摘要：Liūnės Sutemos poezija ilgą laiką jungė tik nedidelį gerbėjų ratą. Algirdas Titas Antanaitis studijoje Lietuvių egzodo literatūra1 tai yra aiškinęs jos eilėraščių sudėtingumu, gausybės simbolių neapibrėžtumu,teigęs, kad poetės kūryba savo įvaizdžiais išreiš- kia labai intymų uždarą poetinį pasaulį, kuriame tik nedaugelis rafinuotų poezijos gerbėjų sugeba atrasti kažką artimą sau, savo poetiniams išgyvenimams. Jam savo?tiškai antrino Laimutė Adomaitienė: „Su?sidaro pirmas įspūdis,kad Liūnės Sutemos eilėraščiai aiškūs ir paprasti,tačiau tai apgaulinga: būtina skverbtis į juos. Nau?jausiuose kūriniuose lyrinis herojus byloja tarytum asketo vienuolio ištartus žodžius, gimusius tyloje ir vienatvėje. Meditacija, susikaupimas,susitaikymas su „Vienintelio“ valia ir rimtis padeda lyriniam „aš“ būti stoiškam ir sutikti lemtį ramiai. Me?tafizinės sąvokos: „būtis“,„nebūtis“,„am- žinybė“,„mirtis“,„tikėjimas“ ir kt. tampa svarbiais poetiniais apmąstymais“2.
