摘要：Jei iškiliausio Vakarų filosofijos teksto,vė- lesnio redaktoriaus pavadinto Metafizika,autorius Aristotelis pats būtų sukūręs žodį „metafizika“,žmogų jis tikrai būtų pavadinęs metafizine būtybe – panašiai,kaip jį yra įvardijęs kalbančiu,gebančiu pažinti ir politiniu gyvūnu. Tai,kad žmogus,skirtingai nei kitos mirtingos būtybės,turi ne tik fizinį,bet ir metafizinį matmenį,tuo pat metu yra ir didžiausia jam skirta dovana,ir didžiausias jo prakeikimas. Nors žmogus,kaip ir kiti gyvūnai,turi įprastas fizines savo kūno akis,pasaulį jis dažniausiai regi ne jomis,o metafizinėmis akimis,kurių rodomas tikrovės vaizdas smarkiai iškreipia,o neretai ir visiškai užgožia fizinių akių rodomą vaizdą. Vakarų filosofijos istorija susiklostė taip,kad metafizika nuo pat jos atsiradimo buvo priversta tverti kalbos terpėje,galynėtis su kalbos stichija ir tartum grynosios kalbos kristalas augti persotintame kalbos tirpale. Dėl taip susiklosčiusių aplinkybių Vakarų žmogui,ypač filosofui,regėti pasaulį metafizinėmis akimis reiškė matyti jį kalbos,daž- niausiai grynosios,maksimaliai abstrakčios,išdaiktintos,logiškai išgrynintos ir išdistiliuotos,akimis. Kadangi žmogus,remiantis Aristotelio apibrėžtimi,yra kalbos būtybė,žmogiškasis pasaulio regėjimas metafizinė- mis,o tai reiškia – žmogaus kalbos akimis,regėjimas,atveriantis savitą pasaulio vaizdą,neprieinamą kitoms mirtingoms būtybėms,beveik visada – galbūt tik su rečiausiomis išimtimis – atsiskleidžia kaip,perfrazuojant Nietzsche’ę,žmogiškas,pernelyg žmogiškas pasaulio regėjimas.
