摘要：XVll-XVlll a. Europos filosqfija pati žmogaus ir pasaulio,vidinio ir išorinio patyrimo ryši padarė problematišką. Filosofijai centrine tapo gnoseologinė problematika. l. Kanto filosofinė pozicija bylojo: filosofijos,kaip metafizikos objekto,apibrėžtis galima,tik išsprendus gnoseologines problemas,nustačius,kaip ir kiek žmogus gali pažinti. Neotomizmas,tarsi išbraukęs filosofijos istorijos laikotarpį,garsėjusį gnoseologiniais ieškojimais,rė(llėsi Aristotelio bei Tomo Akviniečio pažiūromis,kaip savu teoriniu pagrindu. XX a. neotomistinės filosofijos atstovai pirmiausia aptarinėjo filosofijos objekto turinį ir apimtį,orientuodamiesi į teologijos nustatytas ribas. Aptarus,kas yra filosofijos objektas,atitinkamai bodavo suprantamas pažinimo procesas,kuriame tas objektas pažįstamas. Neotomislinė filosofija laikėsi Aristotelio nuostatos (Tomo Akviniečio teologizuotos ),kad protas,remdamasis jutiminiu patyrimu,pažįsta daiktų esmę,priešingai augustiniškai tradicijai,ape_liavusiai j intuiciją.
