摘要：Straipsnyje keliama hipotezė,kad Arvydo Šliogerio filosofijai yra būdingas pusiausvyros tarp diametraliai priešingų žmogaus prigimties impulsų ir pačią tikrovę konstituojančių bei radikaliai poliarizuojančių sandų,atskleidžiamų egzistencinės patirties ir filosofinio mąstymo,siekis.Teigiama,kad ši hipotezė leidžia geriau paaiškinti pamatines Šliogerio filosofijos nuostatas,filosofinę minties ekonomiją ir filosofavimo motyvus.Mokslinio tyrimo,kurio rezultatai pateikiami šiame straipsnyje,naujumą lemia ta aplinkybė,kad pusiausvyros siekis Šliogerio veikaluose nėra diskursyviai ir konceptualiai eksplikuotas paties autoriaus – jis išryškėja tik atlikus nuodugnią ir daugiapakopę šio mąstytojo tekstų analizę.Straipsnio autorių požiūriu,pusiausvyra,Arvydo Šliogerio filosofijoje netiesiogiai pasirodanti įvairiais turinio ir formos aspektais,dažniausiai iškyla kaip tai,ko šis mąstytojas siekia ir linki kiekvienam mąstančiajam ar net apskritai kiekvienam mirtingajam.Kartu akcentuojama,jog ir pats Šliogerio mąstymas skleidžiasi įvairiomis skirtingai temizuotomis pusiausvyros struktūromis.Analizuojant,kaip ir tarp kokių duočių Šliogerio filosofijoje nusistovi pusiausvyra,rekonstruojamas vientisas šios filosofijos vaizdas,leidžiantis atpažinti du chronologiškai ir konceptualiai išsiskiriančius jos etapus.
