摘要：Neringa Kurapkaitienė savo disertacijoje „Jaunų suagusiųjų mokymosi savanorystėje patirtys“ sutelkia dėmesį į jaunų suaugusiųjų mokymosi sampratos savanorystėje praplėtimą,pasitelkdama filosofijos ir psichologijos mokslo darbus,kurie nagrinėjami ir interpretuojami ieškant sąsajų,reikšmingų edukologijai. Be abejonės,kitų mokslų indėlio edukologijos mokslui išgryninimas reikalauja tyrimų bei diskusijų. Taigi,skaitant Neringos Kurapkaitienės disertaciją imponuoja pateikta daktaro disertacijos tyrimo perspektyva remtis interpretacine fenomenologine analize,kai,anot autorės,edukologijos tyrimuose siejant jaunų suaugusiųjų savanorystę su mokymusi,dažniausiai,taikoma pozityvistinė tyrimų paradigma. Taigi,Lietuvoje tai pirmas edukologijos mokslų srities darbas,kuriame naudojama nuosekli interpretacinė fenomenologinės analizės metodologija, susidedanti iš septynių analizės žingsnių. Imponuoja disertacijos autorės sprendimas diskutuoti tyrimo duomenis remiantis santykiškumo teorija (N. Elias,1994;T. Kunkler,2011;J. Butler (1987) ir kiti),kai santykiškas savanorystės patyrimas atveria mokymosi per santykį perspektyvą,etikos filosofinėmis nuostatomis (E. Levinas,1979; C. W. Joldersma,2001;J. Saldukaitytė,2009 ir kiti),egzistencializmo filosofija (M. Heideggeriu, 1993;J. P. Sartru,1970;A. Camus,1993;S. Kerkiegaardu,1995),kas parodo Neringos Kurapkaitienės ambicingą siekį iškelti,išryškinti ir argumentuoti tyrimo radinius, suformuluoti kokybines prasmes,reikšmingas pirmiausiai edukologijai. Tai pat aptariamos skirtingos mokymosi teorijos,diskutuojant tyrimo dalyvių interviu analizės duomenis,– tai mokymosi santykyje (Kunkler,2011) teorija,visuminis mokymasis (Heublein,Zimmerman,2016),suvokiamas mokymasis (J. J. Gibson ir E. J. Gibson,1955;R. L. Goldstone,1998;K. Connolly,2017),nesąmoningo mokymosi,mokymosi iš klaidų, patyriminio mokymosi teorijos.
