius,kronikas. Būtent šaltinių kritika jie padėjo pagrindą šių laikų istorijos mokslui. Kaip pagalbiniai istorijos mokslai tuo metu susiformavo archeologija,archeografija,numizmatika,istorinė geografija. Analizuodami kultūros raidą,jie sukūrė istorijos periodizaciją,išskirdami senuosius,vidurinius ir naujuosius la.ikus. Pažymėtina,kad vietoje lotynų kalbos jie ėmė naudoti gimtąsias kalbas. Tačiau jų istoriografija išlaikė ir nemara viduramžiais susiformavusių elementų. Istoriją jie vaizdavo kaip atskirų asmenų,o ne liaudies masių istoriją,rašė beveik be išimties politinių įvykių,politinės kovos klausimais.
