摘要：The present study deals with the identification of minor Baltic languages,namely Yatvingian,Curonian,Semigallian and Selonian.Although this question has received much attention in traditional Baltic studies,close analysis of the empirical data shows that the criteria for distinguishing these languages should be reconsidered.The present study revises the traditional classification of the minor Baltic languages and verifies hypotheses raised in the most important works by Būga (1958–1961),Dini (2000;2014),Kabelka (1982),Karaliūnas (2015),Mažiulis (1994),Salys (1995),Zinkevičius (1984) and the Encyclopedia of the Lithuanian Language (2008).The question arises whether the minor Baltic languages could be distinguished on the basis of features discussed in the literature.Thorough analysis of their distinctive features and the prominence of the latter (see Figure 7) show absence of reliable linguistic data and clear arguments which would allow us to make a distinction between Yatvingian,Curonian,Semigallian and Selonian.The present study verifies the role of historical regions,place names and Lithuanian dialects in distinguishing these languages.Historical regions are not a reliable criterion because some Baltic tribes and areas had apparently independent languages,while other tribes and areas did not.Similarly,place names,recorded in Lithuanian and Latvian subdialects,cannot be regarded as a reliable criterion because the linguistic evidence they provide for the identity of these languages is insufficient.Individual place names should be thoroughly analyzed on the basis of archeological,historical,sociolinguistic and migration data,though these data may be difficult to obtain.The features of Lithuanian dialects and their geography,which should also be considered from a typological perspective,unfold from the substratum theory of the minor Baltic “languages”.
其他摘要：Viena iš išsamiai svarstytų ir,atrodytų,gerai ištirtų tradicinės baltistikos problemų yra mažųjų baltų kalbų – jotvingių,kuršių,žiemgalių,sėlių – identifikacija.Tačiau atidžiau panagrinėjus motyvus,argumentus bei empirinę medžiagą – visa tai,kuo remiamasi identifikuojant mažąsias baltų kalbas,šiame straipsnyje pateikiama tradicinės mažųjų baltų kalbų sampratos dekonstrukcija ir verifikuojamos hipotezės,mažųjų baltų kalbų klausimu pateiktos šiuose svarbiausiuose fundamentiniuose ir klasikiniuose veikaluose: Būga 1958–1961;Dini 2000;2014;Kabelka 1982;Karaliūnas 2015;Mažiulis 1994;Salys 1995;Zinkevičius 1984;Lietuvių kalbos enciklopedija 2008.Dekonstruojant keliamas klausimas: ar tikrai lingvistinėje literatūroje vardijamas ypatybes galima laikyti identifikacinėmis,t.y.ar jomis remiantis galima skirti (atskirti,išskirti) mažąsias baltų kalbas? Išnagrinėjus šias ypatybes,jų tarpusavio santykį ir identifikacinį svorį paaiškėjo (žr.7 pav.),kad,deja,kol kas trūksta patikimų lingvistinių duomenų ir aiškių argumentų,kad būtų galima identifikuoti ir skirti jotvingių,kuršių,žiemgalių ir sėlių kalbas.Toliau straipsnyje verifikuojamas istorinių regionų,onomastikos faktų ir lietuvių kalbos dialektų ypatybių vaidmuo identifikuojant mažąsias baltų kalbas.Atlikus verifikaciją ir mažųjų baltų kalbų sampratos dekonstrukciją paaiškėjo du paradoksalūs dalykai,susiję su mažųjų baltų kalbų skyrimu remiantis keliomis iš principo tik fonetinėmis ypatybėmis ir lietuvių baltistikoje net ir šiais laikais gana populiaria baltų kalbų archajiškumo (ar senumo) idėja.Straipsnis baigiamas tyrimo perspektyvų siūlymais,kuriuos galima nusakyti trimis žingsniais: tipofilija,tipologija,dialektometrija.
