摘要：Straipsnyje remiantis referencinės ir kognityvinės semantikos metodų sinteze aprašoma erdvės ir laiko santykių modelio dalis – sagitalė ir jos realizacija diskurse. Tyrimo objektas yra sagitalės realizacija adverbialu priekin šiaurės rytų aukštaičių vilniškių patarmėje. Šioje patarmėje fiksuojama prototipinis ir neprototipinis adverbialo priekin vartojimas. Prototipiškai jis įvardija lokalizaciją erdvėje ir įgyja reikšmę ‘tolyn judėjimo kryptimi,priešais save,į priekįʼ (pagal LKŽe). Į diskursą perkeliant laiko scenas adverbialas priekin vartojamas neprototipiškai ir žymi ankstesnį įvykių laiką – ‘anksčiau,pirmiauʼ arba ‘iš ankstoʼ. Neprototipinę adverbialo priekin vartoseną laiko scenoms diskurse įvardyti lemia kalbėtojo pasirinkta laiko scenos konceptualizacijos strategija ir perspektyva. Pasakotojui pasirinkus vidinio origo strategiją diskurse laiko santykiams įvardyti parankesnis yra adverbialas priekin. Vidinio origo strategija pasirenkama esant kelioms sąlygoms: a) pasakojimo laikas turi būti praeitis; b) pasakojimas turi susidėti ne mažiau nei iš dviejų įvykių. Tačiau kokia erdvės ar laiko konceptualizacijos strategija bus pasirinkta,priklauso nuo konkretaus kalbėtojo konceptualiųjų gebėjimų ir jo sukauptos enciklopedinės informacijos. Kadangi temporališkai vartojamo adverbialo priekin pavyzdžių užfiksuota ne tik lietuvių,bet ir slavų (rusų ir baltarusių) tarmėse,taip pat romanų (prancūzų ir italų) kalbose,galima daryti prielaidą,jog toks laiko scenų realizavimas diskurse galėtų būti šių kalbų tipologinė bendrybė. Reikšminiai žodžiai: šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai; adverbialas; priekin; referencija; konceptualizacija; vidinis origo; išorinis origo; tipologija; slavų kalbos; romanų kalbos.
