摘要：Romanas Plečkaitis yra ryškiausias Lietuvos filosofijos istorikas. Jis ir Arūnas Sverdiolas parašė du reikšmingiausius sovietmečio filosofijos istorijos darbus. Sverdiolas sukūrė tai,kas po jo Kultūros filosofijos Lietuvoje pasirodymo pradėta vadinti lietuvių kultūros filosofija. Plečkaitis lietuvių filosofinę tradiciją pasendino nuo XIX iki XVI amžiaus. Jo dėka sovietmečiu pasijutome pranašesni už okupantą,kurio filosofinė tradicija prasidėjo tik XVIII a. pabaigoje. Plečkaičio veikalas Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje gali būti apibūdintas kaip vaikščiojimas lenkų filosofijos istoriko Władysławo Tatarkiewicziaus pėdomis. Tatarkiewiczius buvo Dievo pašauktas filosofijos istorikas. Vilniuje praleidęs tik kelerius metus,jis parašė darbą Materjaly do dziejów nauczania filozofji na Litwie. Tarpukario Lietuvoje šis veikalas nebuvo rimčiau pastebėtas. Paradoksalu,bet Plečkaitis scholastiką lietuviams sugrąžino agresyvaus sovietinio ateizmo laikais. Tatarkiewiczius rado 476 rankraštinius filosofinius tekstus. Plečkaitis jų skaičių padidino iki 600. Tatarkiewiczius kalbėjo apie Vilniaus scholastiką sakydamas,kad Vilnius buvo filosofinė Abiejų Tautų Respublikos sostinė. Plečkaitis buvo griežtesnis Vilniaus filosofų nuopelnų vertintojas – teigė,kad scholastika negali būti nei vilnietiška,nei lietuviška,bet „visur reiškėsi maždaug vienodai“. Tai ne tik mokslinis teiginys,bet ir Plečkaičio asmenybės apibūdinimas – apie ką negalima kalbėti,apie tai reikia tylėti. Tatarkiewiczius leido sau neleistiną komplimentą Vilniaus filosofams. Plečkaitis su tuo negalėjo sutikti,nes tai nemoksliška,bet tikriausiai ir jam asmeniškai patiko šis gražus lenkų filo_sofijos istoriko gestas.
