摘要：Straipsnyje analizuojamas kritinis Nietzsche's požiūris į klasikinę tiesos sampratą ir pažinimą,kuriame suponuojama,kad yra vienas vienintelis požiūris į pasaulį,vienas vienintelis atskaitos taškas,iš kurio atsiveria jo vienintelė perspektyva.Klasikinės tiesos sampratos požiūriu šis taškas yra Dievas,o ši perspektyva yra dieviška.Nietzsche's perspektyvizmo koncepcija skelbia,kad nėra jokių faktų savaime,kuriais pažinimo procese būtų galima remtis,jokios pažinimu siektinos vienos,universalios ir vienos vienintelės tiesos,kuri leistų pateikti vienintelį teisingą pasaulio paaiškinimą,bet yra tik interpretacijos.Tačiau perspektyvizmo sampratoje įmanoma įžvelgti atramos tašką ir taip kalbėti apie savitą,negatyviai,per „pėdsaką" nusakomą tiesos egzistavimo patirtį.Straipsnyje siekiama įrodyti,kad būtent ši nebepasiekiama tiesa bei jos patirtis yra matas ir norma,kuri Nietzsche'i leidžia užimti tam tikrą ekstraperspektyvią poziciją ir viską pavadinti interpretacijomis,kaukėmis.Būtent dėl šio ekstraperspektyvumo drauge su Nietzsche galima kalbėti apie pasaulio ir pažinimo atitikimą vartojant žodelį „ tarsi".Todėl Nietzsche's perspektyvizmas,teigiantis tik skirtingas interpretacijas ir radikaliai neigiantis „ tiesą",yra prieštaringas ir dviprasmiškas,nes čia implicistiškai numatoma ir remiamasi pažinimui atopiška (nebepasiekiama) ir achroniška (prarasta) „ tiesa"
