摘要：Nėra nieko keblesnio ir nedėkingesnio,negu rašyti recenziją gyvo filosofo tikraĩ filosofinei knygai. Ko gero,jau istorinis Sokratas parodė,jog poetai patys neišmano,ką yra parašę,todėl jų asmeninės savo kūrybos interpretacijos nevertos dėmesio ir tam tikra prasme net nelegitimios,o filosofas yra žmogus,žinantis,ką jis parašė,ir galintis tai paaiškinti. Kad ir ką būtų sakęs Platonas,šiuolaikinio filosofo knyga nėra savavališkos interpretacijos būdu visų skriaudžiama ir stumdoma našlaitė ir josios gimdytojas kaip mat gali atskubėti jos apginti – tiek Akademijos kiemeliuose,tiek socialiniuose tinkluose. Filosofas visada gali paaiškinti savo tikrąją mintį ir atskleisti recenzento negebėjimą ją perprasti bei perteikti skaitytojui. Paradoksalu,bet būtent šiais žiniatinklių laikais filosofavimas tampa autentiškas tik įgavęs filosofuojančiųjų akistatos,kitaip tariant – nerašytinio dialogo pavidalą. Laimei recenzentas gali apeliuoti į pirminę re-censeo reikšmę,neimplikuojančią privalomo „kritinio“ įvertinimo ir leidžian- čio šaltu žvilgsniu peržvelgti ir suskaičiuoti kieno nors turtą ar pajėgas. Šios peržvalgos objektas – Skirmanto Jankausko knyga,skirta Platono filosofijai. Tai viena iš dviejų lietuviškų Platonui skirtų knygų (kita – nepelnytai primiršta Naglio Kardelio Vienovės įžvalga Platono filosofijoje,2007).
