摘要：Straipsnyje aptariamos politinio korektiškumo ideologijos apraiškos dabartinėje lietuvių ir latvių kalboje. Išsamiau nagrinėjama žodžių,įvardijančių asmenis pagal sveikatą,rasę ir tautybę (invalidas – neįgalusis,invalīds – nespējnieks; negras – juodaodis,nēģeris – melnais; čigonas – romas,čigāns – roms ir kt.),vartosena. Tos ideologijos propaguotojų ir šalininkų ketinimai pirmu žvilgsniu atrodo kilnūs: jų siūlomus įprastų žodžių pakaitus galima suvokti kaip kalbos eufemizavimą,kurį skatina kitoniškumo tolerancija,empatija,neįžeidaus bendravimo siekimas. Tačiau tą ideologiją įgyvendinant,diegiama naujakalbė ir neretai prieinama iki kraštutinumų,absurdo. Straipsnio autoriai pritaria tiems kalbininkams ir kitiems kultūros žmonėms,kurie mano,kad politinio korektiškumo primetimas kalbai iš esmės yra žalingas. Vienas būdingas to kišimosi į kalbą padarinys yra tas,kad tam tikra,paprastai neigiama,žodžio konotacija,natūraliai atsiradusi arba išgalvota ideologijos entuziastų anglakalbėje visuomenėje,perkeliama į kitas kalbas neatsižvelgiant į jose įsitvirtinusias žodžių reikšmes ir atspalvius,neutraliems žodžiams nepagrįstai priskiriamas neigiamas įvardijamo dalyko vertinimas. Teikiant rekomendacijas vienaip ar kitaip vartoti žodžius reikėtų vadovautis kalbos mokslu ir žiūrėti savosios kultūros tradicijos,o ne besąlygiškai paisyti kurios nors ideologijos.
