摘要：Kauno Vytauto Didžiojo universiteto menėje žvelgdamas į baltuose žieduose skęstančią baltą urną su Profesoriaus Leonido Donskio pelenais mąsčiau,kad iškilių asmenybių at- ėjimo į šį pasaulį ir išėjimo iš jo datos neretai būna didžiai prasmingos. Tą nelemtą 2016-ųjų rugsėjo 21-ąją dieną,tą juodąjį trečiadienį,kai nustojo plakti visų mylimo ir gerbiamo Filosofo širdis,šalis rengėsi minėti Lietuvos žydų genocido,vadinamo holokaustu – deginamąja auka,75-ąsias metines. Graikiškas žodis holokauston nusako tokią auką,kuri atnašaujant yra sudeginama visiškai,iki pat pelenų,ir šis žodis labai tinka žydų tautos,kuri,nacių sumanymu,privalėjo būti sunaikinta,tragedijai įvardyti. Leonidas Donskis,tikras Lietuvos sūnus ir savosios Tėvynės patriotas,o kartu garbingos Lietuvos žydų bendruomenės narys,genocido dienos minėjimo išvakarėse,sakytume,pri_sijungė prie savosios tautos,tapdamas jos likimo dalininku ir suberdamas savąją saują pelenų ant holokausto aukuro – tartum prijungdamas tai,kas liko iš jo žemiškųjų palaikų,prie nužudytų,nukankintų ir pelenais paverstų savo etninių brolių ir seserų.
