摘要：Vertimo seminarui atsirinkta dvidešimt graikų filosofo Epikūro (341–270 m. pr. Kr.) fragmentų – trys iš „Svarbiausių minčių“ (gr. Κύριαι δόξαι,lot. Sententiae selectae / Ratae sententiae),kurios mus pasiekė per Diogeno Laertijo „Filosofų gyvenimus“ (Epikūro biografijai ir tekstams skirta visa dešimtoji šio veikalo knyga),ir septyniolika iš bizantinio rinkinio Gnomologium Vaticanum – tik XIX a. pabaigoje Vatikano bibliotekoje atrasto ir į lietuvių kalbą,be abejo,dar neversto kodekso. Epikūro „Svarbiausias mintis“,taip pat ir jo laiškus Menoikėjui bei Herodotui į lietuvių kalbą yra išvertęs Ričardas Mironas (in: Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika,sud. B. Genzelis,Vilnius: Mintis,1977,p. 303–306 [laiškas Menoikėjui],p. 307– 318 [laiškas Herodotui],p. 318–322 [Svarbiausios mintys]),tačiau vertimo seminare darbuojantis su tekstais gana greitai paaiškė- jo,jog pasiryžimas perversti tris atsirinktus fragmentus iš „Svarbiausių minčių“ nebuvo visai bevertis – lygiai taip pat būtų sveikintinas sumanymas perversti tai,kas išversta,ir išversti tai,kas dar neversta. Šį sumanymą,regis,palaikytų ir pasaulinės tendencijos – po vos 1999 m. pasirodžiusio Miroslavo Marcovichiaus parengto kritinio Diogeno Laertijo „Filosofų gyvenimų“ leidimo galbūt jau netrukus turėsime naują dvitomį Tiziano Dorandi leidimą,kurį anonsuoja Kembridžo universiteto leidykla. Šiuo reikalingu darbu Lietuvos akademinei bendruomenei būtų pagaliau suteikta galimybė naujoje šviesoje iš- vysti ir permąstyti Epikūro kūrybą,kuri istorijos tėkmėje itin nukentėjo nuo primityvoko ir menkai motyvuoto išankstinio supratimo apie „malonumų kultą“,kurių esą gyvenime turėtų siekti vadinamasis „epikūrininkas“,vadovau?damasis garsiuoju carpe diem paraginimu.
