摘要：Šiandien bendroje dvasios devalvavimo slinktyje Lietuvos filosofinė mintis gyva. Ji ne tik gyva. Ji rodo ir aktyvius pažintinio "agresyvumo" judesius,siekiančius šią slinktį žemyn jei ir nepaversti slinktimi aukš tyn,tai bent ją stabilizuoti ties ta riba,kurią peržengus prasidėtų paties žmogiškumo netektis. Todėl kritinėse situacijose filosofija visada buvo humanizmo (žmogiškumo gelbėjimo) filosofija,iš naujo apmąstanti ir įprasminanti žmogaus esatį radikaliai pakitusioje istorinėje erdvėje. Mūsų dabarties krizė - tai buvusios humanizmo sampratos krizė,iš kurios gelmių gimsta naujas humanizmo pavidalas. O jo tikroji "pribu_vėja" - filosofija.
