摘要：racionalizmas,kaip savarankiška filosofijos kryptis,galėjo gimti tik tokiomis istorinėmis bei socialinėmis sąlygomis,kai buržuazija išsėmė pa žangias savo raidos potencijas,suabejojo žmogaus proto galimybėmis ir suvokė savo revoliucinių idealų iliuzoriškumą. Pirmieji buržuazinės visuomenės krizės simptomai,išryškėję XIX a. pradžioje,giliai palietė visas dvasinio gyvenimo sferas. Humanistiniai jaunos,pažangios buržuazijos. idealai,įkūnyti ir vokiečių klasikinio idealizmo filosofijoje,pamažu pradeda svyruoti,vis labiau ryškėjo šviečiamojo racionalizmo ribotumas,jo nesugebėjimas racionaliai paaiškinti daugelio naujų reiškinių bei procesų,spontaniškai bręstančių buržuazinės civilizacijos gelmėse. Todėl idealistinės filosofijos sferoje racionaliajam pažinimui vis dažniau iškeliamas kaip priešybė iracionalusis,kuris tarsi turėjo kompensuoti šviečiamojo racionalizmo ribotumą. Didėjant buržuazinės visuomenės prieštaravi_mams,ši iracionalioji sfera idealizmo filosofijoje vis labiau autonomiza_vosi bei plėtėsi.
