摘要：Bet kokiam integraciniam požiūriui į tikrovę,turinčiam,žinoma,savų privalumų,visuomet gresia pavojus paki�ti į tokį abstrak�jos lygį,iš kurio jau neįmanoma įžvelgti tos tikrovės detalių ir pasakyti apie ją kažką specifiško ir konkretaus. Su tokiu. pavojum susiduria ir mokslas apie ženklus,semiotika. Ji yra turbūt viena „rajausių" iš naujai atsiradusių integracinių disciplinų: kur tik nukrypsta semio�o žvilgsnis,visur jis mato savo tyrimo objektą -visa,kas yra,yra jam kažko ženklas: kažką reiškia,kažką išreiškia,kažką byloja.sako. Ir nors tai visai suprantama -juk mes iš tiesų gyvename pra,smių pasaulyje -toks neribotas žodžio „ženklas" ir jo sinonimų vartojimas gali paversti semiotikos· universalumą tuščiu universalumu,panašiai kaip neribotas žodžio „siste_ma" vartojimas (kai sistema laikoma ir politinė sistema,ir molio krūva),matyt,netrukus pavers samprotavimus apie sistemas samprotavimais apie viską ir kartu apie nieką.
