摘要：Biblijos vyrai ir moterys,Egipto ir Babilono raštininkai sukūrė ir užrašė ne tik įspūdingų mitų,bet ir ne menkiau įsimenančių tekstų,apibendrintai vadinamų išminties raštija. Šiandienėje kultūroje geriausiai žinomos biblinės išminties knygos (kas nežino Koheleto „vanitas vanitatum“…),priskiriamos karaliui Saliamonui,o jis pats ir kasdienėje mūsų kalboje tebėra išminties simbolis. Ta- čiau Artimųjų Rytų tekstai tėra tik išminties kultūros dalis. Ne mažiau svarbi ji buvo ir Graikijoje. Išminties tradicijos pradininkais čia laikytos mitinės ar pusiau mitinės figūros,pranašai ir gydytojai,tokie kaip Kalchidas,Melampas,Teiresijas,Amfiaras,Asklepijas. Ypatinga vieta mitologijoje tenka kentaurui Cheironui – gydymo pradininko Asklepijo,Achilo ir Argonauto Jasono ugdytojui. Vienas graikų literatūros pradininkų,Hesiodas,net buvo parašęs veikalą „Cheirono pamokymai“. Šis kūrinys neišliko,tačiau paties Hesiodo „Darbai ir dienos“ kupini gyvenimo išminties maksimų. Tad išminties tradicija glūdi pačiose graikų literatūros ištakose. Vėlesnė Septynių išminčių kūryba,poetiniai Fokilido ir Teognido kūriniai paliko įvairiems žanrams (patarlėms,nurodymams,apoftegmoms ir pan.) priskiriamų išminties pasakymų,kuriuos linkstama vadinti apibendrinamuoju terminu „gnomos“ (gr. γνώμη). Jomis nusakoma egzistencinė individo padėtis pasaulyje ir teisingas santykis su to pasaulio realijomis: kitais žmonėmis,politine bendrija ar jos institucijomis,galiausiai žmogaus vieta kosmose ir dievybės akivaizdoje. Išminčių posakiai remiasi ir daugelio kartų patirtimi,laike ir erdvėje peržengdami individo akiratį,ir apibendrinančiu mąstymu,kuriam reikalinga asmeninė išmintis. Todėl tokie posakiai negali egzistuoti anonimiškai,tačiau su konkrečiu individu jie susaistomi paradoksaliai. Tikroji minties ir jos išraiškos autorystė šiuo atveju nėra svarbi,kaip nesvarbus ir pasakymo originalumas – išminčius,ištardamas patarlę ar pamokymą,suteikia patikimumo,garantuoja minties vertę,kitaip sakant,savo autoritetu patvirtina perteikiamos žinios autoritetingumą. Tad paskiri posakiai priskiriami vis kitiems išminčiams,arba poetinės eilutės keliauja iš kūrinio į kūrinį.
